KLAIPĖDOS MIESTO PAĖMIMAS 1923 M.
JONAS BUDRYS
Artinamės prie Klaipėdos miesto
1923 m. sausio 12 d. jau temstant, prisiartinome prie Klaipėdos. Mūsų raitieji savanoriai, Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raiteliu būrys nesusilaikė— leidosi pirmyn, mėgindami miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti— pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo, šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10-15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Už tat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Goetzen, Althof, Smeltės priemiesčio ir fanieros fabriko, ties Dangės upe. Mūsų uždavinys buvo: pasiekti tikslą su kuo mažiau aukų tiek sau, tiek priešingai pusei. Nenoriu net vadinti kitos pusės priešu. Ką gi kalti tie prancūzų kariai, patekusieji į Klaipėdą? Kokie jų tėvynės interesai buvo čia paliesti? Žinoma, jie—kariai ir, kol negaus kito įsakymo, ginsis. Tad aš ir norėjau užtęsti laiką. Jau anksčiau pasitariau su nusimanančiais politikoje — jų tai patarimas ir buvo: apgulkite Klaipėdą, duokite laiko susižinoti signatūrų valstybėms tarp savęs, gal jie patys sukilimo akivaizdoje nepanorės dar daugiau komplikuoti padėties. Ir man pačiam atrodė, kad nereikia pažeisti didelės valstybės garbės, nes tuo gali būti pastatyta į pavojų ir visos Lietuvos egzistencija: Lenkijai galėjo būti duotas sutikimas maršuoti į Lietuvą.
Žygiavome visą dieną, žmonės buvo ne tik pavargę nuo žygio, bet sušalę ir nedavalgę. Liepiau sustoti. Kruken-Gorge ūkyje įkūriau savo štabą. Pirmos rinktinės vadui, savanoriui Aukštuoliui, įsakiau paskirstyti kuopas ir nakties tamsumoje prieiti kuo arčiau miesto. Sausio 13 d. apie 3 val. ryto kuopos užėmė savo vietas, ir miestas buvo galutinai apgultas. Vienintelė galimybė iš jo išvykti buvo jūra ir marės, nes mes savo žinioje neturėjome nei laivų, nei žmonių užkirsti keliui per jūrą. Tuo tarpu turėjome apie 600 vyrų, paskirstytų į 5 kuopas. Priešingoji pusė buvo gausesnė ir daug geriau apginkluota. Prancūzų dvidešimt pirmasis batalionas nors ir buvo nepilnas (200 žmonių ir apie 30 karininkų), bet puikiai apginkluotas. Vien tik modernų kulkosvaidžių turėjo daugiau 40. Iš 400 žandarų tik apie 60 buvo išmėtyti po kraštą, kiti gi buvo sutraukti į Klaipėdą ir apgyvendinti kareivinėse. Tai vis buvusieji vokiečių armijos kariai, ginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. Kaip vėliau paaiškėjo iš vokiečių gyventojų, prancūzams pagalbą pasisiūlė savanoriai ir buvo priimti, apginkluoti ir priskirti, kaipo pagalbinė policija. Policija, su jos direktorium Cornelius priešaky, buvo vadovaujama majoro Tu-beux, kuris ir rūpinosi miesto gynimu.
Tą naktį padiktavau laišką prancūzų komisarui Petisne, kuriame išdėsčiau sukilimo priežastis ir prašiau atitraukti gynėjus į kareivines, kad išvengtume kraujo praliejimo. Prie laiško pridėjau vieną “Manifesto” egzempliorių ir keletą spausdintų proklamacijų prancūzų kalba į prancūzų karius. Proklamacijose buvo išdėstyta, kad mes prieš juos nieko neturime ir kariauti nenorime, mūsų siekis yra pašalinti provokišką Steputat direktoriją.
Siunčiam žmones derėtis
Sausio 13 d. apie 4 val. ryto mūsų “parlamentarai”’, du jauni vyrukai klaipėdiečiai, Kavolis ir Gervinas, su balta vėliava sustojo ties spygliuotų vielų tvora, kuria gynėjai jau suspėjo aptraukti savo pozicijų silpnesnes vietas.
Mūsų pasiuntiniams iš gynėjų pusės buvo nurodyta vieta ties tiltu per Dangės upę, prie fanieros fabriko, kur jie buvo įsileisti.
Apie rytą gautas pranešimas iš dešinio sparno, kad ten, ties Giruliais, susispietė naujas savanorių būrys, apie 40 žmonių, kuris jau pasidavė vieno tarnavusio kariuomenėje savanorio žiniai.
Tas savanoris, pasiėmęs vadovybę, parodė iniciatyvą ir matydamas, kad ties Giruliais keli kilometrai liko neapstatyti žmonėmis, pats paskirstė savo negausų būrį į sargybas.
Pagyriau tą sumanų vyrą, patvirtinau įsakymu naują 6-tą kuopą, paskirdamas jį jos vadu, ir pasiunčiau jam visus naujai atėjusius savanorius. Iš vienos kairiojo sparno kuopos gautas pranešimas, kad ten mirtinai pašautas priešo žvalgas. Centrinėje kuopoje įvyko susišaudymas, ir buvo užmuštas vienas savanoris —pirmoji mūsų auka.
Iš centro apie 10 val. ryto gautas pranešimas, jog ten pasirodė apie 40 žmonių, neva geležinkelio linijos taisyti. Kuopos vadasspėja, kad apkasų kasti. Turėdamas įsakymą tik apgulti ir tik gintis, bet ne šaudyti patiems, klausė, ką daryti. Telefonu įsakiau paleisti keletą šūvių, bet ne į žmones—tik pagąsdinti. To pakako—darbininkai išsibėgiojo
ir daugiau negrįžo.
Žinios apie Bajorų stoties paėmimą
Jau iš nakties pradėjo smarkiai šalti. Mes gavome 6 kulkosvaidžius. Pas mus į štabą iš Bajorų atvyko Erdmonas Simonaitis, lydimas ūkininko Dovilo ir kažkokio uniformuoto Klaipėdos policijos komisaro, kuris kalbėjo lietuviškai. Klausiu:
— Erdmonai, kur gavai adjutantą, ar tai lietuvis?
— Ne, vokietis Štelgeris, Šilutės komisaras.
Čia Simonatis papasakojo man Bajorų stoties paėmimo smulkmenas.
Simonaitis sausio 11 d., paėmęs 25-28 savanorius, nuėjo į Bajorų stotį. Mūsų savanoriai rado stotį užimtą žanadarų, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius. Su žandarais buvo Šilutės apskrities policijos komisaras ir prancūzų paprefektis, leitenantas Line, kurie gerai pažinojo Simonaitį. Line, pamatęs prisiartinantį būrį, įsakė pradėti ugnį. Komisaras, jau besiruošiantiems policininkams, vokiškai surėkė: “Halt! Nešauti!” Line rėkė Štelgeriui: “Aš jus
atiduosiu teismui, aš jus nušausiu!” Jis metėsi prie kulkosvaidžio, norėdamas šauti, žandarai klausė savo, jiems artimesnio, vado ir prancūzų leitenanto prie kulkosvaidžio neprileido. Policijos komisaras gi tuo nepasitenkino, bet saliutavo Simonaitį kariškai ir pratarė vokiškai: “Ich gratuliere, Herr Landespresident!" (Sveikinu, ponas krašto prezidente — taip tituluodavo krašte Direktorijos pirmininką). Line visai nustojo pusiausvyros, pradėjo kolioti Štelgerį — “Išdavikas, su jumis bus atsilyginta...” Tas gi ramiai, bet garsiai, kad policininkai girdėtų, tarė Linei: “Mes, vokiečiai ar lietuviai — šio krašto gyventojai, čia gimę, čia užaugę, gyvenome iki šiol drauge ir turėsime gyventi ateityje. Jūs gi čia svetimi, kaip atvykote, taip ir išvyksite. Štai kodėl mes, klaipėdiečai, negalime vienas į kitą šauti.”
Toliau, kreipdamasis į policininkus, tarė: “Pasveikinkit poną prezidentą!”
Policininkai sumušė užkulniais ir saliutavo.
Simonaitis paleido Line, tardamas: “Vyk į Klaipėdą ir pranešk Petisne, ką matei. Su prancūzais patys nepradėsime, bet jei teks — ginsimės.” Simonaitis, palikęs stoties komendantą lietuvį, atidavė policiją jo žinion, o komisarą Štelgerį paėmė su savim.
Štelgeris, girdėdamas tą Simonaičio atpasakojimą, šypsojosi ir, matyti, jautėsi neblogai.
Aš paspaudžiau jam ranką, tardamas: “Bravo, komisare, taip turi galvoti visi šio krašto žmones, ir viskas bus gerai.”
— Bus gerai, — pakartojo ir jis lietuviškai.
Simonaitį aš irgi painformavau apie padėti ties Klaipėda, ir jis automobiliu, kurį mes naktį atėmėm iš policijos, Štelgerio ir Dovilo lydimas, išvyko į Šilutę ten organizuoti Direktorijos ir, kol Klaipėda bus paimta, iš ten valdyti kraštą, kuris jau visas buvo laisvas.
Grįžta mūsų pasiuntiniai
Apie 11:30 val. rytą toje pačioje vetoje, kur mūsų siųstieji du vyrai perėjo liniją, buvo pastebėtas sujudimas. Pasirodė mūsų parlamentarai; atsidarė spygliais aptverti ožiai-vartai, ir vyrams nuo akių buvo nuimti raiščiai. Man telefonu buvo pranešta apie jų pasirodymą. Turiu paaiškinti, jog mūsų savanoriai-specialistai pasinaudojo krašto telefono linijomis, pritaikė ir įrengė mums telefono linijas, o vielas, jungiančias miestą su kraštu, nukirto ir nutraukė susisiekimą.
Atsakymas, kuris buvo atneštas, iš esmės nebuvo joks atsakymas.
Tai buvo delsimas.
“Aš jokios galios nebeturiu, nes, karo veiksmams prasidėjus, civilinė valdžia perdavė visą galią į karo vado rankas—prašau kreiptis į jį” — maždaug tokiais žodžiais atsakė Petisne.
Mūsų gi pasiųsti vyrukai at-pasakojo, kad juos nuvedė į “Memeler Dampfboot” — vokiško dienraščio — redakciją, kur atvyko Petisne ir keli karininkai. Pasiuntiniams nenorėjo rodyti nei prefektūros, nei kareivinių, todėl juos atvedė į neutralią vietą.
Mes buvome jau įpykę, šeši jaunuoliai savo iniciatyva popietiniu laiku apleido sargybą Girulių rajone ir pradėjo šliaužti miesto link. Juos pastebėjo prancūzai ir paleido ugnį iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Du buvo vietoje nušauti, kiti atšliaužė sužeisti. Ta žinia pasiekė mane vėliau, nes toje vietoje neturėjome telefono.
Dar tos žinios neturėdamas, aš pasiunčiau kitą laišką Petisne:
"Jūsų dalykas perduoti, kam reikia. Visas kraštas jau mūsų rankose, ir tai be pasipriešinimo; man pavesta paimti miestą, ir jis bus paimtas. Jei bus kraujo praliejimas—kaltė ne mūsų.”
Pasiruošimai puolimui
Sausio 13 naktį daviau telegrafu įsakymus II grupės vadui Kalvaičiui į Šilutę: “Atsiųskite visus laisvus vyrus pas mane”, ir III grupės vadui Bajorui į Pagėgius: “Palikite vietoje, kiek reikia, ir paskirkite pavaduotoją. Pačiam, su kiek galima didesniu
skaičium, įsakau atvykti į Goetzefen dvarą ir užimti barą.” Sausio 14 d. 3 vai. ryto iš Bajoro gauta telegrama: “Bus išpildyta. Atvyksiu su dviem kuopom.”
Iššaukiau juos dėl to, kad visos mano jėgos tebuvo tos šešios kuopos, maždaug 680 žmonių. Kuone pusė jų buvo moksleivių ir ūkininkų, patriotiniai nusiteikusių ir pasiryžusių, jei reikia, žūti, bet su labai mažu kariniu pasiruošimu.
Įeiti su jais į miestą būtų galima. Bet įėjus teks užimti kelis tiltus, geležinkelio stotį, uostą ir šiaip išskirstyti po miestą. Iš to kiekio negalima palikti rezervų, o jau jokiu būdu nebus kuo pakeisti pavargusių žmonių. Turėjau 3% kuopos kariškai išlavintų savanorių, o viena, pati geriausia, buvo pas Bajorą Pagėgiuose. Šilutėje buvo nedaug mūsų vyrų ir taip pat mažai patyrę. Abi tos grupės jau atliko savo uždavinį.
Sausio 14 d. aplankiau Astupėno, Strelneko ir Noreikos kuopas. žmonės tik kai kur galėjo užeiti po stogu pasišildyti. Daugiausia lauke šalo. Prie tokio šalčio ilgai tęsti negalima. Trečią valandą popiet iššaukiau I rinktinės vadą Aukštuolį ir čia pat paskyriau puolimo valandą, perdaviau raštu operatyvinį įsakymą ir aptariau visas smulkmenas. Apie puolimo eigą kuopos turėjo informuoti mane, kol galima, telefonu.
Iš tos dienos įvykių verta paminėti pasirodymą marėse keleto garlaivių, plaukusių į Vokietiją su pabėgėliais. Ne mūsų interesas buvo jiems sukliudyti pabėgimą — juo daugiau bėgs —juo geriau. Tarp jų pabėgo Direktorijos pirmininkas Steputat, policijos direktorius Cornelius ir eilė kitų.
Apie 2 vaL. po pietų iš Šilutės atvyko, apie 600 vyrų. Jų vadas ir jo padėjėjas, abu amerikiečiai, Z. Zamkus ir a. a. St. Darius, vos spėję atraportuoti atvykimą, sėdo prie stalo ir tuoj iš nuovargio užmigo.
Apie 7 vaL. vakaro visi jaunieji vadai paliko štabą, kiekvienas grįždamas į savo vietą. Turėdamas galvoj, jog visą naktį teks budėti, liepiau savo pagelbininkams pailsėti. Aš su savo pavaduotoju, Pranu Klimaičiu, išėjome į laukus pakvėpuoti oru.Šaltis truputį sumažėjo, bet pakilo smarkus vėjas, kuris ėjo vis didyn ir didyn. Apie 10 val. vėjas sunešė tiesiog kalnus sauso sniego, kitur vėl liko tik plikas blizgantis ledas. Oras buvo nepalankus. Bet įsakymas duotas, pasiruošimai padaryti, ir apie pakeitimus negali būti kalbų, štai 10 val., kaip numatyta, pasigirdo pirmieji šūviai dešiniam sparne ties Giruliais.
Jie neturėjo pulti, o tik atkreipti į save dėmesį, imituojant puolimą.
Tikras puolimas buvo numatytas Sendvaryj vėliau.
Grįžome į pirkią. Visi buvo vietose, prie žemėlapio susikaupę. Pažiūrėjau į laikrodį — 11 v. nakties.
— Išsiųskite ant kelio “gusarus” (taip mes praminėm savo raitąjį būrį) pasitikti Bajoro.
11 vl. 30 m. suzirzė telefonas.
Strelnekas praneša: “Pasiun
čiau žmones Sendvario užimti.”
— Kas veda?
— Girnius.
Išeinu laukan. Įdomu pasiklausyti. Sendvaris, tai lyg vartai į miestą, žinoma, prancūzai tai suprato ir, kiek jų jėgos ir sąlygos leido, atitinkamai jį buvo užėmę.
Pirmoji ugnis ir užėmimai
Prancūzai pirmieji pradėjo ugnį. Į viršų pakilo kelios prancūzų rakietos, kad apšviestų puolančiuosius. Vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsiškiai nesinervino, tyliai šliaužė, pagaliau prisiartinę, pradėjo ugnį iš dviejų kulkosvaidžių ir šautuvų. Po 25-30 minučių gynėjų ugnis sušlubavo. Sprogo kelios rankinės granatos. Po to sprogimo, matyt, keli priešingos pusės kulkosvaidžiai nutilo. Grįžau prie telefono. Nors ir spėjau, kad Sendvaris užimtas, — klausiu Strelneką telefonu, kaip yra. Jis turėjo sekti puolimą iš arti: — “Taip, užimtas,” — atsako. Praėjo kelios minutės. Sendvary pasigirdo šūviai iš keleto šautuvų ir dviejų kulkosvaidžių. Mūsiškiai neatsakė. — “Keista, argi vėl atėjo pagalba iš miesto... Kodėl mūsiškiai tyli?” — galvojau.
Klausiau vėl telefonu Strelneką, kas ten vyksta.
— Prancūzai kontratakuoja, — visai įtikinamai atsiliepė jis.
— Bet kodėl gi mūsiškiai tyli, ar patenka į spąstus? — klausiau.
Kulkosvaidžiai dirba nesustodami. įsakiau Strelnekui įspėti kaimynines kuopas, o pačiam su 50 vyrų eiti pirmyn, išvaduoti Girniaus.
Pradėjau galvoti, jog iš esamų uoste laivų galėjo ateiti pagalba. Todėl su pagelbininkais tariaus, iš kur sutraukti nors vieną kuopą, kol Bajoras atves savo žmones iš Pagėgių. Tai gali būti dar po 2-3 valandų, nes neturėjau supratimo, kokiomis susisiekimo priemonėmis jis gali pasinaudoti.
Po 10-15 minučių nejaukios tylos pasigirdo granatų sprogimas ir šūviai: tai Strelnekas, — supratome. Ilgai neteko laukti. Strelnekas grįžo prie telefono.
— Viskas tvarkoje. Girnius pasielgė neatsargiai: paimtus belaisvius suvarė į daržinę, o pats su kitais, palikęs tik porą vyrų, nuėjo kratyti dvaro, ar neras kokių pasislėpusių. Tuo tarpu žandarų grupė su dviem kulkosvaidžiais atėjo pagalbon ir apšaudė mūsiškius. Išvadavom visus. Paimta nelaisvėn prancūzų karininkas, 3 kareiviai, 23 žandarai, keli civiliniai, keletas dešimčių šautuvų ir 9 prancūzų kulkosvaidžiai. Kiti žmonės pabėgo.
— Sveikinu! Likite Sendvary, belaisvius atsiųskite mums (Mes jau turėjome jų paėmę anksčiau apie 30).
įeinam I Klaipėdą. Mūšis prie prefektūros
3 val. nakties su Sendvariu buvo baigta. Dėl to Goetzefeno dvaro gynėjai atsidūrė didesniam pavojuje. Noreikos kuopa nužygiavo pirmyn, dvaro užimti. Dvaro gynėjai prisileido puolančius gana arti ir tik tada pradėjo ugnį iš kulkosvaidžių. Jau kuone pačiam dvare Noreika buvo užmuštas, o jo kuopa, perpus iš moksleivių sudaryta, pradėjo trauktis atgal. Tuo metu pasirodė Bajoro žmonės. Tas narsus vadas tuoj paleido savo žmones į mūšį ir tiesiog nušlavė dvaro gynėjus. Gynėjų grupė iš Smeltės priemiesčio, matyt, telefonu iš prefektūros jau buvo gavus žinią apie Sendvario ir Goetzefeno likimą ir skubiai pati pradėjo trauktis į miesto centrą. Mūsų kuopos ėjo jų pėdomis. Kai tik bėgantieji mėgindavo kur sustoti ir gintis, tuoj buvo paleidžiami mūsų kulkosvaidžiai, ir gynėjaivėl bėgo. Apie 9 val. Bajoras pasiekė prefektūrą, kur 70 prancūzų su keliais karininkais nutarė gintis. Kiti užsidarė kareivinėse ir pasiėmė savo žinion dar 150 žandarų. Kiti žandarai, netekę vilties ir noro gintis, išsilakstė po miestą ir išsislapstė po privačius butus.
Prancūzai turėjo gerokai kulkosvaidžių, ir per visus dviejų aukštų langus kyšojo jų vamzdžiai. Abiejose gatvėse ties namu negalima buvo pasirodyti, nes jų ugnis viską nušluodavo. Keli drąsuoliai jau užmokėjo savo gyvybe. Klaipėdietis Vanagaitis, buvęs vokiečių viršila, drąsiai pasisiūlė Bajorui pravesti savanorių dalį per sodus į prefektūros namo sodą. Tuo tarpu vienas jaunas karininkas, Barkauskas, paėmęs rankinę granatą, prisislinkęs prie namo mūro, mėgino įmesti pro langą granatą, bet buvo pastebėtas ir krito vietoje negyvas. Kulka pataikė jam tiesiai į kaktą. Vienok atsirado ir daugiau drąsuolių. Du mūsų kulkosvaidininkai pradėjo ugnį į prancūzų kulkosvaidininkus. Tuo pasinaudojo vienas savanoris drąsuolis ir pakartojo Barkausko žygi. Šį kartą jam pasisekė. Nuo sprogusios vidury namo granatos išbyrėjo visi langai. Pasirodo, antrame aukšte būta paties Petisne su pagalbininkais. Kaž kas iš jų sugriebęs nuo stalo baltą staltiesę, iškišo ją pro langą: ženklas, kad pasiduoda.
Prancūzai sudėjo ginklus. Apie 12 v. dienos Bajoras pranešė man įvykusį faktą. Visos kuopos iš įvairių pusių įžengė į miestą, užėmė uostą, tiltus, stotį ir apsupo kareivines, laukdamos tolimesnių įsakymų. O tuo tarpu prefektūroje ėjo derybos.
Žmonių minios užplūdo gatves ir laukė, kas čia bus toliau.
Prefektūroje
Aš važiavau per miestą su Pranu Klimaičiu ir Bajoru apdaužytam ir be durelių senam forduke. Iš minios, abiejose gatvės pusėse buvo girdėti gana gausūs džiaugsmingi šauksmai—lietuviškai ir vokiškai. Įėjome į prefektūrą. Prancūzai atsistojo. Keli, sunkiai sužeisti, gulėjo apraišioti. Pasikėliau į antrą aukštą. Ten buvo 7-8 uniformuoti prancūzų karininkai ir pilna uniforma, kaip supratau, Petisne. Vieni kitus saliutavome.
Petisne jau buvo atsigavęs ir bandė pasikeisti rolėmis.
— Jūs čia “tų žmonių” vadas? —staiga kreipėsi į mane.
— Taip, aš.
— Ar jūs pripažįstate alijantų autoritetą šiame krašte? —vėl klausė.
— Apie tai galėsime pasikalbėti vėliau, laisvesniu laiku. Dabar norėčiau žinoti, ką jūsų žmonės planuoja kareivinėse: mano gintis arba nutraukė gynimąsi?
Petisne pamatęs, jog jo taktika nepasisekė, pakeitė toną ir, kaip geras vaidila, gana maloniai ir ramiai sako:
— Leiskite atvykti čionai karo vadui, su juo ir tarkitės.
— Gerai, tik aš tikiu, kad jo atvykimas neužims daug laiko.
Kažkas iš mūsų ir vienas prancūzų leitenantų automobiliu išvyko į kareivines atsivežti vadą.
Tuo tarpu prisistatė man vienas civilinis.
— Aš miesto burmistras Šultz. Vyriausio burmistro aš nesurandu. Kokie bus tamstos nurodymai miestui? — stengėsi ramiai ir pagarbiai klausti senyvas žmogus.
—Matai, matai, štai lapė jau prisigerina naujiems šeimininkams, — tarė Petisne piktai savo karininkams.
Jo kabineto šefas, kapitonas La Roche, nerodydamas savo jausmų, tylėjo. Jis tik buvo sąžiningas vertėjas.
Paprašiau burmistrą Šultz, kuris mokėjo, nors ir nedaug, lietuviškai, kad būtų pas mane rytoj 10, val. ryto krašto Direktorijos bute, kurį pasirinkau savo buveine. Petisne lyg norėjo prieštarauti, ruošėsi ką sakyti, bet susilaikė ir numojo ranka.
Paliaubų prašymas
Greitai atvyko senyvas majoras. Buvo susinervinęs. Saliutavo. Apsidairė aplink, kaip geras tėvas-vadas, ieškodamas akimis, ar netrūksta ko iš karių.
Po to kreipėsi į mane:
— Darysime paliaubas?
Jausdamas visą atsakomybę
už savo veiksmus, supratau, kad ir čia nėra strateginis klausimas: paimsi kareivines, tai jau kraštas lyg laisvas, ir klausimas baigtas! Anaiptol, jei mes darysime kuo mažiau triukšmo, kuo daugiau saugosime alijantų prestižą, tuo naudingiau bus mums galutiniam Krašto likimo sprendime. Tad senam majorui atsakiau:
— Iš viso nematau, už ką gi jūs, prancūzai, čia mušatės. Patys iš Prancūzijos maršuojate į Ruro kraštą, o čia kovojate gindami vokiškumą. Aš būčiau ne tik už taiką, bet už pilną nuoširdžią draugystę. Mes, lietuviai, pilni simpatijos prancūzams ir suprantame, kad čia Klaipėdoje jūs, prancūzai, esate blogos diplomatijos auka. Negalite pasiūlyti taikos, kol diplomatijos susitars, lai būna paliaubos!
Labai trumpai tarėmės, surašėme ir pasirašėme paliaubų aktą. Jo turinys, trumpai suglaudus. buvo toks. Visas miestas lieka mūsų žinioje. Išimtį sudaro kareivinės, kur užsidarė prancūzai. Petisne paprašė palikti ir prefektūrą. Gerai — sutikau. Majoras paprašė susinešimo su laivais, iš kur jie gauna maistą. Paliaubų galia — neribotam laikui. Jos gali būti nutrauktos, 12 valandų iš anksto vienai pusei įspėjus kitą.
Aš pasijuokiau: — Gerai, mums užtenka 2 val. pasiruošti, bet jei jūs norite 12—sutinku. Be to, vaikščiokite, kur norite, po miestą, mes nekliudysime. Mes nežiūrime į jus, kaip į priešą.
Majoras Tubeaux, aktais pasikeitus, prašė grąžinti jiems šautuvus. Iš savo pusės pasiūlė atiduoti sunkvežimį, kuris ties Goetzefenu jiems pakliuvo.
Aplink stovėjo apie dešimtis prancūzų karininkų. Tik vienas Petisne, užkietėjęs biurokratas, laikėsi šaltai, rezervuotai. Karininkai gi aiškiai rodė mums simpatijų ir pagarbą. Aš užjaučiau juos. Negi šie 65 šautuvai turi reikšmės! Ir tariau: “gerai.”
Prancūzai, atiduodami mums automobilį, pastebėjo, kad jis sugedęs, ir čia pat jų mechanikai jį pataisė.
Mes apstatėme miestą ir uosto rajoną sargybomis, saugojome kareivines ir kiekvieną prancūzų judėjimą, o dar tą pačią naktį Erdmonas Simonaitis įsikūrė krašto Direktorijos rūmuose.
