Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas
Balys Vaičėnas gimė 1915 m. gražiame Šiaurės Rytų Lietuvos Vaičėnų kaime Obelių vls. Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs tarnavo Lietuvos-Vokietijos pasienio policijoje. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus.
Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, raudonoji imperija parodė brutaliausią jėgą prieš taikingą, niekam negrasinančią mažą valstybę. Nuo deginamų sodybų paraudo Lietuvos dangus, žudomų niekuo nekaltų žmonių krauju mirko žemė. Daugelis ir dabar negali nesijaudindami prisiminti tų tragiškų įvykių, negali pamiršti tų siaubo ir netekties akimirkų.
Tačiau drąsi ir garbinga tauta, šimtmečiais gynusi savo valstybingumą, išdrįso nenusilenkti. Lietuvos vyrai, susiorganizavę į partizanų
□ Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Liubartas, Lordas, Pavasaris
būrius, nepabūgo. Menkai ginkluoti žmonės tik su Dievo ir Tėvynės vardu širdyje ir lūpose kovėsi su iki dantų ginkluotais, specialiai paruoštais kariuomenės daliniais, kurių tikslas buvo žiauriausiomis priemonėmis ir metodais kankinti, žudyti, naikinti viską, kas brangu lietuviui. Pasiryžimas ginti laisvę ir nepriklausomybę pasirodė esąs stipresnis už okupanto ginklus.
□ Petras Araminas-Žalvarnis, Vincas Araminas-Šermukšnis, Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas ir Vytautas Dručkus-Šernas
Balys Vaičėnas su broliu Broniumi, dviem pusbroliais - Edvardu ir Vincu - bei kitais kaimo vyrais -Baliu ir Vytautu Dručkais - suorganizavo partizanų būrį, kuris išaugo į 100 partizanų Vyties kuopą. Vėliau Vyties kuopa priklausė Lokio rinktinei (Vytauto apygarda).
Vyties kuopą sudarė penki būriai: Birutės (vadas Girėnas), Vyties (vadas Jazminas), Margirio (vadas Peperis), Šarūno (vadas Edzka), Gintaro (vadas Seniūnas).
1944 m. gruodžio 26 d. Antazavės šilo (Zarasų r.) kautynėse buvo nukauta apie 150-200 rusų kareivių. Iš partizanų žuvo Jonas Kairys iš Vainiūnų, sužeistas į petį mūšiui vadovavęs Itn.Mylokas Kazanas-Mut-ka. Partizanai, sulaukę nakties, sėkmingai pasitraukė, o du priešo garnizonai bunkerius paėmė tik kitos dienos rytą.
1945 m. gegužės 2 d. žuvo Balio Vaičėno bendražygis, vienas iš organizatorių kuriant kovos struktūras, Vyties kuopą, Balys Dručkus. Tą pačią dieną stribai sudegino Balio Vaičėno namus.
Balys Vaičėnas su savo Vyties kuopa apsistojo ir įsitvirtino Obelių šile. Saugumo daliniai tai žinojo, bet pulti nedrįso. Tik 1945m. liepos 13 d. garnizonas, pasitelkęs į pagalbą žygio kariuomenę, apsupo mišką, kur įvyko kautynės. Po keleto nesėkmingų puolimų sovietinė kariuomenė, patyrusi nemažus, nuostolius (iš Obelių garnizono žuvo 7 kareiviai), buvo priversta pasitraukti. Buvo sužeisti trys partizanai.
Po šio mūšio Balys Vaičėnas-Liubartas savo dienoraštyje rašė: "Mes laimėjome trumpą mūši bet dar nenugalėjome sunkios vergijos, mus žiauriai slegiančios. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime". Šios ir kitos kautynės okupantui įrodė, kad partizanai - tai rimta jėga-
Šauni pergalė pakėlė partizanų dvasią, didino ryžtą. Kita vertus, visiems tapo aišku, jog mirtis nuolat šalia. Gal tokių minčių skatinamas Balys Vaičėnas, įsikūręs naujoje vietoje (Dusetų girioje), parašė testamentą: "Kiek daug jau mes esame neteką laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.
Jeigu man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.
Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa - Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi".
1946 m. rudenį kariuomenė su stribais apsupo žiemai paruoštą bunkerį "Tvirtovę". Dengdamas pasitraukimą žuvo Stasys Kligys ir sunkiai sužeistas Balio Vaičėno brolis Bronius. Vėliau jis pateko į pasalą ir žuvo Latvijos teritorijoje 1947 m. sausio 16 d. Balys Vaičėnas parašo broliui nekrologą:
"Likimas sulaužys didvyrio krūtinę, tik nieko nebijo valia geležinė": 1947 m. sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupo jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių, nuo kulkos, pasiųstos žiauras budelio, kuri negailestingai nutraukė Tavo gyvenimą. Neapraudojo Tavęs sena motina, sesuo, brolis nei kiti giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai kurčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina -nebenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo atsisveikinimo su Tavim dienos, pasiliks amžinai..."
Balys Vaičėnas-Liubartas su Vyties kuopa veikė Rokiškio, Zarasų rajonuose, Latvijos pietinėje dalyje. 1948 m. gruodžio 16 d. įsakymu skiriamas Lokio rinktinės spaudos ir Švietimo skyriaus viršininku. Leido ir redagavo laikraštį "Sutemų keleivis”. 1950 m. paskiriamas Vytauto apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Kartu tapo ir apygardos vado pavaduotoju.
1951 m. sausio 26 d. Balys Vaičėnas-Liubartas, Pavasaris paskirtas Vytauto apygardos vadu ir Šiaurės Rytų srities vado pavaduotoju.
1951 m. balandžio 10 d. Balys Vaičėnas-Pavasaris buvo pakviestas susitikti su Šiaurės Rytų Srities vadovybe aptarti tolimesnių kovos planų. Į susitikimą, kuris įvyko Strazdų kaime Juozo Čibiro sodyboje, MGB agentas Juozas Buika atvedė smogikus. Patalpoje smogikai nedrįso vykdyti užduoties ir tik visiems išėjus į kiemą paleido ugnį. Partizanai, suprato išdavystę, atsišaudė. Tačiau sodyba buvo apsupta kariuomenės, kuri padegė ūkinį pastatą. Balys Vaičėnas-Pavasaris, matydamas, kad prasiveržti iš apsupimo nėra jokių galimybių, įsakė partizanams kautis ir nepasiduoti. Vadas, matydamas žūstančius kovos draugus, nakties glūdumoje uždainavo savo mėgstamiausią dainą "Sudiev, pavasari žavingas, sudiev, pavasari gražus". Jau sužeistas vadas dainavo Tėvynės laukams, savo paskutiniam pavasariui.
Žūtbūtinėje kovoje žuvo visi septyni partizanai: Balys Vaičėnas-Pavasaris - Vytauto apygardos vadas, Vytautas Dručkus-Šernas - Džiugo rajono štabo viršininkas, Alfredas Garnelis-Čigonas - Džiugo rajono viršininkas, Jonas Čičelis-Tėvas -Erškėčio kuopos vadas, Vladas Juozapavičius-Papartis - Lokio rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas, Juozas Sidoravičius-Sakalas(?) -Laisvės kuopos vado pavaduotojas, Jeronimas Bulka-Gintaras - Lokio rinktinės ūkio skyriaus viršininkas.
Taip žuvo vienas iš tauriausių Lietuvos partizanų vadų - su daina, su šūkiu už Dievą ir Tėvynę. Iš gausios šeimos liko tik viena sesuo Emilija Vaičėnaitė, pasišventusi šventoms brolio idėjoms.
Andrius Dručkus
Povilas Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Balys Vaičėnas-Liubartas
Paskutinis Vytauto apygardos partizanų vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris gimė 1915 m. lapkričio 23 d. Rokiškio aps., Obelių vls., Vaičėnų kaime Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje. Iš septynių jų vaikų išaugo trys: Balys, trejais metais jaunesnė sesutė Emilija, būsimoji partizanų ryšininkė ir ketveriais metais jaunesnis brolis Bronius, vėliau pasivadinęs partizanu Sakalu. Vyriausias Vaičėnų sūnus Izidorius, kuris mokė Balį rašto, ilgai ir nesėkmingai gydęs stuburo traumą, mirė 1927 m. Vaičėnų 10 hektarų ūkis didelių turtų neatnešė, o dirbti reikėjo daug. Dėl to nuolat reikėjo atžalų pagalbos. Sulaukęs septynerių Balys, užuot sėdęs į mokyklos suolą, ganė bandą, nes daugiau nebuvo kam šio darbo daryti. Dėl to pradžios mokyklą Galažeriuse jis pradėjo lankyti tik sulaukęs aštuonerių, 1924 m. rudenį. Balys prisiminė: „Mokykloje man patiko ir neblogai sekėsi... pavasarį, kada pasibaigdavo mokslas, vėl ganydavau gyvulius.“
(B.Vaičėno mokslai labai panašūs į manuosius. Pradžios mokyklą baigiau jau turėdamas 15 metų, nes taip pat reikėjo ganyti gyvulius, P.G. past.). Kada mirė vyresnysis brolis, Baliui, baigus tik 3-čią klasę, teko padėti tėvams. Į mokyklos suolą jis grįžo tik 1929 metais, būdamas jau keturiolikos: „Ėjau į mokyklą, norėdamas baigti ketvirtą skyrių. Nors toli buvo mokykla, reikėdavo eiti 5 km. per pusnis ir speigus, bet buvau uolus mokinys ir pamokų neapleisdavau. 1930 m. pavasarį baigiau 4 skyr. pradžios mokyklos ir turėjau daug noro eiti į gimnaziją, bet kadangi tėvas neturtingas, nenorėjo leisti, be to, reikėjo ir padėti dirbti ūkio darbus. Atėjus žiemai prikalbinau tėvelį, kad leistų pasimokyti privačiai pas mokytoją Mekušką, kuris buvo man labai geras ir skatino stoti į gimnaziją. Tėvas su tuo sutiko, nes mažai kainavo, o žiemą ir darbo mažiau buvo. Taip per dvi žiemas mokiausi ir buvau jau pasiruošęs laikyti egzaminus į trečią klasę, bet pasitaikė sunkūs metai ir tėvas leisti į gimnaziją nesutiko, nors aš labai norėjau ir taip pat mokytojas jam patarė. Daugiau mokytis negalint palikau tikras mūsų šeimos darbininkas ir palinkau į kaimo gyvenimą...Bet kylant mūsų kultūriniam gyvenimui, prasidėjo rengiami prie pradžios mokyklų vakariniai kursai, kuriuose galima naudingiau praleisti laikas ir šio to išmokti. Šiuos kursus ir aš lankydavau.“ Jų tėvas Norbertas buvo laikomas kaimo šviesuoliu. Savo vaikus jis mokė: „Mylėkite žmones, padėkite jiems nelaimėje, mylėkite Dievą ir Tėvynę, branginkite savo kraštą, gimtuosius gojus ir kalnelius. Reikalui esant juos mokėsite apginti.“ Tikrai, pasitvirtino tėvo priesakas.
Iš kairės: Bronius, Emilija ir Balys Vaičėnai, 1936 m.
Vaičėnų partizanų dinastija mokėjo ginti savo kraštą. Tą jie įrodė su kaupu. 1933 m.Balys įstojo į Lietuvos šaulių sąjungos Obelių būrį, kur pirmą kartą prisiekė ginti tėvynę. Rokiškio rinktinės šaulių skaičius nuolat augo, kol 1940 m. pasiekė 2175-daugiau nei 2% apskrities gyventojų. Tuo metu į Aleksandravėlės būrį įstojo ir būsimasis B.Vaičėno pavaduotojas Juozas Streikus. Jau tada vyrai ugdė partizaninės kovos taktikos įgūdžius. Verta paminėti, kad Balys buvo vienas iš šaulių sąjungos namų Obeliuose statybos organizatorių. Atidarant namus jis kalbėjo, kad kaimo vyrai įpratę valdyti arklą ir auginti duoną, bet, esant reikalui, jie mokės ir su ginklu rankose ginti savo Tėvynę nuo priešų. 1934 m. balandį norėdamas pagelbėti šeimai Balys išvyko uždarbiauti į Latviją.
Devynis mėnesius dirbdamas žamės ūkio lauko darbus, jis išmoko latvių kalbą, kuri jam labai pravertė vėliau bendradarbiaujant su latvių laisvės kovotojais. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje B.Vaičėnas pradėjo 1937 m. gegužės 5 d. Ukmergėje dislokuotoje 1-ojo artilerijos pulko 3-iojoje baterijoje, kur baigė puskarininkių mokyklą. Po demobilizacijos 1938 m. spalio 15 d. jis grįžo į tėviškę. 1939 m. B.Vaičėną paskyrė į pasienio policiją. Nuo 1938 metų pabaigos iki 1939 m. pavasario jis tarnavo Pagėgių-Šilutės pasienio ruože. Kuomet vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, B.Vaičėną paskyrė į Kretingos aps. Jokubavo r. Deja, 1940 birželio 18 d. buvo paskutinė jo darbo diena policijoje, nes šalį užplūdusiems okupantams Lietuvos policija jau buvo nereikalinga. Nuo liepos 6 d. Balys pradėjo dirbti Dimitravo priverčiamo darbo stovykloje. Stovyklą uždarius, jis grįžo į tėviškę ir 1941 birželį tapo antisovietinio pasipriešinimo dalyviu. Netrukus jis įstojo į Obelių sukilėlių būrį. Kartu kovojo ir jo pusbroliai Edvardas ir Vincas Vaičėnai, Romualdas Alėjūnas ir kiti žemiečiai. Jie ėmėsi aktyvių veiksmų prieš sprunkančius iš Lietuvos rusus. Sukilėliai apsaugojo nuo susprogdinimo Obelių bažnyčią ir geležinkelio stotį. Vokiečių okupacijos metu buvęs policininkas pradėjo tarnauti Obelių viešosios tvarkos policijos nuovadoje. Greit jam buvo suteiktas vachmistro (polic. puskarininkio) laipsnis. Vėliau jis mokėsi Kauno policijos mokykloje, o ją baigęs 1943 m. grįžo į Obelių nuovadą. Net dirbdamas policijoje jis platino pogrindinę spaudą, įspėdavo gyventojus apie vokiečių organizuojamus reidus. Sekdamas Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) nuorodas B.Vaičėnas pradėjo vadovauti Obelių apskrities vyrams.
Vytauto apygardos vadas B.Vaičėnas.
Kuomet raudonieji okupantai Lietuvą užplūdo antrą kartą, jis kartu su broliu Bronium, to paties kaimo gyventoju Baliu Dručkumi ir pusbroliu Vytautu Dručkumi Rokiškio aps., Obelių vls., Kriaunų ir Aleksandravėlės apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius. Metų pabaigoje juos sujungė į Vyties kuopą ir jai vadovavo.
1944 m. gruodžio 26 d. B.Vaičėnas-Lordas dalyvavo Antazavės šilo, Zarasų aps. mūšyje. Nuo aušros iki sutemų vykusiame mūšyje žuvo tik vienas laisvės gynėjas-Jonas Kairys. Tokius menkus partizanų nuostolius lėmė vadų: Mykolo Kazano-Mutkos, Balio Vaičėno-Lordo, vokiečio Henriko Hovės ir kitų geras vadovavimas ir sumani kovos taktika. M.Kazanas karybos paslapčių mokėsi Vietinės Rinktinės Marijampolės karo mokykloje. Stovykla Antazavės šile buvo apgalvotai įrengta ant kalvos pušų jaunuolyne. Štabą sudarė vadas ir trys pavaduotojai. Kovotojai buvo suskirstyti į 6 skyrius po 10 partizanų. Skyrių sudarė dvi grandys po 5 kovotojus. Manevruodami grandimis laisvės kovotojai galėjo lengviau surasti spragas priešo apsupimo žieduose ir, esant reikalui, sėkmingai pasitraukti. Antazavės šile buvo įrengti 5 bunkeriai, o aplink visą stovyklą buvo iškasti apkasai ir įrengtos sunkiųjų kulkosvaidžių pozicijos. Gera partizanų žvalgyba jiems leido tinkamai sutikti priešą. 70 laisvės gynėjų stojo prieš 83 baudėjus. Efektyvi partizanų gynyba nuslopino tris okupantų atakas, tačiau pritrūkus šaudmenų, buvo nutarta veržtis iš apsupties. Sutemus ir suklaidinus priešą netikra ataka, partizanams pavyko sėkmingai pasitraukti.
Visų mūšių, kuriuose B.Vaičėnui teko dalyvauti, neįmanoma suskaičiuoti. Čia pateiksime dar vieną, kuris įvyko 1945 m. liepos mėn. B.Vaičėno-Lordo ir B.Pupeikio-Tauro partizanų būriai (viso apie 50 vyrų) laikėsi Obelių šile įrengtoje stovykloje. Liepos 13 d. žvalgai pranešė, kad važiuoja du sunkvežimiai pilni enkavedistų. Buvo paskelbtas pavojus ir kovotojai pasiruošė gynybai. Jai vadovavęs B.Vaičėnas-Lordas savo dienoraštyje įrašė:
„Kai jie priartėjo prie mūsų apkasų per 15 metrų, prabilo mūsų ginklai. Kadangi tai vyko miške, todėl šaudymo tiksliai nustatyti buvo neįmanoma. Greitai priešo pusėje pasigirdo sužeistųjų klyksmai ir komandos iš naujo mus pulti. Į mūsų būrio I skyrių, kuris pirmasis juos sutiko, atkreipė kulkosvaidžių ugnį, o kiti, garsiai keikdamiesi ir komanduodami, ėmė supti iš dešinės, tikėdamiesi surasti silpniau ginamą tarpą. Bet ir čia atsimušė į „Birutėnų“ kulkosvaidžiu sustiprintą III skyrių, o pulti iš čia buvo dar blogiau, nes greta-sausomis šakomis užkritusi bala. Tuo pat metu milicijos dalinys skleidėsi į kairę pusę, kur juos atrėmė „Birutėnai.“ Kartkartėmis slinkau aplink pozicijas apžiūrėdamas jas ir vieną, antrą padrąsindamas. Apie pusantros valandos puolimai kartojosi ir kaskart buvo atmušami. Mūsų minosvaidininkas paleido į darbą mažąjį minosvaidį, kuris, kaip vėliau gavom girdėti, labai paveikė puolusius skrebukus ir kareivius. Po to puolimai nesikartojo. Tik aplinkui visais keliais girdimas sunkvežimių ūžimas liudijo, kad bolševikai priveža naujų jėgų puolimui sustiprinti. Kyla klausimas, ką gi daryti toliau? Vakaras dar toli. Sunku bus jo sulaukti vien dėl to, kad pritrūksim amunicijos. Be to prieš armijos dalinius atsilaikyti mažai saujelei žmonių taip pat sunku. Tad nusprendėme: kol dar nepristatė puolikams paramos, apleisti savo mielą stovyklą. Po dviejų valandų nuo kautynių pradžios apleidome stovyklą, prieš tai paleidę iš visų ginklų trumpas serijas. Dideliam mūsų nusistebėjimui, perėjome stovyklos rajoną nesutikdami jokio pasipriešinimo (pasirodo mūsų užpuolikai buvo tiek paveikti, kad net išbegiojo).
B.Vaičėnas labai rūpinosi organizaciniais laisvės kovotojų reikalais. 1945 m. pabaigoje jam tapus Vyties kuopos vadu, buvo imtasi priemonių kospiracijai ir drausmei gerinti partizanų tarpe: buvo dubliuoti ryšių kanalai, sumažintas ryšininkų skaičius, pereita prie „pašto dėžučių,“ sistemos, vengta atvirų susirėmimų su okupantų pajėgomis. Šių priemonių dėka 1945 m. pabaigoje-1947 m. pradžioje, nepaisant atskirų kovotojų žūčių, Vyties kuopa išlaikė savo struktūrą. Deja, padėtis iš esmės pakito 1947 m. vasarą, kuomet MGB-istai į partizanų tarpą įterpė agentą Malinin. 1945-1946 m. Obelių vls. Antakriaunio miške evkavedistai sunaikino Vyties kuopos bunkerį. B.Vaičėno vadovaujami partizanai tada patraukė į Latvijos miškus. 1946 m. spalio 23 d. Imbrado vls. Suvieko kaime partizanai apšaudė posėdžiaujantį partinį aktyvą. Šūviais pro langą buvo nušautas Zarasų valsčiaus VK pirmininkas E.Misiūnas, Suvieko aps. tarybos pirmininkas P.Berdinskas, sužeisti Zarasų KP(b) instruktorė A.Arulienė ir namo šeimininkas P.Malinauskas. Atlikę užduotį, kovotojai pasitraukė į Ilukstės rajoną.
1946 m. rudenį Obelių, Kriaunų, Juodupės ir Garsenės valsčių partizanus suvienijo B.Vaičėno--Lordo vadovaujamas Vyties būrys. Deja, prasidėjo sunkus laikotarpis. Rugsėjo 4 d. žuvo Lordo pavaduotojas Kietis ir patyręs partizanas Kurklietis-Vaitėnas, o rugsėjo 25 d. krito Kurklietis-Barzda. Lapkričio 13 d. enkavedistai sunaikino Subatės vls. Bebrinės miške įrengtą Vyties būrio bunkerį. Žuvo Kligys-Ąžuolas, o vėliau okupantai nužudė sužeistą Vaičėną-Sakalą. B.Vaičėnas-Lordas su bendražygiais žiemojo Jekabpilio aps. Slatės vls. Lucanų k. gyventojų Jurio ir Emilijos Ruzgų sodyboje įrengtoje slėptuvėje. Čia jie užmezgė ryšį su latvių partizanų junginiu Jutis. Vėliau, 1947 m. spalio mėn. 14 d. Jutis susijungė su Vyties būriu, kuris tada tapo Vyties kuopa.
Tokiu būdu pavyko suvienyti Šiaurės rytų Lietuvos ir Pietryčių Latvijos partizanus. Kuopos vadu buvo išrinktas B.Vaičėnas-Lordas. Skaudi netektis B.Vaičėną ištiko 1947 m. sausį. Patekęs į pasalą žuvo jo brolis Bronius.
Sukrėstas netekties B.Vaičėnas parašė broliui nekrologą: „Likimas sulaužys didvyrio krūtinę, tik nieko nebijo valia geležinė: 1947 m. sausio mėn. iš ketvirtadienio 16 į 17 naktį suklupo jaunas, pilnas energijos ir gyvenimo vilčių, nuo kulkos, pasiųstos žiauraus budelio, kuri negailestingai nutraukė Tavo gyvenimą. Neapraudojo Tavęs sena motina, sesuo, brolis nei giminės, neužmerkė akių ir neatsisveikino, tik žiaurūs Tavo žudikai kurčiai juokėsi Tave negyvą išniekindami. Veltui lauks Tavęs motina-nebenušluostysi jai ašarų nuo suvytusio veido. Žaizda, likusi jos širdyje nuo atsisveikinimo su Tavim dienos, liks amžinai...“
B.Vaičėnas-Liubartas (kairėje) ir
Andrius Dručkus-Kerštas, 1946 m.
1948 m. pabaigoje prasidėjo trečiasis partizaninio karo laikotarpis, kuris pasižymėjo didžiausiu organizuotumu. Lordo vadovaujama internacionalinė Vyties kuopa dabar jau tapo vieningo Lietuvos antisovietinio pogrindžio dalimi.
Netrukus B.Vaičėnas iš kuopos vado pakilo į rinktinės ir apygardos štabo lygmenį. 1948 m. vasarą obeliečiai laisvės kovotojai užmezgė ryšį su Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų veiklą centralizavusia Vytauto apygardos Lokio rinktine vadovaujama Prano Račinsko-Žaibo.
1948 m. birželio 14 d. B.Vaičėnas, dabar jau Liubartas vėl buvo paskirtas Vyties kuopos vadu. Tarp Lokio rinktinės štabo ir Vyties kuopos ryšys buvo palaikomas per legaliai gyvenančius partizanus Vincą Araminą-Šermukšnį ir jo brolį Petrą Araminą-Juodvarnį, kurie dirbo Ažvinčių girininkijoje, Salako vls.
1948 m. rudenį Liubarto vadovaujami partizanai stengdamiesi užmegsti nutrūkusius ryšius su Latvijos laisvė kovotojais, nukako net į Jekabpilio apskritį. 1949 m spalį , vizituodamas Vyties kuopą B.Vaičėnas-Liubartas perdavė vado įgaliojimus J.Streikui-Stumbrui, kuris iki šiol laikinai ėjo vado pareigas. Nuo šiol B.Vaičėno visas dėmesys buvo sutelktas į darbą Lokio rinktinės štabe. Dėl to štabo darbas laibai suintensyvėjo. B.Vaičėnas tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Leido ir redagavo partizanų pogrindinį laikraštį „Sutemų keleivis.“ Balys ne tik darbavosi partizanų spaudoje. Jis turėjo gerą, stiprų balsą ir mėgo dainuoti. Sako, kad jis ir mirė su daina. Daina laisvės kovotojams žadino sielą, kvietė į kovą. Deja, dažniausiai jų dainos buvo liūdnos. Štai, kad ir ši, sukurta pagal B.Vaičėno eiles, kurios vieną posmelį čia pateikiame: ŽUVUSIAM BROLIUI /
Tu ilsėkis, brolau, šalia kelio,
/ Guldęs galvą už laisvę laukų.
/ Te primins baltas kryžius berželio
/ Tavo žygius Tėvynei drąsius/.
B.Vaičėnas-Pavasaris (viduryje) bendražygių tarpe, 1949 m.
B.Vaičėno-Liubarto ir Prano Račinsko-Žaibo dėka rinktinė tapo pavyzdinė Vytauto apygardoje. Siekiant sutvirtinti partizanų ryšius su vietos gyventojais, buvo sukurti nauji organizaciniai vienetai-rajonai. Juos sudarė partizanų kuopa ir ją palaikantys civiliai žmonės (ryšininkai ir rėmėjai), kurie buvo kuopos rezervas. Lokio rinktinėje buvo įkurti 9 rajonai, nors realiai veikė tik 5. Vytauto apygardos vadovybė Lokio rinktinei patikėjo organizuoti apygardos padalinių vadų suvažiavimą, kuris įvyko 1950 m. birželio mėn. Tauragnų vls. Gaidžių kaime. Suvažiavime buvo pažymėta: „Iki šiol pilnais krašto šeimininkais priešai jaučiasi tik mieste. Kaimo lietuviai per visą vergijos laikotarpį išlaikė aukštą tautinės moralės lygį, kurio išlaikymui partizanai privalo dėti visas galimas pastangas.“ Už šią organizacinę veiklą 1949 m.
rugpjūčio 28 d. P.Račinskui buvo suteiktas partizanų leitenanto, o B.Vaičėnui-jaunesnio leit. Laipsnis. 1950 m. B.Vaičėną paskyrė Vytauto apygardos štabo Operatyvinio skyriaus viršininku. Kartu jis buvo ir apygardos vado pavaduotojas. Prasidėjęs sunkus laikotarpis: trėmimai, prievartinė kolektyvizacija, vadų žūtys privertė partizanus tausoti jėgas. Vytauto apygardos vadovybė nutarė nuo 1950 m. vasaros sujungti Vytauto apygardos ir Karaliaus Mindaugo štabo pareigūnų pareigybes. B.Vaičėnas-Pavasaris pradėjo eiti Vytauto ap. vado pavaduotojo ir Karaliaus Mindaugo srities vado pavaduotojo pareigas. Be to jis buvo išrinktas Vytauto ap. partizanų karo lauko teismo pirmininku. Jo kandidatūra šiai pareigybei buvo pasirinkta ne atsititinai. B.Vaičėnas buvo labai humaniškas. Tai patvirtina ir Andriaus Dručkaus prisiminimai: „Balys įrodinėjo, kad kerštas- nekrikščioniškas ir žeminantis kovos būdas. Aiškino, kad jis pats gan skaudžiai nukentėjęs nuo okupantų ir jų pakalikų: sudeginti ką tik per didelį vargą pastatyti trobesisi, žiauriai sumuštos tardymų metu sesuo, motina, jis pats neša sunkią kovos dalią, tačiau keršto netrokšta.“ Apie tai liudija ir pačio B.Vaičėno „Partizano testamente“ įrašytos Lietuvos išdavikams skirtos eilutės: „Keršto nelinkiu ir nenoriu, kad mano likusieji broliai jums keršytų, nes esu katalikas. Linkiu, kad šiame pasaulyje jus nuteistų civilizuotas teismas, o aname-teteisia Dievas pagal savo įstatymus.“ 1950 n. B.Vaičėnas-Pavasaris ir P. Račinskas-Žaibas buvo apdovanoti III laipsnio pasižymėjimo ženklais, kuriuos Vytauto ap. vadovybė skyrė vadams penkerių metų sunkios kovos proga.
Paradoksas-apdovanojimus skyrė ap. vado pareigas tuomet ėjęs Bronius Kalytis-Liutauras, kuris vėliau tapo MGB agentu Ramojum ir pražudė daugybę kovos bendražygių. Kuomet 1951 m. sausio 27 d. žuvo Lokio r. vadas P.Račinskas-Žaibas, B.Vaičėnui-Pavasariui teko perimti rinktinės vado pareigas. Jis įsikūrė Salako vls. Pratkūnų kaime ryšininkių Elenos ir Valerijos Tartilaičių sodyboje.
Tuo tarpu okupantai nėrėsi iš kailio rengdami ne tik B.Vaičėno, bet ir visos apygardos likvidavimo planus. 1951 m. vasario 9 d. jie suėmė partizanų ryšininkę Bulkienę. Po žiaurių tardymų ji išdavė apygardos štabo ryšininkę
Lokio rinktinės partizanai. B.Vaičėnas-Pavasaris 3-ias iš deš. antroje eilėje, 1950 m.
Vasiulytę-Aguonutę, kuri buvo slapta suimta. Tardoma Vasiulytė nurodė okupantams ryšio kanalus. Per karinę operaciją saugumiečiai nužudė apygardos štabo viršininką ir vieną narį, o partizaną Juozą Bulką-Skrajūną suėmė. Šis sutiko bendradarbiauti su okupantais. Buvo sudaryta agentų smogikų grupė aprengta partizanų uniformomis. J.Bulka parašė laišką Vytauto apygardos vadams ir per ryšininkus pakvietė juos susitikti Strazdų kaime (prie Baluošo ež. Į š.v. nuo Ignalinos) Juozo Čibiro sodyboje „aptarti“ tolimenių kovos veiksmų.
Paskutinė B.Vaičėno nuotrauka Lokio r. partizanų tarpe (prigulęs 1-as ir kairės), 1950 m.
Matydami, kad partizanai gerai ginkluoti, smogikai nesiryžo pradėti likvidavimo operacijos patalpoje. Šaudyti jie pradėjo tik šiems išėjus į lauką. (B.Vaičėno ir bendražygių žūties aplinkybės detaliai aprašytos mano str.: „Jie žudė Lietuvos žmones prisidengdami miško brolių vardu.“). Legendinis pasrtizanų vadas Balys Vaičėnas-Liubartas žuvo. Išliko tik jo Testamentas, kurio fragmentą pateikiame: „Kritusieji už laisvę įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiasias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikų džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavę laisvę, Tau Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, neatsirastų nei vieno išgamos lietuvio...“
1999 m. rugpjūčio 17 d. B.Vaičėnui buvo pripažintas kario savanorio statusas. LR Prezidento 1999 m. rugsėjo 3 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis, o 2001 m. sausio 24 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties).
