ŠAULĖ TREMTYJE

DARBĄ PRADEDANT

Kasmet atverčiame vis naują lapą—

Mūsų gyvenimo, troškimų ateities ...

Jų nieks negali iš širdies išplėšti,

Nei užslopint švenčiausios mūs tautos vilties.

Kasmet įžengiame į Naujuosius metus viens kitam laimes, sveikatos linkėdami ir neretai plakančia širdimi viens kito klausdami, ką jie mums ir mūsų tautai atneš?

Šie metai mums sesės šaulės yra džiugūs tuo, kad susilaukėme organizacinio laimėjimo — šaulių moterų skyrelio, Tremties Trimite. Tegul jis pradžioje ir kukius, tik vieno puslapio, bet jis mums bus mielas savos kūrybos, savos veiklos atspindys. Nuo mūsų pačių gerų norų priklausys to skyrelio išsiplėtimas.

Visų šaulių moterų vardu dėkoju Tremties Trimito redaktoriui ir visiems broliams šauliams, kad leido mūsų skyreliui glaustis Tremties Trimito puslapiuose. Esu tikra, kad jūs sesės, atsidėkodamos broliams šauliams, išgirsite redaktoriaus balsą ir prisidėsite prie organizavimo ir telkimo lėšų Tremties Trimito praplėtimui ir tuo pačiu mūsų skyrelio. Taip pat būtų gera, kad šiais metais visos šaulės, ne tik pačios užsiprenumeruotų Karį, bet ir prisidėtų prie jo platinimo.

Šaulės ir Lietuvoje ilgai naudojosi Trimito paslauga, rašydamos ir keldamos jame sau rūpimus klausimus, kol sulaukė savo organizacinio sustiprėjimo ir 1939 m., jau buvo tiek pajėgios, kad pradėjo leisti savo atskirą puošnų žurnalą “Šaulę”, kurios vardui atminti ir dabar pavadinau mūsų skyrelį “Šaulė Tremtyje”.

Šio skyrelio uždavinys apjungti visas šauliškos idėjos seses, kelti šaulės dvasią, pasiaukojimą ir ugdyti visus geruosius privalumus, kad šaulės darbas dėl savo tautos ir tautiečių šviesesnės ateities būtų miela šauliška pareiga. Kad per šį skyrelį vienetai labiau susipažintų su vienas kito darbu, užsikrėstų vienas kito gerais, skatinančiais pavyzdžiais. Čia jūs galėsite kelti ir nagrinėti visus svarbiausius, aktualius šauliškos veiklos klausimus.

Sutikau šį skyrelį redaguoti tvirtai tikėdamasi jūsų visų seseriškos pagalbos ir nuoširdaus bendradarbiavimo. Lauksiu, mielos sesės, ne tik straipsnių, bet ir žinių iš vienetų veiklos. Siųskite ir įdomesnes šauliškas nuotraukas, o taip pat ir visus pageidavimus, visa, kas, jūs manote, būtų įdomu ir naudinga. Nuo jūsų visų priklausys šio skyrelio pasisekimas.

Šaulė Kunigunda Kodatienė

16228 Haviland Beach Linden, Mich.

DĖL VAIKŲ AUKLĖJIMO

Tam tikrame laikotarpyje vaikų auklėjime buvo įsigalėjusi teorija, kuri ir dabar dar pritaikoma šiame kontinente. Sakydavo, kad vaikams reikia duoti kuo daugiausia laisvės, kad reikia patenkinti visus jų įvairiausius pageidavimus, kuo mažiausiai juos drausti ir už visus nusižengimus, reikalui ištikus, kuo švelniausiai nubausti. Buvo aiškinama, kad visoki draudimai ir varžymai neigiamai veikia vaikų išsivystymą ir psichiką, kas blogu gali atsiliepti jo vėlesniame amžiuje.

Žymi psichologų dalis dabar patvirtino, kad ankstyvesnioj i prielaida buvo klaidinga ir, kad perdidelis vaikams laisvės davimas, visų jų įgeidžių pildymas, visų nusižengimų be nubaudimo praleidimas nėra vaikams naudingas, atvirkščiai — ateityje gali pasirodyti net žalingas.

Kuri teorija yra teisinga? Atrodo, kad toji paskutinioji, nes patiektieji psichologų argumentai pilnai įtikina.

Pirmos teorijos šalininkai tvirtino, kad augantieji vaikai nuolat gaudo-vaikosi visokius įspūdžius ir kad vaikams jų daug reikia, o draudimas sukelia juose tik nuobodulį.

Gerai žinome, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime daugelį kartų susiduria su jam neprieinamaisir nepasiekiamais dalykais, dėl kurių jis tais momentais stipriai išgyvena. Ne patys tų momentų išgyvenimai, nes jie nėra išvengiami, skaitomi blogybe, bet nesugebėjimas savyje sukurti vidujinės drausmės, nesugebėjimas nugalėti tų jausmų yra laikoma blogybe.

Augantis žmogus turi būti ruošiamas smulkiems ir kartu dideliems gyvenimiškiems reikalams, turi būti pratinamas kaiko atsisakyti ir savyje susidraus-minti. O vaikai, kuriems tėvai leis viską daryti, tie gyvenimo kovoje bus neatsparūs. Jie bus pripratę, kad tėvai jiems visada nusileidžia ir vyresni būdami, suprasdami tėvų silpnybę, pradeda juos tironizuoti. Tokia tironizacija nereikš vaikų jėgos, bet jų silpnybę. Kada taip išauklėtas žmogus atsidurs be paramos, kada jau nebebus tų, kurie per ilgus metus jam nusileisdavo, kada susidurs su gyvenimo priešingumais, tada tik išeis į paviršių visa jo silpnybė. Tik tada pasirodys savistovumo ir vidujinio subrendimo stoka.

Tas dar nereiškia, kad augančius vaikus reikia sunkinti ir taikyti jiems griežtas auklėjimo priemones. Vaikus mylintieji tėvai turi surasti tą “auksinį vidurį” ir sudaryti tokią auklėjimo sistemą, kad vaikai tėvams jaustų meilę ir kartu jų tėvišką globą, o iš kitos pusės, kad vaikai mokytųsi būti atsakingais už savo pasielgimus, grūdytų kūną ir valią, atlikdami įvairias uždedamas jiems pareigas ir kovotų su smulkiomis - menkomis priešingybėmis.

2-jo ulonų D.L.K. Birutės pulko buvusi birutietė

o. š.

ŠAULĖ TREMTYJE

DIRBKIME ŠVIESESNEI ATEIČIAI

ŠAULĖ K. KODATIENĖ

Prieš 40 metų, po ilgos vergovės ir sunkių okupacijų, lyg iš grabo kėlėsi lietuvių tauta, ryžtingai pasiskelbdama pasauliui Nepriklausoma Valstybe.

Mūsų okupantai ir žiauriausiomis priemonėmis neįstengė numarinti galingos lietuvių tautos dvasios ir momentui atėjus ji, lyg vulkanas išsiveržė, tapusi galinga karinė jėga su daug stipresniais priešais — savo didžiaisiais kaimynais.

Neužilgo, dar okupantams ir įvairiems plėšikams tebesiaučiant, gyvenimo aplinkybės pagimdė ir Šaulių Sąjungą; o joje rado sau tinkamą vietą ir šaulės moterys. Vėliau šaulės moterys tapo stipria kultūrine pajėga Šaulių S-goj, o tuo pačiu ir visame krašte. Kur tik veikė šauliai, organizavosi ir šaulės moterys, ir ne tik miestuose, bet ir kaimuose; ir visur, kur tik jie kūrėsi, ten kultūrinis gyvenimas buvo gyvas. Visame krašte skambėjo lietuviška daina, buvo sportuojama, mokomasi tautinių šokių, rikiuotės, šaudymo, steigiami šaulių knygynai, skaitoma lietuviška knyga. Vasarą ruošiamų moterų šaulių stovyklų metu Palangoje, visas šilas skambėdavo nuo lietuviškų dainų, o ruošiamų šauliškų švenčių, paradų metu mūsų visuomenė negalėdavo atsigėrėti šaulių organizuotumu ir drausmingumu.

Šaulės moterys buvo gerai organizuotos, visame krašte pasiskleidusi moterų organizacija su savomis tradicijomis ir savu charakteriu. Visi moterų šaulių darbai ir kūryba buvo persunkti gilia tėvynės meile ir pasiaukojimu savo krašto žmonių šviesesnei ateičiai. Šaulės buvo savo tradicijų, papročių puoselėtojos, lietuviškos dainos, tautinių šokių ir liaudies meno mylėtojos ir praktiškos vykdytojos, doros lietuviškos šeimos kūrėjos. Šaulės vengė svaiginamų gėrimų ir bereikalingų tuščių madų vaikymosi, perdėto kosmetikos vartojimo ir viso kito sumiesčionėjimo, viso to, kas jas atitrauktų nuo tikrojo grožio ar padorumo. Stengėsi įsigyti gerų charakterio savybių, žinių visais gyvenimo klausimais, būti sąmoningomis ir kaip mergaitės žmonos ar motinos likti sveikomis kūnu ir dvasia.

O, taip norėtųsi, kad minint šią Jubilėjinę Nepriklausomybės šventę 40 kartų stipriau sugaustų Laisvės Varpas, kad jo aidas suskambėtų kiekvieno lietuvio širdyje ir, kad jį išgirdę visi, o ypač mes, šaulės, naujai užsidegtume dar didesniais darbais ir kūryba.

Susimąstykime, kiek daug jau žuvo tautos keliu eidami?... Tačiau tik šis kelias šaulėms vienintelis. Nej ieškodamos plačių horizontų, savo darbą pradėkime tuojau nuo savęs, nuo savo šeimos. “Kokios bus lietuvaitės, tokios bus būsimos motinos, toks bus visas mūsų jaunimas, tokia bus visa tauta!” šie Šaulių S-gos kūrėjo V. Putvio žodžiai, tai labai svarbi, atsakinga šaulėms moterims skirta pareiga.

Esame lietuvių tautos ateities kūrėjos. Nepakanka, kad mes pačios būtume geros, susipratusios lietuvės, šaulių ideologijos vykdytojos, kad esame sukūrusios, ar sukursime lietuviškas šeimas, bet svarbiausia, kad pajėgtume tinkamai išauginti savo vaikus. Jiems turime perduoti ir palikti savo sielos turtus, kad jie ta pačia lietuviška meile degtų, kad išaugtų dora, sąmoninga naujoji lietuvių karta. O tokius valkus išauginti gali, tik pačios būdamos sąmoningos, pasiaukojančios savo kraštui, meile spinduliuojančios motinos, kurios neskęsta svetimybių jūroje, bet tvirtai stovi ant savo lietuviškų pagrindų; tai lyg šviesūs švyturėliai, kurie ir tamsioj naktyj šviečia ir pajėgia sušildyti net kitas pradedančias prigesti šeimas.

Tačiau nežiūrint kaip lietuviškas darbas būtų svarbus ir reikalingas, nepateisinamas lakstymas ir visuomeniškas darbas organizacijose tų moterų, kurių šeimos lietuvišku atžvilgiu netvarkoj.

Nekaltinkime mokyklų, nei organizacijų, jei pačios nepajėgiame įkvėpti vaikams meilę savo kraštui, juk ta meilė dar daugumoje vyresniųjų įaugo širdin kartu su Lietuvos gėlėmis, o jaunesnėms susikristalizavo stovyklose kartu su mūsų pačių išgyventu vargu. Jūs dabartinės motinos tą meilę savam kraštui, tikrai norėdamos, pajėgsite perlieti į čia gimusių ir augančių vaikų širdis. Dar lopšy pradėta lietuviška daina, pirmieji sava kalba žodžiai, poteriai ir vėliau tik lietuvių kalba šeimoje, sava literatūra, knygos, lietuviškame stiliuje namų įrengimas, griežtas savų tradicijų, papročių laikymasis ir visa lietuviška namų aplinka, tai geriausios vaiko lietuviškam auklėjimui priemonės, tai savosios dvasios perliejimas iš motinos vaiko širdin.

Kiek paaugesniems vaikams jau nepakanka vien savų namų, motinos, tėvo draugystės, jiems reikia platesnės lietuviškos aplinkos, draugų. Kartais mažesniuos miesteliuos, kur gyvenama tarp svetimtaučių, kur nėra lietuviškos mokyklos nei savų organizacijų, o net ir didesniuos nuošaliau gyvenant ir tėvams nepajėgiant vaikus į mokyklą bei susirinkimus atgabenti, tokia draugystė nelengva sudaryti. Tada patartina artimiau bendrauti lietuviškom šeimom ir, kad vaikai turėtų progos dažniau susieiti ruošti taip vadinamus vakarojimus, šiuose vakarojimuose, ne tik suaugusieji galėtų prasmingai praleisti laiką, bet ir vaikai, ypač jiems svarbu sudaryti patrauklią, įdomią programėlę, kurioje jie patys dalyvautų, reikštųsi; dainuodami, žaisdami, šokdami, deklamuodami ir t.t, Ir šią vaikams skirtą programėlę, jų užsiėmimus taip pravesti, kad jiems patiktų, būtų įdomu, kad jie norėtų ir lauktų tokių susiėjimų.

Čia šaulės moterys galėtų imtis iniciatyvos tokius prasmingus su prorgramėle vakarojimus, pas save arba sudarę šeimų ratelį pas kiekvieną iš eilės ruošti. Neužmirškite ir paaugesnių vaikų — jaunuolių, sudarykite progas ir jiems susieiti, pabendrauti.

Beto, ir namie jaunosios šaulės motinos turėtų nesigailėti kuo daugiau pašvęsti laiko savo vaikams; nuolat su jais užsiimdamos, ką nors papasakodamos, parodydamos, kartu lietuviškas knygeles pavartydamos, paskaitydamos, praktiškus darbelius kartu dirbdamos.

Iš tų mažųjų išaugs, pildysis šaulių gretos. O jaunimas ir tiktai jaunimas, kaip mūsų organizacijos, taip ir visos tautos šviesioji viltis. Stenkimės savo geru pavyzdžiu, nuoširdžiu darbu ir meile jį patraukti. Ir čia šaulėms plati darbo dirva. Bendraukite su jaunimu, ką nors jam suruošdamos, pas save pasikviesdamos ir t.t. Duokite progos susipažinti su mūsų organizacija. O kur jau gražus jaunimo būrys, kaip Chica-goje ar kitose vietovėse yra, globokite jį. O mūsų šauliškas jaunimas iš savo pusės konkrečiais darbais, gyvu pavyzdžiu, judrumu stenkitės uždegti kitus, patraukiant vis daugiau jaunuolių į šaulių eiles.

Šių Jubilėjinių metų Vasario 16 proga, kviečiu visas seses šaules atsinaujinti, suspindėti savo lietuviška dvasia šeimoje ir kaskart spinduliuoti vis didesniais darbais mūsų Sąjungoje, kad mūsų veikla būtų gyva, dinamiška. Mes negalime stovėti vietoje, nes tuo pačiu jau žengsime atgal. Kurkime naujus vienetus, didinkime narių skaičių jau esančiuose, kelkime vienetų dvasią, ir kaskart vis dar su didesniu noru ir pasiaukojimu dirbkime šviesesnei mūsų tautos ateičiai. O gyvenant svetur lietuviškam, šauliškam darbui nėra ribų.

Į darbą, sese šaule, stoki—

Gražiausiu žiedu prasiskleisk!

Jėgas tėvynei paaukoki,

Širdim ir meile ją pajausk!..

TAUTOS VĖLIAVA

F. KODATIENĖ

Geltona, žalia, raudona—
Reikšminga tautos vėliava.
Ją gerbė tėvai ir senoliai,
Ją gerbs ir jaunoji karta!
Geltona — tai saulė skaisčiausia,
Ji duoda gyvybei jėgos;
Tai varpos ir grūdas prinokęs,
Savosios duonelės skalsios.
Žalia — tai viltis ištremtųjų,
Mūs pievos, miškai ir laukai;
Kur krykštėm laimingu rytojum
Ir augom, bujojom laisvai. 
Raudona -— tai kraujas nekaltas 
Pralietas dėl laisvės šventos. 
Ugnis, kur širdy dar liepsnoja 
Nuo amžių akringos tautos. 
Geltona, žalia, raudona — 
Reikšminga tautos vėliava.
Ją gerbė tėvai ir senoliai,
Ją gerbs ir jaunoji karta!

Studentės šaulės suruoštos arbatėlės metu 1936 m. Kaune, su Moterų šaulių vade S. Mantautiene vidury, kitomis vadovėmis ir viešniomis.

TAUTINĖ VĖLIAVĖLĖ

Šių Jubilėjinių Nepriklausomybės metų proga pasistenkime, kad kiekvienos šaulės butas ar kambarėlis būtų papuoštas tautine vėliavėle. Ja lengva pačioms pasisiūti iš trispalvių kaspinėlių arba medžiagos. Koteliai labai pigia kaina gaunami gatavi geležies ir kitose krautuvėse. Stovelį taip pat lengva pasidaryti: gali būti išpjautas iš medžio, išlietas iš gipso ar net smulkių gėlelių gražus vazonėlis panaudotas. Taip pat gali būti įvairi stovelio forma: apskrita, keturkampė, trikampė, pailga, ar net natūralaus  medžio, šakos ar šaknies gabalas panaudotas. Stovas ir kotelis gali būti nulakuotas arba nudažytas.

Tautinė vėliavėlė tebus simbolis ir skatintoja lietuviškam darbui.

Laukiama

Dar kartą kreipiuosi į visas, seses šaules, prašydama prisiųsti žinių ir nuotraukų iš jūsų veiklos. Pageidaujama ir ilgesni straipsniai, atsiminimai, jūsų kūryba. Taip pat laukiu ir jūsų pasisakymų, nuomonės bei pageidavimų mūsų skyrelio atžvilgiu.

Jūsų Redaktorė

PADĖKA LIETUVAI

Elizabeth Pfeiler nesenai V. Vokietijoje pasirodžiusioje knygoje: “Badas, neapykanta ir geros rankos” aprašo savo keliones į Lietuvą. Rusams užėmus, Rytprūsiuose kilo neapsakomas skurdas ir badas. Tarp mirtinai išbadėjusių žmonių sklido magiškas išgelbėjimo žodis — Lietuva. Gelbėdamasi nuo mirties, autorė keliolika kartų slapstydamasi nuo rusų policijos traukiniu keliavo į Lietuvą, buvo pasiekus net Vilnių. Lietuvoje ji radusi “gerąsias rankas”, kurios ją kaip daugelį išbadėjusių tautiečių išgelbėjo nuo bado mirties. Savo gyvybės išgelbėjimą, ji priskiria pirmiau nepažįstamiem lietuviams ir jiems dėkoja. Autorė apie Lietuvą rašo:

—Nepaprastu laiku ir sąlygoms, kada pasaulis praėjusio karo žaizdose vaitojo ir skendo tautų neapykantoje ir terore, virš visko iškyla lietuvių žmoniškumo pavyzdys. šios mažos žemdirbių tautos, barbarų nusiaubtos, kryžiuojamai teroro ir nesibaigiančių įsakymų priespaudos, širdyje dega žmoniškumo ugnis.

Lietuvoje dvasiškija virš visų rodė artimo meilės ir pagalbos pavyzdį. Beveik visi sutikti kunigai kalba vokiškai. Jie nedarė jokio skirtumo dėl religijos, visi nuoširdūs, kilniadvasiai ir dosnūs. Pažymėtina viena, ką pastebėjau visam krašte — lietuviai yra nepajudinamai tautinio išdidumo ir savigarbos pilni iki mažiausio žmogaus. Jo tauta reiškia jam viską!

Tačiau virš visko stato žmogų! Tą aš pati su tūkstančiais kitų, nelaimingų tautiečių patyriau, apie tai aš viešai skelbiu ir už tai dėkoju. Tas leidžia mums visiems tikėti, kad ateityje bus galima tarp tautų bendrą kalbą rasti, taikingam kaimynystės sugyvenimui bendrą pagrindą statyti.

Gal būt seks po mūsų generacija, kuri, kaip ir ši maža tauta, savo istorijon auksinėm raidėm įrašys žmoniškumo ir artimo meilės darbus augščiausiu savo gyvenimo tikslu, ji bus daugiau vertinama istorijoje, negu didžiosios praeities valstybės.

Y. š.