... Lyg būtume iš Marso :
Lietuvių tremtinių jaunimo grupė, filmuojama N. Zelandijos savaitinei kino apžvalgai.
NAUJOSIOS ZELANDIJOS PADANGĖJE
VL. PROCUTA
1949 m. antrojoj pusėje, su pirmuoju tremtinių (DP) transportu, iš Vokietijos ir Austrijos į N. Zelandija atvyko 180 lietuvių. Po ilgos, sarginančios ir nekaip prižiūrimos keliones, mes čia buvome gerai ir nuoširdžiai sutikti. N. Zelandiečiams buvome didžiausia sensacija. Lyg būtume iš Marso atvykę, žmonės vien apie tai tekalbėjo, laikraščiai daugiausia apie DP terašė.
Iš Wellingtono uosto buvome nuvežti į Pahiatua stovykla, kurioje išbuvome net apie 4 mėn. Čia DP buvome nauja pramoga zelandiečiams. Jie mus filmavo, fotografavo, vežiojo po apylinkes. Per radijo stotis buvo transliuojami tremtinių pašnekesiai, dainos, jų skundai ir džiaugsmai. Tremtiniai gi atsilygindami — koncertavo, šoko, pasakas pasakojo, sportavo ir mokėsi anglų kalbos. Stovykloje buvome gerai prižiūrimi ir maitinami.
Pagaliau — vieni kitiems atsibodome. Tada buvome išskirstyti po visą Zelandiją įvairiausiems darbams.
Būdami stovykloje, lietuviai išlaikė gerą vardą, nenusileisdami kitų tautybių tremtiniams. Mūsų tautiečiai čia buvo vertėjais ir įvairiais stovyklos administracijos tarnautojais.
Mūsų buvo sudaryta tautinių šokių grupė, choras, ir mes čia pasirodėme pirmaisiais. Lietuviai patys pirmieji susiorganizavo į N. Zelandijos Lietuvių Draugiją. Keletą kartų suruošėme atitinkamas išleistuves, kuriose dalyvaudavo stovyklos vadovybė, galėjo arčiau pažinti lietuvių būdą, papročius, tradicijas.
Taip pat nepamiršome ir lietuviškosios spaudos, bei pasilikusiųjų stovyklose. Tegaudami 10 šilingų į savaitę, kiekviena šeima turėjo vieną ar net kelis laikraščius. Išsiskirstę į darbus, buvo priversti nutraukti tautinį veikimą. Jis buvo atgaivintas ir sustiprintas 1950 m. vasario 16 d., išleidžiant pirmąjį "N. Z. Lietuvio” numerį.
Darbovietėse mes gavome įvairiausius darbus, įvairiose specialybėse.
Atlyginimai buvo mažiausi. Dauguma buvome apvilti, žmonės pradėjo ieškoti naujų darbų. Pradžioje Darbo Įstai gos priešinosi, vėliau — ne. Per ilges nį laiką lietuviai susitvarkė. Iš kaimų, miškų ir lentpiūvių persikėlė į miestus, susirado geresnius darbus, amatus. Atlyginimai per ilgesnį laiką pakilo. Tačiau veltui — nekur ir niekas nemoka: dirbi sunkiau ir ilgiau— gauni daugiau, o už lengvesnį darbą —mažiau ir moka. Darbų yra daug ir įvairių, galima pasirinkti. Streikų ar darbo netekimo baimės čia nėra. Socialis draudimas patenkinamas. Ligos atveju — gydymas ir vaistai nemokamai. Tam tikslui iš dirbančiojo savaitinio atlyginimo išskaitomas tam tikras %. Nelaimės ar senatvės atveju — esi valdžios išlaikomas.
Tremtinius čia kankina vienišumas ir lietuviškosios nuotaikos ilgesys, šiuo metu lietuvių dauguma jau persikėlė į didesniuosius centrus, kaip Auckland'as, Wellington’as, Christchurch, Dunedin’as, Rotarua. 1950 m. antrojoj pusėje antruoju transportu atvyko vos 30 mūsų tautiečių, kuriuos nuoširdžiai sutikome.
Antrąją Vasario 16-ją atšventėme iškilmingiau. Dunedine, šv. Juozapo Katedroje, buvo atlaikytos pamaldos už Lietuvą, o po jų įvyko iškilmingas minėjimas. Jau čia pat antrosios Velykos N. Zelandijoje.
Šiuo metu esame persiorganizavimo stadijoje į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Visoje N. Zelandijoje turime per 200 lietuvių. Iki šiol išėjo 4-ri “N. Z. Lietuvio” numeriai. Tautiečių dalis jau gan gerai įsikūrė ir turi įsigiję nekilnojamą turtą. Kiti dirba ir mokosi N. Z. universitete, aukštesnėse amatų mokyklose, priklauso sporto klubams, skautų organizacijai: po truputį susigyvena su vietiniais.
Mes dirbame ir ruošiamės, kad Prisikėlimo varpams suskambėjus, galėtume stoti į žygį, kad atpirktume tėvų žemės palikimo kaltę.
Dunedin, N. Zealand.
1951 m. kovo 20 d.
