Šaulė Tremtyje
MIŠKO BROLIAMS— KANKINIAMS
Nei iškilmingai pagerbti,
Nei priglausti Rasų kapuos,
Nei gimto kaimo kapinaičių
Lakštingala jums negiedos,
Kariai— mūs kankiniai!
Nebuvote jūs pašarvoti,
Nei palydėti su varpais,
Jūs laukiat dangiško trimito
Po samanotais kauburiais,
Be kryžiaus, be žymės.
Neranda motina jūs kapo,
Nei mylimoji, nei sesuo,
Tik vėjai nykiai žarsto smėlį
Ir dunkso pakelės akmuo
Be žodžio, nebylus ...
Vėlinių naktį, nieks neuždegs žvakelės
Vien tik žvaigždės švies,
Tik mėnuo gijas sidabro skleis
Migla aplinkui klaidinęs,
Berželiai tesvyruos.
Ramiai ilsėkitės, broleliai!
Užges ir žvakės ir paminklai subyrės,
Bet jūs vardai skambės dainose,
Kol nors viena lietuviška širdis plazdės,
Kol bus tauta gyva!
Gr. S.
LAPKRIČIO 23-ji
Artinasi viena iš svarbiausių mūsų švenčių — Lapkričio 23-ji — Kariuomenės šventė. Ta proga bus ruošiami minėjimai, pagerbiami partizanai, savanoriai, kariai, šauliai — visi, kurie žuvo kovose dėl mūsų krašto laisvės. Šaulės, kur gali, turėtų prie tokių minėjimų ruošimo prisidėti, aktyviai juose dalyvauti ir kitus raginti. Gražiausia tautos tradicija yra neužmiršti savo didvyrių, o kartu ir pasisemti jų karžygiškos dvasios.
Gal niekuomet nebuvo taip svarbus VlI. Pūtvio posakis “Ne vien tik ginklu ginsi tėvynę”, kaip dabar. Šiuo metu reikalinga laisvės kovų dvasia gyventi, savo tautos idealais degti, ir dirbti, kiek pajėgos leidžia, kad ne vien išsilaikyti galėtume, bet kuo greičiau susilaukti savo kraštui laisvės.
Turime būti tiek tvirti ir vieningi, kad bent dvasiniai mus niekas pavergti nepajėgtų ir, kad dėl savo tautos idealų su kiekvienu pasitaikančiu priešu drąsiai kovotume.
Šia kovinga praamžių dvasia turėtų užsidegti kiekvienas šaulys, kiekvienas garbingas lietuvis, o tuo pačiu ir šaulės moterys, kurioms kaip motinoms kariškos, didvyriškos dvasios, lietuviškos garbės įkvėpimas savo vaikams jau su pirma kūdikiui dainuojama daina yra pats prieinamiausias būdas.
Tapkime anų laikų garbingų motinų tęstinumu: savo vyro geriausia drauge, savo vaikų pavyzdinga motina, brolių šaulių ir kiekvieno lietuvio seserimi, šviesiu kovos, pasiaukojimo pavyzdžiu dėl savo idealų ir tautos gerovės.
K. K.
Rasvita Jurkšaitė, išmokusi lietuviškai, deklamuoja šaulių vakare.
Čikagos šauliai vaidiną “Meilės Auką” (1963) m.) ^
CHICAGOS ŠAULĖS
Chicagos Vytauto Didžiojo šaulių kuopa vienas iš stipriausiai veikiančių vienetų. Tačiau jų tarpe yra nemažas skaičius moterų. Moterys atskiro vieneto nesudarydamos, veikia bendroje kuopoje, tačiau savo reikalams prie kuopos valdybos turi moterų šaulių vadovę. Tas pareigas jau keli metai sėkmingai eina šaulė S. Petrauskienė.
Nei vienas parengimas ar iškilmės, kur organizuotai dalyvauja šauliai, neapsieina be moterų. Visuose pasirodymuose jos dalyvauja pasipuošusios tautiniais drabužiais. Vakaruose ir parengimuose jos rūpinasi maistu, tvarko bufetus, loterijas, prisideda prie programų prave-dimo ir išpildymo.
Labai veikli čia meno kuopelė, kurioje irgi reiškiasi moterys. Kuopelė, kurios režisorius žinomas artistas H. Brinką, kasmet pastato bent po vieną, naują veikalą.
Tenka pasidžiaugti ir šaulių 48 asm. tautinių šokių grupe, kurios pusę irgi sudaro mergaitės. Ši grupė gražiai pasirodė taut. šokių šventėje, aktyviai dalyvauja šauliškuose parengimuose, o taip pat ir patalkininkauja kitiems.
šiuo metu susiorganizavusiame naujame jūros šaulių vienete irgi yra moterų; tikimasi ir ten jų aktyvios veiklos.
Malonu, kad prie šaulių jaunimas mielai dedasi, čia jie bešokdami tautinius šokius, kartu bevaidindami, jaukiai susigyvena ir sudaro lietuviškų tradicijų apimtyje jaukų lietuvišką ratelį. Yra atsitikimų, kad nemokėjusi lietuviškai Klaipėdos lietuvaitė, šaulių jaunimo tarpe taip gražiai išmoko lietuviškai kalbėti, kad gali atlikti svarbias roles vaidinimuose.
šaulė
šaulė Tremtyje sveikina naujai įsisteigusią Chicagos vyrų ir moterų jūros šaulių kuopą ir linki, sėkmingai raižant svetimus vandenis, dar labiau ilgėtis savųjų ir, vandens sporte grūdinantis — galimai kovai dėl savo tėvų žemės ir jūros pakrančių.
A. a. šaulė A. Koverienė
Š. m. rugsėjo 25 d. iš Chicagos šaulių tarpo atsiskyrė ilgametė šaulė, dailininkė, baigusi Šveicarijoje meno mokyklą, Aleksandra Koverienė-Skripkutė. Ji buvo veikli ir labai pareiginga šaulė. Kaip menininkė ji nuolat savo darbu aktyviai prisidėjusi prie įvairių parengimų, o taip pat nuolat juos rėmusi piniginėmis aukomis. Už gražią veiklą šaulių organizacijai 1961 m. buvo apdovanota šaulių žvaigždės medaliu.
Karo metu per I-ją komunistų okupaciją ji neteko savo vyro - karininko, o taip pat ir sūnaus. Pati buvo kalinta, kad turėjusi reikalų(kaip dailininkė) su prezidentūra.
Velionė yra kilusi iš Virbalų kaimo, Rudamino vlsš. Seinų apskr. Mirė turėdama 57 metus. Chicagoje išgyveno 17 m. Į Ameriką buvo iškviesta be jokios kvotos bei “skryningų”. Gyvendama Vokietijoje ji išaudė Trumano portretą, kuris jam buvo padovanotas tremtinių vardu. Tą portretą prezidentas H. Trumanas pasikabino savo kabinete, o jo autorei suteikė minėtas privilegijas.
Chicagos šaulės ir šauliai iškilmingai palydėjo į amžino poilsio vietą šv. Kazimiero kapines. Tebūnie lengva jai svetimoji žemelė!
P.
PRIE PRAKARTĖLĖS
Kalėdos — didžioji krikščionių šventė. Džiugu susikaupti prie gimusio Kūdikėlio ir apgalvoti žmonijos išganymo viltį.
Pasaulin atėjo šviesa, o jis vis labiau skęsta išsigimimo tamsybėse. Ar buvo kada daugiau žiaurumo ir neteisybės, kaip mūsų laikais? Ir ar vyko kada labiau įtempta likiminė kova — kova šviesos su tamsos galybe?
Pasaulyje vyksta trys reikšmingos apraiškos. Brutalusis komunizmo slibinas jau įkėlė koją net į Naująjį Pasaulį — Ameriką, ir sėkmingai siekia užsibrėžtos pergalės. Senoji Europa, tas miegantis liūtas, jau pradeda atbusti. Kai tas liūtas atsistos, gal ir sugriaus narvo sienas. Pasaulis sukruto stiprėti ne vien fizine jėga. Iš paties krikščionybės centro žiebiasi dvasinis atgimimas. Į Romą nurkypusios dabar visų akys. O gal ten įsižiebs galingosios vienybės liepsna ir nušvies neviltin bežengiantį pasaulį. Panašių minčių pripildytom širdim suklupsime prie simbolinės Prakartėlės.
Vėl sėsime prie šventosios Kūčių vakarienės. Vėl laušime tradicinę plotkelę, dalinsimės ir linkėsime vienas kitam laimės. Mažuosius apdovanosime dovanėlėmis. Tegul jie tuo realiu džiaugsmu labiau pajunta šventės nepaprastumą. O mes, dauguma, savo širdyse liūdėsime, nes prisiminsime savuosius, kurių nebus mūsų tarpe. O jie, taip pat tą valandą mintimi bus su mumis.
Tėvynėje jų Kūčios šiemet bus dar sunkesnės. Ne iš gero perkami kviečiai, kurie, tačiau, tikrai nenubirs ant mūsų tautiečių stalų. Liūdnos žinios pasiekia mus. “Mūsų tėvynėje gresia badas”, rašo viena lietuvė iš ten. “Jei gali, pasiųsk motinai maisto siuntinėlį”. Ta patį kartoja Balfas sustiprintu rinkliavos vajumi.
Šventųjų Kalėdų proga teatsiveria dar labiau mūsų širdys. Prisiminkime savo pareigas: padėkime, paguoskime tuos, kurie labiau kenčia, kurie mūsų pagalbos reikalingi. O Viešpačiui pasiųskime savo karščiausias maldas ir prašymus. Tėvynei ir kenčiantiems broliams duok laisvės, Dieve, o mums sutrumpink tremties kelius.
E. P.
Partizanė Z. Lukauskaitė ir kitos
Partizanų kovos yra šaulių kovos, nes partizanai yra šaulių pirmtakai, inkorporuoti į šaulių Sąjungą 1921 m. Nepriklausomybės kovose aktyviai dalyvavo, ne tik partizanai vyrai, bet ir moterys.
Šaulių S-ga kitais metais švęs 45 metų sukaktį. To išvakarėse norėtųsi iškelti ne tik vyrų, bet ir moterų heroiškus darbus Nepriklausomybės kovų metu.
Pirmiausiai, man prisimena Z. Lukauskaitė. 1919 m. pabaigoje, dar nesusikūrus centralizuotai Šaulių S-gai Kaune buvo sudarytas ‘‘Laikinas partizanų štabas”, kurio paskirtis buvo ištirti, kaip sekasi kovoti, nes susisiekimas su provincija buvo paraližuotas ir buvo nežinoma, kur ir kaip vyksta kovos, ypač Šiaulių rajone su bermontininkais. Z. Lukauskaitė ryžosi tą uždavinį atlikti. Ir vieną dieną, ji nežinomais keliais atsiduria Šiaulių mieste ir praveda žvalgybinį tyrinėjimą, kaip joks kitas, kad ir prityręs žvalgybininkas nebūtų to geriau atlikęs.
Z. Lukauskaitė 1919 m. gruodžio 9 d. rašo štabui: 1) žvalgyba vedama mieste dieną ir naktį. Didžiausias dėmesys nukreiptas į geležinkelių stotį, plentus ir kelius. 2) Miestas padalytas į rajonus, žvalgai stebi kareivinių ir karininkų butus jų štabus ir ginklų sandėlius. 3) Priešo judėjimas ir jo apsistojimo vietos bei pajėgos susektos bei tiksliai nustatyti planai, kaip pasipriešinti artėjančiam priešui.
Arba vėl, Šiaulių miesto gyventojos: Paškuvienė, Venslauskienė, Tamulytė, M. Avižonytė ir K. Avižonytė 1919 m. lapkr. 11-12 d. bermontininkų paimtiems į belaisvę Lietuvos kariuomenės keliems karininkams labai gudriai sudarė sąlygas, tiesiog iš po akių pabėgti ir pačios nepaliestos dingo nuo bermontininkų.
1921 m. inkorporavus partizanus į Šaulių S-gą ir padalinus šaulių veikimo plotą į 4 lauko štabus, Lietuvos partizanės - šaulės pasireiškia kovose nepaprasta drąsa, ryžtumu ir sumanumu. Pavyzdžiui IV lauko štabe Alytuje svarbiausia vairuotoja buvo Mikalina Papikaitė, kuri net pavojingiausiose valandose štabe veik-
l-mo L. K. St. Butkaus Detroito Šaulių kuopos v-ba su garbės nariu, c. v-bos atstove ir veiklesniais šauliais aptaria kuopos penkmečio sukaktį. Sėdi iš k.: B. Burba, F. Motuzas, K. Kodatienė, J. Petrulionis, M. Zubrickienė, M. Šnapštys. Stovi: L. Heiningas, A. Mateika, A. Kasputis, A. Gubilas, J. Balnionis, J. Mačiulaitis, V. Tamošiūnas ir J. Kinčius.
davo ir teikdavo pagalbą sveikiems ir sužeistiems, nes tuo metu Alytuje ėjo smarkioj kovos su bolševikais.
IV-to lauko štabe tuo laiku labai trūko žmonių, štabo vadovybe kreipėsi į Kauną prašydama pagalbos žmonėmis. Tuomet Šaulių S-gos Centras užklausė mokyklinio amžiaus jaunimo. Pirmosios pasisiūlė vykti į Alytų Šiaulių Mokytojų Seminarijos auklėtinės: Andriulytė, Jankūnytė, Vizgirdaitė, Mockutė ir Jakaitytė.
Iš tų kelių suminėtų epizodų matosi, kokioj yra ryžtingos Lietuvos moterys ir kad Lietuvos Nepriklausomybės kovose prie mūsų partizanų labai daug yra prisidėję ir šaulės moterys. Amžina garbė joms!
Pov. Dirkis
Chicagos šaulių Meno Kuopelė kasmet pastato po naują veikalą — tai didelis įnašas jų ryžtingo darbo į mū:ų kultūrinį gyvenimą. Repeticijos vyksta pas kuopelės vadovą ir moterų vadovę Juozą ir Salę Petrauskus. Kuopelės režisorius A. Brinką.
I-jo L. K. St. Butkaus Detroito šaulių Kuopagruodžio 15-tą minės savo darbo veiklos 5-kių metų sukaktį. Ta proga įsigyja ir pašventins kuopos vėliavą.
