PASIKALBĖJIMAI SU STALINU

J. SKARDIS

(Tąsa)

Vakariečiams nepastebint, sovietų ir jugoslavų vadų tarpe trynimasis vyko pastoviai dėl daugybės įvairių priežasčių. Ne tik dėl sovietų šnipinėjimo, bet ir todėl, kad sovietai nerodė jokios pagarbos vyriausybei ir komunistų partijos aparatui Jugoslavijoje. Net ideologijos srityje sovietai stengėsi pažeminti jugoslavų įvykdytą revoliuciją ir labai nemėgo, kai jugoslavai lygindavo Titą su Stalinu. Nepatiko sovietams ir Jugoslavijos laisvi santykiai su kitais rytų Europos kraštais ir Jugoslavijos prestižo augimas tuose kraštuose. Trynimasis persimetė ir į abiejų kraštų ekonominius santykius, nes paaiškėjo, jog jugoslavai, vykdydami savo penkmečio planą, negali remtis sovietų pagalba, o tarpusavio prekyboje sovietai išnaudoja jugoslavus. Išskyrus Albaniją, Jugoslavija buvo vienintelis rytų Europos kraštas, pats išsilaisvinęs iš vokiečių ir įvykdęs naminę revoliuciją be raudonosios armijos lemiančios pagalbos.

Civiliniam karui vykstant Graikijoje, Jugoslavija kaltinama buvo Jungtinėse Tautose už kišimąsi ir pagalbos teikimą Graikijos komunistams. Tuo laiku Jugoslavijos ir Vakarų santykiai buvo labai įsitempę, o ypatingai su amerikiečiais. Džilo nuomone, sovietai tuo metu su dideliu pasitenkinimu žiūrėję į aštrėjančius jugoslavų santykius su Vakarais, net pakurstydami jugoslavus. Žinoma, tai sovietai darė nestumdami jugoslavus už savo interesų ir galimybių ribų. Pavyzdžiui, Molotovas, susitikęs Paryžiuje Jugoslavijos užsienių reikalų ministerį, jį net apkabino už dviejų amerikiečių lėktuvų nušovimą, bet perspėjo nešauti trečio lėktuvo... Tiesioginiai nedalyvaudami Graikijos pilietiniam kare sovietai, praktiškai, paliko ten vienus jugoslavus. Ir Jungtinėse Tautose jie nieko nedarė, kad įvykdytų karines paliaubas, kol neatėjo Stalinui tinkamas laikas. Įsteigę kominformo sostinę Belgrade, sovietai turėjo slaptą norą užliūliuoti jugoslavų komunistų vadus revoliuciniame savim pasitenkinime, o tuo pačiu jungti jugoslavus, taip vadinamam, tarptautiniam komunistiniam solidarumui, o iš tikrųjų tai buvo Jugoslavijos pajungimas sovietų hegemonijai ir nepasotinamai Kremliaus politinei biurokratijai. Tik todėl, kad Kremlius sprendžiamuose momentuose nerėmė vykstančių revoliucijų Kinijoje ir Ispanijoje, buvo galvojama, kad Stalinas yra priešingas visokiom revoliucijom. Tikrenybėje Stalinas nerėmė revoliucijų, kurios nedavė sovietams jokios naudos, o įsteigimas revoliucinių centrų kitur, ne Maskvoje, galėjo pastatyti pavojun Kremliaus vadovavimą komunistiniam pasauliui.

1947 m. pabaigoje sovietų ir jugoslavų santykiuose buvo jaučiamas didelis nuomonių skirtumas dėl Albanijos. Jugoslavija tuo laiku siuntė savo visų rūšių specialistus į Albaniją, o taip pat ir maistą, kurio trūkumas buvo jaučiamas ir pačioje Jugoslavijoje. Buvo sudaromos bendros albanų ir jugoslavų akcinės bendrovės, Tiek Jugoslavijos, tiek Albanijos vyriausybės iš principo sutiko, kad abu kraštai turėtų susijungti, o tai išspręstų albanų mažumos klausimą Jugoslavijoje. Tačiau kai kurie albanų komunistai labai priešinosi planuojamai Albanijos — Jugoslavijos sąjungai. Vienas iš tokių buvo albanų centro komiteto narys Naku Spirų, kuris vėliau buvo apkaltintas šovinizmu, izoliuotas ir, grasomas išmetimu iš kompartijos, nusižudė, o dar vėliau virto savo rūšies albanų tautiniu herojum. Sovietų vyriausybė buvo labai gerai informuota apie Spirų savižudystės priežastį ir apie Jugoslavijos veiklą Albanijoje, o sovietų atstovai Albanijoje vis labiau skundėsi dėl jugoslavų veiklos priemonių Albanijoje ir kėlė šiuos klausimus: Kodėl jugoslavai sudarinėja jungtines akcines bendroves su albanais, o tuo pačiu laiku atsisako nuo tokių bendrovių formavimo su sovietais Jugoslavijoje? Kodėl jugoslavai siuntė savo karinius instruktorius Albanijos armijai, jei tuo pačiu laiku jie turėjo sovietų karinius instruktorius Jugoslavijoje? Kaip gali Jugoslavija aprūpinti Albaniją įvairiais ekspertais, kurie galėtų padėti Albanijos išsivystymui, jei jugoslavai patys jieško įvairių specialistų užsienyje? Kaip taip staigiai atsitiko, kad būdama pati neturtinga ir atsilikusi, Jugoslavija nori padėti atsistoti ant kojų Albanijai ? Tuo laiku Jugoslavijos vyriausybei aiškiai matėsi sovietų tendencija pakeisti juos Albanijoje, nors sovietai nesiūlė albanams jokios sąjungos nei neturėjo su Albanija bendrų sienų. Kaip tik tuo metu Stalinas pareiškė norą, kad nuomonių skirtumų dėl Albanijos išlyginimui, Jugoslavijos delegacija atvyktų Maskvon. Stalinas buvo pabrėžęs, kad delegacijos sudėtyje norįs matyti Džilą, kuris pats negalėjęs suprasti to pasirinkimo. Džilas spėja, kad Stalinas norėjęs patraukti jį savo pusėn tikslu suskaldyti, o vėliau pajungti jugoslavų centro komitetą, kur sovietai jau turėjo nemažiau kaip du sau palankius narius.

Džilo vadovaujama jugoslavų delegacija, prie kurios prisijungė dar ir jugoslavų armijos atstovai, išvyko Maskvon 1948 m. pradžioje. Džilas sakosi prieš išvykdamas negavęs jokių instrukcijų Belgrade, nes jis buvo vienas iš vyriausiųjų Jugoslaviją valdančio ratelio narių ir gerai žinojęs visus einamuorius reikalus.

Delegacija vyko Maskvon traukiniu, buvo geroje nuotaikoje, pilna pasitikėjimo ir nusistačiusi, kad Jugoslavija pati viena turinti spręsti savo problemas, panaudodama savo turimus išteklius. Ši nuomonė buvo iškelta per delegacijai surengtus pietus Jugoslavijos ambasadoje Bukarešte, kur dalyvavo Rumunijos užsienių reikalų ministeris draugė Anna Pauker ir kiti žymūs rumunų pareigūnai. Visi jugoslavai, išskyrus ambasadorių Golubovič, atvirai pasisakė, kad Sov. Sąjunga negalinti būti vienintelis modelis “socializmo statyboje’’, nes padėtis ir skirtingos sąlygos įvairiuose rytų Europos kraštuose yra pasikeitę. Džilas pastebėjo, kad Anna Pauker tuose pasikalbėjimuose laikėsi labai tyliai ir atsargiai, vengdama pasisakyti tokiais jautriais klausimais.

žinodamas, kad pasikalbėjimas pasieks sovietų ausis ir gali būti paskaitytas antisovietišku (o tai buvo sinonimas visoms žemiškoms blogybėms!), Džilas stengėsi visą pasikalbėjimą sušvelninti, pabrėždamas sovietų nuopelnus.

 

(Bus daugiau)

PASIKALBĖJIMAI SU STALINU

J. SKARDIS

(Pabaiga)

 

Pakeliui į Maskvą per Rumuniją ir toliau, jugoslavų delegacija atrado pakankamai priežasčių savo kriticizmui pateisinti. Visos rytų Europos valstybės, išskyrus Jugoslaviją, buvo laikomos tikroje sovietų okupacijoje, o šių valstybių turtai sovietų įvairiausiais būdais iščiulpiami. Buvo sudaromos bendros su sovietais akcinės bendrovės, į kurias sovietai nieko neįdėdavo (neinvestuodavo), išskyrus vokiečių kapitalą, sovietų laikomą savo karo grobiu. Sovietų prekyba su šiais rytų Europos kraštais irgi buvo vykdoma nenormaliai, nes specialiu susitarimu sovietai pirko žemesnėmis, o pardavinėjo augštesnėmis, už pasaulinės rinkos, kainomis. Visoje rytų Europoje sovietų atstovai rodė nepaprastą aroganciją, be žodžių vaizduodami “augštesnę rasę” ir didelę galybę. Jugoslavų gi delegacija šiuos reiškinius aiškino tuo, kad rusai patys yra labai atsilikę, ilgai gyvenę izoliuoti nuo viso pasaulio ir jau negyvi savo revoliucinėms tradicijoms.

Dar tos pačios dienos vakare atvykus Maskvon Džilas buvo nugabentas į Kremlių, kur atrado jau belaukiančius Staliną, Molotovą ir Ždanovą. Pa kutintojo žinioje buvo sovietų politbiuro santykių palaikymas su užsienio kompartijomis.

Po įprasto pasisveikinimo Stalinas tuojau pradėjo reikalą, sakydamas, kad Albanijos centro komiteto nariai žudosi dėl Jugoslavijos, o tai esą labai nepatogu, labai nepatogu... Džilui pradėjus aiškinti, kad Naku Spirų buvęs priešingas Albanijos - Jugoslavijos sąjungai ir buvo pats save izoliavęs. Stalinas jį nutraukė ir pasakė, kad sovietai neturį specialių interesų Albanijoje ir sutinka, kad Jugoslavija prarytų Albaniją... Džilui pasakius, kad tai ne prarijimas, bet susijungimas, Molotovas įsikišo, kad tai yra tik prarijimas, o Stalinas vėl pakartojęs tą patį, net savo pirštų judesiais demonstruodamas rijimo veiksmą. Kuo greičiau Jugoslavija prarysianti Albaniją, tuo geriau. Tuo laiku Džilui atėjo galvon mintis, kad kažkas yra neteisingo Jugoslavijos politikoje Albanijoje o antroji mintis buvo, kad Sov. Sąjunga “susijungė” su Pabaltijo valstybėmis jas prarydama... Likusioji pasikalbėjimo dalis baigėsi Jugoslavijos armijos aprūpinimo reikalu. Stalinas iššaukė telefonu Bul-ganiną ir įsakė jam išklausyti jugoslavus, o Džilui pasakė, kad draugiškai soc:alistinei valstybei sovietai neturį jokių karinių paslapčių. Po šio trumpo pasikalbėjimo buvo persikelta į Stalino vilą vakarienei. Kelionės vilon metu Džilas, stebėdamas Stalino nugarą ir pilkšvą kaulėtą sprandą su susiraukšlėjusia oda virš standžios maršalo uniformos apikaklės, pagalvojo, kad važiuoja tame pačiame automobilyje su vienu iš galingiausių žmonių pasaulyje, kartu su jo padėjėjais. Kokia būtų sensacija, jei dabar kas nors mestų bombą ir susprogdintų visus šiame automobilyje į smulkius gabaliukus?!

Atvykus Stalino vilon, Molotovas su Džilu apsilankė vilos rūsyje įrengtame tualete. Ten Džilas, nors ilgai sėdėjęs kalėjimuose, kur pamirštama visas kuklumas, buvo sugėdintas dėl senyvo žmogaus Molotovo kaikurių išsireiškimų. Vilos valgomajame jau buvo susirinkę Stalinas, Malenkovas, Beria, Ždanovas ir Voznesenskis. Du paskutiniuosius Džilas susitiko pirmą kartą. Ždanovas buvo žemo ūgio, rusvais pakirptais ūsais, augšta kakta, atsikišusia nosimi ir nenormaliai raudonu veidu. Jis politbiure buvo žinomas intelektualas, tačiau Džilui jis nesudarė tokį įspūdį. Džilo nuomone, Ždanovas nepasižymėjęs savo žiniomis nei vienoje srityje. Visos jo žinios buvo pagrįstos marksistine literatūra, be to, jis buvo savotiškas cinikas, pasižymėjęs savo “didžiadvasiškumu” idėjų ir plunksnos žmonėms, o paskutinis jo pokštas buvęs maisto kortelių atėmimas iš satyristo Zoščenkos. Voznesenskis, Sovietų Sąjungos planavimo komisijos pirmininkas, 40-ties metų vyras, tipiškas rusas su ryškiais žandikauliais, augšta kakta, šviesiais garbiniuotais plaukais, Džilui sudarė tvarkingo, kultūringo ir užsidariusio žmogaus įspūdį, kuris visą laiką šypsojosi, bet mažai kalbėjo. Džilas buvo skaitęs vieną iš jo knygų apie sovietų ekonomiją, tačiau vėliau toji knyga buvo kritikuojama Sovietų Sąjungoje, o pats Voznesenskis, dėl ligi šiol nežinomų priežasčių, buvo likviduotas.

Vakarienė prasidėjo, berods, pačiam Stalinui pasiūlius spėti, kiek laipsnių šalčio yra lauke, o už kiekvieną neatspėtą laipsnį reikėjo nubaustam išgerti vieną stiklelį vod-kos. Laimingu sutapimu Džilas neatspėjo šaltį tik vienu laipsniu, o Beria pasisakė tyčia netiksliai spėjęs, kad daugiau galėtų išgerti.

Sovietų vadų tokia tuštybė, nejausmingas beprotiškumas ir užsidarymas susirinkus apie savo pasenusį vadą Staliną, nors ir vaidinančių sprendžiamą vaidmenį visai žmonijai, Džilui priminė Petrą Didįjį, kuris taip pat ruošdavo panašias vakarienes su savo padėjėjais, kuriose jie apsirydami gerdavo ligi sąmonės netekimo, nors tuo pačiu spręsdavo visos Rusijos likimą. Džilas pastebėjo kažką tragiška ir bjauraus Stalino senėjime. Nežiūrint savo senatvės, Stalinas dar ir dabar rodė nepaprastą ėdrumą, lyg ir bijodamas, kad neužteks jam pageidaujamo maisto. Gėrė jis šiek tiek mažiau ir atsargiau, lyg matuodamas kiekvieną lašą ir norėdamas išvengti nemalonių pasėkų. Tačiau Stalino intelektas rodė dar žymesnį menkėjimą. Jis vis mėgo prisiminti savo jaunystę — tremtį Sibire ir vaikystę Kaukaze, palygindamas visa tai su dabartiniais įvykiais. Kada Džilas paskutinį kartą buvo susitikęs Staliną (1945 m.) tai šis atrodė dar gyvas, sąmoningas ir su aiškia humoro gyslele. Tačiau tai buvo karo metu ir, atrodė, buvę paskutinės Stalino pastangos ir jų riba. Dabar jo juokai buvo tušti ir prasti, o vienu metu jis net nesuprato Džilo politinio anekdoto, pagal kurį Stalinas “apstatė” Čerčilį ir Rooseveltą, kas iššaukė savotišką nusistebėjimą kitų vakarienės dalyvių. Kai kurie Stalino bruožai vis tik pasiliko tie patys: jo užsispyrimas, griežtumas ir įtarinėjimas kiekvieno, kuris tik nesutiko su jo nuomone. Dėl šios priežasties kiekvienas stengėsi rodyti Stalinui pagarbą ir vengti pirma jo išreikšti savo nuomonę, o vėliau skubiai su jo nuomone sutikti.

Pasikalbėjimas vakarienės metu vyko šokinėjant nuo vienos temos prie kitos. Kalbant apie atominę bombą, Stalinas pakartotinai tvirtino, kad tai yra “labai galingas dalykas”. Jis tuo davė suprasti, kad jis nenusiraminsiąs, kol tą “labai galingą dalyką” neįsigis, tačiau jis nepaminėjo, kad sovietai toje srityje jau darbuojasi.

Kalbėdamas apie Vokietiją, Stalinas pabrėžė, kad Vokietija pasiliksianti padalyta, nes vakariečiai sukurs savą vakarų Vokietiją. Gi sovietai įjungs rytų Vokietiją į savo valstybę. Pataikęs progą, Džilas pastatė Stalinui porą klausimų. Pirmas klausimas, kuriam Džilas negalėjęs surasti atsakymo marksistinėje literatūroje, buvo:    koks skirtumas tarp “liaudies” ir “tautos”. Molotovui įsikišus, kad čia nėra jokio skirtumo, Stalinas tai pavadino nesąmone ir paprastai paaiškino, kad tauta yra kapitalizmo produktas su duotomis charakteristikomis, o liaudis yra tos pačios kalbos, tos pačios kultūros ir tų pačių papročių dirbantieji žmonės. Antras Džilo klausimas lietė Dostojevskį. Stalinas atsakė, kad jis buvo didis rašytojas, bet ir didelis reakcionierius, o sovietai jo veikalų nespausdina, nes jie turėtų blogos įtakos jaunuomenei. Vakaras neapsiėjo ir be vulgarumų, kurių kūrėjas, aišku, buvo Beria, privertęs Džilą išgerti stiklelį vodkos su pipirais (“peretrovka”), po to paaiškindamas blogą tokio gėrimo veikimą į lytines glandas. Stalinas, beklausydamas tų vulgarių Berios paaiškinimų, buvo pasirengęs kvatotis, bet susilaikė, pastebėjęs rūkščią Džilo veido išraišką. Po šešias valandas trukusios vakarienės ir po daugybės besikaitaliojančių pasikalbėjimo temų ir ciniškų provokacijų, Stalinas užbaigė pobūvį, pasiūlydamas išgerti už vadą ir mokytoją Leniną, o svečiams jau besirengiant išeiti, jis užstatė groti savo milžinišką patefoną ir net pabandė pats vienas šokti savo gimtojo krašto stiliaus šokį. Kiek pašokęs, Stalinas sustojo skųsdamasis senatve, svečiams choru paneigiant ir pagiriant kaip jis gerai išsilaikys ir kaip gerai atrodąs... Džilui atrodė, kad šioje vakarienėje viskas buvo aptarta ir viskas išdiskutuota, išskyrus tik pačią priežastį, kodėl iš viso tas pobūvis įvyko?!

Už vienos ar dviejų dienų Džilas su jugoslavų armijos atstovais prisistatė sovietų generaliniame štabe ir ten patiekė savo prašymus bei pageidavimus. Džilas jau anksčiau buvo įspėjęs kartu su juo vykusius jugoslavų generolus, kad jų prašymai yra per dideli ir nerealistiški. Kaip sovietai gali padėti įsteigti karinę pramonę Jugoslavijoje, jeigu jie nenori jugoslavams rimtai padėti išvystyti civilinę pramonę ? Kaip gali sovietai duoti jugoslavams karo laivų, jei jiems patiems tų karo laivų trūko ? Pagaliau, ginčas, kad visai nesvarbu, kieno karo laivynas bus Adrijos jūroje — jugoslavų ar sovietų, nes abu yra komunistinio bloko atstovai — atrodė neįtikinantis, nes jau skilimas bei plyšiai šioje sąjungoje buvo aiškiai matomi.

Sovietų generalinio štabo pastatas buvęs baisiai nevykęs ir bjaurios išvaizdos. Jo išorinis pigumas ir nenatūralumas buvo bandoma paslėpti iš

taigingumu ir pagražinimais pastato viduje. Staiga, visos derybos sustojo. Karinės jugoslavų delegacijos dalyviams buvo paaiškinta priežastis: komplikacijos Maskvos ir Belgrado tarpe. Jugoslavijos delegacijos narių nustebimui, jie Maskvoje buvo traktuojami, kaip svetimšaliai, nors sovietai Jugoslavijoje buvo skaitomi savaisiais. Neturėdami ką veikti jugoslavai pradėjo lankyti senoviškus, bet gerus Maskvos teatrus, o turėdami daug laiko, jie atrado ligi šiol nepastebėtus sovietų realybės aspektus:    atsilikimą, primityvumą, šovinizmą ir didelės galybės kompleksą.

Viešbutis “Moskva”, pats naujausias ir didžiausias visoje Maskvoje, buvo šaltas, vandenį nelaikančiais čiauptais, o atgabentos iš Vokietijos vonios negalėjo būti naudojamos, nes vanduo apsemdavo grindis. Jugoslavai, be to, pastebėjo, kad jų viešbučio kambariuose sovietai įrengė pasikalbėjimams pasiklausyti prietaisus.

Įtarinėjimas bei santykių įtempimas sovietų ir jugoslavų tarpe vis augo ir didėjo.

Ždanovo pagalba Džilui pavyko gauti visai jugooslavų delegacijai leidimą apsilankyti Leningrade — revoliucijos gimimo mieste. Šis milžiniškas miestas karo metu buvo nacių atkirstas nuo visos Sov. Sąjungos. Apsuptoji sovietų kariumenė ir gyventojai Leningrade būdami be maisto ir be kuro dar kentėjo nuo pastovios vokiečių artilerijos ugnies ir bombų. Vien tik 1941-42 m. žiemą nuo bado ir šalčio Leningrade mirė apie 300,000 žmonių. Apsuptieji sovietų žmonės virto kanibalais, tačiau nepasidavė.

Jugoslavų delegacija buvo sužavėta Leningrade jų priėmimo nuoširdumu ir gerais santykiais su šiais sunkiai dirbančiais prastais žmonėmis, kurie savo širdyse dar tebenešiojo tą didžiąją miesto tragediją.

Vienintelė dėmė Leningrado vizite Džilui buvo sovietų šnipas, jugoslavams priskirtas specialus palydovas Lesakovas, kuris bandė jugoslavus, o daugiausia Džilą, provokuoti. Lesakovas gyrė, kad draugas Ždanovas išvalęs visus žydus iš sovietų centro komiteto, bet tuo pačiu laiku gyrė ir vengrų politbiurą, kuris tuo laiku susidėjo beveik iš vienų žydų. Kitą kartą jis pasakė Džilui, kad maršalas Žukovas buvo atstatytas už brangenybių plėšimą Berlyne ir kad paaiškėjo generolo Antonovo (sov. gen. štavo v-ko padėjėjo) žydiška kilmė. Dėl jugoslavų centro komiteto, tai Lesakovas išplepėjo, kad nei viena rytų Europoje kompartija nėra taip atydžiai sekama, kaip jų ketvertukas. Džilas žinojo, kad tas ketvertukas buvo Tito, Kardelj, Rankovič ir jis pats.

Džilas jau buvo benorįs grįžti Jugoslavijon, palikdamas kitą pareigūną laukti rezultatų Maskvoje, tačiau staiga sužinojo, kad Tito, pats negalėdamas atvykti, sovietų vyriausybei kviečiant, į Maskvą atsiunčia Kardeljį ir Bakaričą.

Džilui buvo įsakyta prisijungti prie tų dviejų delegatų ir jis persikėlė gyventi į jiems skirtą, prie Maskvos esančią, vilą. Džilas pirma proga atsargiai painformavo Kardeljį, o vėliau ir Bakaričą, apie savo įspūdžius Maskvoje ir apie susitikimus su sovietų vadais. Jis pabrėžė, kad Jugoslavija negali tikėtis ar remtis jokia sovietų pagalba, o tik savo krašto ištekliais, nes sovietai veda savo pajungimo politiką ir bando Jugoslaviją privesti prie okupuotų rytų Europos kraštų lygio. Iš atvykusių delegatų Džilas sužinojo, kad dėl jugoslavų planuojamo karinių dalinių įvedimo Albanijon buvo įsikišęs pats Molotovas, grasindamas santykių nutraukimu. Sekančią dieną Džilas, Kardeljis ir Bakaričas buvo nugabenti Kremliun, stačiai pas Staliną. Ten be Molotovo, Ždanovo, Malenkovo, Suslovo ir Zorino, tuojau buvo atgabenta dar ir bulgarų delegacija: Kolarovas, Dimitrovas ir Kostovas.

Susirinkimą pradėjo Molotovas, kuris po įprastos įžangos iškėlė rimtus skirtumus, kurie pasirodė tarp sovietų vyriausybės iš vienos pusės ir tarp jugoslavų ir bulgarų vyriausybių iš kitos pusės, kas nėra leistina nei partijos nei politiniu atžvilgiu. Molotovas iškėlė faktą, kad Jugoslavija ir Bulgarija pasirašė sąjunginę sutartį, ne tik kad be sovietų vyriausybės žinios, bet dar ir priešingą sovietų vyriausybės pažiūroms. Bulgarija iš viso negalinti pasirašyti jokių politinių sutarčių, kol nėra pasirašiusi taikos sutarties. Daugiau kaip porą valandų nusitęsiusiame posėdyje buvo išaiškinta, kad tarp “liaudies demokratijų” nėra leistini joki santykiai, jei tuo nėra užinteresuota ar davusi leidimą vadovaujanti socializmo galybė -— Sov. Sąjunga. Bulgarų ir jugoslavų atstovams pats Stalinas neleido daug kalbėti ar teisintis, net nemandagiai nutraukdamas dar nebaigusius kalbą. Stalinas planavo kitokias federacijas ir sąjungas. Pirmiausia jis norėjo Jugoslavijos ir Bulgarijos sąjungos, prie kurios vėliau prisijungtų Albanija.

Sovietų vadai galvojo apie Sov. Sąjungos perorganizavimą, sujungiant Ukrainą su Vengrija ir Rumunija, o Baltgudiją su Lenkija ir Čekoslovakija. Gi Balkanų valstybės susijungtų su Rusija. Iš visų šių planų buvo aiškus tik vienas dalykas, tai kad Stalinas jieškojo tokių sprendimų rytų Europos kraštams, kurie sutvirtintų bei užtikrintų Maskvos dominavimą ilgiems laikams. Sukilimas Graikijoje, Stalino nuomone, turįs būti tuojau pat sustabdytas, nes čia įsimaišiusi galingiausioji pasaulio valstybė — J.A.V., kuri neleisianti nukirsti savo susisiekimo linijos Viduržemio jūroje. Šis susirinkimas pasibaigė po dviejų valandų, palikęs tiek jugoslavų, tiek bulgarų delegatus labai karčioje nuotaikoje. Šį kartą Stalinas delegatus pas save pietums nepakvietė. Džilo nuomone, Stalino planuojama Jugoslavijos ir Bulgarijos sąjunga buvo tik pinklės Jugoslavijos komunistų suskaldymui ir tai buvusi įžanga viešam sovietų ir jugoslavų skilimui, kuris įvyko 1948 m. birželio mėn.

PABAIGA

Daug Staliną gerai pažinusių asmenų, o jų tarpe ir Trockis, pabrėžia jo kriminalines ir kraujo ištroškusias aistras. Džilas šių dalykų neneigia nei juos patvirtina. Tačiau, neseniai Maskvoje buvo paskelbta, kad, greičiausiai, Stalinas nužudė Leningrado sekretorių Kirovą, kad turėtų pretekstą suvesti sąskaitas su vidine partijos opozicija. Jis, greičiausiai, bus nužudęs ir Gorkį, kurio mirtis Stalino propagandoje irgi skelbiama kaip opozicijos darbas. Trockis įtaria, kad Stalinas yra nužudęs net Leniną, pasiteisindamas, kad tuo jis tik norėjęs sutrumpinti Lenino vargus. Jeigu Stalinas ir nenužudė savo žmonos, tai jo žiaurumas ir bjaurumas privedė ją prie nusižudymo.

Kiekvienas nusikaltimas buvo Stalinui galimas, nes nebuvo tokio nusikaltimo, kurio jis nebūtų įvykdęs. Kaip nematuosime, ir iš kurios pusės nežiūrėsime, kiekvienu atveju Stalinui tenka garbė būti didžiausiu kriminalistu istorijoje, todėl, kad jame glūdėjo kriminalinis Kaligulos bejausmingumas, Borgios rafinuotumas ir Jono Žiauriojo brutalumas. Kaip šios knygos autoriui, taip ir kiekvienam gali būti labai įdomu, kaip toks tamsus, klastingas ir žiaurus individas iš viso galėjo vadovauti vienai iš galingiausių bei didžiausių pasaulyje valstybių ir ne vieną dieną ar ne metus, bet net ištisus 30 metų. Tai tiksliai išaiškinama dabartinių Stalino kritikų (Džilas turi galvoje dabartinius Stalino įpėdinius), kurie tik patvirtina, kad tęsdami Stalino darbą jie daugiausiai naudoja tą patį šabloną, tas pačias idėjas ir tuos pačius metodus, kurie buvo Stalino varomoji jėga. Valdančioji politinė partijos biurokratija atrado tokį vadą, kuris be atodairos siekė savo sprendimų įvykdymo ir buvo labai praktiškas savo fanatizme. Valdančioji partija užsispyrusiai ir paklusniai sekė Staliną, kuris vedė ją nuo vienos pergalės prie kitos, kol valdomosios galios ir jėgos nuneštas, jis pradėjo nusidėti ir prieš ją. Kas liečia žmoniškumą ir laisvę, tai istorija nežino tokio brutalaus ir ciniško despoto, kokiu buvo Stalinas. Jis buvo vienas iš tų retai pasitaikančių dogmatistų, kurie galėjo sunaikinti devynias dešimtąsias žmonijos, kad padarius laimingą, jo nuomone, vieną žmonijos dešimtadalį. Kaip ten bebūtų, tačiau komunizmo istorijoje Staliną reiktų pastatyti šalia Lenino pačia svarbiausia figūra. Nors Stalinas esminiai neprisidėjo prie komunizmo idėjų išvystymo, tačiau jis meistriškai tas idėjas realizavo sukurdamas bendruomenę ir valstybę. Nors jis ir nesukūrė idealios bendruomenės, tačiau jis sugebėjo paversti atsilikusią Rusiją į pramonės galybę ir į raudonąją imperiją, kuri užsispyrusiai siekia viso pasaulio valdymo. Jeigu kalbėti apie Stalino pasisekimus ir politinį apsukrumą, tai jam sunkiai galėtų prilygti bet kuris jo laikų politikas ar valstybės vyras. (Bepigu būti apsukriausiu, kai gaunama parama iš pinigingiausios pasaulinės mažumos. Red.), žinoma, kiti žymūs politikai ir didieji valstybių vyrai siekdami savo tikslų prisilaiko pagrindinių moralės dėsnių. Stalinas, tačiau, buvo toks pabaisa, kuris prisikibęs prie utopinių idėjų praktikoje pripažino tiktai pasisekimą, bet tik jėga, smurtu, prievarta ir fiziniu bei dvasiniu sunaikinimu.

Iš antros pusės, ką Stalinas pasiekė ar ką jis norėjo pasiekti, tai nebuvo galima pasiekti kuriuo nors kitu keliu ar kitokiais metodais. Jau dešimtmetis praėjo nuo Stalino mirties, tačiau jo tamsus šešėlis dar vis plazdena virš Sov. Sąjungos, o laisvajame pasaulyje išblaškytos komunizmo aukos ir net savieji ilgai keiks jo vardą, tačiau, nežiūrint visų keiksmų, Stalino padarytos pasauliui žaizdos ilgai neužgis; gi jo dvasia dar tebegyvena socialiniuose ir dvasiniuose sovietų bendruomenės pamatuose.

Knyga užbaigiama Džilo išvada, kad net ir dabar, po vadinamo destalinizavimo, tie, kurie nori gyventi ir išsilaikyti pasaulyje, skirtingame nuo to, kurį sukūrė Stalinas, ir kuris visoj savo esmėj ir galioje tebeegzistuoja, privalo kovoti.