HUNŲ ŽYGIS Į PRŪSUS
Z. RAULINAITIS
I. HUNAI ĮSIVERŽIA EUROPON
“Žodžej isz givos kalbos lietuviu Linkme-niszkiu”, kun. Gimžausko surašyti tarp 1875 ir 1879 m. ir išlikę rankraštyje, tarp kitko, turi tokį įrašą:
“Szunėburnėj.
Linkmeniskėj letuvej pasakoja, būvi taj aboji žmones, kuriu akis būvi kajp vikswu praplautas, vetoje kalbejima kajp peles cipdavi, ir pedais susekdawi žmonis; bet letuvej iszsimani su atatupstoms vižoms spūdinti szalin nū ju, ir tami tiktaj atveje iszsisukdavi nū tu szuniaburniu.
Man regis vardu szunaburniu ar Hunnaj, arba ir Mongolu vejsle yra vadinama.
Ape szuniaburnius sako, daug jie pikto padari dėl Musu szales.”1
Ar tikrai linkmeniškiai dar atsimena hunų laikus, ar ne, iš to užrašyto jų pasakojimo sunku būtų pasakyti. Tačiau, kad mūsų tolimiems protėviams yra tekę susidurti su hunais, liudija ne vien tik geografinė mūsų kraštų kaimynystė su hunų užkariautais kraštais, bet mitų, padavimų ir pasakų pavidale išlikę pėdsakai.
Istorikai mano, kad besiverždami iš Azijos, jau II a. pradžioje hunai buvo pasiekę Ponto sritį ir gal net kai kuriuos kraštus tarp Bugo ir Dniestro. Tačiau iki IV a. apie juos istorija tyli, lyg jie būtų likę neveiklūs. Tik praslinkus dar geram šimtmečiui, 376 m. romėnų vadų vadovaujamas įgulas prie Dunojaus pasiekė pranešimai, kad šiauriniai barbarai nepaprastai sujudo. Būk tai ištisos tautos gyvenę tarp Juodosios jūros ir Tisos upės staiga pakilo bėgti, nes jas smogė laukinė, nepaprasto žiaurumo tauta, sukeldama jose neapsakomą siaubą ir priversdama visus palikti savas sodybas ir namus.
Nuo šios baisios azijatų tautos — hunų, smūgio žlugo didžioji gotų — Ermanariko imperija (žiūr. Z. R. Galindai prieš Romą). Rytiniai gotai liko pavergti, jų likučiai spruko į pietus, Romos imperijos sienų link. Po ostgotų panašaus likimo susilaukė ir vakariniai gotai, kurių dauguma užvėją rado už Dunojaus, Romos sienų prieglobstyje. Hunų įsiveržimas Europon sukėlė Didįjį Tautų Kraustymasi, trukusį apie du šimtus metų.
Pagal Jordanį hunų rasė kilusi iš raganų ir piktųjų dvasių mišinio, gyvenusių dykumose ir pelkėse. Jų tauta buvusi kvaila, bloga ir žema, beveik nežmoniška. Jie neturėję net savos kalbos, tokios, kuri būtų panaši į žmonių kalbą (anot linkmeniškių, jie cypdavę lyg pelės...). Nieko jie nemokėję, išskyrus medžioti.
Jordanis mano, kad piktosios dvasios užsiundę hunus, pirmiausia, ant skitų grynai dėl pavydo. Pamatę skitų derlingą žemę, hunai ėmė ją ir užkariavo. Nuo jų visi bėgę iš baimės: “Nes savo bruožų baisumu jie sukeldavę siaubą net tiems, kurių jie šiaip nepajėgtų užkariauti. Priešai nuo jų bėgo apimti siaubo, nes jų tamsi išvaizda buvusi baisi. Vietoje galvos jie turėję, jei aš taip galiu išsireikšti, savo rūšies beformį gumulą, vietoje akių tik skylutes.”5
Sugriovę Ermanariko apjungtą gotų valstybę, šitie baisūs Azijos raiteliai, hunai, veržėsi tolyn į pietų vakarus, gilyn į Europą. Jų smūgio pagrindinis kelias ėjo pietų Rusijos stepėmis, lygumomis pagal Juodąją jūrą ir vedė į Vengrų plačias lygumas, kur jie atsidūrė į Romos imperijos sienas.
Neilgai trukus hunai pradėjo ir savo pirmąją didžiąją invaziją į Romos imperiją — jos rytinę dalį, kai 395 m. jie išplėšė Sirijos, Halio ir net Armėnijos sritis.
Užimtuose plotuose prie Dunojaus įsitvirtinę, hunai pradėjo plėsti savo užkariavimus, ne tik Vakarų Europos link, bet ir į rytus, į šiaurės rytų ir vakarų miškingus kraštus, kur, reikia manyti, mėgino gelbėtis sugriuvusios gotų imperijos atplaišos, organizuojamos energingesnių valdovėlių ar karvedžių.
Hunus nuolatos viliojo Vakarų miestai, žadėdami gausų grobį. Ammianas rašo, kad jie yra nepatikimi paliaubose ir nepaprastai godūs aukso. Hunus todėl galėjo vilioti ir Pabaltijo miškuoti kraštai, tų laikų senoji Prūsų krašto augšta kultūra ir turtingumas.
Hunams Europon įsiveržus, nutrūko senieji prekybos keliai ir ryšiai tarp Viduržemio jūros baseino ir šiaurės Europos, taigi ir Pabaltijo srities. Nežiūrint to, mokslininkai pastebi įdomų reiškinį, kad auksas tada ėmė plaukti šiaurės link, į Pabaltijį, kas tik paaiškina senojo Prūsų krašto turtingą ir augštą civilizaciją.6 Netekusi savo valstybės dalis gotų įsikūrė srityje apie Kievą (450-550 m.). Kiti liko Panonijoje. Tie kleviniai gotai palaikė ryšį su Prūsais Dniepru ir Nemunu. Ryšiai siekė ir Skandinaviją. Pagrindinis, gi, senasis prekybos kelias iš pietų, iš Car-nuntumo ėjo tarp Presburgo ir Vienos, augštyn
Hunų įsiveržimas
March upe ir toliau į Vyslą, žemyn į Baltiją ir, Prūsų bei Kuršo pakrantėmis, tolyn į Skandinaviją, kai kitas labai svarbus kelias ėjo Dniepru iš Juodosios jūros į Dauguvą ir iš jos į Baltijos jūrą.
PABALTIJYS IR HUNAI
Ne viena diena hunai sugriovė gotų valstybę ir nevisi gotai tuojau pasidavė jiems. Dalis gotų valdovėlių galėjo išlikti buvusios didžiosios Ermanariko imperijos pakraščiuose nepaliesti hunų tiesioginio smūgio. Kai kurie jų, prisišlieję prie miškingo baltų krašto, galėjo dar ilgai priešintis hunams.
Epas Vidsith, kalba apie tai, kad hreithgotų kariuomenė daug kartų savo aštriais kardais turėjusi atmušti Aetla tautą — hunus, begindama savo senąsias sodybas,7 Tie hreithgotai, tai pasilikusi prie Vyslos žiočių gotų tautos dalis, vėliau susimaišiusi su aisčiais (hreith — ‘namuose iikusieji’), kai didžioji jų dalis buvo išemigravusi į pietus.
Tas pat epas apdainuoja, kaip jų didvyriai Roedhere ir Rondhere, gyvenę goty karalystės tolimame pakraštyje, kartu su kitais karžygiais, kovojo prieš hunus Vyslos miškuose.7
Taigi šios kovos vyko čia pat baltų gyvenamų plotų pašonėje, ir ne tik pašonėje, jos, atrodo, tiesioginiai palietė ir pačius baltų gyvenamus plotus — jų žemes.
Hervararsaga (rašyta apie 1300 m.) mini mūši ant Dunabeid. Tas vietovardis gali reikšti Dauguvos šilynus, bet ne Dunojaus ar Dono krantus, kaip kai kurie rašytojai mėgina aiškinti. Negali tai būti Dunojus, nes plačioje jo srityje hunai patys buvo įsikūrę ir iš ten gotus dalinai išstūmę, dalinai vietoje pavergę. Negali tai būti Donas, nes ta upė buvo hunų užnugaryje, iš kur germanai jau buvo išstumti, o tuos plotus pamaži užpildė kitos Azijos tautos, jų tarpe hunams giminingi chazarai (kai kurių istorikų nuomone dabar taip paplitusių žydų protėviai). Jie, slinkdami paskui hunus, veržėsi į pietų Rusijos plotus ir atsidūrė venetų ir baltų pašonėje. Apie tuos laikus ir įvykius kalbėdamas Jordanis sako, kad tuo metu Vyslos žiotyse gyvenę vidivarijai (mišri gotų ir aiščių tauta) į rytus nuo jų Baltijos pajūryje gyvenę aisčiai ir į pietus nuo šių ‘gens Agazzirorum fortissima’ — galinga chazarų tauta. Hunų gi žygiai prieš tuos chazarus istorijos šaltiniuose yra minimi atskirai, nepainiojant su žygiais prieš gotus.2
Tas pat mūšis ant Dauguvos krantų yra apdainuotas ir Eddoje, dainoje apie Hunų Mūšį. Verta atydžiau pažvelgti į to mūšio aprašymą, nes iš jo paaiškėja geografinė abiejų priešų, gotų ir hunų, padėtis ir hunų žygio kryptis.
Daina apie Hunų Mūšį kalba apie sutelktą hunų kariuomenę, vadų Humli ir Hloed vedamą per Myrkvido (Myrkvidr) mišką, skyrusį hunų kraštą nuo gotų.8 Per tą milžinišką mišką perjojus toliau, tęsėsi plačios lygumos su stambiom gyvenvietėm ir su gotų pilimi skirta ginti kraštą nuo hunų puolimų.
Vieną skaistų rytą, saulei tekant, karaliaus Angantyro sesuo Hervoera, stovėdama pilies bokšte, viršuje vartų iškilusiame, pamatė pietų kryptimi augščiau miško kylančius dulkių debesis. Netrukus pro dulkes ji įžiūrėjo žvilgančius, lyg auksu padengtus, skydus ir šalmus ir tarp jų, sidabru žybčiojančius, grandininius šarvus. Netrukus ji išvydo ir visą, didžiulę hunų kariuomenę, traukiančią jos pilies link.
Narsioji Hervoera, kuriai karaliaus buvo patikėta pilies gynyba, išėjo su savo kariais iš pilies pasitikti hunų ir drąsiai kovodama žuvo.
Jos auklėtojas Ormaras, tiesiai iš mūšio lauko, dieną ir naktį jodamas, nuskubėjo pas karalių Angantyrą į jo pilį Arheimarą su pranešimu:
“Iš pietų atvykstu,
Tau pranešti:
Visas Myrkvido miškas
Sudegęs ir Didieji šilynai;
Gotų kraštas užlietas
Karių kraujo.”8
Nors ir maža sutelktų karių teturėdamas, Angantyras ryžosi pasitikti hunų kariuomenę mūšio lauke. Jis siunčia seną kareivą Gizurą pranešti hunams, kur yra jo pasirinktas mūšio laukas:
“Kvieski juos prie Dyngja
Į Dauguvos šilynus (Dunheidr)
Į kovos lauką
prie Jassaro kalnų (Jassar-fjoll),
Kur gotai dažnai Jietis kovai pakėlę Išdidūs iškovodavo Spindinčią pergalę!”8
Gizuras atlieka pavestą pasiuntinybę dar pridurdamas:
“Negązdina mūsų hunai,
Nei jų raginiai lankai.”
Sugrįžęs atgal pas savo karalių jis sako:
“Kalbėjau su jais ir
Pakviečiau juos į kovos vietą
Dauguvos šilynus,
Dauguvos slėnius (Dyngjataelern).”8
Susitikus gotų ir hunų kariuomenėms, mūšis tęsėsi ištisas aštuonias dienas. Kai skaitlingesnės hunų jėgos mūšyje nuolat tirpo, tai pradžioje silpnesnės gotų jėgos, papildomos naujai atvykstančių, vis augo ir stiprėjo ir, galų gale, hunai buvo visiškai sumušti. Gotai narsiai puldami iškirto tiek daug hunų, kad jų lavonai užtvenkė upes ir jos išsiliejo. Slėniai buvo užversti kritusių arklių ir priešų kūnų.8
Iš to mūšio aprašymo aiškėja, jog gotų kraštas yra šiaurėje, o hunų —— pietuose. Mat, tuomet hunai jau viešpatavo Dunojaus ir Tisos žemupiuose. Hunų krašto šiaurėje būta didžiulio miško Myrkvido (tamsaus miško, spygliuočių). Tai gali būti Karpatų kalnų miškingos sritys, arba Rytų Europos miškai, nusidriekę nuo Vyslos iki Dauguvos (Much’as Myrkvidą laiko Karpatų vakarinį tęsinį Silezijoje, Gesenke vadinamą).12 Toje pačioje Eddoje, Senojoje Atli dainoje (Burgundų žlugimo pirmykščioje dainoje), hunų valdovo Atli pasiuntinys vyksta pas gotus irgi iš pietų krypties, per bekelį ir betakį Myrkvidą.8
XI a. kronikininkas Thietmaras iš Merseburgo Myrkvido mišką (Miriquidui) lokalizuoja Bohemijoje — Erzgebirge srityje.12 Iš viso, “labai galimas dalykas, kad senovėje tuo vardu buvo bendrai vadinama plati kalnų sistema, besitęsianti nuo Erzgebirge iki Transilvanijos Alpių — miškuota kalnų užtvara par excellence”,12 sako C. Tolkien, tyrinėdamas karaliaus Heidreko sagą.
Daug rašytojų to hunų su gotais mūšio vietos jieško ne prie Juodosios jūros, bet daug toliau į šiaurės vakarus (Much, Schuette, Von Friesen, Johansson).12 Aidai iš kitų sagų tokią mintį irgi patvirtina. Dietricho iš Berno sagų ratas kalba apie tai, kad savo laiku Atila buvo apgulęs miestą Palteskia (Palltica, Faltica), t. y. Polocką, ir net jį buvo paėmęs. Tais pačiais laikais Dietrichas Voldemaras kovojo prie Smolensko (Smaland, Sirialand) ir visą tą sritį pavergė Atilos valdžiai, kur šis pasodino savo vietininką visai Rusijai (O. L. Jiriczek, Deutsche Heldensage, 1898). Nors čia yra įpinti daug vėlesnių laikų įvykiai, tačiau jie visi rodo viena bendra Baltijos, bet ne Juodosios jūros kryptimi, į Dauguvos, bet ne į Dunojaus, Dono ar Dvinos sritis.
Arheimaras gi, karaliaus Angantyro pilis, yra kartu ir Danparstadir’o srities sostinė.12 Kai kurie istorikai šią sritį laiko padnieprio sritimi: Danapar — Dniepras. Su tuo galima sutikti. Hunų smūgio nublokšta gotų dalis, kaip žinome, pasitraukė Kievo kryptimi ir toliau į šiaurės vakarus, kur ant Dniepro jie liko prekybos tarpininkai tarp Baltijos ir Juodosios jūrų sričių.
Hunų raitelis. Kiniečių piešinys
Iškarpa iš Al-ldrisi žemėlapio (šiaurė apačioje, pietūs viršuje), kurioje vaizduojamas Pabaltijys. Kairėje — pakraštyje “Kanyu”, manoma, reiškia Kauną, žemiau — “Madsūna”, vaizduoja latvių Mežuotnę. Vidury augščiau — “Gintyar”, rodo Gintaro miestą, spėjamai, Prūsuose.
Taigi Dniepro augštupyje, kur jis artėja prie Dauguvos (Vitebsko — Smolensko vartai) reikėtų jieškoti tos legendinės Danaparstadiro srities. Hunams jon įsiveržus ir ją nuteriojus, galutinas ir lemiamas mūšis įvyko šios srities tolimajame gale, kuris aiškiai siekė Dauguvos upę, nes poetas mūšio vietą vadina jau kitu vardu — Dunheidr, Dauguvos šilynais, bet ne “Dana-parheidr”, atseit Dniepro šilynais ar kaip kitaip Tas hunų žygis vyko, greičiausiai, pagal pietinį Dniepro krantą, pro Kievą, bendra Dauguvos augštupio kryptimi, nes saga nemini persikėlimo per jokią upę.
Aprašytame mūšyje dalyvavusi gotų valstybė tai, greičiausiai, viena iš nepriklausomų senosios imperijos dalių, išlikusi baltų žemės pakraštyje prie Dauguvos. Tokia gotų valstybėlė baltų žemėje galėjo atsirasti subyrėjus Ermanariko imperijai, arba galėjo susikurti kilus naujai gotų emigracijos bangai iš Gotlando. Apie tokią emigraciją kalba Guta saga (užrašyta XIV a.). Pagal ją V amž. gotai vyko iš Gotlando per Dagoe (Dagaipi) salą, esančią prie Aisčių krašto ir Dauguvos (Dyna) upe kėlėsi į pietus Rusijos ir Graikijos link. Taigi prie Dauguvos, žemupyje ir augštupyje gotai galėjo valdyti kai kurias sritis ir turėti savo pilių.
Danų XII a. istorikas Saxo Grammaticus, aprašydamas mitinius vikingų žygius į Pabaltijį, mini prie Dauguvos (“apud Dunam urbem”) karaliaus Handvano pilį, kurią danai sunaikino.3
Krakumal epas (rašytas po 1150 m.) apdainuoja aštuonių jarlų (valdytojų) pralaimėjimą “austri i Dynno mynnit” — kas vėl rodo į Dauguvos sritis.
Toki įvairūs Dauguvos upės kronikose ir epuose pateikiami vardai (ypač Saxo Gr.): Du-na, Dyna, Wina, Weino ir t.t, ir iš jų kildinti asmenų vardai (Dianus, Anduanus, Handuvanus, Winus ir kt.) rodo tik, kad jau seniausiais laikais Dauguvos tėkmėje ir jos srityse vyko reikšmingi istoriniai įvykiai.9
Naujesni jau minėtos Hervararsagos tyrinėjimai iškelia dar kai kurių įdomių dalykų. Saga apdainuoja hreithogų karaliaus Gudmundo (Gudmundr) žygius. Jis valdė kraštą, vadinamą Glasisvellir. Vokiečių istorikai spėja šią šalį buvus Semboje. Mąt, Glasisvellir kraštovardžio reikšmė aiškėja iš žodžio glaesum. Tuo vardu, Tacitas sako, aisčių buvo vadinamas gintaras (latviai ir dabar dar žino gintaro pavadinimą glėsis). Taigi, Glasisvellir reikštų Gintaro kraštą — Sembą, kuri nuo seniausių laikų yra žinoma Gintaro pajūrio vardu.13
Dėl to kai kurie vokiečių istorikai mano, kad hreithgotų valdovai savo galią buvo išplėtę ne tik Vyslos žemupyje, bet ir Sembo pusiasalyje. Taigi, Hervararsagos Gudmundas, o taip pat Heidrekas (Heithrekr Ulfhamr) ir gal Hofundas (Hofundr) yra buvę ne tik gotų, bet ir aisčių krašto dalies — Sembos, valdovai.15 Valdydami Sembą, jie laikė savo rankose gintaro prekybą, kuri vyko Vyslos keliu, su Viduržemio jūros baseinu ir Nemuno, bei Dauguvos keliu, per Dnieprą, su Juodosios jūros pakraščiais. Dėl šitų prekybos kelių ir centrų išlaikymo, aišku, jiems teko kovoti su hunais.
Spėjama, kad sagų minimos vietovės Gnipalund ir Glnsilund (Gintaro šilas) jieškotinos irgi Semboje (ten yra žinoma Šventlund vietovė prie Viskiautų). Ten pat yra talpintinas ir XII amž. arabų geografo Al-ldrisi aprašytas ir jo žemėlapyje pažymėtas didelis miestas Gintyar, arba Gintaras, kuris būk tai buvęs tarp Kanyu (Kauno) ir Slesbuls (Šlezvigo).15
HUNŲ ŽYGIS Į PRŪSUS
Ne vien tik sagos kalba apie hunų žygius į baltų kraštus. Kurio tai vokiečių poeto dar XII a. užrašyta eiliuota pasaka, priklausanti Dietricho ir Nibelungų epų grupei, tarp kitko, apdainuoja Atilos (Etzelio) hunų žygį į Prūsus, kur po sunkių kovų, talkininkaujant įvairiems germanų valdovėliams, hunams pavyko paimti prūsų pilį Gamali.
Šita eiliuota pasaka, žinoma Biterolfo vardu, iš tiesų, yra mišinys romantiškai aprašytų įvykių, paimtų iš keletos laikotarpių, nors pagrinde kalbama apie įvykius iš V-VI a.
Mums yra įdomus toje poemoje įterptas epizodas, kuriame apdainuojamas tas hunų karo žygis į Prūsus. Tai yra pats seniausias aprašytas karo žygis į baltų žemes. Ten dar yra minimas ir hunų įsiveržimas į lenkų kraštą.
Hagenmeyeris savo disertacijoje, apie tuos du hunų žygius, taip sako: “Biterolfo pirmosios dalies veiksmuose yra įvesti du įvykiai, kurie krinta į akį, nes jie nerodo jokių būdingų ženklų, kad būtų tyčia išrasti. Atvirkščiai, jie turėjo būti pagrįsti kokiu nors istoriniu šaltiniu. Kalba eina apie Etzelio du karo žygius: prieš Gamali miestą Prūsijoje (Bit. 1388 eil. ir sek.) ir prieš atsimetusį Lenkų kunigaikštį (3420 eil. ir sek.)”.10 Ypač žygis į Gamali pilį poemoje yra tiesiog įterptas be jokio pagrindžiamo paaiškinimo. Trumpas to žygio į Prūsus turinys yra toks:
Vieno Ispanijos krašto, su sostine Toledo, valdovas Biterolfas slapta iškeliauja į hunų karaliaus Etzelio dvarą. Jis nori įsitikinti, ar tikrai, kaip eina gandas, tame dvare yra daugiausia žymiausių ir narsiausių riterių. Mat, Biterolfas save laikė to meto žymiausiuoju ir narsiausiuoju.
Etzelio dvare jis apsimeta priešų iš savo krašto išvarytu riteriu. Čia jam yra progų dalyvauti įvairiuose Etzelio karo žygiuose ir, žinoma, žygyje į Prūsus, kur pradžioje jam nesiseka ir kur, kartu su kitais garsiais to meto riteriais, Rudegeriu, Šrūtanu ir dar kitais, jis pralaimi ir net patenka į prūsų nelaisvę ištisiems keturiems metams: “Sie muosten sider, daz ist war, ge-vangen ligen wol vier jar in der stat ze Ga-malin”.11
Augštai vertindamas Biterolfą, Eztelis vyksta jį vaduoti ir asmeniškai kovoja su prūsais. Tačiau, galų gale, tik Biterolfo gudrumo dėka, hunai laimi pergalę ir užima Gamali pilį. Biterolfas, mat, uždarytas su kitais belaisviais bokšte, išsikasa ir įsilaužia į gretimą pilies bokštą, kur užklumpa pilies valdovą kunigą (karalių) Bodislavą su žmona bemiegančius. Jis juos abu suima ir laikydamas įkaitais priverčia pilį pasiduoti Etzeliui, kuris tuo pat metu nesėkmingai laužiasi pro pilies vartus.
Slaviškas Bodislavo (kitur Bodislano) vardas čia yra anachronizmas. Slaviški vardai, kaip ir patys slavai prie Baltijos pasirodė daug vėliau. Matyti, senasis prūsų valdovo vardas buvo užmirštas ir poeto pakeistas vėlesniu slavišku.
Įdomu yra, kad pilis, pagal poemą, stovi prie pat jūros ir turi daugybę vartų ir bokštų. Pilėnai ją gynė narsiai šaudydami strėles ir svaidyklėmis svaidydami akmenis. Jei ne Biterolfo gudrumas ir klasta, atrodo, hunai pilies nebūtų paėmę, tokia ji buvo stipri ir taip gerai ginama. Daug hunų krito kovoje su prūsais (ir vii manigen lassen todt),14 nors ir prūsų ten žuvo taip pat daug.
Po pergalės hunai su visu grobiu grįžo atgal. Kelionė trukusi 40 dienų. Jie keliavo atgal, varydamiesi belaisvius, kunigą su kunigiene, su kuriais elgėsi, tačiau, riteriškai. Kartu jie vedėsi ir savo sužeistuosius, pagal poemą — daug sužeistų riterių (Stummeliche vil sere Wunde), kol pagaliau pasiekė hunų sostinę Etzelburgą prie Dunojaus. Atstumas nuo Dunojaus ties Budapeštu iki Baltijos pakraščio prie Dancigo, tiesia linija per Karpatus, pro Krokuvą — Lodzę, būtų apie 700 km., taigi hunų žygis atgal vyko po 15-20 km per dieną. Poema niekur nemini apie kėlimasi per didelę upę, todėl žygis galėjo vykti kairiuoju Vyslos krantu, minėta kryptimi.
Jei kariuomenės kėlimasis nei žygio nei grįžimo metu poemoje neminimas, (o toks persikėlimas šarvuotai kariuomenei, ypač grįžtant ir dar apsikrovusiai grobiu, būtų labai sunkus ir, be abejo, būtų paminėtas), galime manyti, jog žygis taikė į pilį, kuri stovėjo į pietus nuo Vyslos žiočių. Ten matyti buvo įsikūręs valdovas — kunigas, valdęs ne tik tą pilį, bet ir Vyslos žiotis su tam tikru plotu, nes valdovas poemoje yra vadinamas karaliumi, kuriam priklausiusi ir prūsų žemė. Ką reiškia pilies vardas Gamali ar Gamalyn — nežinoma. (Jei Senoji Upsala Švedijoje buvo vadinama Gamal-Upsala, tai gal Gamali reiškia Senąją pilį arba Senpilį?).
Aišku, visa poema turi viduramžių riterių romano prieskonį, nes juk jos rankraštis yra iš XIII amž. Tačiau, poemai, tikriausiai, yra panaudoti įvairūs, ne vieno meto, istoriniai šaltiniai, ar šaltiniai, turį istorinį pagrindą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone tas žygis į Prūsus yra paremtas Bohemijos Ottokaro panašaus žygio istorija. Tačiau toks to žygio sugretinimas su daug vėlesnių laikų žygiais, ištiesų, nieko neišaiškina.
Tą hunų pergalę Prūsuose dalinai patvirtina ir kitos to meto ir to paties ciklo poemos. Hagenau 1509 m. “Heldenbuch” laidos priede (Anhang) yra sakoma: “Schrüthan ein ryss, dem waren die preüssen bisz an das moer un-derthon”.13 Tą pat kartoja ir eiliuota pasaka “Rosengarten”, kurioje kalbama apie tą patį Etzelio kareivą Schrūtan’ą: “dem sint die (diu lant von) Priuzen biz üf daz mer von vorhte undertän”.13 Taigi, atrodo, jog nugalėjęs Prūsus, Atila atidavė juos valdyti savo vietininkui Šrūtanui.
“Dietrichs Flucht” poema išvardinama Etzelio karžygius, mini vieną jų iš Prūsų: Hūzolt von Priuzen (5889 eil.).13
Iš Biterolfo poemos aiškėja, kad, iš tiesų, buvę du žygiai į Prūsus: vienas nesėkmingas, vestas Biterolfo, ir antras, praėjus ketveriems metams, vadovaujant pačiam Etzeliui — pasibaigęs pergale.
Atilos amžininkas istorikas Priskųs rašo, kad Atila kartu su Bleda laikotarpyje tarp 435 m. ir 439 m. vykdė žygius į Skitiją, t. y. šiaurės ir rytų Europą, kol ją užkariavo. Keturis metus trukęs Skitijos užkariavimas atatinka Biterolfo poemos keturių metų tarpui tarp abiejų karo žygių į Prūsus.
Kad Biterolfo poemos pagrinde yra istorinė tiesa, tuo neabejojo ir poemos tyrinėtojas Schoenbachas. Jo galutinė išvada yra tokia: “Mes jau žinome, kad vokiečių karžygių poemos, sugretinus jas su Arthuro ciklo epiniais romanais, yra tikros istorinės tradicijos, lyg tikriausia tiesa priešpastatyta fantastiškiems melams.”11
Iš viso, istorikai yra tos nuomonės, kad savo galybės viršūnėje, V a. pradžioje ir viduryje, hunai yra valdę visą Rytų Europą ir į šiaurę jų galia siekusi Baltijos jūrą.2 Tokiam teigimui jie pagrindą randa pas Atilos, to žymiausiojo hunų valdovo, amžininką, istoriką Priskų. Šis gi rašo, jog pats girdėjęs iš labai patikimo asmens, kad Atila valdęs net ‘Okeano salas’. Istorikai sutinka, kad tos Okeano salos yra Bal-
Orientacinis žemėlapis — šiaurėje miškuotoji, pietuose stepių sritis. Dešinėje — hunų jsiveržimo kryptis j Dunojaus žemupį, iš kurio dvi kryptys rodo šiaurėn: kairioji į Gamali miestą Prūsuose, dešinioji į spėjamą gotų valdomą sritj prie Dauguvos.
tijos jūroje (išskyrus Mommseną, kuris mano, jog tai esanti Britanija). Tos salos tai Bornholmas, Oelandas ir Gotlandas. Jose yra rasta Romos monetų, ‘solidų’ iš V. a. pradžios, kai vėliau, valdant imperatoriui Zeno, jos dingsta. “Atrodo, jog galima manyti, kad kartu su hunų imperija sukurtas politinis pastovumas ir ramybė paskatino greitą prekybos išplitimą tarp tų trijų salų ir Europos žemyno, o po Atilos mirties, kilus sąmyšiui, ta prekyba ir vėl nutrūko. Gibbonas buvo visiškai įsitikinęs, kad hunai iš tų šiaurinių sričių imdavo sau duoklę”.2
Be to, Priskųs aiškiai teigia, kad Atila valdė visą Skitiją, t. y., visą rytinę Europą. Jordanis taip pat tvirtina, kad Atila buvęs vienintelis visų Skitijos tautų valdovas.5
“Taigi galime daryti išvadas, kad visos germanų ir kitos tautos, gyvenusios tarp Alpių ir Baltijos jūros, tarp Kaspijos (ar kiek į vakarus nuo jos) ir linijos nubrėžtos nežinomu atstumu į rytus nuo Reino, pripažino Atilą ir Bledą savo viešpačiais”.2 Toks istorikų, šiuo atveju Thompsono, sprendimas yra griežtas. Baltams, be abejo, rūpėjo išlaikyti tradicinius prekybos ryšius su Juodąja jūra, Dauguvos ir Vyslos upėmis, o taip pat ir Viduržemio jūros sritimis. Taigi, galimas dalykas, baltų buvo pripažinta hunų galybė, perėmusi — paveldėjusi buvusią gotų galią, tačiau, vargu ar jie jautė tiesioginę hunų valdžią, atsieit, jų okupaciją. To nerodo ir archeologiniai tyrinėjimai. Tačiau, tam tikrų santykių, galime sutikti, tarp hunų ir baltų krašto būta, gal daugiau prekybinių, o taip pat ir karinių, ką, kaip matėme, liudija senosios sagos, epai ir Biterolfo pasaka.
Eddoje, Haraldo Dainoje, šiaurės Vokietijos rūda (Erz), dar net IX a. yra vadinama huniškąja, tačiau vergės iš Pabaltijo vadinamos Rytų krašto merginomis,8 kas rodytų, kad germanų gyvenami plotai iki pat Atlanto (Šiaurės, arba Vokiečių jūros) yra buvę didesnėje hunų priklausomybėje, kaip Pabaltijo kraštai.
HUNŲ KARYBA
Po keletos šimtmečių germanų, ypač gotų, vyravimo Rytų Europoje, atsirado ir įsivyravo nauja karinė galia — hunai, išstūmę gotus. Jie atsirado staigiai, audringai, tačiau jų galybė truko, palyginti, trumpai, todėl ir jų visokeriopa įtaka, taigi, ir karinė, į baltus turėjo būti žymiai menkesnė.
Dabar istorikai sutinka, kad kalbėti apie milžiniškus, nesuskaitomus hunų būrius, užplūdusius Europą, yra nesąmonė.2 Klajokliai ir raiteliai hunai buvo nepaprastai judrūs. Tas jų nepaprastas judrumas tų laikų stebėtojui ir istorikui darė įspūdį, kad jie buvo daug skaitlin-gesni. Tuo tarpu dabar yra nuomonių, kad hunų pergalės, nušlavę sunkiuosius gotų, alanų ir kitus raitelius, ne kartą sunaikinę mišrią Romos legionų kariuomenę, buvo įvykdytos “juokingai mažų ir neskaitlingų hunų raitelių dalių” (Peisker).
Romos kariuomenė negalėdavusi pakęsti baisios hunų išvaizdos, ją tuoj apimdavusi baimė (Jerome). Jų veido ir viso kūno šiurpi ir neįprasta romėnui išvaizda, keisti rūbai, daugiausia kailiai ir odos, veikė lyg koks psichologinis ginklas.
“Puikiai valdydamos savo arklius, šios bjaurios būtybės, žiauriais puolimais, netikėtais pasitraukimais ir strėlių debesimis, o jas savo baisiaisiais lankais jos šaudė taikliai, stebėtinu savo strateginių manevrų greičiu, buvo neįveikiamos žiauriai išnaudojamiems ir bedvasiams jau žlungančios Romos imperijos pėstininkams”.2
Ammianas sako, jog hunai ėjo kovon “cun-eatim” (organizuoti daliniais —kyliais). Tačiau ar tie “cunei” buvo sudaryti iš šeimos ir artimųjų — nežinome.2 Jis šitaip aprašo hunų kovą:
“Mūšyje jie puola priešą baisiai šaukdami. Pasipriešinimą sutikę jie išsisklaido, kad vėl tuo pačiu greičiu sugrįžtų viską apsiausdami ir visa, ką tik besutiktų kelyje, išblaškydami. Tačiau jie nemoka imti įtvirtintų vietų, nei pylimais įtvirtintų stovyklų. Bet gi niekas neprilygsta jų sugebėjimui iš didžiausių atstumų šaudyti strėles, kurių smaigaliai yra toki kieti ir žudantys, lyg iš geležies padaryti” (XXX, 2). Tą nepaprastą jų sugebėjimą šaudyti patvirtina ir Apolinaras Sidonietis, pabrėždamas, kad didžiuliu lanku ir ilgom strėlėm ginkluotas hunas niekados neprašaus pro taikinį ir “vargas tam, į kurį jis nusitaikė, nes jo strėlės neša mirtį!”.
Hunai vartojo įvairius ginklus, net lasą ir tinklą, kurį užmesdavo ant raito ar pėsčio priešo, bet pagrindinis jų ginklas buvo labai stiprus lankas. Jis būdavo kartais didelis, kartais trumpas — sudėtinis, darytas iš rago, kaulo ir medžio. Jų taiklumas buvo stebėtinas.
Tokia klajoklių tauta tai nuolatos paruošta armija, kuri yra lengvai sutelkiama, save išsilaikanti, galinti vykdyti staigius puolimus, ar ilgų atstumų plėšiamuosius žygius. Klajoklis stepėse yra visada pasiruošęs karui. “Mažesnis už vidutinio ūgio žmogų, kai pėsčias, hunas tačiau yra didelis, kai užsėda savo žirgą!” (Grousset).
Hunai, kaip ir prieš juos skitai, vartojo tą pačią lengvųjų raitelių - lankininkų taktiką: traukiantis nuo stipresnio priešo, įvilioti jį į jam nepalankias — sunkias aplinkybes; neduodant priešui ramybės, nuolat puldinėjant jį ir apšaudant savo galingesniu lanku, galutinį smūgį duoti tik jau nuvargintam ir demoralizuotam. Tačiau jų kariavimo būdas skyrėsi nuo skitų daug geresne organizacija ir nepalyginamu strateginių žygių greičiu, jų drąsumu ir žiauria drausme. Lengvajam raiteliui ir lankui kovos lauke jie vėl sugrąžino vyraujantį vaidmenį, savo laiku skitų prarastą. Tas hunams nesunkiai pasisekė, nes jie masiškai vartojo balnus ir kilpas. Jeigu hunų taktika buvo ir panaši į skitų, tai jų strategija ir operaciniai veiksmai buvo būdingi tik jiems. Vėliau jie daug ką pasisavino ir iš Vakarų Europos karinio meno: išmoko sunkiųjų raitelių kovos būdo ir net tvirtovių ėmimo technikos.
Hunų pergales Vakarų kariuomenių palengvino dar ir tas faktas, kad apie 400 m. Rytų Romos imperijos kariuomenė buvo menkos vertės ir net dezorganizuota. Tačiau, nežiūrint to, hunai atsimušė į imperijos sienas ir čia sustojo, nuolatos vykdydami plėšimo žygius į Rytus ar Vakarų imperijos sritis, ar į germanų šalis.
Būdami geri kovotojai, hunai buvo ir geri diplomatai. Nugalėtas ir pavergtas tautas jie mokėdavo priversti sau tarnauti, o priešų tarpe sugebėdavo rasti tarpusavio nesutarimų ir juos išnaudoti. Štai, imperatorius Valentinas siunčia pasiuntinius pas vakarinių gotų karalių Teodoridą su tokiu pranešimu: “Atsimink, kad hunai, turėdami tiek pat galimumo laimėti kaip ir pralaimėti, tautas pavergia ne karu, bet išdavikiškumu, kas yra dar pavojingiau!”.
Jau V a. prasidedant, hunai nevisada būna romėnų priešai, kartais jie pasidaro ‘draugai’ ir už atlyginimą tarnauja imperijai samdiniais. Romėnai kartais panaudoja juos sudrausti pavojingiausius germanus. Kas atsispindi Nibelungų epe.
Didžiausios galios hunai pasiekė valdant Atilai, kuris 445 m. nužudęs savo brolį Bledą, iškilo vieninteliu visos, tada plačios, hunų imperijos valdovu. Tarp 435 m. ir 439 m., Priskaus liudijimu, Atila kartu su Bleda “užkariavo Skitiją ir kariavo prieš Sorosgų tautą”. Kas tie sorosgai, deja, nežinome, tačiau šių karinių žygių metu hunams, atrodo, teko susidurti su baltais, nes Skitija, tų laikų terminu, apėmė visą Rytų Europą. Taigi, greičiausiai, tarp 435 m. ir 439 m. ir įvyko tie epų apdainuoti hunų žygiai prie Dauguvos ir tas mitinis jų žygis į Prūsus, sugriovęs Gamali pilį.
Naudota literatūra
1. Tauta ir žodis, I, 1923 m.
2. E. A. Thompson, A History of Attila and the Huns, 1948.
3. P. Herrmann, Saxo Grammaticus Daenische Geschich-te, Vol. 1, 1901.
4. F. Lot, La Fin du Monde Antique et le Debut du Moyen Age, 1951.
5. C. C. Mierow, The Gothic History of Jordanes, 1960.
6. A. Spekke, The Ancient Amber Routes and the Geographical Discovery of the Eastern Baltic, 1957.
7. C. Brady, The Legends of Ermanaric, 1943.
8. Die Edda, I Heldendichtung (Thule), 1963.
9. A. Spekke, History of Latvia, 1957.
10. A. Hagenmeyer, Die Quellen des Biterolf, 1926.
11. A. E. Schoenbach, Ueber die Sage von Biterolf und Dietlaip, 1897.
12. The Saga of King Heidrek The Wise, by Chr. Tolkien, 1960.
13. W. Grimm, Die Deutsche Heldensage, 1889.
14. Der Heldenbuch in der Ursprache (hrsg. von F. H. von der Hagen u. A. Primisser), 1820.
15. H. Jaenichen, Die Wikinger in Weichsel- und Oder-gebiet, 1938.
