VIRŠIAUSIAS TIKSLAS
A. MERKELIS
Kiekvienas žmogus ko nors siekia ir pagal tą savo siekiamąjį tikslą jis tvarko savo gyvenimą. Kaip žmonės, taip ir jų siekiamieji tikslai nėra vienoki. Jie daugiausia pareina nuo žmogaus polinkių, išsilavinimo ir gyvenamosios aplinkos. Siekiamasis tikslas sudaro žmogaus gyvenimo turinį, ir juo žmogus labiau artėja prie jo, juo daugiau jis jaučias patenkintas ir laimingesnis.
Žmonės savo individualinių tikslų gali siekti tik normaliais laikais. Žmonių bendruomenę ištikus kuriai didesnei nelaimei, jos tikslai bendrėja. Tokiu atveju visos bendruomenės pajėgos skiriamos vienam tikslui — kuo skubiausiai įveikti ją ištikusią nelaimę.
Štai, 1940 m. birželio 15 dieną mūsų tautą ištiko didžiausia ir skaudžiausia nelaimė: Lietuvą užgrobė bolševikai, lietuvių tauta neteko savo nepriklausomos valstybės ir didžiausios žmogaus gyvenime vertybės — laisvės.
Bolševikams okupavus Lietuvą, kiekvienas sąmoningas lietuvis tuoj pajautė, kad jo tautos ir jo paties gyvenime įvyko kažkas baisaus, kad jo gyvenimas gali pakisti iš pagrindų, ir jis nebegalės siekti tų tikslų, kurių galėjo siekti Lietuvai esant nepriklausomai ir nebegalės taip gyventi, kaip gyveno nepriklausomoje Lietuvoje.
Iš pat pirmųjų bolševikinės okupacijos dienų lietuvis pirmiausia įsitikino, kad jis nebėra saugus, kad jis bet kuriuo metu be jokios priežasties gali būti suimtas, uždarytas į kalėjimą ar ištremtas į Sibirą. Jau pirmosiomis bolševikinės okupacijos dienomis lietuvis pamatė, kad savo tėvynėje ir net savo namuose nebe jis šeimininkas, bet žiaurusis okupantas, kad jo tautos didžiosioms vertybėms gresia mirtinas pavojus.
Sveikas nevisuomet pilnai įvertina, kad sveikata yra didžiausias žmogaus turtas, įgalinąs krauti kitokius turtus. Taip ir laisvėje gyvendami nevisi žmonės ir ne visuomet supranta ir įvertina tai, kad laisvė yra didžiausioji jų vertybė, padedanti jiems siekti kitų vertybių. Kaip besveikačiui žmogui viršiausias ir svarbiausias jo gyvenimo tikslas siekimas kuo greičiau pasveikti, taip ir laisvės netekusiam — vėl tapti laisvam ir nepriklausomam.
Lietuvių tautai netekus nepriklausomos valstybės ir laisvės, sąmoningas lietuvis įsitikino, kad jo viršiausio tikslo esama ne to, kurio jis siekė ir, Lietuvai esant pavergtai, jis daugiau jo nebegali siekti. Lietuvių tautos laisvė ir sava nepriklausoma valstybė—štai kiekvieno lietuvio viršiausias tikslas, leidžiąs jį siekti jo individualių tikslų.
Bolševikų okupacija parodė, kad, netekus nepriklausomos valstybės ir laisvės, žmogus ne tik nebegali siekti savo individualinių tikslų, bet jis yra paverčiamas visiškai beteisiu vergu, su kuriuo okupantas gali daryti kas jam tinkama. Poetas Adomas Mickevičius, gyvendamas tremty, toli nuo savo tėvynės Lietuvos, palygina Lietuvą su sveikata, kurią gali įvertinti tik tas, kuris jos neteko. Šiandien ir lietuviai, netekę laisvės, o kai kurie ir tėvynės, įvertina, koks brangus turtas yra tėvynė ir laisvė.
Jei šiandien galėtume paklausti šimtus tūkstančių lietuvių, deportuotų į Sibirą, kuris yra didžiausias jų gyvenimo troškimas, be abejo, gautume visų vieningą atsakymą — grįžti į savo mieląją tėvynę Lietuvą.
Bolševikų okupuotoje ir niokojamoje Lietuvoje dar tebeskurstančių lietuvių didžiausias siekimas, kad iš jų tėvynės kuo veikiau būtų išguiti žiaurieji okupantai, ir Lietuva , vėl taptų laisva ir nepriklausoma valstybė.
Jeigu mes šiandien paklaustume dešimtis tūkstančių lietuvių, išsiblaškiusių po įvairius laisvojo pasaulio kraštus ir čia jau geriau ar blogiau įsikūrusius, ko jie šiandien siekia, kuo jie labiausiai sielojas, kuris jų gyvenimo yra viršiausias tikslas, tur būt, negautume tokio vieningo atsakymo. Daugumas pasakytų, kad jų didžiausias troškimas grįžti į laisvą Lietuvą, bet gi esama ir tokių, kurių didžioji svajonė, kuo geriau ir patogiau įsikurti svečioje šalyje. Jiems ten tėvynė, kur geriau. Apie tokius medžiaginių gėrybių vergus, atskilusius nuo savo tautos kamieno ir tautinių idealų, apgailestaudami draug su poetu Baliu Sruoga galėtume pasakyti:
Šaka, atskilus nuo tautos,
Klaikiam vaitojime žiemos,
Pradings, kaip vėjas be žinios.
Jau vienuolikti metai, kai mūsų tautą ištiko baisiausias ir skaudžiausias smūgis, grasąs ją pražudyti. To smūgio žiaurias pasėkas daugiau ar mažiau jaučia visi lietuviai. Mūsų visų lietuvių likimas yra glaudžiai susijęs su mūsų Motinos Tėvynės Lietuvos likimu, ir mes dėl jos likimo esame atsakingi prieš busimąsias kartas ir istoriją. Nedalyvaudami savo tautos likiminėje kovoje dėl jos egzistencijos ir laisvės, mes tuo pačiu save nulietuvintume, tapdami tarptautiniais parėjimais, išsižadančiais, anot Vinco Kudirkos, brangiausių savo tautos idealų dėl “trupinio aukso ar gardaus valgio šaukšto.”
Ne visi lietuviai šiandien gali dalyvauti likiminėje savo tautos kovoje dėl jos egzistencijos ir laisvės. Šimtams tūkstančių lietuvių vargstančių ir žūstančių šaltajame Sibire bolševizmo žlugimas ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas yra tik brangi svajonė, kuriai įgyvendinti jie, be savo kančios, niekuo negali padėti. Kasdien grumdamies su neišbrendamu vargu bei skurdu ir visur juos tykojančia mirtimi, jie negali siekti viršiausiojo mūsų tautos tikslo — laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Sibiro lietuvius tremtinius su Lietuvoje bolševikų vergija kenčiančiais ir laisvajame pasaulyje gyvenančiais lietuviais sieja nepalaužiamas tikėjimas, kad Lietuva vėl taps laisva ir jos laisvės saulutė jau nebe už kalnų: greit mus džiugins pirmosios jos prošvaistės.
Sovietų Sąjunga savo karo su Vokietija išvakarėse 1941. VI. 13—22) pradėjus didįjį lietuvių tautos trėmimą į Sibirą, dar platesniu mastu ir žiauresnėmis priemonėmis ji tęsia antrą syk (1944 m.) okupavus Lietuvą. Tais trėmimais bolševikai nori palaužti lietuvių tautos pasiryžimą, žūt būt, siekti laisvės. Jei lietuviai savo tėvynėje būtų paklusnūs bolševizmo vergai, jie nebūtų tremiami į tolimojo Sibiro vergų ir mirties stovyklas.
Didvyriški partizanų žygiai mums rūsčiai ir įpareigojančiai byloja, su kokiu nepaprastu ryžtu, karžygių drąsa ir pirmųjų krikščionybės laikų kankinių pasiaukojimu lietuvių tauta priešinas savo baisiajam tironui ir siekia laisvės. Lietuvos partizanų kova nėra beprasminga. Jie kaunas ir žūsta, kad iš jų kapų keltųs laisva Lietuva.
Sibiro lietuvių tremtinių kančios, Lietuvos partizanų besąlyginis pasiaukojimas savo tautos laisvei mus lietuvius, gyvenančius įvairiuose laisvojo pasaulio kraštuose dar labiau įpareigoja siekti savo tautos laisvės. Mes tam savo tautos didžiajam tikslui siekti turime nepalyginti geresnes sąlygas, negu mūsų broliai ir sesers, gyveną anapus geležinės uždangos.
Kiekvienam žmogui valia turėti ir siekti savų individualinių tikslų. Betgi jam nepamiršti ir bendro visos tautos tikslo.
Gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje paskiram lietuviui nereikėjo tuo tikslu sielotis. Jo tautinės, politinės, valstybinės ir kitokios pareigos buvo tvarkomos tam tikrais įstatymais, šiandien Lietuvai esant bolševikų pavergtai, anapus geležinės sienos kenčią lietuviai — verčiami paklusti įstatymams ir įsakymams, naikinantiems mūsų tautą.
Mus priglaudusios laisvojo pasaulio šalys ne tik neturi įstatymų, mus įpareigojančių atiduoti savo tautai tą, ką jai privalome. Vieni kraštai daugiau kiti mažiau toleruoja mūsų tautinius siekimus, tačiau, aplamai paėmus, jie visi nori, kad juose įsikūrę greičiau asimiliuotųsi, t. y. susilietų į vieną masę su to krašto gyventojais. Tad svetur gyveną lietuviai savo tautai pareigas atlieka pagal savo tautinės sąžinės jautrumą.
Svečiose šalyse ir neįprastoje aplinkoje gyvenant, daug laiko ir energijos skiriant kasdienei duonai bei savai ateičiai patikrinti, jautrumas didiesiems savo tautos siekimams silpnėja ir nenuostabu, kad mes ne visa darome, ką galime ir privalome daryti savo tautai laisvinti ir nepriklausomos Lietuvos valstybei atstatyti. Tai gal būt ir žmoniška, tačiau taip elgtis mes neprivalome, nes šiandien tėvynė iš mūsų daugiau reikalauja.
Šiandien gyvename tokius laikus, kad savo tautos likiminėje laisvės kovoje visi privalome būti kariais savanoriais.
Laisvės statula V. D. Karo Muziejaus sodelyje, Kaune
