PRIEŠ ŠEŠETĄ DIENŲ IŠ EUROPOS
Saulėtą gruodžio popietę Brooklyno Grand Street atsitiktinai susipažįstu su viena lietuve tremtine. Patyrusi mane esant vieną iš KARIO red. vyrų, maloniai pakviečia užeiti čia pat gyvenančion jaunų lietuvių šeimon, kuri susilaukė savo senų tėvų, dar tik prieš 6-tą dienų atvažiavusių iš Vokietijos.
Paeiname keliasdešimts žingsnių, kopiame laiptais aukštyn ir atsirandame kukliame butelyje, kur įsikūrę jau anksčiau atvažiavusieji tremtiniai. Jaunas vyriškis ir šiuo metu palinkęs braižė kažkokį projektą, tvirtai tikėdamas gauti darbo savo specialybėje.
Tik ką atvažiavusieji tėvai — Bronius Brasiūnas su žmona. B. Brasiūnas — vaistininkas, suvalkietis, gyvenęs Memmingeno stovykloje ir dirbęs vaistinės vedėjo pareigose, buvęs Liet. Raud. Kryžiaus įąaliotinis.
Atlantą laimingai nugalėjo laivu “Gen. Sturgis”, kuriuo drauge atvyko 51 lietuvis. Viso atvyko 1,300 įvairių tautybių tremtinių. Kelionė į New Yorko uostą trukusi 11 dienų. Oras buvęs vidutiniškas.
Kelionei vandenimis besibaigiant, laivo laikraštyje “Gen. Sturgis”, tarpe kitų tautybių kalbomis duotų pareiškimų, skaitome ir lietuvių grupės atstovo žodį mūsų gimtąja kalba:
“„.Pasiekiame Naująją žemę reikšmingos amerikiečių tautos šventės — Padėkos Dienos — ženkle. Prisijunkime mintimis ir jausmais taipogi prie šių iškilmių, pagalvodami apie tuos, kuriems mes esame dėkingi ir apie mūsų pareigas tiems, kurie mums ištiesė gelbėjančią ranką.
Štai, Visagalio Apveizda lydėjo mus visą nelaisvės ir tremties metą; Ji ištraukė mus iš tų sunkių vergijos pančių, kuriuos neša mūsų namie pasilikusieji broliai ir seserys. Tiesa, ms dažnai ir ne be pagrindo nusiskundžiamo gyvenimo sunkumais, tačiau dauguma mūsų tautos velka nepalyginti baisesnės kančios ir kraujo aukos naštą.
Kuo mūsų gyvenimas yra mažiau skausmingas, negu pasilikusiųjų tėvynėje, tuo mūsų pareigos jų atžvilgiu didesnės. Kokios tos pareigos? Mes privalome būti gyvaisiais liudytojais mūsų brolių ir seserų nešamos aukos. Mes privalome liudyti pasauliui apie tiesą...
...Išreiškime taipogi mūsų padėką dosniai ir darbščiai amerikiečių tautai, kuri mus priima į savo tarpą. Prašykime jai Aukščiausiojo malonės, idant ji sugebėti} išpildyti likimo jai užkrautą uždavinį: išsaugoti žmoniją nuo sunaikinimo ir išgelbėti krikščioniškąją Vakarų kultūrą nuo žlugimo...
...Šventės nuotaikos lydimi apleisime laivą ir išsiblaškysime po plačias Jungtinių Valstybių erdves. Tegul mus ir toliau vienija mūsų gimtosios šalies meilė ir stropus mums istorijos uždėtos pareigos atlikimas.”
Iš tremtinių stovyklų Vokietijoje visi pajėgesni lietuviai jau bebaigią emigruoti. Daugiausia likę seneliai, ligoniai, ar dėl įvairių priežasčių užkliuvusieji. žymus kiekis buv. repatriantų. Kultūrininkų - žurnalistų Mem-mingene telikę — Stepas Vykintas ir Simas Miglinas. Abu atsidėję dirba vieninteliam lietuvių laikraštyje “Tremtyje”. Būklė be galo sunki. Skaitytojų ir bendradarbių nuolatos mažėja.
Kiek išsikalbėjus, B. Brasiūnas nurodė, kad, pvz., Dillingeno stovykloje dar tebegyvena senelis, 65 m. amžiaus, Lietuvos kariuomenės ats. kpt. Cezaris Kazakevičius, dėl savo amžiaus negalįs emigruoti. Būtų be galo kilnu, jeigu kas iš Amerikos lietuvių ar buvusių karių galėtų garantuoti 1000 dol. įnašą, šiam seneliui atvykti Amerikon. Jis pats dar jaučiasi pajėgus dirbti kurį lengvesnį darbą (smulkesnių žinių apie ats. kpt. C. Kazakevičių galima gauti KARIO redakcijoje. Red.).
Aprūpinimas vokiečių ūkyje, ypač negalinčių emigruoti — vargingas. Santykiai su vokiečiais patenkinami, žinoma, tai priklauso nuo stovyklų vadovybės ir pačių tremtinių asmeninių pavyzdžių.
Svarbiausia — visus Europoje, o ypač Vokietijoje, pasilikusius tremtinius didžiai gąsdina artėjančio karo baimė ir tamsi nežinia, kas bus toliau...
Valandėlę kitą pasišnekučiavus, skubu į savo darbą, o naujieji ateiviai Brasiūnai maloniai atsisveikina ir pasilieka susirūpinę naujuoju gyvenimu ir darbu šioje šalyje. I.M.K.
