PRIETILTIS

Vladas Būtėnas

Neklausk, kada danguos sauluže pasikėlė.
Ir žvaigždės krito iš rikiuotės!
Čia horizontai dūmais jau seniai nužėlę, —
Ir medžiai ne šerkšnu, o paraku šarmuoti.

Sustojo švino sienos prieš viltis į rytą,—
Tik dūžtančio plotelio dulkės šalmus gula.
Tik Baltijos banga, iš tolių išsvajotų atsiritus,
Rauda, prarauda, nepasiekiamos motulės.

Mirtis gal dar ant barikadų išsitiesus rymo,—
O tu klausais raudos, tarsi paguodos.
Jau paskutinius pėdsakus skeveldros trina,
Ant kranto Baltijos jau paskutinės duobės...