Partizanai: Istorija ir dabartis

Atominė energija ir jos panaudojimas

DR. INŽ. JUOZAS VĖBRA

I. Atomo struktūra ir jo vidinė energija

Jau senovės graikų gamtininkai ir filosofai galvojo, kad medžiagas smulkinimui turi būti riba. Šia idėją aiškiau ir tiksliau apibūdino Demokritas iš Abderos, gyvenęs 5-ajame šimtmety prieš Kristų. Smulkiausius įmanomus medžiagos grūdelius jis pavadino atomais, kas graikų kalboj reiškia “nedalomi”. Jau tuo metu Demokritas teigė, kad įvairiose medžiagose atomai yra įvairiai išsidėstę, be to, jie skiriasi savo dydžiu, svoriu ir pavidalu: vandens atomai jam atrodė apvalūs ir švelnūs, metalų gi šakoti, šiurkštūs (dėl to taip tvirtai viens prie kito laikosi), o rūgščiu atomai padengti kabliukais, kuriais jie prikimba prie odos ir ja sužeidžia. Kaip matome, Demokrito atominė teorija buvo vaizdi ir gana logiška. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Demokrito pažiūras į medžiagos struktūrą labai aštriai kritikavo, tačiau nieko priimtinesnio nepasiūlė.

Viduramžiais, suvaržius žmogui galvojimo laisvę, atomo idėja nebuvo gyviau diskutuojama. Viduramžių alchimikai, pataikaudami to meto valdovams, siekė grynai praktiškų dalykų: paprastuosius metalus paversti auksu arba auksą paversti "geriamu”, tikėdamiesi, kad "geriamasis auksas" pagydys žmogų nuo visų negalavimų, net nuo senatvės. Demokrito nedalomas ir nekintamas atomas su alchimikų idealais nesiderino, tad natūralu, kad jie jo nemėgo: naujoms gi filosofinėms teorijoms kurti laikai buvo nepalankūs.

Viduramžiu priespaudai susilpnėjus, 18-ame šimtmetyje atgijo ir atomo sąvoka. Demokrito mintis aiškiau ir tiksliau apibudino anglų gamtininkas Dalton’as (1766-1844). Stebėdamas vandens garus maišantis su oru, vandenilį jungiantis su deguoniu visuomet tame pačiame santykyj ir sudarant vandenį, Dalton'as priėjo tokių išvadų:

kiekviena medžiaga susideda iš labai mažų ir vienodų dalelių, surištų tarpusavės traukos jėga;

yra vientisinių (elementarinių) medžiagų, kurių negalima suskaidyti į kitokias medžiagas (pav., vandenilis, deguonis, siera); yra taip pat ir sudėtinių medžiagų (junginių), kurios leidžiasi suskaidomos (pav. vanduo, rūgštys, druskos);

vientisinių medžiagų (elementų) smulkiausios dalelės — atomai — yra nedalomi ir negali būti nei sukurti, nei sunaikinti;

sudėtinių medžiagų (junginių) “sudėtiniai atomai" vėliau buvo pavadinti molekulomis, kas lotyniškai reiškia “maža masė”);

atomai nesiskaidydami jungiasi tarpu savęs nustatytame ir paprastame santykyje: vienas kurio nors elemento atomas jungiasi su vienu, dviem ar trim kito elemento atomais.

Greit buvo nustatyta, kad skirtingų atomų skaičius labai ribotas (Daltono laikais buvo žinoma apie 50 skirtingų atomų: vėliau jų skaičius padidėjo iki 92), tačiau jie, jugdamiesi tarpu savęs po kelis ar keliolika, gali sudaryti labai dideli skaičių įvairių kombinacijų, todėl sudėtinių medžiagų (junginių) skaičius labai didelis. Sudėtinė medžiaga gali būti daloma iki molekulos, išlikdama ta pačia medžiaga. Tęsiant smulkinimą toliau, išnyksta turimosios medžiagos savybės ir gaunami atomai tų elementų, iš kurių junginys buvo sudarytas. Tolimesnis smulkinimas nebeįmanomas, nes, to meto chemikų įsitikinimu, atomai nedalomi.

Be kitų savybių, atomai skiriasi savo svoriu. Buvo nustatyta, kad iš visų žinomųjų elementų vandenilio atomas yra pats lengviausias, o uranijaus — pats sunkiausias.

Daltonas vaizdavosi atomą kompaktiška ir elastinga, panašų pilnaviduriam guminiam sviediniui. Vėliau, kaip matysime, mokslas parodė kitokį atomo vaizdą, tačiau praktiškam reikalui Daltono atomas puikiai tiko ir visa šimtmetį sėkmingai juo buvo naudojamasi.

Aštuonioliktame šimtmetyje atgijęs mokslas sparčiai žengė pirmyn. Atomo nedalomumu greit buvo suabejota.

Jau 1815 metais anglų gydytojas ir chemikas Prout, pastebėjęs, kad daugumos atomų svoriai išreiškiami maždaug sveikais skaičiais, iškėlė mintį, kad visi atomai sudaryti iš lengviausio atomo, būtent vandenilio. Dėl netobulos to meto technikos, nebuvo įmanoma patikrinti savo amžių pralenkusią Prout'o idėją ir ji buvo laikinai užmiršta. Medžiagos vienumo mintis vėl iškilo 1869 metais, kai Meyer'is Vokietijoj ir Mendeliejevas Rusijoj, rado būdą logiškai sugrupuoti elementus pagal jų atomų svorį (tiksliau būtu kalbėti apie atomo masę, tačiau čia ir toliau vartosime daugumui skaitytojų labiau įprastą terminą — svoris). Šių dviejų mokslininkų sudarytose atomų lentelėse teko palikti tuščių vietų—dar nežinomiems atomams, kurių buvimu jie tačiau neabejojo. Jų spėjimai greit pasitvirtino, vaizdžiai liudydami medžiagos vienumą.

Fizikų pastangos ėjo ta pačia kryptimi. 1859 metais vokiečių fizikas Julius Pluecker pastebėjo, kad stiklo vamzdelis, iš kurio iščiulptas oras, praleidžia elektros srovę. Tokiame vamzdelyje iš katodo (neigiamojo elektrodo) sklinda kažkokie spinduliai, kurie buvo pavadinti katodiniais spinduliais. 1879 metais Sir Williams Crookes išryškino katodinių spindulių prigimtį: juos sudaro mažyčiai elektros grūdeliai, kurie atsipalaidavę nuo katodo, tolsta nuo jo labai dideliu greičiu, atsimušė į priešingą stiklinio vamzdelio galą ten sužadina savotiška švitėjimą. 1895 m. vokiečių fizikas Roentgen'a.s, kartodamas bandymus su tokiu pat vamzdeliu, pastebėjo, kad švytinti vamzdelio dalis, į kurią atsimuša katodiniai spinduliai, skleidžia už vamzdelio ribų kitus — labai skvarbius — spindulius, kurie pereina per medį, mėsą ir daugelį kitų neskaidrių medžiagų. Juos sulaiko kaulai, metalai. Jie veikia fotografinę plokštelę, šie spinduliai, pavadinti išradėjo vardu, arba X-spinduliais, tuojau pat rado pritaikymą medicinoj, įgalindami gydytoja įžvelgti į žmogaus organizmo vidų.

Pluecker’io, Crookes’o ir Roent-gen'o atradimai paskatino prancūzų mokslininką H. Becquerel’į ieškoti panašių spindulių kai kurių metalų, pav., uranijaus, švitėjime. Becquerel’io mintis pasitvirtino: uranijus bei torijus ir jų junginiai, savaime, be paliovos, skleidė spindulius, kurie taip pat veikė fotografinę plokštelę.

1895 metais prancūzų fizikas J. Perrin ir 1897 metais anglų fizikas J. J. Thomson, patvirtindami Crookes'o hipotezę, neužginčijamai įrodė, kad Pluecker’io pastebėtieji katodiniai spinduliai yra neigiamosios elektros mažyčių grūdelių srovė, šias elementarines elektrines daleles G. J. Stoney pavadino elektronais (nuo graikiško žodžio “elektron” — gintaras, su kurio pagalba graikų filosofas Thales (600 m. pr. Kr.) pirmą kart pastebėjo elektromagnetinius reiškinius). Vėliau buvo nustatyta, kad elementarinis neigiamosios elektros grūdelis — elektronas — yra apie 1840 kartų lengvesnis už vandenilio atomą.

Prancūzų chemikai Marie ir Pierre Curie, tęsdami Becquerel'io tyrinėjimus, iš uranijaus rūdos 1898 metais išskyrė naują elementą, kuris skleidė milijoną kartų daugiau spindulių negu uranijus. šį naują elementą jie pavadino radijum (nuo lotyniško žodžio “radius” — spindulys). Curie pastebėjo, kad radijus spinduliuoja ne tik elektronus, bet ir teigiamai įelektrintas medžiagos daleles ir dar kažkokius labai lengvus spindulius, kurių-elektromagnetinis laukas neveikia.

Anglų fizikas Rutherford’as ir jo bendradarbiai išaiškino kaip radioaktyvūs elementai, spindulių pavidale netekę tam tikros dalies savo masės ir energijos, pavirsta kitais atomais. Pav., radijus, po eilės pakitimų, pavirsta švinu, šie savaiminiai elementų pakitimai (transmutacijos) vyksta labai lėtai, todėl, nors ir milžiniškas šių pakitimų metu išspinduliuojamos energijos kiekis, tačiau jis nedaro ypatingai didelio įspūdžio.

Uranijaus, teorijaus, radijaus ir keleto kitų metalų savaiminis spinduliavimas liudijo jų atomų nepastovumą, nuolatinį irimą, taigi neabejotina sudėtingumą. Atomo vardas nebeteko savo etimologinės prasmės. Pasidarė aišku, kad elektronai — elektrinės energijos vienetai — yra taip pat ir viena sudedamųjų atomo dalių. Kadangi elektronai yra neigiamosios elektros grūdeliai, o atomai neutralūs, tai aišku, kad atomų sudėtin, be elektronų, turi įeiti ir kitokių, teigiamai įelektrintų, medžiagos dalelių. Vienos jų Curie buvo pastebėtos radijaus spinduliavime ir pavadintos alfa-grūdeliais: šios dalelės noriai prisijungia po du elektronu ir tampa pa prastais helijaus atomais. Iš karto kilo mintis, kad šie radioaktyvių elementų išspinduliuojamieji “nuelektroninti" helijaus atomai yra viena sudedamųjų kiekvieno atomo dalių. Tačiau būdami 4 kartus sunkesni už vandenilį, jie negali būti mažiausias, visiems atomams bendras, medžiagos grūdelis, jie patys turi būti sudėtingi. Vandenilio atomui esant iš visų lengviausiam, buvo grįžta prie senosios (1815 m.) Prout’o idėjos, kad vandenilio atomas yra visų atomų struktūrinis vienetas. Rutherfordas pirmasis palygino atomą su saulės sistema: centre sunkus, teigiamai įelektrintas branduolis, o aplink jį — neigiamosios elektros elementariniai grūdeliai, elktronai. Rutherfordo mintį plačiau išvystė amerikietis fiziko-chemikas Irving Langmuir, o 1919 metais ją patikslino danų fizikas Niels Bohr. Pagal šių mokslininku sudarytą sistemą, pats paprasčiausias visų žinomų atomų — vandenilio atomas — yra sudarytas iš teigiamai įelektrinto branduolio ir aplink jį palyginti dideliame atstume skriejančio vieno elektrono. Vandenilio atomo branduolį,

mažiausi iki tol pastebėta teigiamai įelektrintą medžiagos grūdelį, Ruther-ford’as pavadino protonu (graikiškai pirmasis, pirmykštis). Tokiu būdu, vandenilio atomas susideda iš vieno protono, kuris sudaro beveik visą vandenilio atomo masę, ir vieno aplink branduolį skriejančio elektrono, kurs apie 1840 kartų lengvesnis už protoną.

Sekantis didėjimo eilėj atomas yra helijaus. Jis 4 kartus sunkesnis už vandenilio atomą, tad jo branduolį turėtų sudaryt 4 protonai. Bet konstatuota, kad apie helijaus branduolį sukasi tik 2 elektronai, pats gi atomas neutralus. Teko prileisti, kad helijaus branduoly be 4 protonų yra dar 2 elektronai, kurie neitralizuoja dviejų protonų teigiama elektros įlydį. Iš karto buvo manyta, kad protonai ir elektronai atomo branduolyje

yra palaidi, bet vėliau (1932 m.) anglu fizikas James Chadwick įrodė, kad kiekvienas branduolio elektronas yra labai tvirtai susirišęs su protonu ir sudaro patvarų, elektriškai neutralų vienetą—neutroną. Tokiu būdu helijaus atomo branduolis (kurį išspinduliuoja radijus ir kurį Curie vadino alfa-grūdeliais) yra sudarytas iš dvieju protonų ir dviejų neutronų; apie šį branduolį helijaus atome sukasi du palydoviniai elektronai.

Pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš gamtoje sutiktų elementų yra uranijaus atomas. Jo branduolį sudaro 92 protonai ir 146 neutronai, o apie šį branduolį sukasi 92 elektronai, pasiskirstę septyniais sluogsniais, septyniuose skirtinguose atstumuose nuo branduolio. Arčiausia branduolio, vienodame nuo jo atstume, sukasi du elektronai, toliau, didesniame atstume, astuoni elektronai, trečią iš eilės sluogsnį sudaro 18 elektronų, ketvirtą — 32, penktą — 18, šeštą — 12; septintame — didžiausiame nuo branduolio atstume, tėra tik 2 elektronai.

Atomo branduolyje sukoncentruota beveik visa atomo masė, tačiau jis la-

bai mažas: apie 10.000 kartų mažesnis už atomą. Elektronas daugiau kaip 100.000 kartų mažesnis už atomą. Tad atomas — beveik tuščia erdvė ir medžiaga mums sudaro tolydumo, nei kietumo įspūdį tik dėl to, kad elektronai būdami labai greitame judesyje, turi palyginti didelę inerciją ir į juos lytinčius daiktus išvysto spaudimą. Dėl šios pačios priežasties ir mūsų akiai medžiagos atrodo tolydžios: juk ir ratui greit sukantis, mes nebepastebime jo stipinų, kurie sudaro mums tolydaus disko įspūdį.

Kaip jau esame minėję, Mendeliejev’as ir. atskirai, Lothar Meyer’is surašė atomus į tam tikrą lentelę pagal periodiškai pasikartojančias jų chemines savybes ir tolydžio didėjantį atominį svorį. Pirmykštėje Mendeliejev’o lentelėje buvo nesklandumų atominio svorio atžvilgiu. Šie nesklandumai buvę išlyginti, kai 1913 m. anglų fizikas Moseley išaiškino, kad atomus reikia numeruot ne pagal jų svorį, bet pagal jų palaidų protonų arba palydovinių elektronų skaičių. Branduolio sudėtin įeiną neutronai keičia lik atomo svori. be nekeičia jo cheminių savybių. Tad du atomai, jei jie būtų ir skirtingo svorio, bet turėtų tą patį palaidų protonų skaičių branduoly (taigi ir tą patį palydovinių elektronų skaičių), turėtų užimti Mendeliejev'o lentelėj tą pačią vietą ir turėti tą patį atominį numerį. Greit paaiškėjo, kad ir paties elemento skirtingo svorio atomų yra. Netgi retas kuris elementas yra sudarytas iš visų vienodo svorio atomų. Pav., net ir vandenilio kas penkiatūkstantasis atomas pasirodė besąs dvigubo svorio: jo branduolį sudaro vienas protonas ir vienas neutronas. Uranijaus atomų taip pat yra keliariopo svorio: 238, 235, 234. Taip yra ir su dauguma kitų elementų. To paties elemento skirtingų svorių atomai skiriasi tik neutronų skaičiumi branduolyje. Turėdami tą patį palydovinių elektronų skaičių, kurie yra vienodai išsidėstę, jie turi tas pačias chemines savybes, todėl elementų klasifikacijoj užima tą pačią vietą. Dėl šios priežasties jie buvo pavadinti izotopais, kas graikiškai reiškia “užimąs tą pačią vietą.”

Nustačius, kad kiekvienas elementas yra keleto izotopų mišinys, paaiškėjo viena iš priežasčių, kodėl atominiai svoriai nėra išreiškiami sveikais skaičiais: atominiam svoriui nustatyti vartojant skirtingų svorių izotopų mišinį, gaunamas šio mišinio aritmetinis vidurkis, kuris yra tuo artimesnis sveikam skaičiui, kuo didesnę elemento dalį sudaro vienas kuris izotopas. Pav., deguonyje izotopas 16, deguonio izotopų 17 ir 18 priemaiša labai maža, todėl deguonio atominis svoris labai artimas 16 ir yra paimtas atominių svorių palyginimo pagrindu. Chloro apie tris ketvirtadalius sudaro izotopas 35, o likusį ketvirtadalį izotopas 37, todėl chloro atominis svoris 35,457 (atatinkamas aritmetnis vidurkis) yra toli nuo sveiko skaičiaus.

Tačiau ir po atradimo izotopų, įvairių elementų atominiai svoriai nevisiškai derinosi su medžiagos vienumo teorija. Skirtumai liko maži, bet visdėlto viršijo matavimo paklaidas. Paėmus deguonio atomą lyginimo pagrindu ir priskyrus jam atominį svorį 16, nesiskaitant su nedidele priemaiša izotopų 17 ir 18, vandenilio atominis svoris pasidarė 1.0008. Pagal medžiagos vienumo teoriją, helijaus atomas sudarytas iš 4 vandenilio atomų, tad jo svoris turėtų būti 1.008x4—4.032. Iš tikrųjų gi helijaus atominis svoris tėra 4.004. Skirtumas 4.032—4.004— 0.028 aiškiai viršija matavimo paklaidą. Tikslesni matavimai parodė, kad šis skirtumas netgi didesnis ir siekia 0.030. Mįslė buvo sunkiai išsprendžiama. Visų protai buvo perdaug susigyvenę su prancūzų chemiko Lavoisier dar 18-ojo šimtm. pabaigoje paskelbtu medžiagos išsilaikymo dėsniu: niekas pasaulyje nežūna ir niekas neatsiranda. Dabartiniai matavimai rodė, kad keturiems vandenilio atomams kondensuojantis į vieną helijaus atomą dalis medžiagos žūna.

Šią mįslę išsprendė visos eilės mokslininkų darbai, kuriuos apvainikavo Einšteino reliatyvumo teorija. Iš šios teorijos sekė medžiagos ir energijos tapatybė ir galimumas medžiagą paversti energija ir energiją paversti medžiaga. Keturiems vandenilio atomams kondensuojantis į vieną helijaus atomą, išsiskiria labai daug energijos ir dėl to medžiagos kiekis sumažėja. Lavoisier dėsnį teko papildyti ta prasme, kad ne medžiagos kiekis pasaulyje yra nekintamas, bet medžiagos ir energijos suma pasauly yra pastovi. Medžiagos ir energijos santykis yra toks, kad labai mažam medžiagos kiekiui atatinka labai didelis energijos kiekis: vienas medžiagos gramas transformuodamasis į elektros energiją duotų apie 25 milijonus kilovat-valandų. Tad vos keletą gramų medžiagos pavertus elektros energija, jos užtektų visų Lietuvos gyventojų reikalams per ištisus metus.

Išryškėjus atomo sudėtingumui ir jo cheminių savybių priklausomybei nuo protonų skačiaus branduoly, arba tokio pat palydovinių elektronų skaičiaus, atgijo alchimikų svajonė vienus elementus paversti kitais. Kelias aiškus:    užtenka turimojo atomo branduoliui pridėti ar atimti vieną ar daugiau protonų, ir jis pavirs kitu elementu. Praktiškasis šios idėjos įgyvendinimas susidūrė su labai dideliais sunkumais: atomo branduolis nuostabiai mažas (apie 10.000 kartų mažesnis už atomą, tuo metu kai didžiausio atomo skersmuo tesiekia keleto dešimtamilijoninių milimetro dalių), be to, prie jo prieiti sudaro kliūtį daugelis dideliu greičiu apie branduolį skriejančių elektronų ir ypač teigiamasis branduolio įlydis, kuris atstumia prie jo artėjančius teigiamai įelektrintus protonus. Reikėjo tad sukurti painius ir galingus prietaisus, kurių pagalba būtų galima paleisti taiklų šūvį į atomo branduolį.

Jau 1919 metais Rutherfordas bandė šaudyti alfa-grūdeliais (nuelektro-nintais helijaus atomais-helijonais) į azoto atomus. Tik vienas šūvis iš šimto tūkstančių pataikė į taikinį. Azoto atomas, kurio branduolys sudarytas iš 7 protonų ir 7 neutronų, apsunkintas įsmigusiu į jį helijonu, sudarytu iš 2 protonų ir 2 neutronų, pasirodė nepastovus: nuo jo tuojau pat atskilo vienas protonas. Pasilikusieji 8 protonai ir 9 neutronai sudarė deguonio izotopą 17, t. y. sunkesnįjį deguonį, kurio natūralaus deguonio izotopų mišinyje terandama tik apie 0.04%. Panašiai pavyko nedidelį kiekį berili-jaus paversti anglimi, borą—radioaktyviu azoto izotopu 13 ir t.t.

Šios transputacijos reikalauja brangių įrengimų, sunaudoja didelius energijos kiekius ir tuo tarpu praktiškai neapsimoka, išskyrus kai kuriuos radioaktyvius elementus, prie kurių sugrįšime 3-iojoj šio straipsnio daly.

Bet yra kita transmutacijos rūšis, apie kurią alchimiškai negalvojo, tai būtent medžiagos pavertimas energija. Ši milžiniškos reikšmės problema baigiama išspręsti ir praktiškai. Sėkmingesnės pastangos šia kryptimi prasidėjo nuo 1932 metų, kai Chadwick atrado neutroną, šis smulkus medžiagos grūdelis, būdamas neutralus, nėra atstumiamas atomo branduolio ir lengviau į jį prasiskverbia, negu pozityviai įelektrintas helijonas. Šiam lengvam sviediniui tapo prieinami net ir sunkiųjų atomų branduoliai, kuriuos saugo didelis skaičius palydovinių elektronų. Italų fizikui Fermi pavyko įsmeigti neutroną į visos eilės elementų atomų branduolius ir taip įvykdyti visą eilę transmutacijų. Fermi bandymus su uranijum tęsė toliau vokiečių fizikas (Rutherfordo mokinys) Otto Kahn ir jo bendradarbis Strassmann. Uranijus — baltas, sidabro išvaizdos metalas, tru-putį minkštesnis už plieną ir beveik tiek pat sunkus kaip auksas — kaip žinoma, sudarytas iš daugelio izotopų (vienodų cheminių savybių, bet skirtingo svorio atomų). Gamtoje sutinkamo uranijaus virš 99% sudaro izotopas atominio svorio 238, toliau, pagal savo gausumą seka izotopas 235, kurio mišinyje yra apie 0.7% (septyni atomai iš tūkstančio); izotopo 234 terandama tik šeši atomai iš šimto tūkstančių. Hahn konstatavo, kad įvairūs uranijaus izotopai skirtingai reaguoja į jų bombardavimą neutronais. Izotopas 238 įsileidžia į savo branduolį (“rezonuoja”) tik tam tikro, vidutinio, greičio neutronus: lėtesni ir greitesni neutronai nuo jo atšoka. Įsmigus neutronui į uranijaus izotopo 238 branduolį, jis pavirsta nepastoviu uranijaus izotopu 239, kuris iš branduolio išspinduliuoja vieną elektroną, tuo būdu vienu vienetu padidindamas teigiamą branduolio elektros įlydį; branduolio teigiamo elektros įlydžio vienu vienetu padidėjimas įgalina atomą prijungti vieną naują palydovinį elektroną, pavirstant nauju 93 numerio (turinčio branduolyje 43 protonus) elementu, kuris iki tol nebuvo pastebėtas žemėje ir kuriam buvo suteiktas Neptunijaus vardas. Neptunijus taip pat nėra pastovus ir, savo eilėj, išspinduliuoja iš branduolio antrąjį elektroną; dar padidėjus branduolio įlydžiui vienu teigiamu vienetu, atomas prisijungia 94-tą palydovinį elektroną ir pavirsta nauju elementu 94 nr„ kuris taip pat gamtoje nebuvo sutiktas ir kuriam buvo duotas Plutonijaus vardas: Plutonijus yra radioaktyvus, jis išspinduliuoja alfa-grūdelius (nuelektrintus helijaus atomus) ir vėl pavirta elementus 92 nr., taigi uranijum, tik jau atominio svorio neba 238, bet 239-4 — 235.

Visas šias transmutacijas galima pavaizduot tokia schema:

Uranijus atominio svorio 235, kurio apie 0.7%, yra paprastame uranijuje, mažiau pastovus negu uranijus atominio svorio 238: jis reaguoja į įvairaus greičio jo branduolin patekusius neutronus, visiškai suskildamas į dvi nelygaus dydžio dalis (kurių masių suma mažesnė negu skilęs atomas) ir drauge išmesdamas keturis didelio greičio neutronus ir milžinišką energijos kiekį: šilimos, šviesos ir įvairių bangavimų pavidale. Vieną iš suskilusio uranijaus 235 atomo skeveldrų

dažniausia sudaro bario atomas (atominio svorio 138, nr. 56), o kitą— kriptono atomas (atominio svorio 84, nr. 36). Plutonijus skyla nuo neutrono smūgio panašiai kaip ir uranijaus izotopas 235. Uranijaus 235 ir Plutonijaus atomų skilimas dar nėra šimtanuošimtinis medžiagos pavertimas energija, nes i energiją tepavirsta tik nedidelė suskilusio atomo dalis, tačiau rezultatas pakankamai įspūdingas, nes ir šiomis sąlygomis suskildamas vienas uranijaus gramas atpalaiduoja tokį energijos kiekį, kuriam pagaminti reiktu sudeginti apie pusketvirtos tonos anglies. Nenuostabu, kad šis atradimas paskatino ne tik idealistus-mokslininkus padvigubinti pastangas galutinai atomą apvaldyti, bet ir aukšti valdžios pareigūnai, kurių akį daugiau viliojo bokso ar futbolo stadionai nei tyrinėjimų laboratorijos, susidomėjo mokslu ir atidarė valstybinių bankų seifus tyrinėjimams šioj srity paremti.

(Sekančiame numeryje tilps antroji šio straipsnio dalis — ATOMINIAI GINKLAI).

"KARIO” PRENUMERATORIAS IR TALKININKAMS

Kiekvienas supranta, kad žurnalo leidimas yra didelis, atsakingas ir brangus darbas. Skubus, rūpestingas susimokejimas prenumeratos ar jos dalies, o talkininkų-platintojų kuo skubesnis atsiskaitymas už kiekviena išplatinta KARIO    numerį—žymiai palengvina visą darbą, o nuo to priklauso tolimesnis žurnalo punktualus išleidimas, jo tobulinimas, didinimas.

Maloniai prašome visus dar nesusimokėjusius prenumeratorius ir neatsilyginusius platintojus — KUO SKUBIAUSIAI TAI ATLIKTI, ne vėliau iki gegužės mėn. 15 d. Nerūpestingiems talkininkams žurnalas vėliau nebus siuntinėjamas. Tokių lai neatsiranda .

Mūsų giliai nuoširdi padėka visiems rūpestingiesiems KARIO talkininkams. Jūsų dėka KARYS gali egzistuoti ir būti nuolatos gerinamas.

Punktuali, rūpestinga talka— lemianti parama KARIUI. Laukiame.

Pinigus, Money Order ar čekius ir visą susirašinėjimą “KARIO” administraciniais reikalais siųsti:

“KARYS” — Administracija,

417 Grand Street Brooklyn 11, New York.

Administracija

DAR NEVĖLU IŠSIRAŠYTI

KARĮ

GAUSITE IR PIRMUOSIUS NUMERIUS