Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS DOKUMENTŲ RINKINYS

 (Tęsinys. Pradžia Nr. 14)

Į antrąją skelbiamų Lietuvos Laisvės Armijos dokumentų dalį įeina 7 dokumentai. Skirtingai nuo pirmųjų, jie labiau atspindi organizacijos vadovybės požiūrį į savo veiklą, atskleidžia tos veiklos motyvus, principines nuostatas.

Visi dokumentai surasti buvusiame VSK archyve, 3-ajame-literinių bylų fonde, keliose bylose. Toks kompaktiškumas paaiškinamas tuo, kad visą LLA archyvą čekistai paėmė vienu metu, t.y. 1944m. gruodžio 28d., kai žuvo K.Veverskis. Matyt, publikuojami dokumentai yra iš šio archyvo (išskyrus dok. Nr 5, kuris datuotas vėliau, 1945m.), nes visi datuoti iki minėtos dienos. Dokumentai neautorizuoti, tačiau galima spėti, kad juos rašė pats Kazys Veverskis arba jo brolis Pranas Veverskis.

Trys dokumentai, Nr.3,4,5 buvo išversti į rusų kalbą (tai liudija užrašai dokumentų pirmojo puslapio viršuje, dešinėje) - darėme antrinį vertimą. Tik ketvirtojo dokumento vertėjas pažymėtas po dokumentu - Liniov. Matyt, KGB vertėjai turėjo nurodymą dokumentus versti pažodžiui — kai kur sunku atsekti pirminę prasmę. Verčiant į lietuvių kalbą, stengėmės maksimaliai atstatyti prasmes, laikydamiesi norminės kalbos reikalavimų. Dokumentų (tiek verstų, tiek lietuvių kalba) originalumu neabejojame- jų nuostatos ir teiginiai kartojasi kituose dokumentuose, be to, autorystė patvirtinama LLA narių baudžiamosiose bylose.

Lietuviškieji dokumentų tekstai spausdinti mašinėle- jokių atžymų, kad tai būtų vėliau pagamintos kopijos, nėra.

Publikuojant šiuos dokumentus, pataisėme kai kurias skyrybos klaidas, visa kita palikome kaip originale.

Kai kur nudilę dokumentų kraštai ar jie nekokybiškai įrišti į bylą. Todėl tekste atsirado spragų, kurių neatstačius, žymime tritaškiu laužtiniuose skliaustuose.

Tokių sutrumpinimų, kaip LLA, nešifravome, nes tame pačiame dokumente vartojamas ir pilnas pavadinimas.

Kiekvienas dokumentas turi redakcinį pavadinimą, t.p. nuorodą. Pavadinime nurodomas dokumento eilės numeris, autorius (jei žinomas), adresatas, sudarymo data (jei žinoma). Dokumento nuorodoje nurodomas sutrumpintas archyvo šifras, bylos, aprašo, lapo numeriai, originalumas, pagaminimo būdas, dokumento kalba (jei verstas iš kitos kalbos).

Dalia Kuodytė

1. Lietuvos Laisvės Armijos 1944.II.16 atsišaukimas į savo narius, kuriame aiškinama organizacijos esmė ir tikslai

LLA nariams iki skyrininko imtinai.
Perspėti ir ypač stengtis,
kad ne nariams nebūtų rodoma ir duodama.
LLA Štabas.

LLA VYRAI

Ir šių metų Vasario 16-ą dar sutinkame laisvės kovų ženkle. Už Lietuvos Nepriklausomybę atlikti pasiruošiamieji žygiai yra šios dienos mūsų pasididžiavimas, o dar neatsiekti tikslai - neramių rūpesčių ir naujų pasiryžimų šaltinis.

LLA, tėvynės nelaimių ir sunkių laikų iššaukta, per trumpą laiką sugebėjo tapti galinga kovojančia jėga, kurios pagrinde stropiai atrinktas ir /.../ vienybėn suvestas idealistinis Lietuvos elementas. Nestatant pirmoj eilėj politinių ateities tikslų ir nežadant iš karto jokių ateities teisių, į LLA beveik be išimties galėjo ateiti vyrai, nebiją stoti į kovą ir atlikti tokius darbus, už kuriuos jokiomis ateities teisėmis ar kokių materialinių gėrybių kaina neįmanoma užmokėti.

Bet tatai dar ne viskas. Nepaprastai staigiais posūkiais besikeičianti padėtis dažnai mus pastato kryžkelėje, kur grumiasi laimėjimas su pralaimėjimu, kur vietoj ištvermės, lydimos beatodairinio darbo, peršasi lengvos viltys, lengvi keliai. Dažnai sukelia neaiškumų ir sukomplikuoja padėtį pačios nepriklausomybės kovos fone vykstanti kita kova dėl ateities vadovavimo teisių. Čia iškyla patys stipriausi egoistiniai žmogaus pradai, kurie įvairiai pasireikšdami lygiai gali būti laimėjimų priežastimis.

Kai kam nesuprantama ir kartais darosi neramu, kodėl LLA, jau nuo seno matydama partijas dėl ateities politinių teisių besivaržant, ligi šios dienos apie savo teises nepasisakė. Iš tikrųjų LLA pionierių ir vadovaujančių vyrų protuose ir širdyse iš karto buvo supratimas, kad ne išskaičiavimai ir gobšumas, bet drąsus ir besąlyginis pasiaukojimas gali išvesti tautą į laimingesnę ateitį. Todėl nebuvo rasta reikalo įrodinėti teises, iš karto pasiimtos sunkiausios pareigos. Nebuvo laikoma išmintimi ar garbe iš anksto įrodinėti tai, ko dar neturima. Jei kas tarėsi iš praeities teises atsinešęs, tai LLA jų neatsinešė, bet atėjo jas vertai įsigyti. Tuo metu LLA ir jos Vadovybei niekas negali primesti tuščio karjerizmo, kaip gali primesti kilmės iš kokios senos partijos. Neviliodama su ateities teisėmis LLA geriausiai galėjo į savo eiles sutraukti tikruosius ir nepartinius patriotus, o iš karto duodama konkretų darbą suteikė geriausias galimybes vertai ateities teises įsigyti.

Bet nežiūrint LLA kuklumo, pasireiškė jos atžvilgiu agresyvūs ketinimai. Dėka galimų palankių aplinkybių, kurias sudarytų kompromiso ir švelnios evoliucijos kelias, tam tikros jėgos, jau dabar bando LLA iš gyvenimo išstumti. Taigi šis idealistinis elementas, tiek daug atsidavęs Lietuvos reikalams, turėtų būti išsklaidytas ar tapti beteisiu senų partijų įrankiu. Tie užsimojimai LLA Vadovybės buvo pastebėti ir budriai sekami. Šiandien noromis nenoromis esame priversti tiek pat kovoti už tinkamą mūsų rankų ir bendro darbo vaisių sunaudojimą, kiek ligi šiol kovojome už tų teisių atsiradimą. LLA misija nėra trumpalaikė. Pirmas uždavinys buvo išrinkti ir įpareigoti geriausias tautos jėgas, kad šios susibūrusios imtų ant savo pečių atsakomybę, kad tautos ateitis, jos gerovė ir vadovavimas neliktų privilegija tik senų partijų ar karjeristinio nusiteikimo asmenų. Geriausią tam iššaukimui progą davė sunkūs laikai, kurie pareikalavo drąsos, ištvermės, pasiaukojimo ir darbo dvasios. Tai buvo laikai, kada išdidėliai, savanaudžiai ir bailiai jokiu būdu negalėjo išlaikyti rizikos ir darbo konkurencijos. Kada padėtis trumparegėmis akimis žiūrint lengvėja, kada vietoj aštrios kovos kartais ima užtekti nuolaidų ir galima verstis kompromisais, į areną išeina triumfuodami "didvyriai", kurie pirmiau kur nors iš baimės susitraukę lindėjo. Jie pasirodo narsiausi ir turį daugiausia nuopelnų. Bet mes nuopelnus šiek tiek kitaip suprantame. Nuolaidų ir prisitaikymų niekada nelaikėme nuopelnais. Pasyvinė dvasia ir dovanomis atėję laimėjimai negali būti įvertinti daugiau už tuos laimėjimus, kurie ateina per kovą ir kraują. Jei kam pasiseka nuskinti svetimus laurus, tai dar nereiškia, kad tikrasis jų pelnytojas taip pat lengvai juos laimėjo.

LLA vyrai, kurie iš Jūsų LLA organizacijoj nuoširdžiai atidavėte savo dalį, puikiai suprantate, kiek kaštavo laiko, rizikos ir sveikatos. Neįtikėtina, kad Lietuva galutinai prisikels be tolimesnių mūsų pastangų. Kokioj formoj įvykiai besivystytų, vis tiek tas elementas, kuris yra dabar LLA eilėse, neš sunkiausią naštą. Visada Jus skatinau dėl savo tėvynės noriai pasiimti ir sąžiningai atlikti sunkiausias pareigas, draudžiau griebtis lengvų kombinacijų, pasiduoti pasyvumui, vengti rizikos, nes gerai žinojau, kad bus viskas pralaimėta, jeigu ir mes iš karto su senomis partijomis įsivelsime į nenaudingą kovą tik dėl ateities vadovavimo teisių. Nepriklausomybės šventės proga dar daugiau įtempti savo jėgas. Darbas ir pasiaukojimas visada turi pasilikti mūsų gyvenimo kredo. Bet kadangi įvairūs ketinimai iš šalies jau ne juokais pradeda liesti ne tik LLA praeitį, bet trukdo dabartinį darbą ir graso ateities egzistencijai, tai ne tik Vadovybei, bet ir Jums visiems nurodau naują pareigą - daugiau branginti mūsų visų bendrą darbą ir tvirčiau saugoti LL Armijos vertai pelnytas teises.

Gyvename tokiais laikais, kada vieni kelias, kiti griūna, vieni teises praranda, kiti įgyja. Vienas dalykas yra jas tuščiai įrodinėti,- kitas iš tikrųjų jas turėti. Pati kova pagaliau parodo, kas ko vertas. Ligi šiol likimas mums buvo palankus, žinoma, ne savaime palankus: mes patys savo veržlumu ir nesvyruojančiu nusistatymu taip jį pakreipėm. Be jokių kompromisų užsibrėžėm siekti tikrosios nepriklausomybės ir esam įsitikinę, kad galutinė nepriklausomybė bus tik mūsų pačių sunkios kovos rezultatas. Pačią kovą nukreipėm prieš Lietuvos nepriklausomybės priešus ir niekada nesutikome, kad būtų liejamas tautos kraujas ar energija dėl pačių priešų interesų. Šiandien mes girdime tam tikras politines grupes karštai savo teises įrodinėjant, bet dar ne taip seniai girdėjome tas pačias grupes šaukiant, kad Lietuvos likimas yra surištas su Didžiosios Vokietijos likimu, kad mūsų idealas nacionalsocialistinė valstybė Vokietijos globoje. LLA, tada būdama pačioj užuomazgoj, griežtai pasisakė: Lietuvos likimas negali būti siejamas su jokios svetimos valstybės likimu, Lietuva turi savo ateitį, dėl kurios reikia kovoti nepasiduodant jokioms laiko nuotaikoms, neskolinant tautos kraujo bei energijos svetimųjų tikslams. Po pusantrų metų aiškiai pasikeitė nuotaikos. Viena tų rėksnių dalis, statydama savo tautos sąskaiton bendradabiavimo tiltus su priešu, visai sulaužė tiltus su savo tauta, gi kiti staiga persiorientavo į demokratijų šalininkus. Ir vieni, ir kiti jaučiasi turį didelių teisių. Argi taip teisės pelnomos?

Pažįstame taip pat visą eilę didelių vadų, kurie priešui spaudžiant ne vieną kartą pasuko pasroviui ir įsileido į nedovanotinus kompromisus. Tai buvo iš dalies mėginimai tapti lengvu būdu ateities vadais. Rezultatas išėjo savo tautos suvedžiojimas. Teisintasi laiko užgaišinimu. Gi iš tikrųjų daugiausia laiko laimėta pasipriešinant neiti, o neraginant eiti. Jeigu pogrindis būtų nebudėjęs ir tauta savo autoritetų parašų būtų paklausius, jau seniai Rytuose būtų taškomi mūsų smegenys, o Vakaruose žiūrėtų į akis masėms lietuvių darbininkų bado ir mirties šmėkla. Taigi, nuopelnų turi vieni, o juos savinasi kiti. Jeigu šiandien kompromisai vienur kitur gali sutapti su mūsų tautos interesais, tai į kompromisus besileidžią dar nėra didvyriai, daugiau verti ateities vadovavimo teisių už tuos, kurie ligi šiol atkakliai laikėsi. Ir palankaus kompromiso galimumas yra ne kas kita, kaip buvusios kietos laikysenos rezultatas. Dabartinė kova, kurią įveda nauji gyvieji sąjūdžiai, pasirodė tikriausia kova. Jau dabar daugiausia nuopelnų turi ne atgyvenusios partijos ar vėjo siūbuojami autoritetai, bet šie gaivališki sąjūdžiai. Kova iššaukia naujus vadus ir naujus autoritetus.

Pasitaiko ir kitos rūšies mėginimų. Tai įvairiausi vienybės sudarymo manevrai ir demokratijos adoracijos. Apie vienybę jau ne kartą buvo kalbėta ir, be abejo, aišku, jog LLA vertina tokią vienybę, kuri kilusi ir subrendusi ant teisingų pagrindų, kuri gimsta dabartinėje kovoje už tautos egzistenciją ir atrankos keliu organiškai apima geriausią tautos elementą. Tokia vienybė ne lengvai pasiekiama, bet yra tvirta vienybė. Vienybė, sulipdyta partinių išskaičiavimų įtakoje bet kokia kompromisų kaina, pripažįstanti partijoms teises, paisanti visų pamatuotų ir neprotingų norų ir lygiai toleruojanti realybes ir fikcijas, darbą ir nedarbą, jėgą ir silpnybę, tai ne vienybė, bet silpnybė. Ir vienybę sudarant neįmanoma yra paisyti kas ko nori, bet reikia žiūrėti, kas ką gali, kas ko vertas. Turi būti pagaliau skirtumas tarp gero ir blogo, tarp vertės ir menkniekio, tarp tiesos ir netiesos, tarp realybės ir fikcijos. į tai neatsižvelgiant, vienybės kūrinys tampa bala, kurioje sau puikią buveinę randa tranai ir visokie karjerizmo vabalai.

Tenka išgirsti priekaištų, kodėl LLA neakcentuoja demokratijos, tos tobuliausios valdymosi formos. Taip, demokratijos adoravimas turi racijos, nes laimėjus anglosaksams tikrai ateis demokratijų gadynė. Ne vienas jau dabar stengiasi mielai šia skraiste ir tuo jau mano nekliudomas ateityje išplaukti į viršų su vadavimo teisėmis. LLA nėra pasisakiusi nei už, nei prieš demokratiją, nes pataikavimų ir prisitaikymų iš viso nelaiko garbingu dalyku. LLA kelias yra konkretaus darbo kelias. Kokia bebūtų ateities valstybinė forma, kaip forma ji nieko geresnio neduos, jei nebus gero turinio. Pavykus į vadovavimą įsibrauti netinkamiems žmonėms, jokia forma išganymo neatneš. Puikiausi planai ir iš anksto siūlomos idėjos yra tuščias dalykas, jeigu valdytojais bus netinkami žmonės.

Akivaizdoje besiartinančių lemiamų bandymų ir jau šiandien išryškėjančių suktų kombinacijų kiekvieno LLA vyro sąmonei aš norėčiau pateikti tokias išvadas:

Lietuvos Laisvės Armijos misija ne trumpalaikė, ir jokios šių laikų aplinkybės, išskyrus visišką tautos žlugimą, nėra pakankama priežastis LL Armijos egzistencijai nutraukti.

Šalia pakrikusios moralės, savanaudiškumo, nepastovumo ir kitų blogybių per mūsų darbą ir aukas išaugusi nauja tvirtovė turi būti ne tik fanatiškai ginama, bet dar su didesniu užsidegimu stiprinama.

Stiprybę ugdo ne svajonės, ne derybos, ne sudėjus rankas laukimas geresnių laikų, bet pasitikėjimas savimi ir atkaklus darbas.

Yra pasibaigęs laikas būti nei šiltiems, nei šaltiems. Šiandien visi turi būti neabejingi ir karšti. Kas drįsta dairytis į šalis ir ieškoti svetimų dievų, yra mūsų darbo ir aukų piktas išnaudotojas.

Kiekvieno širdyje turi būti stipriai įaugę ir gyvi šie priesaikos žodžiai: "Kovoti, pasiduodamas organizacijos drausmei ir ištikimai pildydamas vadovybės pavestas pareigas". Savo pažadų nepildą turi būti pastebėti ir iš organizacijos su šaknimis išrauti.

Su tokiomis išvadomis mes turime dar labiau įtempę jėgas veržtis į ateitį. Lietuvos laisvė ir tolimesnė tautos gerovė mus įpareigojo iki paskutinio atsikvėpimo didvyriškai nešti LL Armijos vėliavą. Meilė Lietuvos mūs žingsnius telydi.

1944.11.16.      Lietuvos Laisvės Armijos
                             V a d a s

Buv. LTSR VSKA. F.3. B.47/10. T.3.L.118-119.(originalas-mašinraštis)

2. Lietuvos Gynimo Komiteto atsišaukimas, atspausdintas LLA biuletenyje "Karinės ir politinės žinios"

KARINĖS IR POLITINĖS ŽINIOS
Leidžia Lietuvos Laisvės Armija
1944.VII.28 - IX.18. Nr.24/T5V

TAUTIEČIAI!

Tėvynė pergyvena sunkiausius laikus. Ir vienoje, ir kitoje Lietuvos teritorijos dalyse be pasigailėjimo okupantų naikinamas mūsų turtas, terorizuojami nekalti gyventojai, retinamos lietuvių eilės ir visomis priemonėmis mėginama amžiams užgniaužti mūsų nepriklausomo gyvenimo viltys. Tačiau, nežiūrint visą kraštą ištikusių nelaimių, Lietuvos Tautos dvasia nėra palaužta. Lietuvių tautos kova dėl nepriklausomo gyvenimo nesulaikoma - ji vyks iki pergalės!

Lietuvos Gynimo Komitetas šiuo sunkiu tėvynei metu jaučia pareigą duoti nurodymų, kurių tikslas: iškelti aikštėn okupantų mums daromas skriaudas, demaskuoti klastingus okupantų ketinimus, suderinti kovojančių už savo tautą lietuvių veiksmus, išaiškinti pačių lietuvių daromas klaidas.

1940m. birželio mėn. 15d. Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos teritoriją, buvo klasta ir smurtu įvykdytas Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos. 1941 m. birželio mėn. 22d. prasidėjus vokiečių-Sovietų karui, įvyko lietuvių sukilimas, kuris pasauliui įrodė tikrąjį mūsų tautos nusistatymą. Susidariusi Laikinoji Vyriausybė vėl buvo pradėjusi eiti Nepriklausomos Lietuvos Valstybės pareigas. Tuo būdu, neabejotinai pasmerktas Sovietų Sąjungos neteisėtas smurto aktas. Antriesiems okupantams neleidžiant, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė negalėjo toliau veikti. Vėl į Lietuvą įsibrovusi Raudonoji armija^* kartu su NKVD iš naujo pradėjo Lietuvos naikinimo darbą:

1.    Užėjus Raudonajai armijai, prie kurios kartu veikia ir NKVD, tuojau suiminėjami, žiauriai tardomi, o dažniausiai be jokio tardymo ir teismo šaudomi nekalti vietos gyventojai. Raudonosios armijos užnugaryje taip pat vyksta suiminėjimai, tardymai, išvežimai ir sušaudymai. Dažniausiai lietuvius įskundžia ir padeda vykdyti egzekucijas vietiniai rusai ir vokiečių atvežti rusai atbėgėliai.

2.    Skelbiama ir žiauriai vykdoma neteisėta mobilizacija į kariuomenę ir darbams.

3.    Raudonosios armijos kariai masiniai išprievartauja Lietuvos moteris.

4.    Raudonosios armijos kariai apiplėšinėja vietos gyventojus lietuvius, iš jų atimdami paskutinį maistą, avalynę, rūbus ir vertingesnius asmens daiktus.

5.    Raudonoji armija besitraukdama prievarta evakuoja gyventojus ir degina jų turtą.

6.    Nežmoniški lietuvių persekiojimai ir bolševikų daromi žiaurumai iššaukia lietuvių reakciją, pasireiškiančią visuotina prieš bolševikus neapykanta ir lietuvių partizanų skaičiaus augimu.

*Čia ir kitur originale "Raudonoji Armija" - tekste "Raudonoji armija”, vadovaujantis kalbos taisyklėmis.

Vokiečių okupacijoje tebesanti Lietuvos dalis taip pat pergyvena sunkią būklę. Naudodamiesi bolševizmo pavojaus sukeltomis nuotaikomis ir susidariusia karo padėtimi, vokiečiai okupantai irgi nesidrovi daryti skriaudas, neleistinai lietuvius išnaudodami saviems reikalams:

1.    įsiveržus į Lietuvą bolševikams, Lietuvos žemėj atsidūrę savisaugos daliniai nuginkluoti; jų kareiviai ir karininkai per prievartą išvežti į Vokietiją darbams ar į aviacijos batalionus.

2.    Visą laiką vyksta lietuvių gaudymas darbams į Vokietiją ir apkasų kasimui. Gaudant yra buvę aukų. Sugaudytieji apkasų kasimui gabenami į pirmąsias fronto linijas, kur tarp bolševikų ir vokiečių ugnies turi daryti įtvirtinimus. Nemažas šių žmonių skaičius nuo bolševikų ugnies žūva.

3.    Daugelyje vietų vykdoma priverstina okupacijai Vokietiją, kurią vykdant yra sudeginta ūkių ir nužudyta žmonių.

4.    /.../

5.    Ligi paskutinio momento privilegijuotoj padėty laikomi rusai atbėgėliai: iš vokiečių aukštesnių pareigūnų nusistatymo paaiškėjo, jog vokiečiai yra suinteresuoti darbams imti tik lietuvius. Yra atsitikimų, kur sugaudyti apkasų kasimui lietuviai pavedami saugoti ir prižiūrėti rusams. Be to, komunistuojančiam elementui įskundus, vokiečių SS suiminėja ir šaudo nekaltus lietuvius.

6.    Išnaudodami sunkią lietuvių padėtį, vokiečiai vėl imasi žygių organizuoti lietuvišką kariuomenę vokiečių vadovybėje. Ieškomi lietuviai karininkai, kurie besąlygiškai sutiktų organizuoti lietuvišką diviziją. Civilfervaltungo plačiai skleidžiama vokiečių Vermachto vardu pasirašyta propaganda, raginti "lietuviškas pajėgas Vokiečių Wermachtui padėti vadovauti lietuvių tautai ir ją administruoti".

7.    Gestapo rūpesčiu daromi žygiai išaiškinti, ištraukti viešumon ir paskiau nuginkluoti Lietuvos partizanus. Tam tikslui prie policijos mėginami kurti apsaugos daliniai, kurie būtų vokiečių kontroliuojami.

Akivaizdoj šių pavojų ir okupantų klastingų ketinimų Lietuvos Gynimo Komitetas kreipiasi į lietuvius su tokiais nurodymais:

1.    Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimas ir išlaikymas bus įmanomas tada, kai Lietuvos žemėje bus pakankamas skaičius lietuvių, vieningai nusistačiusių ir sutartinai veikiančių. Todėl kiekvieno lietuvio šventa pareiga bet kokia kaina išlikti savoj žemėj. Slėpkimės nuo vienų ir kitų okupantų vykdomų mobilizacijų, o jau pakliuvę prie pirmos progos stenkimės grįžti į savo kraštą.

2.    Visų lietuvių pagrindinis siekimas - NEPRIKLAUSOMYBĖ. Todėl visus savo žygius su šiuo tikslu derinkime. Venkime išsišokimų, kurie galėtų tiesioginiai lietuviams pakenkti ar tarptautinėj plotmėj Lietuvos padėtį sukomplikuoti. Lietuvos Gynimo Komitetui tenka apgailestauti, kad ir po tiek skaudžių pamokų atsiranda lietuvių, kurie, kartodami senas klaidas, tariasi pasitarnaują Lietuvai. Be Lietuvos Gynimo Komiteto pritarimo Žemaitijoj organizuojami lietuviški daliniai, kurie jau pervedami į Wermachtą ir norimi dar labiau išplėsti. Šalia karinių uždavinių šie daliniai leidžia įsakymus, liečiančius lietuvių atbėgėlių registracijas, o savoj propagandoj bereikalingai liečia mums nekenkiančių valstybių reikalus. Tokie neatsakingi žygiai jokiu būdu negali būti suderinti su lietuvių kova dėl nepriklausomybės, jais tik pasitarnaujama okupantams ir gali būti pakenkta Lietuvos ateičiai. Lietuvos Gynimo Komiteto giliu įsitikinimu, dabartiniu metu organizuojant vokiečių vadovybėje lietuviškus dalinius, mažiausia pasitarnauta lietuvių tautai. Todėl lietuviams stoti į šiuos dalinius LGK nepritaria.

3.    Vienybė, kuri visada lietuviams buvo labai reikalinga,- šiandien yra reikalingiausia. Kad neįvyktų naujų išsišokimų, kad būtų suderinti lietuvių siekimai ir veiksmai, Lietuvos Gynimo Komitetas ragina visus geros valios lietuvius klausyti jo nurodymų bei patarimų, pakartotinai primena, kad 1944m. liepos mėn. 19d. LGK atsišaukimu tautiečiams buvo paskelbta, jog lietuviškas ginkluotas pajėgas organizuoti ir joms vadovauti LGK pavedė Lietuvos Laisvės Armijai.

4.    Slaptumas ir atsargumas nėra nustojęs savo reikšmės. Nebūkime atviri nepažįstamiems ir nepatikimiems žmonėms -saugokimės provokatorių, kurie gali būti pasivadinę organizacijų vardais, saugokime savo ir kitų organizacines paslaptis nuo vienų ir antrų okupantų, nes mūsų slaptąsias organizacijas siekia sulikviduoti; venkime okupantų ir jų patikėtinių vykdomų registracijų, padėkime slėptis ir pragyventi patikimiems lietuviams atbėgėliams. Registruokime įskundėjus ir išdavikus, kad jie niekada nepaspruktų nuo bausmės.

5.    Ir bolševikų, ir vokiečių užimtose srityse darykime slėptuves, kur patys galėtume reikalui esant pasislėpti ir savo turtą paslėpti, kaupkime maisto ir drabužių atsargas ir jas slėpkime, nes jų reikės šeimoms ir kovojantiems už Lietuvos nepriklausomybę.

6.    Neklausykime okupantų ir jų valdžioje esančių, kad ir lietuviškų /.../ ar organizacijų varomos propagandos, nes ji tarnauja tik okupantų interesams.

7.    Visur rinkime apie okupantų mums daromas skriaudas medžiagą /.../

8.    Be Lietuvos Gynimo Komiteto žinios ir /.../ išsišokimų ir viešų demonstracijų, nes dėl to galime skaudžiai nukentėti. Reikalingus dabartiniu metu karinius veiksmus yra pavesta planingai vykdyti LLA Vanagams pagal LLA Vyriausios Vadovybės įsakymus. Kada bus laikas visiems su ginklu veikti, Lietuvos Gynimo Komitetas praneš.

1944m. rugsėjo mėn. 8d.

LIETUVOS GYNIMO KOMITETAS

Buv. LTSR VSKA. F.3. B.47/10. T.3. L.157-160. (originalas -mašinraštis)

3. Trumpa Lietuvos Laisvės Armijos istorija,
paskelbta biuletenyje
"Karinės ir politinės žinios"
1944m. pabaigoje

Jubiliejinis numeris

Karinės ir politinės žinios

1944.XI.-1944.XII.4

Leidžia: Lietuvos Laisvės Armija

TRUMPA LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS ISTORIJA

Šių metų gruodžio 13 dieną sueina lygiai trys metai, kai įsikūrė Lietuvos Laisvės Armija. Laikantis konspiracijos, negalime nurodyti organizacijos narių, papasakoti apie atliktą darbą ir kokiomis sąlygomis buvo dirbama. Todėl istorija bus trumpa ir tik bendrais bruožais. Platesnis faktų išdėstymas ir jų vertinimas galimas tik atstačius laisvę.

Lietuvos Laisvės Armija sukurta sostinėje Vilniuje. LLA pionieriais buvo skirtingo išsilavinimo ir įvairios politinės orientacijos. LLA Lietuvoje įsikūrimo metu oficialiai - lietuvių nacionalistų partija, o neoficialiai -Lietuvių Frontas. Nelegalios karinės lietuviškos organizacijos tuo metu nebuvo. LLA pionieriai, įvertinę to meto padėtį, priėjo išvados, kad pribrendo laikas kurti lietuvių pogrindinę karinę organizaciją. Apie organizaciją, jos pobūdį ir veiklą pionieriai nusprendė:

1.    Lietuviai turi susivienyti į nelegalią pogrindinę organizaciją, kurios tikslas bus surinkti šalyje išmėtytus ginklus ir organizuoti ginkluotąsias pajėgas kovai dėl nepriklausomybės ateityje, kovoti su priešo propaganda, vedančia iš kelio mūsų tautą; prieš eksploataciją ir jėgos naudojimą, ugdyti tautoje vienybės jausmą ir rengti juos nepriklausomam valstybiniam gyvenimui.

2.    Slaptas darbas turi prasidėti slaptai. Ji neturi iš visuomeninės tapti pogrindine, kaip teigia Lietuvių nacionalistų partija.

3.    Geriau anksčiau pradėti, ruoštis atsargiai ir palaipsniui, anksčiau nei čia įsitvirtins gestapas, kad išvengtume per ankstyvų karinių veiksmų. Nepakankamas pasirengimas ir organizacijos nebuvimas - tai priežastys, dėl kurių buvo tiek daug partizanų aukų 1944 (matyt turima galvoje 1941m. - D.K.) metų sukilimo prieš bolševikus metu.

4.    Nauji kariai į organizaciją priimami po rimto patikrinimo.

5.    Vienybės vardan į organizaciją eiliniais ir vadovais priimami visų politinių srovių lietuviai, išskyrus simpatizuojančius Lietuvos priešams.

6.    Steigiamajame susirinkime turi būti galutinai išspręsta organizacijos sukūrimo problema, steigiamojo susirinkimo dalyviai neturi teisės išsivaikščioti, nepriėmę priesaikos.

7.    Steigiamajame susirinkime turi būti apsvarstyti ideologiniai organizacijos principai, nustatytas pavadinimas ir pradinė jos struktūra. Be to, reikia pavesti sudaryti trumpą, aiškią ir bendrą programą, kad visi įvairių politinių srovių lietuviai galėtų vieningai bendradarbiauti.

8.    Kadangi karas yra visos tautos reikalas, siekiant įtraukti į vieną karinę organizaciją, reikia sukurti visai naują organizaciją, neturinčią nieko bendra su egzistuojančiomis politinėmis partijomis ar buv. organizacijomis. Pionieriai turi atsisakyti nuo savo senų partijų ir visas jėgas pašvęsti naujai organizacijai.

Šių išvadų pagrindu ir buvo pradėta kurti Lietuvos Laisvės Armija. Pradžia buvo nepaprastai sunki. Daugelis bijojo gestapo ir buvo įsitikinę, kad visiškai beprasmiška organizuoti nelegalias ginkluotąsias pajėgas. Tokios organizacijos įkūrimas gali suerzinti vokiečius, kurie vykdys terorą, o tai atneš daugiau žalos, nei naudos.

Be to, bolševizmas dar nenugalėtas, o jį nugalėti turime padėti vokiečiams. Nelegalios karinės organizacijos sukūrimas pakenks kovai prieš bolševizmą. Vokiečiai ne tokie jau blogi, o kuo labiau nusilps, tuo sukalbamesni bus, padės mums apsiginkluoti ir galų gale net padės atstatyti nepriklausomybę. Tokios buvo nuotaikos ir to meto mąstymo būdas.

Pakviesti į Steigiamąjį susirinkimą įvairių politinių visuomeninių grupių veikėjai net nesiteikė atvykti, nesitikėjo čia sutikti autoritetų, be to, buvo įsitikinę savo partijos jėga ir pergale. Pradėti ką nors nauja, tuo pat metu atsisakant nuo savo senosios linijos ir buvusio partinio kolektyvo, jų nuomone, būtų naivu ir neprotinga.

Nežiūrint nepalankių nuostatų ir visuomeninio nepritarimo, po daugelio išbandymų buvo sušauktas Steigiamasis susirinkimas iš 6 žmonių. Susirinkime buvo svarstomi ideologiniai principai, buvo nustatytas priesaikos tekstas, priimta priesaika ir apsvarstyta visa eilė klausimų, susijusių su darbu ateityje.

Kitame susirinkime parengtas ideologinės programos tekstas, kuris su kai kuriais pakeitimais buvo priimtas. Susidarė nedidelis štabas, kuris pirmiausia turėjo pritraukti naujų jėgų į organizaciją. Organizacija išplito ne tik Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos vietose. Ne kartą įvairių registracijų metu sudaryti kariniai vienetai iširdavo, bet po didelių pastangų vėl atsistatydavo. Vienu metu su didėjančiu narių skaičiumi buvo tobulinami štabai ir jų tvarka.

Organizacijos veikla buvo gerai užkonspiruota, ko dėka buvo išvengta daugelio kliūčių. Tarp įvairių lietuvių visuomenės sluoksnių Lietuvos Laisvės Armijos vardas buvo mažai žinomas, todėl kai kurios politinės partijos, karinės organizcijos laikė ją silpna grupe, su kuria nereikia skaitytis. Kuriant Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, Lietuvos Laisvės Armijos nekvietė, nors 1944m. pavasarį ji turėjo apie 15.000 narių ir jos tinklas apėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Savo organizacinio periodo metu, kuris tęsėsi nuo organizacijos įsikūrimo iki 1944m. liepos 3d., Lietuvos Laisvės Armija ne tik susirinko ginklų, išplito ir tobulėjo, bet taip pat įvykdė eilę svarbių užduočių. Prieš kiekvieną okupantų bandymą vežti žmones į Vokietiją ar mobilizuoti) armiją, Lietuvos Laisvės Armija griežtai pasisakydavo savo periodiniuose leidiniuose, kai kada vartojo net ginklą.

Lietuvos Laisvės Armija leido ir leidžia biuletenį "Karinės ir politinės žinios".

Kai generolas Plechavičius pradėjo organizuoti "Vietinę Rinktinę", pasigirdo balsai apie tai, kad Lietuvos Laisvės Armija nereikalinga, kad tą misiją įvykdys Vietinė Rinktinė. Lietuvos Laisvės Armija geriau už kitus žinodama vokiečius ir jų siekius, nepatikėjo Vietine Rinktine ir nekreipdama dėmesio į pašalinių nuomonę, tęsė savo darbą. Dar nespėjus Vietinei Rinktinei įvykdyti savo užduočių, kai kurie lietuviai ir visuomeninių organizacijų atstovai pradėjo vykdyti mobilizaciją. Lietuvos Laisvės Armija suprato, suvokė visą mobilizacijos žalą ir pradėjo vykdyti griežtą pasipriešinimo akciją. Kai kurie aštriai pasisakydavo prieš Lietuvos Laisvės Armiją ir net norėjo ją sunaikinti, laikė prokomunistine grupe.

Po Vietinės Rinktinės katastrofos, mobilizacijos šalininkai suprato savo klaidą. Lietuvos Laisvės Armija padėjo daug jėgų, kad išgelbėtų Vietinės Rinktinės karius nuo išvežimo į Vokietiją. Tos pastangos davė savo vaisių. Po Vietinės Rinktinės likvidacijos, kai lenkų partizanai siautėjo Vilniaus krašte, Lietuvos Laisvės Armija pradėjo organizuoti savo partizanus, bet veržlus puolimas rytų fronte pakeitė padėtį. Antrojo bolševikų antplūdžio metu LLA nusprendė likti savo žemėje ir su visa tauta tęsti žūtbūtinę kovą iki pergalingos pabaigos. Išvada - LLA per 3 metus išlaikė išbandymus ir ne tik išlaikė pasirinktą liniją, bet netgi tragišku laikotarpiu tęsia savo egzistenciją ir kovą.

1944m. liepos 3d. baigėsi organizacinis periodas ir prasidėjo aktyvi kova su ginklu rankose. Veikiantysis sektorius (VS) pavadintas "LLA Vanagai" pradėjo partizaninius veiksmus. Organizacinis sektorius, koordinuodamas savo veiklą su veikiančiu sektoriumi -Vanagais tęsia organizacinę veiklą, veda politinę kovą su Lietuvos priešais ir rengiasi nepriklausomos Lietuvos atstatymui. Atkovoję laisvę sugebėsim atvirai papasakoti apie tai, kas dabar giliai užkonspiruota. /.../

Buv. LTSR VSKA. F.8. B.10/27. L.272-277. (originalas -mašinraštis, rusų k.)

4. Straipsnis "Laisvės Karžygio" paskirtis" 
laikraštyje "Laisvės Karžygys"
1944.XII.5, Nr.3

Laisvės Karžygys
1944.XII.5. Nr.3 
Leidžia Lietuvos Laisvės Armija

"LAISVĖS KARŽYGIO" TIKSLAI

Ketvirtųjų darbo ir kovos metų išvakarėse Lietuvos Laisvės Armija pradėjo leisti laikraštį "Karžygys", kuris nuo šios dienos vadinsis "Laisvės Karžygys". Kokie gi šio laikraščio tikslai?

Iki šiol LLA leidžiamas biuletenis "Karinės ir politinės žinios" buvo skiriamas labiau lietuvių inteligentų sluoksniui. Biuletenyje buvo smulkiai apžvelgiami kariniai ir politiniai pasaulio įvykiai, nagrinėjami aktualūs klausimai. "Karinės ir politinės žinios" bus leidžiamas ir toliau. Galbūt truputį pasikeis jo pobūdis, biuletenis neišeis toks didelis, kaip anksčiau. "Laisvės Karžygio" tikslai kiek kitokie.

Šiandien, kai mūsų žemę trypia bolševikiniai okupantai, lietuvių tautos kova įgyja naujas formas. Kova sunkesnė. Prie vokiečių dar šiaip taip buvo galima tenkintis pasyviu pasipriešinimu, bet dabar, kai bolševikai fiziškai naikina mūsų tautą, vien politinės kovos nepakanka. Gindami savo ir visos tautos gyvybę, mes turime imtis ginkluotų veiksmų. Vokiečių okupacijos sąlygomis mes tokiems veiksmams tik rengėmės, o šiandien jau reikia eiti ir gintis ginklu.

Kaip realus faktas, visoje šalyje organizuotai veikia Lietuvos partizanai -LLA Vanagai, kurie yra slaptas Lietuvos ginklas, kuris taps armijos pagrindu /.../

Lietuvos Laisvės Armija nė trupučio nepasitiki jokia kaimynine šalimi. LLA ryžtasi atgaivinti senojo Lietuvos ginklo garbę ir padėti pagrindus nepriklausomos Lietuvos armijai. Tai idėjos, kurioms LLA negaili jėgų. Kai Lietuvą okupavo vokiečiai, LLA pirmoji sukoncentravo dėmesį į slaptų lietuviškų ginkluotųjų pajėgų kūrimą, pradėjo organizacinį darbą ir visą laiką kovojo prieš lietuviškų ginkluotųjų pajėgų organizavimą svetimų valstybių ginkluotųjų pajėgų sudėtyje. LLA gerai suprato tiek vieną, tiek kitą okupantą ir todėl suvokė, kad kurti ginkluotąsias pajėgas, vadovaujant okupantui, yra ne kas kita, kaip beprasmis tautos jėgų švaistymas. Kol kas visa tai pasitvirtino. Be to, LLA pastebėjo, per 20 nepriklausomo gyvenimo metų lietuvių karys, ypač karininkas, nebuvo kaip reikiant parengtas Tėvynei Lietuvai. Nepakanka jam tautinio sąmoningumo, kad galėtų atskirti savo tautos ir svetimus reikalus, per mažai pasiaukojimo, drąsos ir iniciatyvos. Tiesiog nemalonu matyti lietuvį karininką, bailiai pasiduodantį priešo reikalavimams ir stojantį į Raudonąją armiją tuo tarpu, kai paprastas kaimo jaunuolis turi supratimo, drąsos ir ištvermės ne tik nestoti (į Raudonąją armiją - red. past.), bet kaip partizanas ginti savo šalį, savo tautą.

Lietuvos Laisvės Armija nuoširdžiai ir tvirtai nusprendė atnaujinti senojo lietuviško ginklo garbę ir sukurti stiprų moralinį būsimos nepriklausomos valstybės kariuomenės pagrindą, ji naudos visas priemones, kad dabarties ir ateities karys būtų ne kariu profesionalu, kurį savo tikslais stumdytų, bet karys - savo tautos gynėjas.

Viena iš tokių priemonių bus laikraštis "Laisvės Karžygys". Tai bus LLA organas. Jis populiarins LLA ideologiją, kels drąsą, ugdys partizanų veiklos konspiracines tradicijas, gilins tautinę ir valstybinę sąmonę. Tai specifiniai šio laikraščio uždaviniai.

Žinoma, laikraštyje taip pat bus trumpos užsienio įvykių apžvalgos. LLA tikisi, kad jos siekius supras ne tik organizacijos nariai, bet ir visa lietuvių tauta ir palaikys juos.

Buv. LTSR VSKA. F.8. B.10/28. L.249-250. (originalas - mašinraštis, rusų k.)

5. Lietuvos Gynimo Tarybos kreipimasis į pasaulį, 
atkreipiant dėmesį į Lietuvos būklę. 1945m.

Lietuvių tautos kreipimasis
į Suvienytųjų Nacijų Sąjungą 
ir į visą kultūringąjį pasaulį

Šis kreipimasis išsiuntinėtas į daugelį šalių užsienyje. Nežiūrint, kad hitlerinė Vokietija 1939 metais sudarė savitarpio pagalbos ir taikos sutartį, lietuvių tauta nepripažino Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos.

Priešinimąsi šiam prijungimo aktui lietuvių tauta išreiškė 1941 m., užimdama dalį Lietuvos, savo, o ne Sovietų Sąjungos teritorijos.

Hitlerinė Vokietija, norėdama užgrobti Lietuvos teritoriją, sunaikino Lietuvos nepriklausomybę, vyriausybę išvežė į Vokietiją ir nepriklausomybės šalininkus apšaukė komunistais, visaip persekiojo ir naikino Lietuvos jaunimą. Melu ir apgaule bandė surinkti jaunimą į SS junginius.

Nežiūrint griežtų priemonių - jiems tai nepavyko.

Bolševikai - okupantai, vadindami save Sovietų Sąjunga, norėdami atkeršyti už 1941 m. sukilimą, t.p. norėdami parodyti, kad veikia lietuvių tautos vardu ir vykdo jos valią, terorizuoja lietuvių tautą. Kultūringasis pasaulis negali pasitikėti Sovietų Sąjunga, žinodamas apie jos piktadarystes.

Lietuvių jaunimas, gindamas savo nepriklausomybę ir valstybę, nepasidavė nei vokiečiams, nei bolševikų okupantams.

Sovietų Sąjungos įstatymų vykdytojai, norėdami pasirodyti šalies šeimininkais prieš visą pasaulį, pasitelkę į pagalbą NKVD ir specialius dalinius, pradėjo lietuvių jaunimo mobilizaciją į Raudonąją armiją, degino ūkius, žudė tėvus tų, kurie buvo mobilizuojami. Norėdami pagąsdinti, daugelyje vietų šaudė pačius šauktinius, sulaikytus rišo spygliuota viela.

Matydami, kad ateina panašūs į 1941 m. birželio trėmimus ir nebus pasigailėjimo dabar, lietuvių jaunimas išėjo į mišką ir su ginklu rankose pradėjo ginti savo ir savo artimųjų gyvybę.

Sovietiniai okupantai vadina juos hitleriniais banditais, keikia tautos akivaizdoje. Padeda plisti banditizmui šalyje ir kaltina banditizmu tikrus atsidavusius nepriklausomybės gynėjus.

Nors Europoje patrankos jau nutilo, Lietuvoje jos dar griaudžia. Deginami kaimai, nekaltų žmonių kūnai mėtosi miestų ir miestelių aikštėse. Sovietų valdžios atstovai neleidžia jų laidoti po keletą dienų, manydami, kad tuo pagąsdins lietuvius ir bus nutraukta kova už nepriklausomybę.

Dabar, kai visas pasaulis kalba apie taiką ir laisvę, pas mus pilni kalėjimai ir rūsiai pilni žmonių. Pilni žmonių vagonai siunčiami į Rusiją be maisto ir vandens.

Toks teroras egzistuoja tuo metu, kai Suvienytųjų Nacijų Sąjunga paskelbė statutus, kuriuose visiems žmonėms ir tautoms garantuojama laisvė ir nepriklausomybė.

Todėl Lietuvos Gynimo Sąjunga pareiškia kultūringajam pasauliui, kad Lietuvoje tęsiasi pasipriešinimas prieš Sovietų Sąjungos žvėrišką diktatūrą.

1.    Lietuvių tauta kovos už laisvę ir nepriklausomybę, už demokratinę respubliką, su visomis partijomis, tautybėmis, tikėjimais ir socialiniais sluoksniais.

2.    Pranešame visam pasauliui, kad LLA daliniai kovoja, ir jie turi būti vertinami pagal tarptautinės teisės nuostatas.

3.    Lietuvių tauta prašo visų pavergtų tautų, kad jos nedalyvautų Sovietų Sąjungos kovoje prieš lietuvius, kovojančius už savo tautos laisvę ir nepriklausomybę, o su ginklu rankoje stotų prieš pavergėjus ir diktatūrą, kadangi tik taip įgyvendinsime Suvienytųjų nacijų ir pasaulinę tvarką. Jei rusų tauta ir bolševikų partija pripažįsta Suvienytųjų nacijų statutus ir laikosi jų, tegu jie pertvarko savo šalies valdymo formas tų statutų dvasią ir nesikiša į mūsų. Kitu atveju politika įtrauks juos į naują pasaulinę katastrofą.

4.    LLA niekur netrukdė Raudonajai armijai jos kovoje su hitlerine Vokietija. Jei Raudonoji armija nepuls jos, LLA ir toliau jos nelies. Tačiau pranešame Raudonajai armijai ir, svarbiausia, sovietiniams darbuotojams ir NKVD, kad banditams ir plėšikams pasigailėjimo nebus.

5.    Skelbiame amnestiją visiems Lietuvos piliečiams, dirbantiems Sovietų Sąjungos naudai, jei jie padės mūsų kovai už nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Jei ne, mes juos laikome Lietuvos valstybės išdavikais.

6.    Lietuvių tauta nepripažįsta naujos žemės reformos. Atėjūnai neturi teisės nei atiminėti turto, nei dovanoti jo kitiems.

Žemės reformos yra perėjimas prie bolševikų partijos kolchozinės vergijos.

7.    Lietuvių tauta kreipiasi į JAV prezidentą ir Anglijos premjerministrą Čerčilį ir į visas pasaulio tautas, kurios gerbia teisę į laisvę, padėti moraliai ir materialiai sunkioje kovoje už laisvę.

8.    Lietuvių tauta nesudės ginklų tol, kol neįgyvendins savo reikalavimų, kol nebus paleisti politkaliniai, kol neišeis iš mūsų karinė ir civilinė okupacinė valdžia.

Lietuvos Gynimo Taryba

Buv. LTSR VSKA. F.3. B.47/10. T.3. L.277-279. (originalas -mašinraštis, rusų k.)

6. Lietuvos Laisvės Armijos vadovybės straipsnis "Vienybės problema"

Gali turėti tik Apygardų ir Apylinkių Štabų pareigūnai ir kuopų vadai.
Būrių vadams tik perskaityti, bet į rankas neduoti.
Multiplikuoti tik Apygardos Vadui sutikus. 
Apygardų ir Apylinkių Vadai pasižymi,
kam koks egzemplioriaus numeris yra duotas.
Už rodymą, davimą ar išleidimą pašaliniams asmenims
ne organizacijos nariams ne mažesnė bausmė,
kaip izoliacija.
LLA Štabas

I.

Įžanga

Nors daug apie vienybę žodžiu ir raštu buvo kalbėta ir jos kūrimui nemaža jėgų paaukota, vienok reikia konstatuoti, kad vienybė dar nėra pasiekta. Vienybės problema ir toliau pasilieka aktuali, sunki ir neaiški. Požeminėje spaudoje ir viešame gyvenime pasirodžiusi daugybė vienybės receptų ir įvairiausių bandymų realios padėties iš tikrųjų nepakeitė. Susidarymas vadinamojo vyriausio politinio organo -Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto buvo sutiktas su džiaugsmu ir didelėmis viltimis. Tačiau tamsūs partijų užkulisiai ir slaptuose biuleteniuose kaskart aštrėją ginčai yra aiškus įrodymas, kad šis vienybės kūrinys yra daugiau popierinis, negu realus vienybės faktas. Skelbimas, kad vienybė jau tikrai pasiekta, kai iš tikrųjų jos nėra, vienybei nei kiek nepadeda, o tik daugiau į visuomenę įneša dezorientacijos ir nusivylimų šešėlių. Tiek vienybės reikalas, tiek jos troškimas, tiek jos siekimo būdai ir pavykę ar nepavykę bandymai yra aktualūs ir teigiamai ar neigiamai atsiliepia Lietuvos Laisvės Armijoj. Čia irgi apie vienybę žodžiu ir raštu buvo išsitarta, bet dėl jos parodyta nemaža realių pastangų.

Iš šalies primetami LLA kaltinimai, nuolat pačios organizacijos narių tarpe kyla neaiškumai bei abejojimai, negilus vienybės supratimas, jos kelių nežinojimas ir jos siekiant net nesąmoningas pačios vienybės žalojimas - tai vis faktai, kurie aiškiai liudija, kad, kas iš LLA pusės vienybės klausimu buvo pasisakyta, nėra pakankama. Vienybės problemą tenka giliau išnagrinėti ir ne tik tuo klausimu turėti aiškų, tvirtą nusistatymą, bet tą nusistatymą vieningai konkrečiais darbais remti.

II.

Mums rūpimos vienybės sąvoka, tikslas ir reikšmė

Pradedant plačiau nagrinėti vienybės klausimus, pirmiausia reikia išsiaiškinti mums rūpimos vienybės sąvoką. Vienybės žodžiu išreiškiama sąvoka gali būti įvairios apimties: galime turėti omeny tarptautinę vienybę, vienos tautos narių vienybę, vienos grupės narių ar kelių grupių vienybę ir t.t. Kuri vienybė mums rūpi? Kur ir kaip mes norime ar turime būti vieningi? Atsakymas aiškėja, kai prisimename šių dienų kovojančių lietuviškų organizacijų pagrindinius tikslus -išsivaduoti iš svetimųjų vergijos ir toliau kurti laimingesnį nepriklausomos valstybės gyvenimą. Kas tą kovą veda ir kas tą naują gyvenimą kurs? Atsakymas aiškus - visa lietuvių tauta. Visos lietuviškosios grupės dėl pagrindinių tautos tikslų pilnai sutaria: visos nori nepriklausomos ir, žinoma, laimingiausios Lietuvos valstybės. Taigi, kur nesutarimo pagrindas, dėl ko nesutariama? Nesutariama dėl to, kokia iš tikrųjų ta valstybė turi būti, kaip prie jos atstatymo reikia eiti, kas tam atstatymui ir paskiau turi vadovauti. Kiekviena grupė turi savo asmeninius išskaičiavimus, su kuriais beveik visada sieja bendruosius visos tautos ar valstybės tikslus. Socialinės grupės egoistiniai tikslai susikerta su kitų panašių ar nepanašių grupių interesais ir atsiranda nesantaika, nesutarimai, ginčai. Pačioje valstybėje ar tautoje pastebimas dvejopas gyvenimas: visumos siekimai ir veiksmai, kaip vieno socialinio padaro ir siekimai bei veiksmai, daromi socialinių gaivalų valstybės ar tautos viduje. Turime sutikti su faktu, kad ligi šiol valstybei dar nepavyko /.../ Tai yra dar idealas. Turint galvoje /.../ valstybės ribose telpantį socialinių grupių sudėtingumą, jų gausumą, interesų ir ideologijų įvairumą, net sunku yra įsivaizduoti, kad galėtų būti vienas galvojimas ir vienas suderintas veikimas. O vis dėlto mūsų norai ir vienybės pastangos prie to veda. Mes norime, kad socialinės visumos, mūsų tautos tikslai ir interesai būtų aukščiau už specifinius interesus atskirų tos visumos grupių. Dėl visumos interesų, sakome, reikia atsižadėti tiek atskiram tautos nariui, tiek kokiai socialiniei grupei savų interesų, kurie kliudytų sutartinai visiems veikti taip, kaip reikalauja aukščiausieji tos visumos interesai. Vidaus veiksmų nesuderinimas yra aiškus visumos veiksmų susilpninimas. Ta visuma, kaip minėjome, mes laikysime tautą, kurioje telpą socialiniai junginiai, kaip profesijos, luomai, įvairūs sluoksniai, politinės partijos irgi turi savo siekimus, savo gyvenimą, ne visai suderinamą su tautos ar valstybės, kaip visumos, siekimais. Lietuvoje susiskirstymas luomais, klasėmis ar profesijomis nėra toks griežtas ir ryškus, politinė kova dažniausiai pasireiškia tarp politinių partijų. Jeigu sakoma, kad nėra tarp mūsų vienybės, tai visada prisimenam politinių partijų sutikimus, pasireiškiančius valstybinėje srityje. Vadinasi, jeigu mes galvojame apie vienybę, tai mums rūpi  t a u t i n ė  v i e n y b ė, kuri pasireiškia darniu sutartinu visų tautiečių veikimu valstybiniuose reikaluose.

Mūsų šia prasme suprantamos vienybės tikslas - ligi aukščiausio laipsnio

pakelti savo tautos pajėgumą, reikalingą atsispirti išorės veiksmams ir kurti tobulesnį ateities nepriklausomos valstybės gyvenimą. Didesnis visuomenės susijungimas, iš kurio išeina vienybė, organizacija ir drausmė daro mažesnį skaičių galingesniu. Be ribų tarpusavio kova ne tik yra kliūtis siekiant didesnės galybės, bet ji dažnai naikina ir ankstesnių laimėjimų vaisius. Ypač tautinės vienybės reikšmė iškyla šiais laikais, kada tauta netekusi nepriklausomybės ir turi vesti kovą su išorės priešais, teturėdama savo rankose tik mažą dalį kovos priemonių. Iš vienos pusės nepaprastas vienybės reikalingumas, iš kitos - natūrali ir realybėje, kada neišvengiama vienokioj ar kitokioj formoj vidujinė tarp socialinių grupių kova mus verčia ne tuščiai aimanuoti, bet nenuilstamai ieškoti geresnių vienybės kelių, blaiviai įvertinant realias vienybės galimybes.

III.

Tautinei vienybei palankios ir nepalankios šių dienų sąlygos

Beveik kiekvienas lietuvis patriotas dėl tautinės vienybės sielojasi, jos reikalingumą kiekvienas pasitaikiusia proga akcentuoja, dėl vienybės nebuvimo kitus kaltina. Šiuo metu kiekvienam atrodo vienybė yra galima ir net privaloma. O tačiau retas kuris prisiverčia giliau pagalvoti apie realiąsias vienybės galimybes. Tik akcentuojama, kad reikia, bet nesistengiama toliau pagalvoti, ar yra galima, ar įmanoma. Socialinis mūsų gyvenimas daug kur visai su mūsų norais nesiskaito ir nuo jų nepriklauso. Kova tarp socialinių junginių vyksta per visą mums žinomą istorijos laikotarpį. Iš esmės ji buvo ir bus ta pati, tiek savo taktika, tiek siekiamais tikslais. Pagal laiko ir vietos aplinkybes keičiasi tik jos forma ir jos aštrumo laipsnis. Tai yra natūralu, tuo pačiu ir neišvengiama. Ar galima tvirtinti, kad nepriklausomybės gyvenimo laikais buvo tarp mūsų kokia /.../ vienybė? Be abejo, - ne. Būdami laisvi, tada, atrodo, turėjome daugiau /.../ ir geresnių galimybių vienybei sukurti, vienok jos nesukūrėme. Kol kas plačiau nesigilindami į praeities priežastis bei galimybes, pažiūrėkime kokios yra dabar teigiamos ar neigiamos mūsų tautinės vienybės sąlygos bei galimybės.

Tiek nepriklausomybės laikais, tiek dabar pagrindiniai mūsų tautos vienybės ryšiai yra tie patys - tai kraujo giminystė, gyvenimas drauge vienoje vietoje, bendri interesai. Šiuo metu, mums atrodo, yra daugiau priežasčių, kurios turi jungti - tai bendras pavojus, bendras vargo pajautimas ir vienas visų pripažįstamas svarbiausias tikslas -nepriklausomybė. /.../ Iš tikrųjų tai dar nėra visagaliai mūsų tautinės vienybės ryšiai. Vien todėl, kad šalia jų yra kita daugybė aplinkybių, kaip tik palankių mūsų tautos susiskaldymui. Reikia pastebėti, jog dėl paties tikslo -nepriklausomybės, taip neseniai ne visi buvo vienodos nuomonės. Prasidėjus rusų-vokiečių karui, kai kurie Lietuvos nepriklausomybę buvo linkę laikyti nesąmone ir Lietuvos likimą siejo su Vokietijos likimu. Nors tai buvo nedidelė saujelė, bet mūsų tautinei vienybei ji irgi sugebėjo pakenkti. Dabar tikslas atrodo visiems aiškus, bet kai reikia jo siekti dėl pačios taktikos ne visi yra vienodo nusistatymo. Kiekvienas siūlo savo taktiką, žinoma, ir vadovavimą, kurie, be abejo, labiau pakeliui su siūlančios grupės interesais. Laikui bėgant, taktiniai skirtumai gali pasidaryti dar ryškesni. Pats vargas irgi ne visų vienodas ir ne visada vienijančiai veikia. Yra nemaža dalis žmonių, kurie norėtų, kad toks "vargas" visada tęstųsi, nes kitiems vargas -jiems pelnas. Tokie paprastai gyvena ta diena ir nesisieloja dėl ateities bendro likimo. Be to, ekonominis smukimas ir valstybės turtų perėjimas į svetimas rankas taip pat suteikia palankias nesutarimams sąlygas. Bendrai socialinės kovos ramumui viena iš reikalingų sąlygų yra praturtėjimas. Kada dauguma tautiečių ekonominiai nuskurdę ir turtų paskirstytojo rolė atitenka svetimam okupantui, jis gali dar sėkmingiau skaldyti. Tautos susiskaldymas kaip tik įeina į okupantų interesų sferą. Šios minties teisingumui pavyzdžių netrūksta. Bolševikmečiu pabėgę į Vokietiją lietuviai, daugumoje, nežiūrint profesijų ir luomų buvo patekę į vargo lagerius. Šis vargas nė kiek jų nesujungė. Gestapo pažadai ir keletas pasiūlytų markių padarydavo tai, kad vienas kito sąskaiton išdarinėdavo nešvariausias kombinacijas ir vienas kitą kaltindavo dėl to paties vargo, dėl blogo užlaikymo, kurio priežastimi nebuvo nei vienas, nei antras, bet bolševikai ir vokiečiai. Panašių pavyzdžių nestinga ir dabar. Vadinasi, bendras vargas, užuot buvęs vienijančiu veiksniu, būna ir skaldančiu veiksniu. Tai štai, kiek galingi yra tie argumentai, kuriais remiantis atrodo, jog turi būti vienybė.

Toliau drįskime pažiūrėti į kitas šių laikų priežastis bei aplinkybes, kurios palankios susiskaldymui ir kurių netgi daugiau, negu nepriklausomybės laikais. Tuo tarpu neliesdami plačiau praeities ideologinio išsidiferenciavimo, kurio rezultate nepriklausomybės laikais turėjome amžinai kariaujančias politines partijas, mes turime konstatuoti realų faktą, kad tos pačios partijos arba stiprios jų šaknys ir šiandien egzistuoja. Nesvarbu, kad plačioji tautos masė jose stipriai nejaugusi ir jų nekenčia, ji svarbiausio vaidmens nevaidina; nuomones formuoja ir veiksmus organizuoja vadinamasis tautos elitas, kuris beveik visas yra įklimpęs į vieną ar kitą politinę partiją. Visų dabartinių nesutarimų šaltinis yra mūsų politinės partijos. Partijų kova yra ne kas kita, kaip tęsinys kovos tarp kitarūšių skirtingų grupių, tik, žinoma, ne tokia, kaip pirmykštė žiauri kova dėl būvio, bet švelnesnė, vedama išsiplėtojusios teisės ribose. Valstybė paprastai savo teisės pagalba nustato tvirtas sienas tarp sudedamųjų valstybės dalių stengimosi valstybės viduje. Bet tai buvo nepriklausomoje mūsų valstybėje. Jeigu šiandien kartais mes pamatome žiauresnes partijų iltis, tai nėra ko per daug stebėtis. Šiandien neturime savo valstybės. Nėra to teisėjo, kuris pagal teisės normas saistytų partijų ginčus ir veiksmus. Partijų kova šiandien vyksta pogrindyje. Partijų oficialūs tikslai, kuriais jos dangsto savo egoistinius tikslus, yra bendri visos tautos tikslai. Čia tarpusavio santykius gali normuoti daugiau dorovė nei valstybės teisė. Okupantas, kuris dabartiniu metu tapęs buvusios valstybės reprezentantu, yra laikomas priešu, prieš jį vedama kova, todėl jo autoritetas čia nieko nereiškia. Jo imperiumo tokioje srityje nepaisoma. Todėl nenuostabu, kad įsisiūbavus aistroms, kova gali išeiti iš teisės ir iš dorovės ribų. Šiuo metu toje srityje pasireiškia savotiška laisvė. Tokioje laisvėje sunku yra rasti bendrą kalbą ir, galima sakyti, neįmanoma prieiti prie vienos bendros organizacijos, nes žmogaus prigimtis tokia, jog jai vien tik sutartis be sankcijos nedaug ką reiškia. Juo daugiau laisvės, paprastai tuo didesnis susiskaldymas. Juk ir mūsų partijos atsirado berods po 1905 metų revoliucijos, kada gauta daugiau politinės laisvės. Dabartiniu metu čia laisvę suprantame ne ta prasme, bet suprantame laisvę dirbti dėl Lietuvos požeminį darbą kaip kas išmano ir kaip kam patinka. Nėra tautinės nei savos valstybinės jėgos, kuri šį darbą normuotų. Jį sukontroliuoti ir koordinuoti beveik neįmanoma. Požeminis darbas yra prasidėjęs iš kelių taškų, dažniausiai iš buvusių partijų bazių, ir natūralios grupių kovos priemones normuoja gal daugiau reakcijos būdu pasireiškiančios antipriemonės, o ne kokia teisė. Ne paslaptis, kad viena partija, susidūrusi su kita, tuojau kitą mėgina savo tikslams pasijungti, o nepavykus, pradeda prieš ją kovą tokiomis priemonėmis, kurias turi ir įstengia panaudoti. Kiekvienos politinės partijos tikslas - valdžios paėmimas į savo rankas. Esant normaliai tvarkai ir teisėtai valdžiai, valdomųjų noras ir pasireiškia įsigyti daugiau teisių ir prieiti prie valdymo, bet kova tokia aštri ne visada įsisiūbuoja. Jeigu tik pakenčiamos pragyvenimo sąlygos, žmonės ne tiek domisi politika, bet pripranta ir įsitraukia į ramų kultūrinį gyvenimą. Pagaliau ne taip lengva ir ne tiek daug vilčių normaliu metu prieiti prie valdžios. Vadinasi, valdžios paėmimas normaliais laikais ne visada būva vienodai aktualus. O kas šiandien? Mums atrodo juokinga, kai matome visus besivaržant dėl dar tebevaikščiojančio lokio kailio. Gi iš tikrųjų giliau pažvelgus, pasirodo, pačios šių laikų aplinkybės tuos apetitus nepaprastai žadina. Kiekviena grupė, šį tą dabar savanoriškai dėl Lietuvos dirbanti, jaučiasi turinti teisių į ateities valdžią. Kiekvienam šiuo metu keliai į būsimą valdžią atviri. Kas pirmas paims gerą startą, tas, atėjus laikui, atsiras valdžios kėdėje.

Nors ta valdžia gal dar toli, o gal iš /.../ problematiškas dalykas, bet tiek atskiro žmogaus, tiek socialinės grupės prigimtis egoizmo srityje yra akla. Grupė nesiskaito su visumos morale, turi savo moralę, o visumos moralės laikosi tiek, kiek einant prie tikslo neišvengiama ir reikalinga. Atsiranda įvairių taktikų. Vieni vienaip nori prie oficialiai akcentuojamos nepriklausomybės eiti, kiti kitaip. Žinoma, kiekvienas savo taktiką remia objektyviais argumentais, o iš tikrųjų pagrinde yra grupinio išskaičiavimo pripažintas patogumas ar nepatogumas ir visi turi iš karto vienodas ir visas priemones bei galimybes, todėl ir visiems įmanomi tie patys keliai. Pav., vieni turi karininkijos elitą ir savaime aišku, tie ieškos bet kokia kaina suorganizuoti ginkluotą pajėgą, kurios vadovybę sudarytų minimas elitas. Nesvarbu, kad objektyviai žiūrint kitiems atrodytų ne laikas. Jeigu tik jaučiamas bus pasisekimas, veiksmas prasidės. Kiti turi, sakysime, stiprių politinių figūrų, - jie pradės nuo vyriausių politinių organų, stengsis pajungti kitus, o paskiau jau eis ir prie karinės jėgos, be kurios politika nėra visiškai tikra.

Be to, atsiradimas ko nors naujo, neatitinkančio vienos ar kitos grupės interesų, tučtuojau sukelia įsisenėjusių grupių reakciją. Čia ir prasideda kova. Šiais laikais iškylą naujieji sąjūdžiai paprastai pasmerkia senų partijų rietenas ir per savo darbą stengiasi įgauti teises. Senos partijos to negali pakęsti, nori autoritetais ir visokiomis kitokiomis priemonėmis šiuos uždusyti. Vadinasi, kova ir nesutikimai dar ne visada reiškia blogą, kartais yra neišvengiami ir būtini dalykai einant prie didesnių laimėjimų. Kova išjudina ir savotiškai plėtoja socialinį gyvenimą.

Yra dar kitų priežasčių, dėl kurių vienybė neįmanoma. Tai netinkamas konspiraciniam darbui elementas, kuris mėgina šį tą veikti ir nori arba savo organizaciją įtraukti, arba prie kitų pritapti. Norų negalint išpildyti, prasideda piktumas, kova, kaltinimas skaldymuisi. Tokiems reiškiniams atsirasti šiais laikais dirva gana palanki.

Tai tik dalis nepalankių vienybės aplinkybių, neminint specialių skaldymo tendencijų ir praeities klaidų bei nusikaltimų, apie kuriuos kalbėsime sekančiame skyriuje.

IV.

Mūsų tautinės vienybės kūrėjai ir griovėjai

Lietuvių tauta turi nelaimės gyventi kaip tik toje vietoje, kur susikerta rytų ir vakarų didžiųjų valstybių interesai. Tų interesų auka jau ne kartą esame buvę ir, be abejo, dar ne kartą būsime. Lenkų įtaka, šimtmetinė vergija, šių laikų nuolatinės okupacijos mūsų tautai yra padarę didelių, ne taip greit pagydomų žaizdų. Per amžius matydami už save aukščiau svetimuosius, mes negalėjome išugdyti pakankamai stiprios tautinės ambicijos bei pastovių valstybinių tradicijų. Visada pripratę iš kitų malonės ko nors tikėtis, nė per dvidešimtmetį nepriklausomo gyvenimo metų neįstengsime suaugti į vieną stiprią tautybę, kuriai nedarytų įtakos ir kurios neveiktų svetimi vėjai. Svetimos įtakos, tautinės mažumos ir prie jų pritapę nutautę lietuviai buvo ir kol kas tebėra didžiausi mūsų tautinio susiskaldymo veiksniai. Divide et impera - amžina savo teisingumu taisyklė praktiškai kartojasi per visą istoriją. Svetimos valstybės savo kaimyninių valstybių viduje stengiasi įvairiais būdais palaikyti ne vienybę ir partyvumą. /.../ tos pastangos pasireiškia Lietuvoje, kurioje turi interesų ir /.../ Svetimos įtakos mūsų valstybės viduje daromos skaldymo kombinacijoje /.../ koks raudonas siūlas tęsiasi ligi pat šių laikų. Tos rūšies /.../ susiję su mūsų tautinės vienybės kūrėjų ir griovėjų - /.../ nenagrinėsime jų skyrium, bet visada prie progos prisiminsime, kalbėdami apie politinių mūsų partijų tarpusavio kovas.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį ir šiandien vienybės apaštalais karu ir griovėjais buvo politinės mūsų partijos. Dėl vietos stokos čia nepasakosime jų genezių, bet palietę to išsidiferenciavimo pagrindus, trumpai prisiminsime jų kovas ir veikimą. Kiekviena partija savo atsiradimo priežastį savaip aiškinasi; sakosi atsiradusi kaip reakcija prieš pasenusias sistemas, prieš nepakenčiamas uzurpacijas ir t.t. Bet nežiūrint mūsų partijų įvairumo, savo kilmės įrodinėjimų, drąsiai galime pasakyti, kad jų atsiradimo jokiu būdu negalima sieti su gyvybiniais lietuvių tautos reikalais. Pirmasis partinis susiskaldymas įvyko religiniais pagrindais - religininkai ir antireligininkai atseit dešinieji ir kairieji. Šito susiskaldymo mada kilusi ne Lietuvoj, bet svetur. Mūsų inteligentija, studijuodama užsienyje su svetimomis madomis bei įtakomis susidūrė, jomis užsikrėtė ir į savo kraštą jas parsivežė. Kiek vėliau atsirado vidurinieji - tautininkai, kurie savo ideologiją grindė ne religiniais, bet tautiniais pagrindais. Bet kaip pamatysime, savo idėjų praktikoje neįgyvendino. Ir čia neišvengta tam tikro blaškymosi tarp svetimų vėjų. Dar vėliau iš tautininkų atskilo vadinamieji voldemarininkai, akli vokiškojo nacionalsocializmo ir itališko fašizmo garbintojai. Jau demokratinio siautėjimo laikais pagrindinės srovės dar susiskaldę į atskiras šakeles. Esant laisvai ir demokratinei, sistemai skaldymuisi dirva buvo nepaprastai palanki. Kiekvienas norėjo turėti kiek galima daugiau balsų, todėl ir kūrėsi vis naujos partijos partijėlės, kurios viena nuo kitos daug kuo nesiskyrė, bet visos faktiškai siekė to paties tikslo - valdžios. Nepaprastai buvo atkutusios visos tautinės mažumos, per kurias svetimos įtakos dar daugiau skverbėsi. Beveik kiekviena partija savo užtarėją matė užsienyje ir dažnai naudojosi jo pagalba bei nurodymais. Pakėlė galvą komunistai, kurie tokiam košmare taip pat turėjo neblogą dirvą. Savaime aišku, kad apie kokią pastovesnę tautinę vienybę tada negalėjo būti jokios kalbos. Nežinia, kuo būtų viskas baigęsi, jeigu ne 26-ųjų metų perversmas, kur kairieji nuo valstybės vairo buvo nušalinti, o jų vietoje atsistojo tautininkai su dešiniaisiais. Bet čia irgi įvyko skilimas, dešinieji buvo išstumti, valdžios monopolis ilgesniems laikams atiteko tautininkams. Vėl prasidėjo kova iš naujo. Čia reikia pastebėti tą partijų kovos cinizmą, prieš kurį nublanksta visos jų idėjos ir tušti pažadai. Pasirodo, menkniekis yra ideologijų panašumas ar skirtumas prieš aklą partijos valdžios aistrą. Reikalui esant, partijos nepaisydamos savo ideologijų, gali susidėti ir su pačiu velniu. Susidėjimą nulemia ne ideologinių siekių vienodumas, ne santykių artumas, ne pažinčių bendrumas, bet laikina nauda, akimirksnio interesas. Susidėję tol pasilieka surišti į vieną, kol juos jungia bendri interesai, o kai interesų nėra, jie kits kitam pasidaro vėl socialiniais priešais. Nuo tautininkų valdymo pradžios vykusios partijų vienybės kombinacijos kaip tik tą puikiai įrodo. Dešinieji, būdami kairiųjų ideologiniai priešai, ir juos nuvedę vėl pagaliau su jais randa bendrą kalbą. Mat nei vieni, nei kiti, neprieidami prie valdžios ir skyrium neįstengdami tautininkų priveikti, dedasi į vieną sąjungą. Žinoma, oficialiai ne dėl ko kito, kaip tik dėl "šventos vienybės". Susidaro opozicija, prie kurios ilgainiui mėgina pritapti ir voldemarininkai. Opozicijos laikraščiai įrodinėja nesugriaunamą vienybę, visi guldo galvą už demokratinę lygybę, už tautos konsolidaciją. Atrodo, niekur nėra didesnių vienybės apaštalų. Tautininkai kaltinami sąmoningu tautos skaldymu, dėl ko esą lengviau valdžioje išsilaikyti. Vyksta visa eilė demonstracijų, kurstomas jaunimas, rengiami pučai ir vis dėl tautinės vienybės, dėl lietuvybės idėjų, gi iš tikrųjų tik dėl valdžios. Tautininkai taip pat iškoneveikia partinius vienybės griovėjus, aiškindami savo tautinės vienybės misiją, akcentuodami tautiškumą, įrodinėdami, jog tautybė yra mūsų vienybės pagrindas. Deja, tautiškumas pasireiškia tik banaliais žodžiais ir savo vadų panegirikomis. Kitų pakraipų žmonės prie vairo nė iš tolo neprileidžiami, prisitaikėliai svetimtaučiai pastatomi aukščiau už tikruosius patriotus, tautinės mažumos ir toliau nenustoja savavaliavusios. Didžiausios pastangos - tik valdžiai savo rankose ilgiau išlaikyti, o propaganda triūbina, kad viskas dėl vienybės, viskas dėl laimingesnės Lietuvos. "Vieningoji" opozicija, suradusi palankią progą, kuri pasitaikydavo dėl išorinių veiksmų /Lenkų ultimatumas, Klaipėdos netektis/dar aršiau pakyla, kartais nesidrovėdama naudotis pačių išorės priešų paslaugomis. Pagaliau priverčiami tautininkai nusileisti, prieinama prie tariamos vienybės. Visa tauta lengviau atsidūsta, visus pagauna entuziazmas, bet deja, jis neišnaudojamas. Intrigos vis tiek nesibaigia, susitarimas bejėgis. Pagaliau užeina bolševikai, ir visi "vienybės apaštalai" iš arenos pasitraukia. Dalis atsiduria Vokietijos emigracijoje, kur vieni ir kiti iš karto prisipažįsta savo klaidas, keikia likimą ir ryžtasi kada nors tikrai geriau ir vieningiau gyventi. Mėgina kurti vieną organizaciją. Bet ar ilgam? Dar neprasidėjus karui, jau suskyla į du ryškesnius lagerius. Vokiečiai turi savo planą, Gestapas jau čia moka įžiebti vienų kitiems neapykantos ugnį. Prasidėjus karui, Lietuvoje spontantiškai vyksta sukilimas. Trumpą momentą visa tauta kaip vienas pakyla prieš bolševikus be jokios centralizacijos ir be jokių vienybės apaštalų. Partijų kaip ir nebūta. Bet irgi neilgam. Tuojau atsiranda vėl tos pačios partijos su savo dar didesniais apetitais ir išryškėja Gestapo kurstymo rezultatai. Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuriame pradžioje buvo sutilpę visi, tuoj išyra. Pačių lietuvių rankomis nuverčiama Laikinoji Vyriausybė, kuriama nauja organizacija Lietuvių Nacionalistų Partija, kurios nevykusios pastangos iš naujo suburti visų srovių lietuvius pasilieka be pasėkų. Visa tauta vėl neša vienodą likimą po negailestingu okupanto batu. Tačiau nežiūrint šio likimo, ima pasireikšti ir kas kart labiau didėja partijų apetitai. Partijos ne juokais pradeda ruoštis naujam šuoliui. Jos nusileidžia į požemius, pasivadina naujais vardais ir visos iš naujo atsistoja vienybės apaštalų rolėje. Prasideda įvairiausios jungimo kombinacijos, kurios grindžiamos vienybės idėjomis, bet iš tikrųjų yra nė daugiau nė mažiau, kaip pigūs bandymai vieni kitus apgauti. Nei viena partija šiuo metu skyrium nesijaučia pakankamai stipri ir garantuota dėl savo laimėjimo. Už tai ieškoma pagalbos pas kitas. Pirmiausia apjungimo iniciatyvos griebėsi dešinieji, bet jiems skersai kelio atsistojo kairieji ir nacionalistai. Dešiniųjų kombinacijoms nepavykus, pradėjo kairieji. Šiems per didelį triūsą pavyko laikinai sudaryti iš tautininkų, voldemarininkų ir kitų jiems artimų sąjūdžių naują bloką, nukreiptą prieš dešiniuosius. Blokas pasivadino Vyriausiu Lietuvių Komitetu. Šio bloko stiprumas buvo abejotinas, nes jį jungė tiesiog bėdos interesas -atsispirti ir bandyti priveikti dešiniuosius. Dalinai pastangos pavyko: sudarytas naujas politinis organas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, į kurį įtraukti ir dešinieji. Organas sudarytas partiniais pagrindais. Partijų atsiradę net daugiau negu buvo pastaraisiais nepriklausomybės laikais /9 partijos/, yra visai naujų ir realiai neegzistuojančių. Vadinasi, vienybė pasiekta prikeliant iš grabo mirusias partijas ir sukuriant fikcijas. Ar ši vienybė ilgai tvers, pamatysime vėliau. Kol kas nuoširdumo ir stiprumo nepastebima. Nors ir susitarę, bet visi eina savais keliais ir tarppartinė kova tebeverda. Sunku tikėti, kad, skyrium eidami, galėtų kada nors sėkmingai kartu mušti. Žvilgterėję į pirmuosius biuletenius ir specialius partinių kovų laikraštukus pamatysime tik dalį partinės neapykantos ir suktų kombinacijų. O ką jau bekalbėti apie kitą dalį, kuri kunkuliuoja spaudos nesiekiančiuose užkulisiuose. Kai vienos skyrium tempia į savo pusę, kiekvienos slaptai daro ir galvoja visai ką kitą, visai nesiderinantį su išreklamuoto organo bendrais tikslais. Nenorėtume šios vienybės neigti, susitarimas, jeigu jis ilgiau tvers ir geru keliu eis, bus šis tas. Bet jokiu būdu vienybė nebuvo ir, be abejo, nebus ilga ir patvari. Pasiekti tikrąją vienybę kaštuoja truputį daugiau. Anot Špencerio, "jokia didelė draugija nėra susidarius iš mažiausių draugijų tiesioginio susidėjimo keliu". Už tai mes ir neturime rimto pagrindo žavėtis ir lyg maži vaikai džiaugtis ant smėlio pastatytais namais. Partijų sudaryta vienybė negali mus patenkinti, ji nėra visos tautos trokštama realybė. Nesibaigiantis organizacijų daugėjimas ir tarp partijų tebevykstanti kova gražias iliuzijas išblaško.

Dėl okupantų skaldymo pastangų ir tautinių mažumų mūsų tautinei vienybei šiuometinio kenkimo nėra reikalo kalbėti. Per okupacijos laiką visiems turėjo paaiškėti, ką daro vokiečiai ir ką daro tautinės mūsų mažumos, kaip vokiečiai-repatriantai, žydai, lenkai, rusai. Jų tikrasis veidas labai gerai išryškėja mūsų nelaimių metu. Taigi iš čia paliestų minčių štai kas mums turėtų būti aišku:

Amžini mūsų tautinės vienybės ir mūsų valstybės priešai yra ir bus svetimieji išorės ir su jais bendradarbiaują atitinkamų tautinių mažumų vidaus gaivalai. Juo bus didesnė laisvė, tuo jie šia pasinaudodami daugiau įsigalės ir vienybę sėkmingiau ardys.

Savieji vienybės kūrėjai, o kartu ir griovėjai buvo ir yra senos politinės partijos, kurioms, kaip matėme, per dvidešimtmetį nepriklausomo gyvenimo metų nepavyko sukurti patvarios vienybės.

Visos gražiausios kalbos ir viešai skelbiamos idėjos nėra partijų veiksmų tikrasis variklis, bet daugiau priemonė jau iš anksčiau įsisenėjusios dėl valdžios kovos.

Mūsų politinės partijos visos yra atsiradusios ne dėl kokių esminių tautos interesų, bet kilusios dėl svetimų įtakų, ir per visą laiką vesdamos tarp savęs kovą, yra daugiau ar mažiau savo rankas susitepusios.

Nei viena partija nepriklausomybės laikais nėra pasirodžiusi daug už kitas pranašesnė. Vienų prieš kitus pučai geresnio negalėjo atnešti. Partijų dievinamos asmenybės buvo daugiau burbulai /a la Kubiliūnas/, bet ne tikrieji tautos vadai. Per dvidešimtmetį talentingų vadų nematėm.

Visi nauji mėginimai buvo per silpni ir partijų buvo arba savo įtakon įtraukiami arba turėjo prieš jas kapituliuoti.

Mes turime į vienybę ieškoti naujų kelių, kas yra ne senų partijų, bet mūsų uždavinys.

V.

LLA įsitikinimai ir atlikti konkretūs žygiai vienybės srityje

Pirmiausia paliesime tuos kaltinimus, kurie ne kartą paleidžiami LLA adresu. Ne vienas šios organizacijos narys, nežinodamas LLA tikrojo nusistatymo ir neįvertindamas jos vienybės pastangų, kartais tokius kaltinimus lengva širdimi prisiima. Štai dažniausiai pasitaiką kaltinimai: LLA nenori vienybės, LLA griauna kitų pradėtą seniau darbą, LLA yra atskira kasta, nemananti su kitais skaitytis, LLA yra jaunų karjeristų klika, siekianti karinės diktatūros, LLA nesiskaito su demokratiniais principais. Tai visa eilė kaltinimų, kylančių iš nesupratimo ir piktos valios. Tačiau LLA, nepaisydama tų kaltinimų, sparčiai ir drąsiai žengia pirmyn, nes kas šioje organizacijoje daroma, nedaroma be plano ir įsitikinimo. LLA ir vienybės atžvilgiu nuo pat pradžios turi savo nuomonę ir ja vadovaujasi.

Esame tvirtai įsitikinę, kad tautinės vienybės neįstengė ir neįstengs sukurti senos politinės partijos. Nesvarbu, ar jos visos eis prie vienybės susitarimo keliu, ar kuri viena bet kokiu būdu pasišaus apjungti. Gali sena partija tapti tuo pačiu angelu, vis tiek niekas ja netikės ir jos vienybės pastangos bus bergždžios. įsisenėjusi neapykanta ir tamsios praeities dėmės visada užkirs kelius į pasisekimą.

Tautinės vienybės pagrindu laikome stiprią tautybę, ugdomą ne kokiomis kosmopolitinėmis idėjomis, ne tarptautinio mesijanizmo manijomis, bet, kaip viename LLA Vado atsišaukime pasakyta, "iš aukščiausių tautos interesų išplaukiančiomis ir mūsų lietuviškose širdyse įaugusiomis idėjomis". "LLA pripažįsta, kad tautinė kultūra gali reikštis įvairiomis kryptimis, tačiau tautos dvasia, jos istorija, jos papročiai ir gyvybiniai interesai turi būti nuolatinis idėjinis šaltinis ir vertybių kriterijus. LLA visada kovos su lietuviškumą neigiančiomis ar jo nepaisančiomis kultūros srovėmis ir idėjomis" /LLA programa/. Mūsų senos partijos savo laike ne tik svetimoms idėjoms nesugebėjo atsispirti, bet iš svetimų idėjų kilo. Tautybė stiprėja, kada tautietis turi pritinkamą vietą savo valstybėje, o nėra tautinių mažumų pastumdėlis. Todėl mes pasiryžę atstatyti tautinę valstybę, kurioje iš tikrųjų, kaip mūsų programoje pasakyta, "lietuviams turi būti pripažįstama visose srityse iniciatyva ir vyraujanti reikšmė". O to per visą mūsų partijų valdymo laiką realybėj mes nematėme.

Vienybė įmanoma, kada partijos asimiliuojasi ar yra tiek silpnos, jog negali laisvai žaisti plačiomis tautos masėmis. Senų partijų susilpninimo ir išgyvendinimo uždavinys yra visų tautiečių uždavinys, o ypač naujų tautinių sąjūdžių, kurių tarpe yra LLA.

Vienybę sukurti gali ir yra tam tikslui pašaukta jaunoji Lietuvos karta, kurios kraujas švaresnis nuo svetimybių ir seno partijų fanatizmo, ne be reikalo į šią organizaciją pirmoj vietoj jaunoji karta priimama ir jos reikšmė akcentuojama. Kada jaunimas bus susibūręs į naują, sveikais tautiniais pagrindais formaciją, partijų lyderiams išslys iš rankų svarbiausias partinių kovų įrankis.

Geriau pamažu eiti prie tvirtos ir pastovios vienybės, negu greitai prie silpnos ir netikros. Vienybės pagrinduose turi būti ne akimirkos interesai, kuriais kurdamos vienybę remiasi senos partijos, bet svarbūs , aukščiausi ir netrumpalaikiai tautos bei valstybės interesai.

Tvirta vienybė įmanoma pasiekti per darbą ir drausmę, o ne per amžinai nesibaigiančius posėdžiavimus. Laisvas palaidumas ir tušti plepalai daugiau suskaldo, negu sujungia. Tai mūsų įsitikinimai.

LLA organizacija yra nauja, negimusi iš kokios srovės ar senos partijos, bet naujai pradėta iš visų pakraipų lietuvių. Ji neatsinešė į gyvenimą kitų nepalankių mūsų tautai svetimybių ir seno užkietėjusio grupės egoizmo. LLA kilo tikrai dėl svarbių tautos reikalų. Ją pagimdė ne įsisenėjęs noras valdžios, bet tėvynės meilė ir kova dėl jos ateities. Jau pirmajame pionierių susirinkime buvo pabrėžta, kad mūsų draugystė išeina iš asmeniškumo /.../, mūsų draugystės aukščiausieji tikslai po priesaikos akto tampa kova dėl nepriklausomybės ir tolimesnės tautos gerovės.

Organizaciją kuriant, buvo nuoširdžiai kviesti ne prisidėti, bet sudaryti vadovybę visų pagrindinių srovių atstovai, kurie, deja, turėdami atskirus savo partijų krūmelius nesiteikė šiam naujam darbui ryžtis, nes partija jiems garantavo laimėjimą ir valdžią. Šiandien partijos mus kaltina dėl to, kad mes su jomis nenorį bendradarbiauti. O kas mums beliko, kai mūsų siūlymus ir be jokių užkulisių norus jos atmetė. Mes nemokėjome ir negalėjome duoti jų atstovams šiltų vietų, nes neturėjome. Šiandien to irgi niekam nežadam. Neužpelnyti ir nelaiku pasireiškią šios organizacijos viduje egoistiniai apetitai kaip tik yra tramdomi. Partijoms toks nusistatymas atrodo labai naivus ir už tai čia jų nuoširdžiam darbui nepritrauksi, nes jau iš seno iki kaulo ir kraujo yra įaugęs realus asmeninės naudos siekimas.

Taip pat vienybės dėliai iš partijų energingai traukiame gerąjį ir nuosaikųjį elementą. Žinoma, partijos tokį darbą laiko ardymu, gi mes jį laikome nauju statymu. Kitokiu būdu su partijomis susikalbėti neįmanoma. Kai jos pasijus maža ką beturinčios, kalba bus lengvesnė.

Nuo pat pradžios ištvermingai išlaikome savo liniją niekur nepasiduodamos partijų užgaidoms. Ne vienas abejojantis savo pajėgumu ir matydamas savo rajone stipriai stovint partijas mėgino nuleisti rankas, bet LLA Vadovybės buvo sudraustas ir iš naujo paskatintas į darbą, kad ne nuolaidomis partijas ugdytų, bet nenuilstamu darbu jas dildytų.

Partijų šulai mėgino skverbtis į LLA organizacijos vidų su tikslu /.../ ją sau pasijungti arba sugriauti. Ir čia buvo griebtasi priemonių, dėl kurių tie patys kombinatoriai šiandien mus uždara kasta drįsta vadinti /.../, piktos valios žmonėms mes esame uždara kasta.

Žmonių saistymas ir narių atranka čia vyksta pagal lietuviškumą /.../ sąžiningumą ir konspiracijai tinkamumą, nepaisant kokios pakraipos žmogus bebūtų. Senos partijos nors šitaip ir norėtų daryti, bet negalėtų.

Organizacija nuo pat pradžios išorės priešų atžvilgiu užėmusi griežtą liniją ir nesusižavėjusi jokiomis svetimybėmis. Jos programoje taip pat nerasime nieko, kas galėtų vienos ar kitos pakraipos žmogų kiršinti. Joje randami pagrindiniai dalykai, bet ne ginčus bekeliančios antraeilės smulkmenos.

Tolerancija viso, kas kitų padaroma gero, platinimas visų spaudos /.../ tik neduoda jokio pagrindo kaltinti LLA prieš kitus piktu nusistatymu.

Bet prie visa to prisideda milžiniškos LLA organizacijos pastangos sucementuoti į naują vienetą ideologiniu atžvilgiu mišrią masę. Jos nėra veltui, nes po tam tikro laiko ir buvę partiniai priešai čia susitinka kaip brolis su broliu.

Štai, kaip mūsų suprantama ir kaip daroma tautos vienybė. Jeigu demokratijos šalininkai išdrįsta mus vadinti karjeristais, tai jiems šis žodis šimtą kartų geriau tinka. Mes pradėjome iš naujo ir ką padarėm, tai ne per kombinacijas, bet per nežinančią ribų riziką, per nežinantį poilsio darbą, per nežmonišką veržlumą. Jie mums sako, jog mes techniškomis priemonėmis - jėga, atseit lengvu būdu siekią užgrobti valdžią. Dėl jų norų mes čia nekalbėsime, nes juos per daug gerai pažįstame. Bet irgi nesutiktume, kad jie savo tikslų siekia sunkesniu būdu. Mums karinė jėga ne iš dangaus nukrito, ne per tarybas buvo laimėta. Jos sukūrimui esame padėję daugiau jėgų, negu jie gali įsivaizduoti. Kas pats yra pajutęs tuos pavojus ir visokios rūšies sunkumus kuriant bei ugdant LLA, tam visi iš šalies ateiną kaltinimai ir klaidinimai negali sukelti jokių abejonių, tam aišku, kiek kaštuoja plepalais kurti vienybę ir kurti tokią ir taip kaip, LLA kad kuria. "LLA vertina tokią vienybę, kuri kilusi ir subrendusi ant teisingų pagrindų, kuri gimsta dabartinėje kovoje už tautos egzistenciją ir atrankos keliu organiškai apima geriausią tautos elementą. Tokia vienybė ne lengvai pasiekiama, bet yra tvirta vienybė. Vienybė, sulipdyta partinių išskaičiavimų įtakoje bet kokia kompromisų kaina, pripažįstanti partijoms teises, paisant pamatuotų ir nepamatuotų neprotingų norų, lygiai toleruojanti realybes ir fikcijas, darbą ir nedarbą, jėgą ir silpnybę, tai ne vienybė, bet silpnybė /LLA Vado atsišauk. Vasario 16 proga/.

VI.

Baigiamosios praktinės išvados

Iš to, kas buvo išdėstyta, kiekvienam LLA nariui pravartu būtų prisiminti šias trumpas išvadas:

1.    LLA kovoja dėl tobulesnės ir pastovesnės vienybės, kuri ne taip greit pasiekiama. Todėl LLA narys vietoj žavėtis akimirksnio interesų sulipdyta vienybe, tegul būva kantrus ir ištvermingas LLA kuriamos vienybės darbe. Vienybė reikalinga ne akimirksniui.

2.    Vienybei narys patarnauja ne pasyviai partijoms nusilenkdamas ir tuščiomis kalbomis, bet savo sąmoningumu ir prideramu savo pareigų pildymu.

3.    Kiekvienas naujai užverbuotas narys turi tuojau būti apšarvuotas vienybę liečiančiomis žiniomis ir įvestas į konkretų darbą.

4.    Kitų organizacijų bei partijų atžvilgiu narys visada išlaiko taktą ir šaltą kraują, nevartoja neleistinų priemonių ir paiso dorovės reikalavimų. Partijų pastatytos kliūtys turi būti nugalimos darbu ir apsukrumu, o piktos valios užpuolimai kaip į uolą turi atsimušti į sąmoningą LLA nario kietumą.

5.    Kiekvieno nario pareiga būti drausmingam ir savoj organizacijoj duoti gražų vienybės pavyzdį.

6.    Dėl tvirtesnės vienybės yra neišvengiama laikina kova. Kovą su senomis partijomis negalima laikyti kūrimu. Nusileidimas partijoms vienybės reikalo nepataisys ir natūralios tarppartinės kovos nesustabdys. Jei kova nevyks tarp mūs ir senų partijų, ji vyks tarp kitų partijų. Mes, partijoms nusileidę, pasmerktume ligšiolinį savo darbą ir taptume aklu jų tarpusavio kovos įrankiu.

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

Buv. LTSR VSKA. F.3. B.47/10. T.3. L.113-117. (originalas -mašinraštis)

7. Lietuvos Laisvės Armijos vadovybės parengta apžvalga "NKVD darbų metodai Sovietų Sąjungoje"

NKVD DARBŲ METODAI SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Žvalgas /agentas/ duotą uždavinį įvykdys tiktai tada, kai veikimo laisvė nebus varžoma pašalinės įtakos ir kai jis galės laisvai /.../ atsižvelgdamas į visas aplinkybes. Pvz., žvalgui buvo pavesta surinkti tam tikrus duomenis važiuojant iš vietovės A į B. Bet jam tas visai nepavyko, nes buvo suorganizuotas jo sekimas; geriausiu atveju uždavinys gali būti įvykdytas tik dalinai. Tas pats ir antru atveju, kada žvalgas bus išaiškintas ir suimtas. Tuo atveju uždavinys liks neįvykdytas.

Panašiai bus, jeigu žvalgas pilnumoje neišaiškins aplinkybių, kuriose jam reiks dirbti ir nežinos būdų, kurie laiduotų jo saugumą. Pastaruoju atveju jo veikimas pasireikš šioj formoj:

Sakysim, pasiekė užfrontę laimingai /nušoko su parašiutu/ ir, nieko negalvodamas, atrodo, gali tęsti toliau savo darbą. Vienok praktikoje kitaip, juk reikia žinoti, kad kiekvienoje valstybėje veikia kontržvalgyba.

Kontržvalgybos funkcijas SSSR vykdo labai tankus NKVD skyrių tinklas. Jeigu žvalgas dirba pafrontėje, tai jis susidurs su ypatingais NKVD skyriais, veikiančiais divizijos bei armijos operaciniame plote.

Iš to matome, kad didžiausias priešas veikiančio žvalgo svetimoje teritorijoje yra kontržvalgybos skyriai. Svetimoj teritorijoj žvalgui kovoti su kontržvalgyba nėra prasmės, nes tokias kautynes jis visuomet pralaimės, todėl, kad jis veikia vienas ir izoliuotas. Tuo tarpu priešo kontržvalgyba veikia visu valstybiniu aparatu /tūkstančiai žmonių/. Suprantama, kad į tokią kovą žvalgas negali stoti.

Kaip žvalgas turi kovoti ir ar ta kova yra įmanoma?

Žvalgas turi atsiminti, kad, kada jis uždavinį atlikęs grįžta į štabą nesuimtas ir neišaiškintas, jis kovą laimėjo. Iš to seka išvada, kad žvalgas turi visas sau pavojingas vietas apeiti ir taip pat aplenkti K.Ž.T., /Kontržvalgybos Tarnyba/, kuri yra išstatyta jam sugauti arba jį išaiškinti. Čia ir bus žvalgo kova su K.Žvalgyba. Ryšium su tuo yra senas rusų priežodis: jeigu žinočiau kur duobė, būčiau ją apėjęs; jeigu žinočiau kur parkrisiu, šiaudų pasidėčiau. Bet čia žvalgui gresia ne paprasta duobė ar parkritimas, bet represija su žiauriomis pasėkomis.

Prieš pradėdamas paskaitą apie žvalgą /agentą/ apsistosiu ties ČEKĄ OGPU ir NKVD istorija. ČEKĄ, OPGU ir NKVD yra žydiškojo bolševizmo rinktinių teroristinis organas, užvaldęs apgavystės keliu tautinę Rusiją. Ilgo karo pasėkoje išardytas tautos ūkis, nuteikęs tautą prieš esamą valdžią, sukėlė masinį dezertyravimą armijoje, todėl Leninas laike vasario revoliucijos metė šūkį: "Šalin karą, valdžią valstiečiams ir darbininkams; žemė valstiečiui, fabrikas darbininkui". Tokiu būdu bolševizmas, apgaudamas rusų tautą, paėmė valdžią.

Paimti valdžią, tai tik pradinis reikalas. Paskutinė ir pagrindinė dalis - sugebėti ją išlaikyti.

Tauta, pasijutusi apgauta, ėmė reikšti nepasitenkinimą ir organizuoti ginkluotus sukilimus Kaukaze, Sibire, Baltarusijoj ir kt. Bolševikai tai supratę suorganizavo komisiją su ypatingais įgaliojimais /črezvučainaja upolnamočenaja komisija/ su teise nuteisti žmogų mirti. Iš čia ir kilo pavadinimas "Čeką". Paskutinį rusų tautos laisvės troškimą paskandinę kraujo jūroje ir įvarę jai baimės per Čeką, bolševikai sugebėjo laikinai įsistiprinti valdžioje. Toliau sekė įvairūs žydų teroro veiksmai, kurių rezultate neliko nei vieno kiemo ar namo, kur nebūtų NKVD agentų išaiškinti ir suimti "liaudies priešai". Kariuomenėje, kaip pagrindiniu baudžiamuoju veiksniu buvo steigiami ypatingieji skyriai.

NKVD pažinimas /uniforma/. NKVD apranga yra panaši į kariuomenės, tačiau turi šiuos skirtumus:

a/    kepurė šviesiai mėlynos spalvos su raudonais kantais,

b/ emblema - ant rankovės apvalios formos laurų vainikas, jo viduryje -pjautuvas ir kūjis,

c/ apykaklės /petlicos/ kampai rausvos spalvos su rožiniais kampukais. Pastaba: Pafrontėje NKVD daliniai slaptumo sumetimais dėvi karišką/toje srityje veikiančio dalinio/ uniformą.

NKVD ORGANŲ DARBO METODAI

Divizijos sąstate /12 000 žmonių/ yra 600 agentų. Ir paprastai NKVD tinklas yra labai tankus, pvz., 300 kiemų kaime skiriama 30-40 agentų, slaptai dirbančių NKVD žinioje.

I. Žinių skyrius

Jis susideda dar iš šių poskyrių:

a/ Patriotinė agentūra, kuriai žmonės verbuojami iš patriotinių sluoksnių. Jie vadinami ne viešais NKVD darbininkais ir konkretūs uždaviniai jiems neduodami. Vienok ir jie nesąmoningai teikia NKVD žinias. Šių žmonių patriotizmas ir toliau neatitinka vyriausybės siekimų. Pvz., iš vieno R.Armijos pulko mūsų pusėn perėjo 17 raudonarmiečių. Patikrinus paaiškėjo, kad jų tarpe buvo 5 NKVD pranešėjai.

b/ Pranešėjas-informatorius fiksuoja ir praneša NKVD organams apie kalbas ir veiksmus jo pažįstamame ratelyje. Jis naudojamas tarp patenkintų žmonių Sov. Sąjungoje. Pranešėjas-informatorius sudaro visos agentūros tinklo pagrindinę dalį ir yra verbuojamas iš patikimų asmenų.

c/ Butų pranešėjai seka žmones jų butuose: ką jie veikia, kas pas juos lankosi, atsilankiusiųjų tikslai ir t.t.

d/ Priešdiversantiniai pranešėjai. Jų uždavinys užkirsti kelią diversijai, laiku apie tai pranešti ir net patiems sulaikyti. Šiam darbui verbuojami patikrinti komunistų partijos nariai ir komjaunuoliai.

e/ Aplinkos pranešėjai teikia žinias apie karių santykius su vietos gyventojais ir nustato jų ryšio laipsnį bei pobūdį. Šiam darbui verbuojami, panašiai kaip būtų sekėjai, iš ten gyvenančių.

f/ Milicinės veiklos sekėjai. Jų uždavinys aiškinti milicijos pavestus klausimus.

g/ Kontroliniai pranešėjai. Jie naudojami sekti kitų pranešėjų darbą. Verbuojami iš partijos žmonių.

II. Agentūra

Agentas, t.y. apmokytas ir išmokslintas sekėjas, kuris sudaro NKVD pranešėjų tinklo pagrindą. Jis yra slaptas darbuotojas, kuriam NKVD patiki konkrečius uždavinius, k.a.: politinių partijų, kovojančių prieš Sov. Sąjungą, diversijų, teroristinių aktų ir kt. aiškinimą. J šią pranešėjų kategoriją verbuojami žmonės iš įvairių tiek patriotiniai nusistačiusių sluoksnių, tiek antisovietinėje veikloje pasireiškusių asmenų, t.y. tokių, kurie NKVD yra sekami.

Patriotiškai nusiteikusių žmonių darbas NKVD organuose suprantamas ta prasme, kad jie nesąmoningai atveria savo širdį savo bendraminčiams, kurių tarpe būna NKVD agentų.

Kyla klausimas, kaip priverčiami dirbti patriotai NKVD naudai? Numatytas žmogus yra smulkiai ištiriamas - jo būdas ir surenkama jį kompromituojanti medžiaga, sustatomas protokolas, jis pakviečiamas NKVD ir pastatomas jam klausimas: ar su mumis, ar prieš mus? Tokiu būdu priverčia žmones jiems tarnauti.

Agentai skirstomi šitaip:

1.    Slapto politinio skyriaus agentas - vykdo konkrečius uždavinius, parinktus NKVD paskiriems žmonėms.

2.    Žygio agentai - naudojami darbui aprėžtam maršrute. Jie yra geriausi visų agentų esamam tinkle. Verbuojami iš žmonių, tarnaujančių tiekimo įstaigose, kooperatyvuose, laikraščių bendradarbiai, kurie gali judėti iš vienos vietos į kitą, nesukeldami įtarimo. Šie žmonės yra patikimi ir įrodę savo darbu atsidavimą valdžiai.

3.    Agentas-aiškintojas - gauna uždavinį nuvykti į tam tikrą vietą apsigyventi, susipažinti su reikalingais žmonėmis, per kuriuos aiškina reikalingus NKVD klausimus.

4.    Aplinkos agentas - asmuo iš piliečių, dirbantysis kariškoj srity. Dirba kaip pranešėjas, turi konkrečius uždavinius.

5.    Kontrolinis agentas - kontroliuoja kitų agentų darbą.

6.    Agentas žvalgas - dirbantis užfrontėj, renka žinias apie kitas valstybes ir jų kariuomenę ir politinę padėtį. Šis agentas, jei jis dirba kariaujančioj valstybėj prieš Sov. Sąjungą, vadinasi užfrontinis. Agentas žvalgas, dirbantysis nekariaujančioj valstybėj su Sov. Sąjunga vadinasi užrubežinis agentas.

7.    Agentas smogikas - siunčiamas į kitas šalis atlikti teroristinių veiksmų.

8.    Agentas diversantas siunčiamas į kitas valstybes atlikti įvairiausius diversinius veiksmus. Šie žmonės priklauso partijai ir pasiryžę už savo kraštą atiduoti gyvybę.

III. Tarpinis skyrius /rezidentai/

Rezidentų institucija NKVD sistemoj yra būtina ir NKVD darbe vaidina didelį vaidmenį. Rezidentas, t.y. tarpinė instancija tarp /.../. /.../ sudėties ir bendrai duoda galimybę apjungti didžiulį tinklą /.../. Rezidentų institucija yra būtina, nes slaptam NKVD darbe vidutiniškai yra nuo 8 iki 9 proc. SSSR gyventojų. Vienu kart šie rezidentai gali ir /.../ ir kaime, ir fabrike sekti darbo slaptumą, išlaikyti paslaptyje ryšį vieno ar kito pranešėjo su NKVD. Kaip tai įvykdoma?

Pas kiekvieną NKVD įgaliotinį, aptarnaujantį pulką, kiekvienam skyriuj ir kuopoj yra pranešėjai. Bendras skaičius slaptų agentų pulke siekia 650.

Įgaliotinis per mėnesį su kiekvienu pranešėju turi susitikti 3-4 kartus, kas praktiškai neįmanoma; be to, dažnas lankymasis pas tą patį asmenį iššifruotų jį. Tad sėkmingesniam darbui kiekvienoj kuopoj verbuojamas slaptas darbininkas /rezidentas/, kuriam yra išduodami visi kuopos pranešėjai. Kuopos suvestoji pranešėjų grupė vadinasi rezidentūra.

Pastaba: ryšiui rezidentui perduodami tik pranešėjai, o agentai paliekami pas pulko įgaliotinį. Pranešėjai žino tik savo rezidentą, kitų pranešėjų, su kuriais surištas rezidentas, jie nežino. Raud. armijos kuopų pranešėjai vedami į kuopų rezidentūrą, o teritorijos - į miestelių.

Be aukščiau paminėtų visos eilės NKVD pareigūnų yra dar pareigūnai, kurie seka vienas kito darbą ir gyvenimą.

Išorinis sekimas.

NK išorinis sekimas vykdomas tokiais atvejais, kai pakankamai yra žinoma apie nusikaltimą vieno ar kito asmens, tik norima papildyti turimą medžiagą, arba per jį sužinoti apie kitus, pvz., numatomas susitikimas tam tikro ratelio žmonių.

Išorinio sekimo agentai yra labai svarbūs pareigūnai, todėl jų paruošimas trunka porą metų ir jie apmokami labai brangiai. Tokios rūšies sekimams yra statomas pagrindinis uždavinys neišleisti iš akių sekamo objekto ir dėti visas pastangas pačiam būti nepastebėtam. Išorinis sekimas visada yra naudojamas ir ne visuomet būna naudingas, nes sekamas gali pastebėti, kad jį seka, ir dingti iš akių. Ypatingų skyrių aparatas, kokio štabo jis bebūtų, etatinių darbininkų specialiam išoriniam sekimui neturi. Tokiu būdu, tenka daryti išvadą, kad pafrontėje tokio išorinio sekimo nėra, kadangi nėra tam specialių darbininkų.

Be to, reikia žinoti, kad artėjant fronto linijai, veikimo rajonuose pradeda veikti ypatingi skyriai, o tarnyba apylinkių valdybų evakuojasi gilumon. Taip pat reikia atminti, kad išoriniu sekėju gali būti ir moteris.

Op. agentūrų darbų organizacija.

Kokiu būdu NKVD organams pasiseka sekti daugmilijoninę Sov. Sąjungos gyventojų masę?

Kokiu būdu vienam ar kitam žmogui, veikiančiam antibolševikiniame darbe organizuojamas sekimas?

Iki kol NKVD organai tęsia sekimą vieno ar kito žmogaus? Kaip sistematizuojama vienokia ar kitokia medžiaga? Ir galų gale, kokiu būdu užpildomas kontingentas žmonių, kurie savo veikla priešingi Sov. Sąjungos tvarkai?

Visi šie klausimai NKVD darbo sistema iššifruojami, sistematizuojami, tęsiami iki galo. Visi agentūrų operat. darbai atliekami šia tvarka:

a/ išaiškinti kurį nors antisovietinį veikimą vieno ar grupės žmonių, b/ apstatyti įtariamą grupę agentais, tikslu smulkiau ir nuodugniau išaiškinti,

c/ rasti kompromituojančią medžiagą, sistematizuoti, apipavidalinti ir susikompromitavusius asmenis turėti op. valdžioje,

d/ įvykdžius išaiškinimą medžiagos, vykdyti areštus kitų, e/ iškvosti suimtuosius,

f/ apipavidalinti kvotos bylą ir kaltininką perduoti teismui.

Išeinant iš tų jų darbų, mums svarbu žinoti:

Kaip sudaro pradinę medžiagą?

Kokiu būdu įtariamam įsteigiama sekimo agentūra?

Ką tai reiškia turėti op. valdžioje ir kam tai taikoma?

Kokiu būdu apibrėžiama ir vykdomas areštas?

Kas tai yra kvota ir jos ypatumai?

Sovietų Sąjungos teisės /įstatymai/.

Visas tinklas pranešėjų, kurie veikia kiekvienam ūkyje, kiekvienam skyriuje Raud. armijos, nukreipiamas painstruktavus, aiškinimui nepatenkintų /.../ valdžia. Toks pranešėjas per savo rezidentą praneša, kad dirbtuvėj /... / jis dirba, raudonarmiečių skyriuj, kuriam jis tarnauja, kaimynus /.../. /.../jeigu suimtojo atsakymai ne pilnumoje atsako į tardytojo klausimus, tai klausimas /kardas/nuolat liečia jį ir jis, be abejonės, pralaimės. Natūralu, kad visuma panašių smūgių atsispindi suimtajame ir jis galų gale tokiu būdu gali būti nugalėtas.

Jeigu suimtasis žino apie esamus tardymo bruožus, tai apgalvotais atsakymais gali išvengti pasėkų. Pasėkos galį būti tiktai tada suimtajam naudingos, jeigu suimtasis užsidarys savyje nuo tardytojo puolimų: atidumas, drąsa ir apgalvoti atsakymai į klausimus jį išgelbės.

Išeinant iš anksčiau pasakytų minčių reikia daryti išvadą, kad tai yra tik bendri rėmai - taisyklės suimtojo laikysenos tardymo metu.

SUIMTOJO LAIKYMOSI APKLAUSINĖJIMO METU TAISYKLĖS

1.    Tardant laikytis santūriai.

2.    Pasakojant netiesą laikytis tvirtai.

3.    Nevengti tardytojo žvilgsnių.

4.    Reikšti abejingumą ir didelį nuovargį.

5.    Turėti savigarbos jausmo.

6.    Atsakinėti tik į temą, turint vieną nusistatymą: "aš ginsiuosi".

7.    Ką tardytojas nesakytų ir kaip jis neprikalbinėtų sakyti tiesą, siūlant įvairias lengvatas, suimtajam netikėti.

8.    Savo santūrumu, kuris pasireiškia abejingumu ir nuovargiu, priversti daugiau kalbėti tardytoją. Atmink, tardymo metu tardytojas, priverstas daugiau kalbėti, išpasakos, ką tardomieji organai turi prieš tave.

9.    Nė vieno tardytojo klausimo nepraleisk be dėmesio, tiriant jį, kas tame slepiasi, ir tik tada atsakyti į klausimą.

10.    Tardymo metu priversk save greit galvoti ir greit susiorientuoti.

11.    Klausime visada įžvelk spąstus sau.

12.    Netikėtas klausimas teneišveda tavęs iš pusiausvyros.

13.    Kartą duotų parodymų nekeisk.

DAIKTINIAI ĮRODYMAI

Daiktinius įrodymus tardytojas turi tik tada, kai suimtasis yra neatsargus ir neprisilaiko taisyklių. Sulaikant suimtąjį pas jį randama radijo stotis, žiebtuvėlis vokiečių gamybos, rūkomojo popieriaus, įgyto vokiečių teritorijoje, vokiško laikraščio gabaliukas, štampai ant baltinių ir rūbų. Šie išvardinti daiktai ir yra daiktinis įrodymas, - medžiaga apkaltinimui.

Radus kratos metu kokį daiktą, kuris tarnautų, kaip daiktinis įrodymas, atsisakyti nuo jo nepatariama, tačiau paaiškinti, kokiu būdu atsirado pas tave; paaiškinimas turi būti panašus į tiesą /radau, pirkau, sumainiau/.

Prieš pradedant darbą Sov. Sąjungos teritorijoje būtina priimti dėmesin visas aplinkybes ir numatyti bei patikrinti tardymui parodymus. Pvz., suimtasis pareiškė, kad jis Maskvos gyventojas, nurodo gatvę, numerį, tarnavo kariuomenės dalyje 280 pulke, baterijos vado pareigose. Bet šie parodymai lengvai patikrinami. Patikrinus Maskvoje, tardomieji organai nustatė, kad suimtasis ten negyveno. Kariuomenės dalies 280 pulko nėra.

Pasiteiravimas Maskvoje, kad suimtasis ten negyveno ir pasiteiravimas apie 280 pulką - jau bus daiktinis įrodymas.

Dėl to būtinai savo parodymą /legendą/ sugalvoti tokius, kurių negalėtų patikrinti.

Žinant struktūrą ir NKVD agentų darbo metodus, lengva apeiti išstatytą tau jų sekimo tinklą ir išeiti nugalėtoju net tuo atveju, jeigu būtum suimtas.

Buv. LTSR VSKA. F.3. B.47/10. T.3. L.149-151. (originalas -mašinraštis)