JAV KARINĖ POLITIKA 1950 METAIS

Šis straipsnis parašytas aukščiausio karinio JAV ir Atlanto Pakto valstybių autoriteto, Jungtinio štabo V-ko, Gen. Omar N. Bradley. Jis tilpo “Combat Forces Journal” ir plačiausiai pasaulyje skaitomame mėnesiniame žurnale “Readers Digest”. Dėl jo minčių aktualumo, šio straipsnio santrauka patiekiama ir mūsų skaitytojams.

Šiandien yra svarbiau, negu kada nors, kiekvienam amerikiečiui suprasti krašto karinę politiką, nes šie 1950 metai yra buvę lemtingi visai žmonijai. Pasaulio laisvieji žmonės nusprendė priešintis komunistinei agresijai, kur ji beįvyktų, jeigu reikalinga, panaudodami ir ginklą.

JAV užsienių politika nepasitenkina vien komunizmo stabdymu. Ji su juo atvirai kovoja, ir tai turi glaudų ryšį su mūsų karinės politikos pajėgumu ar ribotumais. Mūsų tauta privalo turėti toli numatančią politiką, kuri būtų pagrįsta mūsų pasirengimu. Mes negalime ją improvizuoti, nei svyruoti pagal vėjus, pučiančius išilgai Elbę Vokietijoje, ar Jangtsę Kinijoje.

Kariniuose reikaluose Sov. Rusijos ir komunizmo pažiūra yraaiški. Komunistai tai įrodė, pasiekdami visa, ko jie norėjo, nes jie gerai žino, kur jie eina, todėl ir gauna tai, kaip tik kur nors pasaulyje susidaro galimumai.

Korėjos karas pabrėžė reikalingumą mums laikyti stiprias karines jėgas, kad mes visur galėtume sutikti vis didėjančią mūsų karinę atsakomybę. Saugumui pasiekti ir Korėjos padėtį išspręsti, mes privalome pasigaminti ir tinkamas karines priemones. Ir šiandien mūsų karinė ir užsienių politika yra vieningos šiuose tiksluose:

1.    Mes ginsime ir išlaikysime mūsų valdymosi ir gyvenimo formą prieš bet kokią grėsmę ir bet kuria kaina, čia mes nepripažinsime jokių ribų šiam tikslui reikalingoms išlaidoms.

2.    Mes sieksime taikos visomis mums prieinamomis priemonėmis. Mes prieš nieką karo neprovokuosime. Mes taip pat niekada nesvarstysime preventyvinio (užpuolamojo) karo galimumų, net prieš mūsų amžinąjį priešą. Bet mes niekada negrįšime prie appeasement- (glostymo).

3.    Mes ieškome taikos ne tik sau, bet ir visiems kitiems. Todėl mes remiame Jungtines Tautas. JT vėliava Korėjoje nėra vien tarptautinis simbolis. Ji vienodu tvirtumu atstovauja mūsų karinę ir užsienių politiką. Kariai ir civiliai sutaria, kad pasaulio taika yra esmine dalis ir amerikiečių taikos.

1950 metai stovėjo šių tikslų pasiekimo kryžkelėje. Tiek Azijoje, tiek Europoje mes mėginame išvesti savo gynybos linijas. Tam tikslui mes pradėjome ginti Korėją. Nuo 1930 m. turimo patyrimo mes žinome, kad nuolaidos būtinai veda į karą.

1944 m. mums keliantis į Normandiją, buvau liudininku, kai, grįždami į Europą, mirė mūsų vyrai, kad laimėtų šį karą. Tada tariau sau: “Tai niekada neprivalo pasikartoti. Busimajame kare jokia prietilčio kaina nebūtų per-brangi.” Ir dabar turiu vilčių, kad nė vienas amerikietis neprivalės keltis į Europą, kad ją išlaisvintų.

Šiandien mūsų sienos yra bendros su europiečių, nes jos yra Europos širdyje. Tad ir III-čiame Pasaulio kare — verčiau ginti Europą jau iš parengtų ir užimtų Europos pozicijų, negu jų nustoti ir grįžti jūros ar oro keliu. Mūsų užsienių ir karinė 1950 m. politika pasižada ginti V. Europą, o ne išlaisvinti ją tada, kai mūsų draugų namai bus apiplėšti.

Mūsų žingsnis Korėjoje, kurį prezidentas iškilmingai akcentavo 1950. VI. 27., ir įsipareigojimai Pacifiko linijoje, apimą Formozą ir Filipinus, parodo mūsų tvirtą nusistatymą. Be prancūzų Indo-' kinijos, dar yra galimi šie karo židiniai Azijoje: Siame, Burmoje, Afganistane, Irane, Irake, ir Turkijoje. Komunistai juos gali greitai uždegti, ir mes turime du principus, atsižvelgdami į tekius vietinius karus:

1.    Mes siūlysime paramą tik toms tautoms, kurios nori kovoti prieš komunistų agresiją.

2.    Mes visiškai nekreipsime dėmesio į vietinius karus, turinčiustikslą mus nukreipti nuo pagrind. uždavinio. Jiems negalima leisti sunaudoti tiek mūsų žmonių ir žaliavų atsargos, kad sunaikinti! mūsų jėgą ir grėstų mūsų pergalei pasauliniame kare.

Niekas negali mūsų nugalėti, ligi neužims V. Europos, kuri ir dabar pasaulio strategijoje atlieka sparninio kario pareigas. Žiūrėdami savo gynybos ir derindami ją su V. Europos gynyba, mes žinome, kad mūsų užpuolimą atbaido atominių bombų atsargos, kurios mūsų bombonešių gali būti nuneštos į bet kurį gyvybinį priešo tašką.

Nors mes ir tikimės, kad stipri strateginė aviacija yra labai svarbi, tačiau neapleidžiame nei laivyno, nei žemyno kariuomenės, kurios visos, suderintai veikdamos, siekia vieno tikslo: sunaikinti priešą. Niekas neprivalo galvoti, kad, veikdami Azijoje ar Europoje, mes užmirštume savo pareigas šiam kraštui. Tačiau taip pat žinokime, kad mūsų priekinės pozicijos yra abipus Didžiųjų Vandenynų. Tai žinodami, mes stengiamės suderinti Atlanto Pakto dalyvių jėgas, kad jos būtų kuo našiausios bendrame gynybos reikale. Mes duodame savo bombonešius ir laivyną, kurie yra Anglijoje, prašydami anglų sprausminių naikintojų paramos, o kitų kontinento tautų — žemyno karių. Tačiau diskusijose 1 mes girdime visai natūralų murmėjimą: “patrankų mėsos jums reikia!...”

Tad kas turi duoti pėstiją?

Iš dviejų pasaulio karų patyrimo žinome, kad amerikiečiai niekada nesibaidė kovoti Europoje. Tai parodo ir Korėja. Ir nors JAV turi Vokietijoje, Austrijoje ir Trieste apie 100,000 vyrų, kurie, drauge su kitomis jėgomis, turi atlaikyti pirmojo puolimo bangą, bet aišku, kad šių jėgų maža. Reikės atitinkamo laiko, kad jas sustiprintume. Išvada aiški: V. Europos kraštai turi duoti žemyno karius, kad savo krašte sutiktų pirmąjį puolimą.

Žinoma, daugeliui tai yra skaudi operacija, o ypač Olandijai. Jų atstovai tvirtina, kad jų laivynas yra stiprus, kuriam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Tačiau, ar per Olandiją eina Sovietų veržimosi kelias prie Lamanšo? Dėl savo pačių apsaugos jiems reikia daugiau pėstininkų. Tas lygiai liečia ir Prancūziją, nes ji turi daugiau gyvosios jėgos, negu bet kuris kitas Europos kraštas.

Joks europietiškas “Štrauso politikos neutralumas” negali apsaugoti nuo sovietų užpuolimo. V. Europa turi duoti pagrindines jėgas, užtvenkti puolamąją srovę. Nes Paryžius, Roma ir Briuselis yra labiau pažeidžiami, negu Čikaga ar Detroitas, kaip iš oro, taip ir žemėje.

Mes ilgus mėnesius derėjomės su Atlanto Pakto signatarais, kad suderintume visų pageidavimus. Tačiau derybų laikas baigėsi. Demokratai yra išdidūs, kad “demokratijos yra visada nepasirengusios.” Bet čia nematau jokios garbės, jeigu dėl apsileidimo turėtų žūti tūkstančiai jaunų gyvybių. Nors prieš metus atrodė, kad V. Europos gynyba yra beveik neįmanoma, bet dabar šis vaizdas, dėl karinės ir ekonominės pažangos, yra daug šviesesnis.

Mūsų karinė politika yra ne puolimo, bet gynybos politika. Tačiau kiekvienas žino, kad tėra tik keletas tikrų gynybos ginklų, kurių prieštankiniai ir priešlėktuviniai yra tikrieji atstovai. Daug ginklų, su atomine bomba imtinai, yra kaip puolamojo, taip ginamojo pobūdžio. Mes skiriame daug pinigų ir mokslinės jėgos ginklavimui ištobulinti. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad netrukus būsianti ištobulinta tokia prieštankinė artilerija, kad iš 10 šūvių būsią sunaikinti 9 sunkiausi tankai, kad šių pabaisų mases padarytų mažiau pavojingomis. Tačiau smulkmenų negalima pasakoti.

Rungtynės tarp ginklų ir priešginklių niekada nesibaigia. Su draugingomis tautomis mes tęsiame ginklų ir priešginklių tobulinimą, kad galėtume jais pasidalinti su savo sąjungininkais.

Atominė bomba, kaip atsilyginimo ginklas, yra baisus, galįs žudančiai pažeisti pulsuojančią priešo pramonę ir karinius centrus, šioms bomboms nešti be B-29 ir B-36, yra tobulinamas sprausminio tipo bombonešis, kurio negalėtų sutrukdyti priešo gynyba. Atominė bomba taip pat gali būti panaudota ir prieš kariuomenės telkinius, kaip baisus gynybos ginklas. Taip pat ir vairuojamų sviedinių srityje yra žymi pažanga, toli pralenkianti mūsų iki 35 km atstumo šaudančias patrankas.

Tuo metu, kai mes stengiamės ištobulinti vairuojamus sviedinius ir atominę energiją, neprivalome užmiršti savo žemės kovotojo. Ir jam yra keletas naujienų: jo naujas šalmas, nors bus lygiai geras kaip senasis, svers tik keletą gramų, o pats karys bus ginkluotas nauju daug lengvesniu ir galingesniu automatiniu šautuvu.

Tačiau nepamirškime, kad nors mes su sąjungininkais ir toli pažengėme, bet ir rusai turi įžymių mokslininkų, kurie vokiečių mokslininkų pagalba yra daug nuveikę.

Galvodami apie naujuosius ginklus, kurie turėtų ginti V. Europą, ir apie būtenybę laimėti galimą Pasaulio karą, prisiminkime vieną svarbų dalyką: vyrai be ginklų moderniniame kare yra bejėgiai, bet ginklai be žmonių— yra niekis. Mašina negali galvoti. Mašina negali pakeisti kovojančią valią, kuri saugotų mūsų amerikinio gyvenimo kelią.

Kalbėdamas apie pėstininkus, jūreivius, aviatorius, turiu pasakyti, kad niekas negimė uniformuotas. Visi ateina iš pilietinio gyvenimo, kuris didžiąją dalimisuformuoja mūsų kovotojų būdą. Todėl, kreipiuosi i visus likusius namuose prie savo pilietinių pareigų, kad remtų mūsų kovojančius vyrus savo civiliame gyvenime. Jūs laukiate, kad kovotojai atliktų savo pareigą. Nepamirškite, kad ir jie laukia, jog ir jūs sudėtumėte savo auką. Neleiskite jiems grįžti iš Korėjos, ar kur nors kitur, kad jie rastų, jog jiems nesant, vieton to, kad suveržtumėt savo diržus, jūs juos atleidote.

Mūsų laukia dideli sunkumai. Norėčiau jus nuraminti, kad suvaržymai tęsis neilgai, tačiau man neleidžia tai pasakyti mano sąžinė. Joks žmogus dabar negali numatyti, kaip ilgai šis spaudimas į mus gali tęstis. Mes žinome viena, kad užsibrėžtu keliu turime žengti nesvyruodami. Mūsų priešas pasitiki medžiaginiais dalykais, o mes, drįsčiau kaip karys tvirtinti, daugiau pasitikime dvasiniais dalykais. Aš esu tikras, kad visa tai gal ir sutrumpins mūsų mėginimo laikotarpį ir pagreitins mūsų triumfą.

Parengė: Br. Aušrotas.