KAI KOMUNISTAI UŽĖMĖ CHUANGĄ
ARTHUR GOODFRIEND
Šio rašinio autorius anksčiau yra turėjęs glaudžių ryšių su Kinijos Ekonominio Bendradarbiavimo Administracija. Be to, jis yra parašęs garsią knygą “Jeigu jūs būtumėt gimę Rusijoje." Šiuo metu ARTHUR GOODFRIEND dirba JAV užsienio reikalų ministerijoj, techniškuoju žinovu Tolimuosiuose Rytuose.
Rašinyje nušviesti faktai yra nuodugniai patikrinti užs. reikalų min-jos pareigūnų. Tai yra geriausias įrodymas, kaip “lauktieji raudonieji išlaisvintojai” šiame Kinijos kaime palaipsniui įvedė “neturtingųjų valdžia”, pasidarydami kruvinais teroristais. Tai vienas ryškiausių komunistinio imperializmo būdų, kaip ši sistema įsistiprina, užėmusi jėga bet kurią šalį.
Šis rašinys yra leistas pateikti KARIO skaitytojams READER’S DIGEST redakcijos maloniu sutikimu. Vertėjas
Chang Pao-Fu, stambus, plataus veido 30 metų kinietis kaip tik atvyko į Kantoną, sukoręs pėsčiomis apie 600 mylių, iš Hankow—dabar komunistų valdomos šiaurinės Kinijos. Atrodo, kad patyrimas jį labai užgrūdino. Jo balti marškiniai ir kelnės buvo švarūs ir tvarkingi. Neatrodė, kad jis būtų pabėgėlis, pasirengęs išdėstyti savo išgyvenimus komunistų užimtose srityse.
Jis yra buvęs mokytojas aukšt. ūkio mokykloje, Chang Chia Chuang vietovėje, Honano provincijoje. Jis buvo kiaulių ūkio, bet ne politikos, žinovas. Jis gyveno 150 šeimų ūkininkų kaime, kokių yra tūkstančiai Kinijoje. Dauguma šio 900 žmonių kaimo gyventojų—buvo kraujo giminės. Ištisais šimtmečiais šio kaimo šeimos bendrai ir sunkiai dirbo... karams, mokesčiams, netvarkai, negaudamos už tai didesnio uždarbio, kaip tik pakankamai soros, žalių pupų ir pupų varškės, kad šiaip taip patenkintų alkio kirminą. Šis išsimaitinimo rūpestis nedavė jiems laiko “žaisti politika.” Tarp 1947 m. viduvasario ir 1948 m. kovo mėn. pilietinis karas liepsnojo šioje provincijoje. Chuang nacionalistus ir komunistus keitė net penketą kartų. Viena 1948 m. kovo mėn. naktį komunistai vėl užėmė kaimą. Rytą kaime jau nebebuvo centrinės vyriausybės atstovų ir jos mažos įgulos. Naujieji—buvo apsirengę geltonomis medvilninėmis uniformomis, kojos ligi kelių buvo apsuktos bintais. Jie buvo ginkluoti granatomis, japonų ir amerikiečių šautuvais. Jų jėgos kaime buvo tokios žymios, jog kiekvienas ūkininkas jautė, kad jie čia liks visą laiką. Jie tučtuojau užgrobė buv. vyriausybės aruodus, pripildytus kviečių, soros ir pupų. Tai buvo kaimo gyventojų mokesčiai už praėjusių metų derlių. O taip pat išvalė visus turtingesnių ūkininkų svirnus. Kariuomenei buvo atskirta 80% visų konfiskuotų javų.
Tuojau buvo sušaukti neturtingieji ūkininkai. Komunistų karininkas, rodydamas į likusius grūdus, pareiškė: “Draugai! Tai priklauso jums, liaudžiai! Pasiimkite tai! Pažvelkite į save! Mes esame tokie pat žemdirbiai, kaip ir jūs, tik susijungę į galingiausią pasaulio išlaisvinimo armiją. Ateikite, nedelskite! Perimkite turčių javus. Visai tai priklauso jums, tik jums!”
Niekuomet vargšo ūkininko krepšys nebuvo taip grūdais perpildytas. Minia būriavosi apie komunistų kareivius, žmonės klausinėjo, ar jie tikrai tai galį pasiimti. Kareiviai juokėsi ir linkčiojo galvomis: “Žinoma, žinoma. Jūsų pagalba mes sugrūsime priešą į Jangtcę!”
Sekantį rytą buvo sušauktas kitas susirinkimas. Kaimo seniūnas, jau senas žmogus, visų gerbiamas dėl savo išminties, gyventojams pristatė jauną, ūkininko drabužiais vyruką, kuris, jo teigimu, buvęs komunistų partijos vadovas, paskirtas padėti kaimui pasiekti gerbūvio ir jėgos.
“TUNGCHIH!— “draugai”, pasveikino jis susirinkusius ūkininkus, kuriems patiko toks kreipimosi būdas. “Kuomintango priespaudos jungas nukrito nuo jūsų pečių! Nuo dabar jūs esate laisvi žmonės. Liaudžiai priklauso žemė ir kiti turtai.” | Ūkininkai, vienas kitam pritardami, linkčiojo galvomis. Tai buvo laisvos, garbingos, paprastų, į juos panašių žmonių vyriausybės pažadas.
“Išduokite nacionalistų šnipus, kurie tūno jūsų tarpe. Taip pat kiekvienas, žinąs apie paslėptus Komintango ginklus ir šaudmenis tepraneša kaimo seniūnui. Todėl aš reikalauju, kad kiekvienas dešimties ir šimto šeimų vyresnysis (tai pagrindiniai kaimo valdžios elementai) už tai neštų pilną atsakomybę. O liaudis žino, kaip nubausti jos priešus!”
Plieninis komunisto balsas lediniu vėju padvelkė į klausytojus. Bet seką žodžiai juos tuoj nuramino. “Draugai”, pareiškė jis švelniai, “dar vienas dalykas. Mes taip pat norime žinoti jūsų rūpesčius ir girdėti jūsų skundus. Ar yra kas nors jus nuskriaudęs ar apvogęs? Aš noriu žinoti jo pavardę. Mūsų partija yra pasiryžusi sunaikinti neteisingumą visiems laikams. Jūs turite padėti išnaikinti neteisingumą visiems laikams. Jūs turite padėti išaiškinti nusikaltimus. Jūs turite mums pasakyt, ar mes klystame! Tik šiuo būdu mes galime tobulėti.”
Senesnieji ūkininkai buvo atsargūs. Pagaliau ši baimė virto tikrove, kada dešimties ir šimto šeimų vyresnieji buvo priversti pasirašyti pasižadėjimus, kad kiekviena žinutė, liečianti įtariamus asmenis ar paslėptus ginklus, būtų tučtuojau pranešta naujajai vyriausybei. Bausmė — darbo netekimas. Ir taip jau pirmąją savaitę daugiau negu pusė kaimo pareigūnų buvo pakeisti jaunesniais žmonėmis. Vis dėlto keli bendruomenės nariai įteikė skundus, ir turtingesnieji ūkininkai neteko savo aruodų. Tačiau, nieko nebuvo imtasi prieš vidutiniokus. Neturtingieji džiaugėsi tokia pagarba, apie kurią niekada nesapnavo, o jų pilvai buvo pasotinti užgrobtais javais.
Naujajai valdžiai jaunimas reiškė beribį entuziazmą, augantį su kiekvienu sekančiu susirinkimu. Šiuos susirinkimus komunistai taip mėgo, kad jie kartais būdavo šaukiami du tris kartus per dieną. Partijos vadas savo kalbą pradėdavo: “Ar buvo kaimietis vargšas? Taip, didelis vargšelis. Alkanas? O, dangau, jo pilvas niekada nebuvo pilnas. Ar jo šeima turėjo pakankamai žemės, kad galėtų visi išgyventi ! Ne, žemė prigulėjo turčiams. Kas jam liko, kai apmokėjo nuomą, mokesčius ir už sėklą? Vos ne vos tiek, kad siela ir kūnas galėjo bendrauti...”
Greitai visi linkčiojo galvomis, patenkinti jo išmintimi. Vėliau šis katekizmas plėšė tolimesnius dirvonus, o atsakymus pateikė pats kalbėtojas: “Kas parodė kelią į laisvę? Sun Yat-Sen. Kas apgavo Sun? Chiang Kai-Šekas. Kas rėmė Čiangą, teikdami pinigus ir ginklus masėms pavergti? Amerikiečiai ir britai. Kodėl ? Todėl, kad kapitalistiniai kraštai nori pavergti Kinijos liaudį, kad užsitikrintų pigią darbo jėgą ir krašto žaliavas, kad čia galėtų permesti savo prekių perteklių.
Palaipsniui aiškėjo, kad Kinijos žmonės nebuvo likę be draugų. Galingiausia pasaulio tauta buvo Kinijos draugas. Prieš daugelį metų Rusijos ūkininkai pašalino savo prispaudėjus, lygiai, kaip tai vykdo dabar kiniečiai. Garbinga idėja — komunizmas — įsikūnijo, ir buvo jėga įgyvendinta Sovietų valstybėje. Per naktį Rusijos valstiečiai tapo ponais. Jie pasisavino viską, o kapitalistai pabėgo arba žuvo. Rusijoje kiekvieno pilvas yra pilnas, kūnas apdengtas drabužiais ir kiekvieno ateitis saugi.
Laikui bėgant, šios pamokos turėjo ypatingą įtaką į jaunimą. Jiems buvo skiepijama neapykanta. Neapykanta buvo tol kartojama, ligi ir nerangiausias ūkininkas pajuto jos ugnį. Buvo nekenčiamas išnaudotojų luomas, Komintangas, Amerika. Keršto ir atsilyginimo mintys plito ir buvo kartojamos namuose, kur anksčiau tebuvo kalbama apie kviečių nederlių ir sausrą. Karštakošės jaunimo galvos ieškojo atleidimo ožių — turtingųjų ūkininkų. Tačiau partijos galva protingai nukreipdavo kurčią ausį nuo bet kokios prievartos pasiūlymo.
Gyvenimas kaime šliaužė lėtai, kai kada sutrukdomas komunistų partijos vadovo, kuris tikrino pranešimus, klausinėjo ir išvykdavo, palikdamas mandagumo ir nuolankumo įspūdį.
Vieną dieną visi vyrai, sukakę 16-30 metų, gavo įsakymą atvykti pas savo šeimų vyresnįjį. Jie buvo klausinėjami apie amžių, sugebėjimą dirbti, ką jie manė apie komunistus. Ar jaunuolis drąsus ir atkaklus? Ar jis taptų geru kovotoju? Jeigu jis buvo turtingo ūkininko sūnus, gal būt, jį galima laimėti šiam, atsisakant tėvo? Keturias dienas valstiečiai stebėjosi, ir tik po susirinkimo paaiškėjo visa paslaptis.
“Mes esame pasirengę”, pareiškė komunistų vadovas, “įsteigti Neturtingų Ūkininkų Sąjungą. Mes norime, kad kaimas taptų stiprus, o drąsūs jaunuoliai įvykdytų partijos įsakymus. Šie jaunieji vyrai yra numatyti, kad nuvestų Kiniją į jos garbingą paskirtį.” Pradžioje prisirašymas buvo savanoriškas. Vėliau — atsisakantieji buvo priversti prisidėti. O masalas buvo viliojantis “Jūs esate vadai, ir tik jums leidžiama nešioti ginklus. Jūs gausite visus pergalės vaisius!”
Nuo ankstybo ryto ligi vėlaus vakaro Chuango jaunimas lankė mokyklą, kurioje jie buvo mokomi komunistų partijos linijos. Darbai laukuose buvo likę praeities reikalu. Jie buvo maitinami iš turtingųjų aruodų. Be darbo jie leisdavo laiką mokykloje, patarnaudami kompartijos vadovui, ieškodami ginklų ir šnipų, ir patruliuodami kaime Po trijų mėnesių kompartijos vadas jau turėjo drausmingo vieneto užuomazgą. Dabar spraga tarp jaunimo ir senesniųjų augo ir pagarba paskutiniesiems, kuri visą laiką buvo išsilaikiusi, dingo Jėga ir pagarba buvo perkelta jaunimui, kuris visiškai atsidavė kompartijos valiai. Kai kurie neturtingesnieji ūkininkai darėsi nekantrūs ir klausdavo vadovą, kada jie galės užimti turtingųjų žemę ir namus. Tačiau vadas purtė galvą, sakydamas: “Dar laikas nepribrendęs.”
(Bus daugiau)
