KAI ĖJOM VALANDĄ NERAMIĄ — SUTREMPTI BAUDŽIAVOS METUS
KPT. PETRAS JURGĖLA
Tiek Lietuvos Neprikausomybės paskelbimo sukakties minėjimas, tiek kitų lemtingų istorinių įvykių prisiminimas, šiuo atveju Lapkričio 23-ji, teikia mums progos pamiršti kasdienius asmeninius ar srovinius reikalus. Mes stengiamės susikaupti, pažvelgti praeitin, paieškoti ten atsigaivinimo ir stiprybės šaltinių. Šia proga atkreipkime dėmesio į tam tikrus istorinius įvykius, psichologinius momentus ir lietuviškojo didvyriškumo pasireiškimus; ypač, jeigu pasigendame tikėjimo savuoju pajėgumu.
Tautos pajėgumą sukuria atskirų žmonių valia, kurią žmogaus širdis ir protas veda į daugumos idealus. Mūsų tautos istorija yra kupina lietuviškos valios pasireiškimų. Mindaugas, Algirdas, Kęstutis, stebina mus savo valingumu ir nepaprastais žygiais. Vytautas, dukart buvęs tremtiniu, sukūrė didžiausią Europoje Lietuvos imperiją. Katkus su keliais tūkstančiais karių griovė švedų tvirtoves, vieną po kitos — dabartinėse Latvijos ir Estijos žemėse. Su 3.400 žemaičių jis sunaikino 12.000 švedų, airių, škotų ir vokiečių netoli Rygos.
Kas gi 1831 ir 1883 m. surengė lietuvių sukilimą prieš galingą caro valdžią? Ogi keletas lietuvių idealistų kovotojų. Abiejuose sukilimuose dalyvavo po keliolika tūkstančių savanorių. Paskui vėl keletas idealistų studentų su Vincu Kudirka, Jonu Basanavičium prieky, pradėjo sėkmingą tautinio atgijimo sąjūdį. Lietuvių tauta pradėjo atbusti, susiprato ir sustiprėjo dvasioje O jaunimo dvasią nuolat kaitino mūsų tautos dainius Maironis.
Ir 1919 m. Lietuvos kariuomenės pradžią sudarė keliolika tūkstančių savanorių. Šią jėgą nuolat didino jau pašauktieji. 1920 m. mūsų kariuomenę sudarė 30.000 vyrų. Taigi, didelius žygius pradeda ir įvykdo tvirta valia, įsipareigojimas ir savanorių rinktinė. Todėl karinio didvyriškumo pasireiškimai Lietuvoje 1918—1923 m. laikotarpy šviečia mums kilniu pavyzdžiu.
Atkurkime kai kuriuos pasiaukojimo ir ddivyriškumo momentus. Kovose pirmas savo kraujo išlieja savanoris (paskiau kpt.) Jurgis Kiaunė. Lietuvos kariuomenė pirmą kartą į kautynes išeina 1919. II. 7-9 ties Kėdainiais. Ten sudėta pirmoji kareivių auka Povilas Lukšys. Ten savanoris Antanas Sereika tampa pirmuoju karo invalidu. II. 13 Alytuj kautynėse žūna pirmas kar. Antanas Juozapavičius. Šie didvyriai pradeda ilgą kraujo ir gyvybę paaukojusiųjų sąrašą. Nepriklausomybės karuose žuvo 1292 kareiviai, 67 šauliai ir 40 karininkų. Lietuviško kraujo išliejo 2438 kareiviai, 146 šauliai ir 93 karininkai.
1442 lietuviai, pasižymėję kautynėse arba didvyriškai žuvę, buvo apdovanotti Vyčio Kryžium. šio garbingiausio ženklo nr. 1 skirtas ne pirmam krašto apsaugos ministeriui, ne pirmam 1-jo pulko vadui ar kam kitam, bet pusk. Juozui Aliuliui. Tai lietuviško teisingumo apraiška.
1919. III. 28 pirmą kartą sudundėjo Lietuvos patranka. Iš jos pirmą šūvį paleido savanoris (buvęs klierikas) Lumbis ir pataikė tiesiai į... Deltuvos kleboniją. Nesistebėkit: toj klebonijoj buvo bolševikų štabas. Sakoma: kulką žmogus paleidžia, o Dievas ją kreipia. Taip ir tada atsitiko. Ta didelė “kulka”, pramušusi stogą, nesprogsta, bet rusų vadus išvaiko. Paskiau klebonas sviedinio kevalą atvežė į Kauną. Kas lankė Karo Muzėjų, galėjo tą karo išdaigą ten pamatyti. Vyr. pusk. Alfonsas Stankevičius 1919 m. ties Daugpiliu paėmė 2 rusų kulkosvaidžius, vienas išardė tiltą per Pariečių, kad sulaikytų puolančius lenkus, ir žuvo kautynėse ties Giedraičiais. Puolant bermontininkus ties Radviliškiu, vyr. pusk. Petras Kontraduckis paėmė 15 priešo kulkosvaidžių, bet pats neteko kojos. Ties Radviliškiu 4-jo pėst. LK Mindaugo pulko kapelionas kun. Balandis palaimino pulką į kovą prieš bermontininkus. O pats dėl karininkų trūkumo ima šautuvą į rankas, veda kareivių būrį atakon ir padeda nežinomą Radviliškį pagarsinti pasaulyje. Ten pat gydytojas kpt. Antanas Petraitis palieka tuščią ligoninę, pasiima šautuvą ir veda kareivius į ugnį. Ltn. Viktas Burokevičius 1920 m. ties Želvos km. su būreliu kareivių sunaikino lenkų eskadroną. Lenkų pėstininkų apsuptas, su 8 kareiviais prasimušė pro lenkų frontą ir dar parsivarė 4 lenkus. 1923 m. po narsaus puolimo jis žuvo, išvaduodamas Klaipėdą. Panašių karžygių buvo visuose pulkuose. Apie jų žygius galima parašyti stambi knyga. Pvz., 4-jo pėst. LK Mindaugo pulko net 188 kareiviai bei puskarininkiai ir 33 karininkai (iš viso 221 vyras) pelno Vyčio Kryžių, o 4 kareiviai ir 2 karininkai apdovanoti prancūzų ordenais už pasižymėjimus prieš bermontininkus. 2-jo pėst DLK Algirdo pulko 222 kariai (beveik 10-ta dalis pulko!) apdovanoti Vyčio Kryžium. Algirdėnų pulkas pirmas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus vėliava.
Kokios dvasios buvo mūsų karininkai — parodys šis vaizdelis. 1920. XI. 21 algirdėnų pulkas, paėmęs Giedraičius, gavo Tautų Sąjungos reikalavimą sustabdyti karo veiksmus. Lenkų gen. Baranovskis, turėjęs daugiau jėgų, ilgu ultimatumu pareikalavo, kad lietuviai atsitrauktų į tam tikrą poziciją. Algirdėnų pulko vadas mjr. Jonas Petruitis tam lenkų generolui atsakė trumpai: “ką kovodamas paėmiau, tą tik kovodamas ir atiduosiu!” Mjr. Petruičio krūtinė, kurioje plakė tokia lietuviška kovotojo širdis, buvo papuošta dviem Vyčio Kryžiais.
1920 metai pasižymi lietuviško kovingumo ir didvyriškumo apraiškomis. Tai buvo didelės įtampos metai, jau išsikovojus nepriklausomybę. Kai lenkai pradėjo puplti Lietuvą, St. Seimas ir vyriausybė jausmingai atsišaukė į kariuomenę, kad apgintų laisvę, nors ir nebuvo vilčių. Laukuose, miškuose ir kaimuose stovėję mūsų pulkai pergrupuojami. Skersai ir išilgaiLietuvos jie žygiuoja pėsčiom ir sulaiko lenkus. 2-sis husarų eskadronas, aplenkėjusio mjr. Goštauto vadovaujamas, paima Suvalkus ir pasiekia net Augustavo perkasą! Lenkų apsuptas ir gaudomas, eskadronas prasimuša, nepraradęs nei vieno vyro ar žirgo, ir vėl stoja kovon. Suvalkijoje pralaužtas mūsų frontas užtaisomas. Kariuomenei talkina šaulių ir partizanų būriai. Kun. Juozaitis surenka būrį raitų ūkininkų ir pats raitas veda kovon. St. Seimo sekretorius kpt. L. Natkevičius savo pareigas paveda kitam ir organizuoja Geležinio Vilko raitelių pulką iš ūkininkų, darbininkų, gimnazistų, poetų, menininkų, teisininkų. St. Seimo atstovas ltn. A. Matulaitis su Kauno šaulių būriu išvyksta į karo lauką ir garbingai žūna ties Varėna. Keletas nubaustų karininkų prašosi į frontą ir leidžiami. Vienas iš jų (ltn. Gvildys) garbingai žūna karo lauke. Kun. Petkelis vadovauja Perlojos dzūkų partizanų kuopai. Lenkai prieš ją laikydavo ne mažiau kaip vieną batalioną. Už pasižymėjimus kun. Petkelis apdovanotas Vyčio Kryžium. Eilė kitų kunigų organizuoja šaulių būrius, talką ir pagalbą kariuomenei ir laimina Tėvynės gynėjų eiles. Nuolat kilojamų kuopų, batalionų ir pulkų štabai, dažniausiai sustoja klebonijose. Ten randa meilingą patarnavimą, vaišingumą, o toliau išlydimi su malda ir kryžium. Daug moksleivių padeda knygą ir pasiima šautuvą.
Štai, kokios nuotaikos 1920 m. jungė ir sukėlė visą Lietuvą savo laisvei ginti. Netrukus Lietuva turėjo gražią kovos jėgą savo valiai paremti: 12 pėst. pulkų, 3 kavalerijos pulkus, 4 artilerijos pulkus, 3 sparnuotų lietuvių eskadriles. Tačiau šią jėgą neteko panaudoti. Jos smūgis būtų prablaivinęs Lietuvos išdaviko ir priešo sąmonę... Varšuvoje. Tautų S-ga pareikalavo karą sustabdyti Lietuvos žemių vidury! O kad nedidelė Lietuva daugiau nebūtų “pavojinga” trims milžiniškiems kaimynams, nuo jos atkirsta trečdalis žemės su pusantro milijono gyventojų ir sostine Vilnium. Atplėštą Lietuvos kūno dalį Tautų S-ga įjungia į Lenkijos valstybę. Ši valstybė buvo sudurstyta iš įvairių tautų, o jos kariuomenėje patys lenkai vos pusę tesudarė. Bet Pilsudskis mokėjo tokią kariuomenę ir valstybę valdyti ir tokio “teisingumo” iš Ženevos išreikalauti. Vos įrašius Širvintų ir Giedraičių vardus į karinę istoriją ir po to tik vieną dieną susvyravus, nuo tos dienos Lietuvos Respublikos žemėlapy Vilniaus kraštas liko pažymėtas kaip “lenkų okupuotas”. Ką šie žodžiai reiškia — paklauskite betkurį vilnietį.
Gen. Galvydis - Bikauskas pasakė didžią tiesą: “Kiekvienatauta savo laisvei ir garbei apginti privalo aukoti savo sūnus. Tauta, kuri nesugebės tai padaryti, negali ir neturi teisės būti laisva: tokia tauta gali būti tik trąša kitoms tautoms”. Nepriklausomybės kovų metu mūsų tauta šią tiesą įsisąmonino. Jau vien tik priminti vaizdeliai rodo, kokiu idėjingumu ir nuotaikomis gyvenome. Mūsų generolai, karininkai, puskarininkiai, kareiviai, šauliai, moksleiviai, kunigai, mokytojai, ūkininkai, darbininkai ir kiti tautos sluogsniai paliko mums šviesiausią vienybės, pareigingumo ir kovingumo pavyzdį — istorinį palikimą.
Deja, Lietuvos istorija kartojasi. 1928 m., pašventinus Laisvės paminklą Karo Muzėjaus sode, Prez. A. Smetona pasakė visiems įsidėmėtiną tiesą: “Lietuva kryžių šalis. Kryžius yra simbolis kančios ir atsikėlimo, taigi ir džiaugsmo. Tai yra didelės vilties ženklas, kurs primena, jog į laisvę einama vargų ir kančių keliu. Laisvė veltui neįgyjama. Jeigu ji įgyjama, tai ir prarandama. Sunku įskelti ugnis, kai ji užblėsta, sunku prižadinti tautą, kai ji užsnūsta. Tai rodo mūsų kelių šimtų metų patyrimas, kai Lietuva per atsakingų vadų apsileidimą buvo praradusi savo valstybę ir patekusi vergu-vėn”. Šie žodžiai buvo pranašingi. Tik 22 laimės metelius gyveno Lietuva. II didysis karas sugriovė lietuvių kraujo-gyvybės aukomis, darbu ir prakaitu sukurtąją valstybę .. . Lietuvių tauta vėl atsidūrė verguvėje. Paskutinį dešimtmetį mūsų tauta per inkvizicijų rūsius ir Sibiro takais vedama į Golgotą! Tačiau Lietuvos partizanai savo žygiais tęsia garbingą karinę Lietuvos istoriją ir savo krauju teberašo laisvės išpirkimo aktą.
Mes, laisvieji lietuviai, turime dvasiškai sustiprėti gyvybine jėga iš Lietuvos praeities. Atiduokime pagarbą nepavergiamam Lietuvos Partizanui! Įsijauskime tokią dvasią, kokią mums perteikia nemarus KARYS. Su tokia dvasia savaime tapsime lietuviškais veikėjais, Lietuvos partizanų idėjos rėmėjais ir talkininkais. O kai artės 12-ta valanda, netrūks savanorių, kariuomenės kūrėjų ir laisvės kovotojų !
