KAUTYNĖS PRIE JONIŠKĖLIO
VLADAS RAMOJUS
(Iš partizaninių kovų 1944 m. vasarą)
1944 m. liepos men. nuo Vitebsko atžygiavę, jau gerokai pailsę ir išsisėmę, raudonosios armijos daliniai diena po dienos užiminėjo vis naujas rytų Aukštaitijos vietoves. Vokiečiai jokio pasipriešinimo nerodė, nes, po triuškinančiu mūšių, armija buvo pakrikusi, o kariai moraliai palaužti. Vieninteliai, kurie raud. armijai vietomis užstojo kelią, tai buvo civiliai, silpnai ginkluoti ir, palyginus su priešu, menkučiai skaičiumi, bet tvirti savo dvasia Lietuvos sodžių ir miestų sūnūs. Sėkmingi jų mūšiai ties Utena, Anykščiais ir kitur ilgai bylos tauriajam pasauliui, kaip lietuviai negeidė raudonųjų ir ginklu priešinosi tiems, kurie jau tretįjį kartą prievarta nešė kruviną “saulę” į Lietuvą...
Kai mes vieną liepos mėn. pabaigos vidudienį, pilni entuziazmo, iš Linkuvos pajudėjom atgal į rytus, tikslu išstumti iš ten mažus raud. armijos dalinius, kaip mūsų žvalgyba apie tai buvo painformavusi, bolševikų rankose jau buvo visa rytų Aukštaitija, o fronto smaigaliai siekė Biržus, Šiaulius, Žagarę ir Mintaują. Civilių ginkluotų Lietuvos vyrų, kuriuos tikrai galima drįsti partizanais pavadinti, Linkuvoj tuo metu buvo susitelkę iki keleto šimtų. Vieni iš jų apsisprendė patraukti į Žemaitiją, o kiti pasiryžom vykdyti savųjų karininkų suplanuotą žygį — atgalios į rytus, į atvirą kraujo kovą su okupantais.
Pirmoji žygio diena buvo sėkminga. Mūsų dviratininkų dalinys, atvykęs iš Linkuvo, palyginti, lengvai atsiėmė Joniškėlį, virš kurio didingai suplevėsavo mūsų brangi trispalvė. Į Joniškėlį atvykus kitiems daliniams ir užėmus postus, tie patys dviratininkai ir dar sunkvežimis vyrų — pasileido Pušaloto link, kad išlaisvintų Pušaloto miestelį. Vakare mus, pasilikusius Joniškėlyje, jau pasiekė iš ten linksmos žinios: susikovę su priešo daliniu Meškalaukio kaime ir priešą išsklaidė, temstant mūsų vyrai atsiėmė Pušalotą, iš kur bolševikų kariuomenė pasitraukė, ši žinia mūsų nuotaiką pakėlė į aukštybes. Joniškėlyje, įsikūręs štabas šaukėsi telefonu ar per specialiai pasiųstus ryšininkus Linkuvos, Žeimelio vyrų pagalbos, Panevėžiui išlaisvinti, nes, atrodė, pats tinkamiausias laikas skubiai veikti.
Sutemus 12-kos vyrų skyriuje buvau pasiųstas naktinei žvalgybai. Meškalaukio kaimo laukus, kur kryžiuojasi keturi didieji vieškeliai. Išsidėstę ir patogiai išsistatę kulkosvaidžius užsimaskavom, o sidabrinis tylios nakties žvaigždžių nuometas švietė virš mūsų galvų. Tiktai vienas kitas šūvis Pušaloto pusėje priminė žiauriąją tikrovę.
Apie dvyliktą, kada vidurnakčio vėsa gaubė žemę, iš netoliese esančio šlepšynės miško pasipylė kulkosvaidžių ugnis, ir kulkos prazvimbė virš galvų. Mes tylėjom ir sekėm akiratį, o anie, kiek pašaudę, vėl nurimo. Bet staiga atsidarė pragaras Pušaloto pusėje. Lengvųjų ginklų šūviai ir minosvaidžių sviedinių sprogimai tolydžio vis dažnėjo, aiškiai bylodami mums, su kuo ten susitiko mūsų broliai.
Kada aušros pazarai pasirodė rytuose, o akių vyzdžiuose ryškejo medžiai, krūmai ir viensėdžių pastatai, šūvių garsai, kiek praretėję, artėjo mūsų link. Piovė mintys ir nepasitenkinimas, kodėl iš Joniškėlio nemetami rezerviniai daliniai, pagelbėti broliams kautynėse. (Tik vėliau paaiškėjo, kad grėsė pavojus ir iš kitos pusės, kur jie apsaugai buvo išstatyti.) Juoba mes patys negalėjom pakilti iš savų postų ir eiti pagalbon ten, kur ji tikrai reikalinga. Juk įsakymas kariui, kuriais mes tikrai tuo metu buvome, yra švenčiausia pareiga.
Iš postų pakilom tik tada, kai sutriuškinto, Pušalotą atsiginusio dalinio likučiai pasiekė mus, priešo vejami. Iš jų sužinojom, kad vidurnakty priešas užpuolė juos Pušalote didelėmis jėgomis ir privertė trauktis. Saulė jau buvo pakilusi virš šiloju vainiko ir savo pirmus vasarvydžio spindulius žėrė ant gražiųjų Lietuvos laukų, kuriuose vyko kruvina kova dėl laisvės ir būvio. Traukėmės į Joniškėlį, drauge su kruvinais ir prakaituotais broliais. Bet ten, kur, rytmečio saulės atošvaistų nudažytas, gulėjo Joniškėlio miestelis, staiga ėmė veržtis juodu dūmų kamuoliai, ir mūsų ausis pasiekė sprogimai. Tai buvo 5 km iki Joniškėlio. Bolševikų artilerija pleškina - pagalvojom ir nesustodami, nes nebuvo kada sustoti, kai iš užpakalio ugnimi lieja bolševikai, artėjome į miestelį. Tik iš bėgančių moterėlių sužinojom, kad tai vokiečiai, prasimušę nuo Šiaulių, sprogdina siaurąjį geležinkelį Šiauliai-Biržai.
Kai įėjome į miestelį, gražiosios gelež. stoties vietoje dunksojo dar šilti griuvėsiai, o buv. Karpio dvaro kieme, kur stovėjo rezerviniai daliniai, pastotės su šaudmenimis bei maistu, pamatėm vokiečiu wermachto kareivius, stovinčius iškeltomis rankomis. Tai Lietuvos žalieji partizanai tvarkė antrąjį savo prie-:šą, kada šie, išsprogdinę gelež. stotį, panūdo ir dvaro rūmus bei kitus pastatus griuvėsiais paversti. Nebebuvo laiko ilgai su jais užsiimti, kai bolševikai lipo ant kulnų. Vokiečiai buvo paleisti, ir atpakalias garvežiukas su dviem vagonais nudardėjo Šiaulių link, kur kilo į dangų plačios tirštų dūmų juostos. Dvaro rūmai, plytinė ir kiti pastatai liko tikrųjų Lietuvos šeimininkų apsaugoti nuo sunaikinimo.
Tuo tarpu iš Pušaloto kautynių atsipalaidavę ir Joniškėlį pasiekę, pavieniai vyrai pranešė, kad priešas apsistojo maždaug už 5-6 km.
Įvyko skubus vadų pasitarimas. įsakymas nuimti iš miestelio sargybų postus, paruošti gurguoles ir patiems pasiruošti trauktis Linkuvos link, pakėlė mūsų galvas nuo žalios žolės, ant kurios taip gera buvo ilsėtis po kelių dienų ir naktų žygio.
Patekau į pirmąją saugą ir, rankose laikydamas paruoštą automatą, pirmųjų skyriuje apleidau dvaro kiemą. Paskui mus Joniškėlio-Linkuvos vieškelyje išsitęsė keliasdešimt pastočių vora, o iš abiejų jos šonų žygiavo lengvaisiais ginklais ginkluotų pėsčiųjų ir dviratininkų grandys.
Puskilometrį mums pažygiavus, kaip tik tuo momentu, kada, kaip vėliau sužinojau, dvaro kiemą apleido užpakalinės saugos, vyrai, iš dvaro sodo pasigirdo pistoleto šūvis. O paskui nepertraukiamos šūvių serijos pasipylė į mūsų voros užpakalį. Priešas užpuolė. Dengiamąją ugnį pirmieji paleido užpakalinės saugos vyrai. Jiems į pagalbą grioviais šliaužė šoninės saugos. Pirmosios aukos — keli arkliai, krito ant vieškelio. Puolėme gelbėti iš vežimų šaudmenis. Beje, nauja ugnis pasipylė ir iš kairiojo šono, kur tęsėsi plati, vos apmatoma lyguma. Ten jau judėjo begalės juodų taškelių, kurie tolydžio artėjo, žybčiodami ugnies liežuvėliais. Raud. armija, atėjusi nuo Pušaloto, užpuolė mūs iš antro šono. Palikę Dievo valiai vieškelyje besidraikančius dar gyvus arklius, šaudmenis ir kitą turtą, iš kairio vieškelio griovio paleidome gynimosi ugnį. Užpakaliniai vyrai priešą prilaikė, bet mes nebeįstengėm tų gausių masių, besiveržiančių per lygumą ir kyliu einančių į priekyje mūsų esantį mišką, kad atkirstų mus iš priekio, sulaikyti.
Visą ugnį nukreipėm smaigalio link, stengdamiesi išlaikyti pasitraukimo kelią. Tai iš dalies pavyko, nes, valandos laikotarpyje, daugumas gyvųjų atsipalaidavo, palikę šimtus priešo lavonų. Penkiolika mūsų kraujo brolių užmigo amžinuoju miegu vieškelio griovyje su šventais žodžiais sukepusiose lūpuose: “žuvom dėl tavęs, Tėvyne Lietuva...”
Sunkiausias atsitraukimo kelias buvo užpakalinės saugos vyrams. Jie, bolševikams ant kulkosvaidžių tiesiog lipant, vis pleškino, kol pagaliau stebuklingoji Dievo ranka per rugių laukus, vasarojus, per priešo valdomąją teritoriją laimingai juos išvedė ir vėl sujungė su kitais dalinio vyrais.
Po dvejeto dienų tie patys vyrai vėl apie aštuonias valandas be perstogės kovėsi kitose didžiulėse kautynėse, apie kurias gal kada skaitysite šio atgimusio mielojo “Kario” puslapiuose.
