Kario Istoriniai straipsniai
1954m. 2
KARINĖ ŽVALGYBA SENA, KAIP IR PATYS KARAI
JONAS KLAJŪNAS
Karine žvalgyba tokio pat senumo, kaip kad seni karai ir kariuomenės. Kiekvienas karvedys siųsdavo žvalgus į priešo pusę ir naudodavosi jų atneštomis žiniomis. Dažnai nuo tų atneštų žinių svarbumo priklausydavo vado sprendimas: pulti pačiam ir kuria kryptimi trauktis, laukti puolimo ar kaip kitaip, žvalgus siųsdavo Aleksandras Makedonietis, siųsdavo juos Kryžiuočių Ordinas į Lietuvą. Per šimtmečius kilo bendras žmonijos lygis, tobulėjo ginklai, keitėsi karometodai, su tuo lygiagrečiai vystėsi, tobulėjo ir žvalgyba. Jau per pirmąjį pasaulinį karą ji užsipelnė sau prideramą įvertinimą, o kokia svarba jai buvo priduota antrame, spręskime nors ir iš to, kad pirmajame kare žvalgybos viršūnėse vadovavo pulkininkai, antrame — jau generolai ir admirolai, o šiandieną jau ne tik viršūnėse, bet ir atskiruose frontuose vadovaujantis personalas parinktas iš buv. divizijos ar net korpuso vadų. Laikui bėgant gyvenimas iškėlė reikalingumą kito padalinio — kontražvalgybos, tai yra apsaugojimo savo šalies, savo armijos arba užkariautos teritorijos nuo priešo žvalgybos ir galimo sabotažo. Pradžioje buvo itin sunku atskirti jų veikimo ribas, kur baigėsi vienos ir prasidėdavo kitos funkcijos. Ypač, kad teorija sako: nori tinkamai pastatyti kontražvalgybą — užsiimk žvalgyba. Todėl pradžioje tų šalių armijose, kurios man žinomos, kariuomenės kontražvalgybo.s viršininkas buvo subordinuotas žvalgybos viršininkui.
Jau pirmame pasaul. kare kontražvalg. gavo pilną savarankiškumą, o abiejų tarnybų veiksmus koordinuodavo štabų viršininkai. Rusų armijoje generolo-kvartirmeistro žinioje buvo operatyvinis, žvalgybos ir kontražvalgybos skyriai. Bet savais vardais jie buvo oficialiai pavadinti tik per pirmąjį karą; anksčiau, net dar pradžioje šio šimtmečio, karo apygardų štabuose buvo generalinio štabo pulkininkas ypatingiems reikalams su didesniu ar mažesniu skaičium pavaldinių, kurio funkcijos buvo apvilktos paslaptimi. Kai kur žvalgybos skyrius buvo užmaskuotas nekaltu statistikos skyriaus vardu. Dabar oficialūs šios srities viršininkai nesislapsto ir yra žinomi; laikomi paslaptyje tik metodai ir darbas, o kas išleidžiama viešumon, turi savo prasmę ir tikslą.
GEN. MOLTKĖS VAIDMUO
Vokietijoje pirmą kartą generalitetas susidūrė su savo žvalgyba 1870 metais. Kuomet vyriausias vadas generolas Moltke sušaukė atskirų padalinių vadus slaptam posėdžiui galutinoms instrukcijoms ir informacijoms gauti, tie seni, ordinuoti generolai net krūptelėjo pamatę Moltkės kabinete civilį asmenį. Jų akys viens kito klausė: “O tas špokas, ką čia daro?” Moltke tai matė ir tyčia delsė su paaiškinimu, davė jiems laiko galvas palaužyti, o tik vėliau tarė: “Ponai generolai, susipažinkite su mano nematomos armijos vadu, Herr Schober. Jis kiekvienam iš jūsų padės ir su jo, gal ne tiek gausinga, bet labai mums naudinga, armija jūs susidursite tuoj peržengę sieną priešo pusėn”.
Ir tikrai, tie generolai susilaukė didelės pagalbos: kur tik įžengdavo jų pulkai, tuoj priešo nepastebėtos armijas atstovai prisistatydavo vadui su pilnomis informacijomis ir apie priešą ir apie tai, kur patalpinti dalis ir kur maistą gauti, žinoma, tokia organizacija negalėjo išdygti per naktį ir net per mėnesius. Prie to ruoštasi metais. Kursuose ir mokoma: sulyginkit savo darbą su daržininko profesija — pasodini medelį, o vaisiaus sulauksi po trijų, keturių metų, gi kitas medelis ir visai neprigyja. Ir vėl: toks paruošimas įmanomas kaimyninėje šalyje, o kitokiose sąlygose vartojami ir kitokie metodai. Jei su priešu galima lošti pokerį ir blefuoti, tai savo pusei žvalgybos karjeristai yra kenksmingas elementas, nes informavimas savo dalių netikromis žiniomis, be įspėjimo apie tai, gali atnešti didelės ir sunkiai bepataisomos žalos.
GRAŽIOS VOKIETAITĖS...
Vokietija caristinės Rusijos pasienyje vedė žvalgybą be didelių sunkumų. Jų rezidentais buvo nusėtas visas pasienis ir tas tinklas tęsėsi gana giliai. Vokiečių žvalgyba įkinkė į tą darbą visą pasienio policiją, muitinės valdininkus, o vietoje vadovavo Tilžės ir Eitkūnų “grenz-komisarai”. Rusų valdininkai lankydavosi Vokietijos miesteliuose: Eitkūnuose, Gumbinė
je, Tilžėje, o kai kas iš vyresniųjų, kurie vengdavo savo pavaldinių akių, nuvykdavo ir į Karaliaučių. Policija ne tik nedarydavo jokių kliūčių formalumais, bet ir padėdavo pigiai praleisti laiką “šantanuose'’ (night-club), kur draugiškos, gražios vokietaitės mielai palaikydavo kompaniją prie stalo, kviesdavo dažnai lankytis ir prižadėdavo jų laukti ir ilgėtis... Ar reikia sakyti, kad kiekvienas toks “šantanas”, panelės ir visa, kas su tuo surišta, buvo politinės policijas tarnyboje. O kas buvo verta dėmesio, buvo raportuojama kontražvalgybai. Tarp tokių svečių, mėgstančių paūžti, nesunku buvo surasti ir mėgstančių pinigą. Vokiečių pareigūnai ne patys pradėdavo su tokiais kalbą, bet nurodydavo tinkamus pirmiausia stambesniems kontrabandistams. Kontra-bandistus vokiečių įstaigos globodavo, bet jau su tokiais atviriau kalbėdavosi ir reikalaudavo patarnavimo.
Kontražvalgyba Rusijos karo apygardose buvo įvesta 1911 metais tik pasienyje: Kijeve ir Vilniuje. Pirmas jos viršininkas Vilniaus apygardai buvo štabo kapitonas Mich. Stepanovich Alekseev su 11 žmonių etatu. Pas jį suplaukdavo visi žandarmerijos, pasienio apsaugas pulkų ir policijos pranešimai. Vėliau pirmam kare pragarsėjęs Mesojėdov. Tuo metu žandarmerijos rotmistras Virbalyje buvo Mesojedov, vėliau pirm. pas. kare pagarsėjęs. Jaunas, energingas ir augštesnės inteligencijos jis greit išvystė žymią veiklą pasieny. Greit ir gerai susiorientuodavo vokiečių veikloje, įvedė į jų tinklą savo agentūrą. Rusų muitinių ir geležinkelių valdininkams rotm. Mesojedov buvo baisus jau vien dėl savo padėties, žandarų kiekvienas vengdavo, nes nuo jų atestacijos priklausė jų karjera ir galėjo nustoti vietos. Vokiečiai irgi pajuto jo veikimą savo pusėje, jį sekė, bet nepajėgė jam nieko padaryti, o vieną kartą įpykęs rotmistras net apkūlė įkyrėjusį jam užkulnių mindžiotoją Karaliaučiaus gatvėje.
VOKIEČIŲ IR RUSŲ SANTYKIAI
Išoriniai abiejų pusių santykiai buvo korektiški. Tiek rotmistras, tiek šefas vokiečių pusėje, grenz-komisaras Drescher, dažnai susitikdami darydavo labai malonų veidą ir draugiškai šnekučiuodavosi, nors Mesojedovas save statydavo augštai ir duodavo tai suprasti.
Tiek rotmistro, tiek grenz-komisaro žinioje buvo (kiekvieno savo pusėje) pasų kontrolė. Tai buvo lyg savo imperijos vartininkai. Bendram labui jie viens kitam įsipareigojo įspėti apie pravažiuojančius augštus asmenis: caro ar kaizerio gimines, ministrus, ambasadorius ir šiaip vertus apsaugos ar pagerbimo asmenis. Kiekvieną kartą jie drauge prisistatydavo tokiam asmeniui ir stengdavosi jam pasienio stotyse. Per tai judrus rotmistras užmezgė santykius augštose Petrapilio sferose ir jautėsi turįs stiprų užnugarį. Jis buvo žinomas ir Vokietijoje ir, kai Kaizeris Wilhelmas atvykdavo į savo vasaros rezidenciją Rominten, Gumbinės apylinkėje, į svečių sąrašą, priėmimams ir medžioklei, būdavo įtraukiamas ir rotmistras. Kurtuazijos sumetimais jis buvo apdovanotas Vokietijos ordinu, kaip grenz -komisaras Rusijoje. Pats kaizeris ir jo šeimos nariai mėgdavo pasikalbėti su mokančiu gerai tiek vokiečių, tiek prancūzų kalbas, gerai išauklėtu ir įdomiu pokalbininku.
Bet štai, 1911 metų rudenį Virbalio stotyje kasdieninis įprastas gyvenimas susilaukė netikėtumų...
Turime grįžti prie kapitono M. Aleksejevo. Rotmistras Mesojedovas jam davė pirmuosius siūlus, Aleksejevui tai buvo pirmas darbas jo naujam paskyrime. Jis įsigilino į jį, visą kitą atidėjęs į šalį. Buvo sušauktas pasitarimas ir pradėta tą siūlą vynioti. Po kelių savaičių jau buvo susekti ryšiai tarp vieno pirklio, dažnai lankančio Vokietiją, jo brolio, Kauno dantisto ir kelių tvirtovės ir artilerijos brigados štabų raštininkų; svarbesniu reikalu ateidavo likt. viršila - raštininkas. Po kelių iš įvairių štabų raštininkų vizitų pas dantistą, brolis pirklys pasiruošė vykti į Vokietiją. Sekliai paskui. Pirklys Virbalio stotyje sutiko civilį vokietį, kuriam norėjo perduoti paketą. Prie tos operacijos abu buvo suimti ir nugabenti į rotm. M. raštinę kratai. Kontražvalgybos valdininkų nusistebėjimui, puskarininkis žandaras atsistojo ir išsitempė pamatęs civilį vokietį: tai buvo pats grenz-komiaras Drescher.
IMPERATORIENĖ KELIAUJA
Reikėjo tokio sutapimo, kad tą dieną imperatorienė-našlė pravažiavo į Petrapilį ir komisaras ją palydėjo iki Virbalio. Galimas daiktas, kad tai buvo žinoma iš anksto, ir Herr Drescher skaitė saugiausiu momentu paskirti savo agentui pasimatymą Virbalyje, kur visų žandarų dėmėsis bus atkreiptas į traukinį. Įsimaišymas pašalinių, jam dar nežinomų elementų, buvo didžiausia staigmena ne tik Drescheriui, bet ir žandarams. Pats rotmistras kaip tik buvo išvykęs tuo traukiniu, lydėdamas garbingą asmenį iki Kauno, o dežuruojantis net nesusivokė iš karto, kas čia darosi. Bet vienas civilių valdininkų parodė jam savo liudijimus ir “karo apygardos ypatingo skyriaus” raštas paveikė jį. Betgi “ponas grenz-komisaras”, kurį jie pažino per tiek metų ir priprato sutikti pagarbiai, kaip kad jų viršininkas, lygiai buvo traktuojamas vokiečių! Tai tau ne razinkų svaras (funt iziumo), kaip rusai sakydavo. Žandarai mėgino aiškinti “ypatingiems valdininkams”, bet tie nė krust. "Ką, mes du mėnesiu dirbom, o dabar paleisime? Juo didesnė žuvis, tuo geriau! Atidarė pakietą, o ten mobilizacinių planų nuorašai ir nemažos svarbos kitokia medžiaga. Tuoj susisiekė su Vilnium ir gavo įsakymą neatidėliojant abu suimtuosius atgabenti ten. Tuo pačiu metu žandarmerijai Kaune duotas įsakymas areštuoti dantistą ir visus jo informatorius - ryšininkus Esant mažiems kontražvalgybos etatams, kapitonas Aleksejev operuodavo savo nuožiūra per žandarmeriją arpoliciją. Drescher po 12 dienų kalinimo buvo paleistas pagal telegramą iš Petrapilio. Berlynas per ambasadą intervenavo, ir rasta nepatogu jj teisinti ar laikyti toliau kalėjime, nes jis areštuotas palydint tokį augštą svetį... Kiti dešimts buvo nuteisti ilgiems metams. Tai buvo didelis sukrėtimas ramiam provincijos gyvenime ir naujos tarnybos krikštas bei pripažinimas.
Paminklas kareivio Povilo Lukšio žuvimo vietoje
Drescher’is buvo perkeltas kitur. Po karo jis pasitraukė iš tarnybos, kažkodėl nepakilęs tarnybinėmis kopėčiomis augščiau. 1922 metais jis gyveno Rytprūsiuose; jo kolegos, — Gerthe iš Poznanės, K. K. iš Toninio, ir kiti iš kitų vietų avansavo gana augštai, ir dar 1930 metais Berlyne buvo labai atsakomingose pareigose.
Mes pareiškėme savo nuomonę, kad nelaimingųjų įvykių, kurie paskubino katastrofą, buvo galima išvengti, jei kariuomenės ir tautinės vyriausybės galvos būtų buvę sostinėje tais bandomaisiais momentais, kurie sudrumstė viešąją nuotaiką. Mes negalime lengvai atpalaiduoti jų nuo tos klaidos, nors ir žinodami, kad jų siekimai buvo teisingi ir patrijotiški. Bet kitu atžvilgiu, kodėl mūsų kariuomenė misteriškai neveikė per tokį ilgą laikotarpį, šiek tiek šviesos patiekia šie kunigaikščio Čartoryskio ir Prancūzų užsienių reikalų ministro susirašinėjimo išrašai, kuriuos garbingasis generolas Lafajetas (Lafayette) skaitė Atstovų Rūmuose rugsėjo 19 dieną, ir ištraukos iš jo bei gen. Lamarko (Lamarque) pareikštų tuomet pastabų, kurios gal būt jau anksčiau buvo skaitytojo akies pastebėtos.
JURGIS VAŠINGTONASIR TADAS KOSCIUŠKA
Jurgis Vašingtonas gyveno tais laikais, kai senoji Lietuva dar buvo laisva ir nepriklausoma, ir tiktai prieš pat Vašingtono mirtį ji buvo trijų plėšriųjų kaimynų—Rusijos, Prūsijos ir Austrijos — išdraskyta.
Vašingtonas gerai pažinojo ir aukštai vertino anų laikų lietuvį — Tadą Kosciušką. Paryžiuje besilankydamas, jaunas Kosciuška nugirdo apie amerikiečių ryžtą gyventi nepriklausomai ir neleisti imperializmui išnaudoti kolonijų gyventojų. Kosciuška pasisiūlė savanoriu ir atvyko Amerikon.
Kai Kosciuška prisistatė generolui Vašingtonui, tai pastarasis pastebėjo, kad Kosciuška nemoka anglų kalbos. Vašingtonas tada Kosciuškos piktai paklausė:
— Ką aš galiu su Tamsta daryti?
Lietuvis atsiliepė: — Gali mane išmėginti.
Vašingtonui patiko Kosciuškos atsakymas. Jisai išbandė Kosciušką — ir Amerika daug laimėjo iš to lietuvio inžinieriaus gabumų. Visoje eilėje kautynių Kosciuška suplanavo įtvirtinimus amerikiečių pozicijoms. (Amer. Karo Mokykla—West Point tvirtovė irgi Kosciuškos pastatyta). Kosciuška Amerikos tarnyboje ilgainiui laimėjo brigados generolo laipsnį, buvo parinktas į karžygių draugiją—Cincinati Ordiną, ir po to grįžo Lenkijon vadovauti Lietuvos ir Lenkijos sukilimui.
Išlaisvintas iš rusų kalėjimo, Kosciuška dar kartą lankėsi Amerikoje—ir viešėjo pas savo bičiulį Vašingtoną.
1954m. 4
DVIKOVA — “DIEVO TEISMAS”
Dvikova jau senų senovėje laikyta “Dievo teismu.” Manyta, kad tai yra pats tinkamiausias kovos būdas išspręsti įvairiems tarpusavio ginčams.
Dvikovos žydėjimo laikotarpis buvo dešimtasis — dvyliktasis amžius. Ypač karšti dvikovų mėgėjai būdavo vokiečiai ir prancūzai. Tuo tarpu anglai kautis dvikovoje turėjo daug mažesnį pamėgimą.
Šiais laikais dvikova suprantama kaip kova tarp dviejų asmenų žudomaisiais ginklais. Dvikova vykdoma laikantis tarpusavyje susitartų bei visuotinai priimtų kovojimo nuostatų, išdėstytų įvairiuose privatiniuose kodeksuose.
Paprastai už dvikovos stveriamasi, norint apginti savo asmens garbę. Bažnytiniai bei valstybiniai įstatymai griežtai kovojo prieš dvikovos teisėtumą, bet tai dažniausiai neatsiekė savo tikslo.
Beje, nedaugelio valstybių baudžiamųjų statutų baudžia už vadinamąją amerikonišką dvikovą, kur burtų traukimo būdu nusprendžiama, kas iš susiginčijusiųjų turi pats nusižudyti.
Dvikova—kaip ji dabar suprantama—Lietuvoje atsirado tiktai šešioliktame amžiuje. Ji atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų, ypač iš Lenkijos. 1588 m. Lietuvos Statute jau paskelbti prieš dvikovą baudžiamieji nuostatai. Šis statutas dvikovą laiko nusikaltimu prieš religiją ir valstybę. Tiktai labai retomis išimtimis ją galėjo leisti pats karalius, o kariuomenėje—etmonas.
Nepriklausomos Lietuvos įstatymuose į dvikovą žiūrėta palyginti švelniai. Pav., už dalyvavimą dvikovoje buvo numatyta vieno mėnesio kalėjimo bausmė.
MŪSŲ PROTĖVIŲ PINIGAI
JONAS K. KARYS
Lietuviai, kaip ir kitos tautos, gilioje senovėje vertėsi naminiu ūkiu ir natūraliais mainais. Paskui, mainams dažnėjant, plečiantis, šakoj antis, susigodojo šiokių tokių ‘“pinigų”. O suėję į sąlytį su svetimais kraštais, — gavo už savo gėrybes (medų, vašką, kailius, dervą, gintarą) tų kraštų mokamųjų priemonių ir jomis naudojosi tarpusavy.
Pirmykščiais savaisiais “pinigais” buvo brangesnieji kailiukai, gintaro išdirbiniai, metalo gabalai ir kitoki pastovesni daiktai. Vėliau lietuviai prasimanė liedinti iš ateinančio iš svetur sidabro (dirbinių, monetų) tam tikro svorio štangeles, apvalios, “luito” ar kitokios formos; žmonės jas pagal gudus praminė “rubliais” (rublit, kapoti; smulkinant tą “pinigą” tekdavo dalį jo nukirsti, arba įkirsti bandymo tikslais). Archeologų surasti “rubliai” yra beveik gryno sidabro ir sveria apie 180—190 gramų. Šis svoris savo laiku reiškė tam tikrą svorio štandartą pinigams ir buvo vadinamas “gryvine.” Sidabrinių ‘“rublių” buvo privačių, be jokių pažymėjimų, ir taip pat buvo kunigaikščio, miesto ar kito autoriteto štampeliu lyg ir patvirtintų. Savo krašto pinigų gerumu ypatingai rūpinosi Gediminas, kvietęs užsienių pirklius ir amatininkus apsigyventi Lietuvoj ir teikęs jiems visokeriopos globos.
Iš svetimųjų pinigų mūsų krašte ėjo: graikų, Bizantijos, romėnų, arabų ir kitų šalių pinigai. O čekiškieji “Pragos grašiai”, pradedant Vaclovo ii grvnsidabriniais, nuo XIV amž- pradžios ėmė plūste plūsti į lietuvių apgyventas žemes. Ilgainiui jie tapo stačiai lietuviška valiuta. Pastebėję, kad tie čekiškieji grašiai yra tokio pat sidabro, kaip ir “rubliai”, lietuviai susekė 60 grašių ir “rublio” artimą lygybę. Verčiant žodį “rublit, vubit” lietuviškai — “kapati, kapoti”, ‘“rublis” arba 60 grašių virto tarytum kokiu nauju piniginiu vienetu — KAPA. Dar ir šiandien Lietuvoje 60 vienetų žmonės vadina kapa; beje, jau ne pinigų, o javų pėdų rugiapjūtėje, kiaušinių turguje . . .
Kaikurie mūsų istorikai sidabro “pinigų” štangeles vadina muštiniais.
* * *
Paskutiniame XIV amž. ketvirtyje pabiro iš primityviai įrengtų kalyklų pirmosios istorinės lietuvių monetos—abipusiai, apskriti sidabro pinigai. Apie tą patį laiką kaldino juos keli Lietuvos žemių kunigaikščiai, bet kadangi tuose piniguose būtinų įrašų nėra, tai kuris jų nukaldintas pirmas ir kada — tiksliai pasakyti neįmanoma.
Iki šiol užtikti duomenys rodo, jog Vakarų stiliaus monetas—keleliais metais anksčiau ar vėliau—ėmę kaldinti: Kęstutis ir Vytautas vakariniuose Lietuvos plotuose, Algirdo sūnus Vladimiras—Kijeve, Kaributas—Naugarde, Jogaila—Vilniuje. Lietuvių gyvenamoms sritims monetose tepa dėti autoriteto ženklai; įrašų vietoje kartais vos viena raidė (pav., K) teišmušta (ką tos raidės reiškia—tebeaiškinama); o platiesiems gudų plotams piniguose buvo—gudiški įrašai. Kitur tik žodis “pečat”, turėjęs reikšti: čia valdovo antspaudas—gerbk! Smolensko žemėms skirtose lietuvių monetose įmuštas įrašas “Pul Smolens-kij” (“pul” — pagal totorius, nes prie jo vietos žmonės buvo pripratę nuo seniau).
Išskyrus “Pul”, kuri buvo varinė, visos kitos ankstyvosios monetos buvo sidabrinės su vario ligatūra. Ir labai mažutės. Tuo tarpu, kai “pul” svėrė apie 1,35 g. sidabrinukės—vos 0,3—0,8 g. Neveltui žmonėse prigijo joms “pinigėlių” vardas. Gudai sakydavo — “penezi”. Kai nelygus svoris, tai nelygus buvo ir “kursas”: vienų tų pinigėlių už čekų grašį skaityta po dešimt, kitų — po penkis.
Šalia savųjų Vytauto Didžiojo laikais kursavo Lietuvoje nemaža svetimų kraštų monetų, kontrasignuotų įkaldintu štampeliu (Gedimino stulpais, kryžiuku). Iš jų išaiškintos: Maskvos, Aukso Ordos totorių, Kufos monetos.
Jonas K. Karys
Iš viršaus i apačią: 1. Žygimanto Senojo grašis, 2. Žygimanto Augusto ketvirtokas, 3. Step. Batoro auksinis dukatas, 4. Augusto II šeštokas.
Kartu garbingai ėjo pareigas ir senasis “rublis” arba kapa.
* *
Vytautui mirus, lietuviškų pinigų kaldinimas sustojo apie šešiasdešimčiai metų. “Yra nevisai aiškių žinių, jog Kazimeras Jogailaitis kažkur kaldinęs Smolenskui senais pavyzdžiais variokus “Pul Smolenskij”. Tai ir viskas. Su Vytautu nuėjo į kapus ne tik didžioji jo lietuviška politika, bet ir progresavusi pinigų sistema. Ir vėl čekiškieji. grašiai užėmė Lietuvoje vyraujančią padėtį. Jais imta vertinti turtas, mokėti činšas, skaičiuoti pelną, žodis “grašis” tapo lietuviams savas ir pasiliko mūsų tarpe iki šiai dienai.
XV amž. gale kunigaikštis Aleksandras, karaliaus Kazimiero vietininkas Vilniuje, įsteigė čia naują monetų kalyklą ir paleido apyvarton savo biloninius “pinigėlius” (lenkai juos “denarko-mis” vadino). Tų smulkučių, tesvėrusių vos apie trečdalį gramo, monetų vienoj pusėj matome Vytį, antroj—lenkų erelį. Tai vienas pirmųjų “atminimų” lietuvių-lenkų “susigiminiavimo” per Jogailos žentystę. Kiek vėliau pasirodęs Aleksandropusgrašis(ir grašis; tik labai retai!) daro visai kultūringų monetų įspūdį- Nuo dabar ir įsigali monetose lotyniški įrašai.
Lietuvių laisvės saulei riedant žemyn ir žemyn, kartu blogėjo bei menkėj o ir jiems kaldintieji pinigai. Vokiečio Augusto II (Sakso), išrinkto sujungtos Lenkijos-Lietuvos karaliumi, “lietuviškasis šeštokas” (1707 m. kaldintas Gardine) buvo pats menkiausias iš visų. Pagaliau, tai buvo ir paskutinis piniginis ženklas Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių istorijoje. Nuo to laiko lietuviai turėjo vartyti savo rankose svetimus, jiems primestus pinigus—lenkiškus, paskui rusiškus, dar vėliau vokiškus — iki 1922 m., kada apyvarton išėjo Atgimusios Lietuvos, Pirmosios Respublikos, grynai lietuviškasis litas.
1954m. 5
DIDŽ. LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTES ŽLUGIMO DIENOMIS
DR. KOSTAS JURGĖLA
Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo 1793 metais buvo aišku, kad rusai nepaliks Lietuvos ramybėje. Lietuvai buvo leista laikyti tik 5000 kariuomenės, o lenkams—
10.000. Tačiau rusų okupacinės armijos buvo dusyk daugiau — net
30.000. Taigi, kiekvieną lietuvį ir lenką kareivį saugojo po du rusu, nekalbant jau apie prūsus ir austrus, kurie neskubėjo išeiti. Todėl lietuviai altsisakė ant kelių klūpoti: jie nutarė savo laisvę ir garbę apginti.
1794 m. kovo mėn. lenkai sukilo Krokuvoje ir sudarė tautinę vyriausybę, lietuvio Tado Kosciuškos vadovaujamą. Netrukus, balandžio 17 d. žemaičiai pradėjo sukilimą Šiauliuose, o per šventą Jurgį, balandžio 23 d. Vilniuje sukilo Lietuvos kariuomenė ir vilniečiai. Maskoliai išbėgiojo iš Lietuvos. Varšuvoje pasižymėjo kretingiškis žydas Berkus Joselevičius ir kurpius Kilinskis. Vilniuje pasižymėjo artilerijos pulkininkas Jokūbas Jasinskis, ir susikūrė Tautinė Lietuvos Taryba. Lietuviai valstiečiai ir miestų biednuomenė visur karštai griebėsi ginklo prieš maskolius.
Lietuviai savanoriai sumušė rusų kariuomenę ties Žagare, Joniškiu, Biržais, Pušalotu, Žiežmariais, ir Panevėžy ir visur naikino baudžiavų likučius. Pasisekimų padrąsinti, lietuviai uždarė rusų įgulą Bauskėje ir įsiveržė į Kuršą. Telšių sukilėlių vadas Vaitkevičius tarp Palangos ir Klaipėdos nukirto rusų susisiekimą su prūsais. Luko Kalinauskio žemaičių dalinys jūroje užgrobė prūsų karo laivą su ginklais, skirtais rusams. Tomas Vavreckis iš Vilniaus atvyko Žemaitijon ir, drauge su Vaitkevičium, prasimušė pro rusus ir birželio 25 d. užėmė Liepoją. Sukilime dalyvavo ir istoriko Simano Daukanto tėvas ir busimasis istorikas Teodoras Narbutas. Žemaičiai sukurstė latvius valstiečius ir miestiečius dėtis prie sukilimo ir privertė baronus panaikinti baudžiavas. Visoj Žemaitijoj ir laisvoje Kuršo dalyje baudžiavos išnyko, žemaičiai užėmė Ventspilį ir įsigijo daugiau ginklų. Liepos 12 d. rusai atsiėmė Liepoją, bet po 12 dienų žemaičiai naujai paveržė Liepoją iš rusų kariuomenės. Stambiems rusų daliniams artėjant, rugpiūčio 11 d. žemaičiai pasitraukė iš Latvijos, bet keli šimtai latvių valstiečių išėjo su jais.
Rugpiūčio 12 d. rusams užėmus Vilnių, nutarta trauktis į Lenkiją. Ukmergės, Zarasų ir Švenčionių sukilėliai pasuko prieš Daugpilį, kad nuviliotų rusų pajėgas nuo lietuvių kariuomenės branduolio. Pora tūkstančių Grabausko karių iš Varėnos pasuko į rytus, rusų kariuomenės užnugario ryšiams ardyti. Vavreckio žemaičiai Prūsų pasieniu prasiskynė sau kelią į pietus, ir ties Baltstoge susijungė su Romualdo Giedraičio vadovaujama Lietuvos kariuomene. Deja, spalių 10 d. prie Maciejovicų kaimo ištiko nelaimė. Lenkai dalgininkai ir lietuviai raiteliai neatsilaikė prieš sutelktą rusų artileriją ir reguliarią armiją stambiose kautynėse. Sužeistasis Kosciuška pateko rusų nelaisvėn ir sukilimo vadovybę perėmė kitas lietuvis — Vavreckis. Mėginta neleisti rusų ir prūsų armijoms susijungti. Tačiau 1794 m. lapkričio 4 d. aušros prieblandoje po keturių valandų žiaurių kautynių krito Varšuvos priemiestis Praga. Rusų maršalas Suvorovas, dabar bolševikų garbinamas “herojus,” leido maskoliams “paulioti”. Įtūžę rusai neėmė belaisvių ir nerodė jokio pasigailėjimo kariams, moterims ir kūdikiams. Rusai išskerdė po kautynių apie 20.000 vyrų, moterų ir vaikų. Pragos skerdynėse žuvo tarp 5.000—7.000 lietuvių, jų tarpe Jasinskis. Kiti lietuviai metėsi į partizaninį karą.
Austrai pribaigė sukilimą. Tūkstančiai lietuvių patraukė į Vakarus, į Napoleono legionus. Kiti tūkstančiai buvo ištremti Sibiran. Gaisrų nušviesta, kapais išvagota Lietuva baigė daugelio šimtmečių didingą, kūrybingą valstybinį gyvenimą: Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė mirė. Prūsai pasisavino Užnemunę, o rusai likusią Lietuvą. 1796 m. sausio 31 d. rusų generolas Riepnin paskelbė, kad Lietuva į šiaurę nuo Nemuno prijungta prie Rusijos. Pirmą kartą žmonijos istorijoj — pažangi krikščioniška valstybė buvo nuo žemės paviršiaus nušluota plėšrių kaimynų.
Lietuvoje įsiviešpatavo 120 metų trukusi tamsi naktis. Tautinis lietuvių atgimimas visam šimtmečiui sukliudytas. Pažangioji Lietuva paversta tamsios Rusijos užkampiu, garnizonų, tvirtovių ir karo stoviu valdomu kraštu. Lietuva atkirsta nuo jūros, nuo Vakarų. Lietuvos miestai sunyko, prekybą perėmė kitataučiai, mokyklos retėjo, įvestos maskoliškos baudžiavos, žmogus tapo pono nuosavybe, laisvieji valstiečiai paversti baudžiauninkais. Tai tokią vergovę okupanto tarnai šiandien liepia lietuviams garbinti.
1954m. 7
PAVOJINGAS REIKALAS
Būti Rusijoje valdžios pareigūnu, kąip gyvenimas rodo, pavojingas reikalas, palyginti, dažnai gyvybės pareikalaująs.
Nuo 1917 m., neskaitant jau Berijos, kaip šnipai ir išdavikai sušaudyti:
Devyni iš 11 kabineto ministerių, valdžios vietas užėmę 1936 m.;
penki iš 7 buvusių centralinio vykdomojo komiteto pirmininkų;
43 iš 53 komunistų partijos centralinės organizacijos sekretorių:
15 iš 27 vyriausių komunistų, priėmusių 1936 m. konstituciją;
70 iš 80 sovietų karo tarybos narių;
3 iš kiekvieno penktuko sovietų armijos maršalų;
ir pagaliau visi buvę 1917 m. Lenino pirmojo kabineto nariai, žinoma, išskyrus Staliną.
DOKUMENTŲ KALBA
JUOZAS VALTYS
Mūsų istorijoje 1940 m. bus atžymėti, kaip metai, kada grobuoniški rusai su tokio pat kailio vokiečiais “geresnio pasaulio sutvarkymo intencijai” sugalvojo ir įvykdė Lietuvos — šiuo kartu ir kitų Baltijos valstybių — įprastinį pasidalinimą, iš eilės— ketvirtąjį.
Tie, kurie tvirtina apie “savanorišką” Lietuvos įsijungimą į raudonųjų imperiją, yra nesveiko proto vapaliotojai, — ne kas kitas. Ir mūsų pačių kalbos, va, kaip blogai, kad ginklo nepakėlėm, ir kito galo kaltinimai yra tušti burbulai, kuriais mes patys tiktai aptemdom tikrąją faktų šviesą.
Tiesa, ilgokai nežinotos rusų— vokiečių diplomatų slaptų sutarčių paslaptys ir kiti vingiai. Ačiū amerikiečiams visos tos slaptybės iškilo į dienos šviesą. Tų sutarčių originalai karo pabaigoje buvo Vokietijoje atrasti ir tuoj į Valstybės Departamento archyvus Vašingtone perkelti.
Ten, pav., jūs galite rasti Ribentropo ir Molotovo sutartį, kurioj keliais žodžiais susitarta sutrypti Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių nepriklausomybes. Tas dokumentas yra 0325 lentynoje, serijos nr.—F2.
Greta to sudėtos kitos sutartys, protokolai ir pranešimai, kaip priešo norėta niekšingiau paglemžti Lietuvą. Tarp kitko, ten užtiksite pranešimą, kur pranešta, kad Molotovas siūlo Hitleriui 3.860.000 dol., vadinasi, puse kainos, kurią JAV sumokėjo už Alaskos perleidimą, už tai, kad Suvalkija būtų grąžinta į rusų sferą.
Įsidėmėtina, visa tai surašyta juodu ant balto, yra tikri parašai ir tikros antspaudos, kurių teisingumu niekas negali suabejoti.
Apie šias vokiečių-rusų niekšybes ir klastas Valstybės Departamentas 1948 m. paskelbė pasauliui, išleisdamas tų “slaptų” sutarčių rinkinį—Nazi-Soviet Relations 1939—1941.
Gaila, kad to rinkinio vertimo neturime išsivertę lietuviškai. Tuo tarpu mūsų knygų leidėjai užverčia skaitytoją senienomis, nepagalvodami apie reikalingumą atskleisti dokumentų, pagal kuriuos priešas pagrobė mūsų Tėvynę.
LIETUVOS KARO MOKYKLOS I LAIDA, IŠLEISTA 1919 M. LIEPOS 6 D. KAUNE
KARUŽAI:
1. Ant. Pranculis
2. Alg. Matulionis
3. Pr. Barkauskas
4. Jurgis Sidaravičius
5. Petras Daukšys
6. Kazys Ališauskas
7. Pr. Telksnys
8. Jonas Matelis
9. Aba Gonionskis
10. Ant. Augustaitis
11. Juoz. Lėveris
12. Mikas Kivlevičius
13. Br. Mickeliūnas
14. Pr. Budreckas
15. Ant. Pabedinskas
16. Ant. Kazlauskas
17. Alekas Šimkus
18. Petras Steikūnas
19. Juozas Černius
20. Vincas Miškinis
21. Aleks. Urbelis
22. Jonas Paliulionis
23. Jonas Jankus
24. Andrius Klemas
25. Jonas Steikūnas
26. Petr. Ramanauskas
27. Leonas Balzaras
28. Casp. Macinskas
29. St. Čepas
30. Juozas Maurukas
31. Just. Kunsaitis
32. Pranas Būdvytis
33. Juozas Navickas
34. Zigmas Rumša
35. Alf. Baniulis
36. Stasys Bagdonas
37. Alb. Čepauskas
38. Vytas Statkus
39. Juoz. Gražulis
40. Meč. Kareiva
41. Kazys Matulaitis
42. Sim. Sidabras
43. Vl. Juodeika
44. Vl. Karvelis
45. Kazys Taruška
46. Leon. Šeštakauskas
47. Kazys Jasėnas
48. Vincas Aleksandravičius
49. Kazys Rudminas
50. Alf. Zubrys
51. Kazys Kepalas
52. Pov. Babickas
53. Aloyzas Banys
54. Juozas Barauskas
55. Juozas Bukota
56. Vinc. Jasulaitis
57. Stasys Jurgutis
58. Jul. Matulevičius
59. Pov. Meškauskas
60. Pr. Povilaitis
61. Jonas Rauba
62. VI. Sidzikauskas
63. Jon. Stapulionis
64. Balys Steikūnas
65. Dom. Steponavičius
66. Juozas Šipelis
67. Vincas Šmulkštys
68. Juozas Vėbra
69. Leonas Valkūnas
70. Vincas Žilys
71. Jurgis Balkūnas
72. Juozas Bačkus
73. Kazys Gudelis
74. Jurgis Kiaunis
75. Kazys Labutis
76. Juozas Makusevičius
77. Leonas Račiūnas
78. Juozas Skaisgiris
79. Adomas Smetona
80. Aleks. Šilauskas
81. Leonas Vedeckas
82. Ant. Vosylius
83. Juozas Vrubliauskas
84. Ant. Žukauskas
85. Juozas Audžejauskas
86. Jonas Čemauskas
87. Pijus Dovydaitis
88. Juozas Gegžna
89. Jonas Melys.
Išleisti puskarininkiais:
1. Kazys Ambraziejus
2. Stasys Čenkus
3. Serafinas Oželis
4. Ant. Šova
5. Edv. Migevičius
6. Alf. Antanaitis
7. Ben. Juškaitis.
1954m. 9
A. MAČIUS RAŠO APIE ANŲ LAIKŲ PARTIZANUS
Lietuvos partizanų karininkai. (Veidai užklijuoti, kad priešas neatpažintų)
VAISTININKAI PARTIZANAI
Trečiokas Antanas. Gruzdžių vaistininkas. Gimė 1888 m. Svėdasų parap. 1905 m. revoliucijos metu skleisdavo žmonių tarpe įvairias proklamacijas, knygas, sakydavo prakalbas. Paskiau žandarų jieškomas paspruko į Rusiją. Grįžęs į Lietuvą organizavo partizanus. kurie sėkmingai kovojo su bermotininkais. Vėliau organizavo šaulius. Rašinėjo korespondencijas į “Vilniaus Žinias,” “Lietuvos Ūkininką,” “Lietuvos Žinias”, “Sietyną”, “Šiaulių Naujienas.” Yra įsteigęs daug draugijų.
Laukaitis Antanas. Leipalingio vaistininkas. Gimė 1890 m lapkričio 3 d. Prienų parap. Giniūnų k. 1918 m. grįžęs su broliu prelatu (buvęs Dumos atst.) iš Rusijos, kaikurį laiką ėjo Seinų apskr. viršininko pareigas. 1919 įsteigė Leipalingyje vaistinę ir įsijungė į visuomenės darbą. 1919 m. VIII. 27 lenkų partizanai ir lenkų raiteliai (apie 100 žmonių) nuginklavo mūsų sargybas, užpuolė Leipalingio miestelį ir negailestingai išplėšė ir sunaikino A. Laukaičio vaistinę ir butą. Pats su žmona spėjo pasislėpti, o tarnaitė buvo žiauriai sumušta už nepasakymą, kur yra A. Laukaitis, ir dar pagrasino ją nušauti. Nuo to laiko prasidėjo jo partizaniškas gyvenimas, kuris pasibaigė tik 1923 m., likvidavus neutralią zoną ir sunaikinus lenkų tvirtovę Varviškės kaime. Vaistinę šiaip taip atstatė. 1920 m. X 27 d. lenkai pralaužė frontą ties Seinais ir vėl užėmė Leipalingį. A. Laukaitis su lietuviais partizanais pasitraukė. Tada lenkai antrą kartą apiplėšė ir sunaikino jo vaistinę, išvežė visus baldus, drabužius ir t. t. Norėjo sudeginti ir jo namą, bet kaimynai vos atprašė. Kaip šaulys, dalyvavo mūšiuose su lenkais ties Kazuliais, Didžiasaliu, Dulkininkais, Varviške ir kt. Lenkai tais laikais jam padarė apie 20.000 litų nuostolių, ir pats su žmona tik per plauką išliko gyvi. Mirė Nepriklausomoj Lietuvoje.
Valeika Matas. Giedraičių vaistininkas. Gimė 1878 m. rugsėjo 11 d. Pasvalio parap. Mokydamasis Mintaujos gimnazijoje priklausė slaptai mokinių draugijėlei “Kūdikis.” 1896 m. persikėlė į Rygą, bet čia susilaukė kratos ir arešto Rygos kalėjime už siuntimą lietuviškų knygų iš Mintaujos į Liepoją. Išleistas iš kalėjimo išsiunčiamas į tėviškę ir atiduodamas policijos priežiūrai. 1897 m. susilaukė 8 kratas ir išsiųstas į Taliną žandarų priežiūrom 1908 m. grįžta į Lietuvą ir apsigyvena Giedraičiuose. Čia įsteigė visokių draugijų, koperatyvų, kursų. Per pirmąjį karą atsidūrė Kazaniuje. 1918 m. grįžęs į Giedraičius rado viską sunaikinta. Suorganizavo lietuvių miliciją ir partizanų būvį iš 52 žmonių. Lenkams užėmus Giedraičius, 1919 m. liepos 21 d. lenkų buvo areštuotas ir išvežtas į Vilnių Lukiškių kalėjiman, bet žmonos ir kitų rūpesčiu po mėnesio buvo paleistas. Parašė ir išleido knygą: 25 metai Vilniaus krašte. Mirė 1937 m. VI. 1 d. Birštone, širdies liga. Palaidotas Kaune.
AKIPLĖŠIŠKAS LENKŲ PARTIZANAS
Pradžia 1920 m. rudens. Traukinys sustojo Dūkštų stotyje Išlipu. Atsiimu iš bagažo atvežtus baldus ir kitus daiktus. Stoties viršininkas kažkoks rusas ar lenkas prisiartinęs prie manęs prašo išversti į rusų kalbą kažkokį gautą tarnybinį raštą lietuvių kalba. “Velnias žino kas čia per kalba, kad nieko nesuprantu,” — kalba jis man. Tuo laiku prisistato man kažkoks jaunas geležinkelietis lenkų uniforma, sakydamas, kad jis turįs arklį ir galįs mane nuvežti į Salakus (12 km. nuo Dūkštų). Sutinku.
Vežimas pilnas prikrautas. Sėdėti nėra vietos. Einame pėsčiomis. Kelyje išsikalbame. Labai kalbus. Išsijuosęs giria lenkus ir lenkų tvarką, sakydamas, kad prie lenkų valdžios buvo visiems gerai gyventi, visiems užteko darbo ir visi gerai uždirbdavo. Lietuva maža ir neturtinga, nieko savo neturinti ir visi mes badu pastipsime, ir t. t. Bandžiau prieštarauti. Puškelyje, sustabdęs vežimą, paprašė manęs dar jam pridėti tiek, kiek buvo sulygta arba jis iškraus daiktus ir važiuos atgal. Turėjau sutikti. Vėliau patyriau, kad jis buvo lenkų partizanas.
ZARASŲ KALĖJIMO VIRŠININKAS TARNAVO LENKAMS
Zarasų kalėjimo viršininku tais laikais buvo kažkoks sulenkėjęs rusas. Už priešvalstybinį nusistatymą mūsų valdžios buvo prašalintas. Atsikeršindamas lietuviams, perėjo frontą, iš rusų ir lenkų suorganizavo partizanų būrį ir užpuldinėdavo ramius lietuvius ūkininkus. Terorizavo visą apylinkę. Mūsų partizanai, Petro Šiaudinio vadovaujami, greit visą tą gaują likvidavo. o buvusį jų vadą, Zarasų kalėjimo viršininką, sučiupo gyvą. Keletą dienų palaikė Salake. Varant į Uteną kelyje mėgino pabėgti, bet buvo nušautas.
UŽPULTAS DIDŽIASALIS
(3 km. nuo Dūkštų)
Didžiulė lenkų gauja vieną naktį užpuolė lietuvių kaimą Didžiasalį. Viena suaugusi mergaitė, iššokusi pro langą, bandė pabėgti ir pranešti mūsiškiams partizanams apie lenkų užpuolimą, bet buvo nušauta. Vienas amerikietis lietuvis, neseniai grįžęs į Lietuvą, mėginęs pasipriešinti, buvo nušautas, apiplėštas, o jo auksiniai dantys išlupti dar pusgyviui tebesant. Dar keletą vyrų nužudė, apiplėšė kaimą ir išsinešdino atgal i Dūkštus. Kartu išsivarė dar 7 lietuvius nesuspėjusius pasprukti. Iš Dūkštų tie jauni vyrukai buvo nuvaryti į Breslavą ir ten nežmoniškai kankinti, kojų padai deginami, kaulai laužomi, aukštyn kojomis pakabinami, vis reikalaujant prisipažinti, kad yra lietuvių partizanai ir išduoti kitus partizanus, esančius užfrontėje (t. y. lenkų pusėje). Pats esu kalbėjęs su vieru sugrįžusiu ir mačiau jo neužgijusias žaizdas.
PARTIZANŲVADAS PETRAS ŠIAUDINIS
Partizanas Petras Šiaudinis, vilnietis, ilgą laiką vadovavo lietuvių partizanams užfrontėje. Buveinę turėjo Salake. Dažnai pereidavo į lenkų pusę duoti nurodymus savo partizanams ir aptarti su jais tolimesnius žygius. Jam buvo žinomi visi takeliai, keliai ir keleliai.
P. Šiaudinio partizanai lenkų okupuotoje dalyje sučiupdavo lenkus partizanus — plėšikus ir per frontą atvarydavo į Salakus ir čia juos perduodavo lietuvių policijai o patys prasišalindavo atgal į užfrontę. Visi užfrontės P. Šiaudinio partizanai buvo gerai suorganizuoti ir aprūpinti ginklais ir sprogstamąja medžiaga. Neveltui lenkai buvo paskyrę 10.000 zlotų už Šiaudinio galvą.
LIETUVIŲ MOKYKLOS UŽPUOLIMAS
Viena lietuvių mokykla buvo lenko dvarininko Gubavos dvare 8 km. nuo Salako ir 4 km. nuo Dūkštų. To lenko dvarininko prikalbėti lenkų kareiviai su leitenantu priekyje užpuolė minėtą dvarą lietuvių pusėje.
Mokytoja suspėjo duoti žinią mūsų kareiviams ir partizanams. Tais laikais Salake stovėjo pagarsėję lietuviai dragūnai, “Geležinio Vilko” pulko dalinys. Tie “vilkai” buvo gerokai lenkams įvarę baimės ir jie jų labai bijojo. Mūsų karininkai, gavę pranešimą apie lenkų įsibrovimą į Gubavos dvarą, tuojau pat išlėkė su savo “vilkais”. Partizanai laukė kelyje. Lenkai įsiveržėliai be baimės vaišinosi, o lietuvių mokytoja juos ragino valgyti ir gerti ir laiką vilkino, kad mūsiškiai suskubtų atvykti.
Nudėję lenkų sargybą, lentenantas Kir. žaibo greitumu įsibrovė vienas pats į kambarį, rankoje iškėlęs rev volverį ir sušuko: “Rankas aukštyn!” Nusigandę lenkai pakėlė rankas ir ramiai atidavė savo ginklus. Rezultate: užmušti 3 lenkai, paimti į nelaisvę aštuoni, jų tarpe vienas leitenantas ir leitenanto “žmona” Paimti 2 kulkosvaidžiai, 10 šautuvų ir keletas arklių. Iš mūsų pusės sužeistų ir užmuštų nebuvo.
MALVINA VALEIKIENĖ
Malvina Valeikienė, vidurinės mokyklos Giedraičiuose vedėja, vaistininko Mato Valeikos žmona, karo metu su lenkais didžiausiu atsidėjimu ir rūpestingumu rūpinosi mūsų sužeistais kareiviais, likusiais mūšių lauke užfrontėje. Tuo momentu užmiršdavo vargą ir pavojus. Surankiojus, tuoj perrišdavo žaizdas, nuramindavo ir atgabendavo į saugesnę vietą, kad paskiau, progai pasitaikius, galėtų išgabenti į Ukmergės ligoninę. Be to, ji suteikdavo lietuvių kariams svarbių žinių apie lenkų jėgas.
Per antrąsias Giedraičių kautynes, kada visi miestelio gyventojai išsislapstė ir aplink siautė pragaras, tik viena M. Valeikienė vaikščiojo po miestelį laukdama geros progos, kad kaip nors greičiau padėtų sužeistiems lietuvių kariams. Per pirmąjį lietuvių pasitraukimą iš Giedraičių buvo lenkų suimta, tardyta, mušta ir kankinta, kad išduotų lietuvių partizanus. Jos vyras, Matas Valeika, Giedraičių vaistininkas, buvo suorganizavęs būrį partizanų iš 52 žmonių. Jai neprisipažinus, buvo atiduota karo teismui, bet mūsų kariams staiga išvijus lenkus iš Giedraičių, nesuspėjo įvykdyti tos bausmės. Paskutinį sykį mūsiškiams užėmus Giedraičius, kareiviai buvo taip nuvargę, kad nebepajėgė surinkti mūsų sužeistųjų. Tai matydama, p. M. Valeikienė, atėjusi su keliais miesto gyventojais, pulko vadui Petraičiui sako: “ponas vade, nurodykite man, kuriose vietose liko mūsų sužeistieji?” Vadui nurodžius kautynių vietas, ji su savo vyrais, pasiėmę žibintus, per visą naktį j ieškojo ir rinko sužeistuosius. Tuo būdu M. Valeikienė su savo vyrais išgelbėjo iš mirties ne vieną karį ar bent palengvino jų kančias.
IŠ PARTIZANŲ KARŲ ISTORIJOS
MAŽASIS KARAS
Kariniai veiksniai prieš sukilėlius, necivilizuotas tauteles, kai reguliari kariuomenė veikia prieš nereguliarias priešo pajėgas, pav. partizanus, vadinami mažuoju karu, arba guerilla, ispaniškai reiškiantį mažą karą.
Šitas terminas nereiškia kampanijos didumo. Pav. 1894—95 m. karas tarp Japonijos ir Kinijos, nors abi pusės naudojo dideles pajėgas, gali būti vadinamas mažuoju karu. Vienoj pusėj buvo gerai aprūpinta, drausminga, reguliari kariuomenė, o antroj, nors didelės jėgos, tačiau sudarytos iš palaidų, nedrausmingų, neapmokytų ir nereguliarių dalių.
Kai reguliari kariuomenė naudojama civilizuotame krašte malšinti sukilimą ar riaušes, kyla partizaninis karas. Sukilėliai sudarę šalininkų, arba partizanų grupes priešinasi reguliariai kariuomenei, kuri gali būti sava arba okupanto. Partizaninį karą gali pradėti ir tautelės, sukilę prieš imperialistus valdovus, toks karas dažnai kyla kolonijose ir kartais vadinamas kolonijų karu. Tokių karų pavyzdžiu gali būti jungtinė Britų ir Prancūzų ekspansija Indijoje į Peiho, malšinant indų sukilimą; Britų veiksmai prieš Egiptą 1882 m. arba Jungtinių Amerikos Valstybių kariuomenės veiksmai prieš indėnus.
Mažieji karai kariaujami visai kitose sąlygose kaip didieji. Karo menas turi būti pritaikomas šioms specialiom sąlygom. Tačiau pagrindinės karo meno taisyklės ir principai lieka tie patys. Partizaninis karas yra neatvira kova. Veiksmai vyksta sunkiai prieinamose vietovėse, kur nėra susisiekimo linijų ar sunku jas palaikyti, menkos informacijos ir staigūs veiksmai, dažnai kintančios aplinkybės karinėms reguliarioms dalims sudaro labai sunkias sąlygas. Įdomus mažųjų karų pobūdis yra tas, kad žiūrint iš strateginio taško reguliari kariuomenė yra blogesnėje padėtyje už priešą, bet taktiniu požiūriu ji yra stipresnė ir geresnėje padėtyje už partizanus. Reguliari kariuomenė yra pririšta prie tiekimo bazių ir susisiekimo linijų, tuo tarpu partizanai turi visišką judėjimo laisvę ir gali iš bet kurios krypties veikti prieš kariuomenės bazes, mažus jos dalinius ir susisiekimo linijas. Kiek daug jėgų reikia saugoti susisiekimo ir tiekimo linijas rodo, kad ir 1880 m. ekspedicija į Afganistaną. Iš ekspedicinio korpo linijų apsaugai buvo paskirta 15.000 vyrų ir veiksmams liko tik 12.000.
Turėdami veiksmų laisvę partizanai gali staiga susikoncentruoti ir taip pat greitai išsiskirstyti.
Tačiau kautynėse reguliari kariuomenė yra stipresnė. Nes organizacija, technika ir resursai yra jos pusėje. Todėl reguliarios kariuomenės uždavinys yra privesti partizanus prie kautynių, užangažuojant jų ko didesnes pajėgas, kad vienu smūgiu jas visas sunaikintų. Ilgi manevrai ir judėjimai daugiau vargina kariuomenę kaip partizanus, beto duoda jiems laiko ir progų suorganizuoti netikėtumus. Partizaninio karo pobūdis labai blogai veikia reguliarios kariuomenės moralę. Užpuolimai, pasalos, kelių atkirtimai, varginantys nakties veiksmai neduoda didelėms kariuomenės dalims poilsio. Partizanai geriau žinodami vietovę, naudodami mažus būrius gali pastoti kelią stiprioms kariuomenės dalims.
Didysis Kaukazo tautelių vadas Šamilis ištisais metais tokiu kariavimo būdu vargino rusų kariuomenę ir tik perėjęs į tiesioginės kovos būdą, buvo sumuštas. 1863 m. sukilimas buvo greitai likviduotas, nes lenkų ir lietuvių sukilėliai ėjo atviron kovon prieš daug stipresnes rusų kariuomenės pajėgas. Jei būtų naudotas grynas partizaninis karas, sukilimas būtų užtrukęs daug ilgiau ir, žiūrint aplinkybių, būtų galėjęs įvairiai pasibaigti.
Partizaninio karo esmė yra išvengti lemiamo mūšio, kurio reguliari kariuomenė siekia. Tik gerai šitos kovos esmę supratę iškilo toki dideli partizanų ir sukilėlių vadai kaip Abd-el-Kader, Šamilis De-la-Rey, De Wet, Botha ir kiti.
Visais laikais reguliari kariuomenė nemėgo partizaninio karo, nes gero vado rankose ir mažas partizanų būrys yra rimta kliūtis. Toks buvo Fra Diavolo Kalabrijoj ir kazokų būriai veikiantys prieš Napoleono Didžiąją Armiją jai besitraukiant iš Rusijos.
Partizanų karo meno esmė yra mažo masto ir riboto tikslo, staigūs ir netikėti puolimai ir greitas pasitraukimas ir dingimas. Būrai kare su Britais kartais ir didelius dalinius mokėjo taip panaudoti. Alžyro karo metu prancūzų priešas Abd-el-Kader, pusiau civilizuotų kalnų Berberų vadas, žinojo, kad atviroje kovoje su prancūzu kariuomene jis tuoj žlugtų. Todėl naudodamas partizaninius metodus, jis keletą metų kirto prancūzų komunikacijas, grobė jų tiekimo centrus, užpuldinėdavo žygio voras ir gurguoles. Kol prancūzai susiorganizuodavo kautynėms, jis su savo būriu dingdavo dykumoje.
Naudoti vien tik taktinius metodus kovoje prieš partizanus reikštų neužbaigiamą karą. Kadangi partizanai semiasi sau jėgų iš vietos gyventojų ir krašto ūkio, partizaninio karo apimtis iš taktinės pereina į strateginę. Norint sunaikinti partizanus imamasi naikinti krašto ūkis ir gyventojai perkeliami kitur, atkeliant kitus, nepalankius partizanams. Tuo būdu atimamas partizanams maisto šaltinis ir šalininkai. Tokius metodus bolševikai naudoja dabar Lietuvoje ir visuose jų okupuotuose kraštuose.
Vadinamame Pusiasalio Kare, užtrukusiame 5 metus, Napoleono kariuomenė be vargo sumušdavo Ispanų reguliarią kariuomenę. Tačiau Ispanų kariuomenės sumušimas, anot Liddell Hart, buvo pralaimėtojo laimėjimas. Išblaškyta ispanų kariuomenė pradėjo partizaninį karą ir, remiama vietos gyventojų, išvystė tokio masto mažąjį karą, kad net labai stambios prancūzų pajėgos nepajėgė Ispanijos išlaikyti ir, anglams atsiuntus pagalbą, buvo išstumtos atgal į Prancūziją. Spėjama, kad nuo partizanų rankų kasdien žūdavo apie 100 prancūzų kareivių. Toki nuostoliai ir ypač moralinis smūgis buvo nepakeliami ir dideliai kariuomenei. Po kalnuotą ir plačią Ispaniją išsisklaidę partizanai buvo nenugalimi. Iš 300.000 vyrų armijos prancūzai galėjo paskirti tik 65.000 vyrų Portugalijos kampanijai. Visa likusi kariuomenės masė buvo užimta susisiekimo kelių ir bazių apsaugai nuo partizanų. Tai vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip partizaninis karas gali surišti rankas labai stambioms karinėms jėgoms ir neleisti pasiekti karinei vadovybei jos užsimotų tikslų. Z. R.
VIENODI KAILIAI, BET SPALVA KITA
SIMAS SUŽIEDĖLIS
Muravjovas pakorė 129 žmones, 1000 ištrėmė į Sibirą, uždarė 84 bažnyčias, 30 vienuolynų, atgabeno 7000 burliokų . . .
Vieną rytmetį prie generalgubernatoriaus Mikalojaus Muravjovo paminklo Vilniuje susirinko gaujos šunų ir pradėjo baisiai staugti. Pasirodė, kad paminklas buvo išteptas vilko taukais. Tokiu nepaprastu būdu vilniečiai išreiškė savo įtūžimą, kad jų mieste atsirado paminklas žmogui vilkui — lietuvių tautos korikui Muravjovui.
“Koriko” vardą Muravjovas įsigijo dar Rusijoje gyvendamas. Kas tiktai carui užsimindavo, kad žmonėm reikia duoti daugiau laisvės, Muravjovas siūlydavo tą pakarti.
Muravjovas korikas į Lietuvą buvo atsiųstas caro Aleksandro II 1863 metų sukilimui malšinti. Jis buvo paskirtas Vilniaus generalgubernatorium, kuriuo išbuvo dvejus metus. Prieš tai buvo Gardino gubernatorium ir pasižymėjo dideliu žiaurumu spausdamas lietuvius ir gudus. Dar labiau siautėjo Vilniuje atsiradęs. Jis buvo pasistatęs sau tris uždavinius: iškarti visus, kas tik reikalavo laisvės ir priešinosi rusų valdžiai: surusinti lietuvių tautą ir žemę — padaryti iš jos “ištino ruskij kraj”: suprovoslavinti katalikus. Kokiomis priemonėmis jis to siekė ir kiek jos panašios į dabartinį bolševikų terorą?
Pirmiausia Muravjovas griebėsi užgniaužti betkokį lietuvių laisvės siekimą. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, pasitelkus kazokus ir žandarus, kurie su priemonėm nesiskaitė. Muravjovo valdžios ženklu buvo kartuvės, pastatytos Lukiškių aikštėje, Vilniuje. Sukilėliai buvo kariami dienos metu, o žmonės varomi žiūrėti. Patsai Muravjovas pranešė viešai pakoręs 129 žmones, 400 išsiuntė į kariuomenės drausmės batalijonus, apie 900 sukišo į sunkiųjų darbų kalėjimus, arti 1000 nugrūdo į katorgą, virš 7000 nutrėmė į Sibirą ir kitas Rusijos žemes. Iš tikrųjų nuo Muravjovo Koriko nukentėjo žymiai daugiau žmonių, nes niekas neskaitė kovose žuvusiųjų, iš pasalų nužudytųjų, pabėgusiųjų ir daug daugiau ištremtųjų. Muravjovas pirmas pradėjo masiškai tremti į Sibirą. Jau tada į Rusiją buvo išvaryti pėsčiomis ištisi kaimai. Buvo ir tokių vietų, kur sodybos sudegintos ir neliko nė žymės, kad ten žmonių gyventa (Ibenai, Užpaliai, Miškaičiai). Ar ne tas pats daroma ir dabar Lietuvoje?
Bolševikai dabar vykdo ir antrąjį Muravjovo Koriko užsimojimą — lietuvius išnaikinti arba iškeldinti iš jų žemės, o rusus Lietuvoje įkurdinti. Muravjovas per porą metų atgabeno apie 7000 rusų ir įkurdino juos gerose žemėse; tam jis konfiskavo 2000 stambių ūkių. Lietuviams, ypač katalikam, savam krašte žemės įsigyti neleido. Siekdamas Lietuvą surusinti, jis prigrūdo daug rusų valdininkų, uždarė 150 gražiai veikusių lietuviškų mokyklų, kūrė rusiškas ir leido tik rusam mokytojauti. Lietuvių kalba buvo draudžiama dėstyti ir lietuviškai įstaigose kalbėti. Uždraudė lietuviams ir spaudą, versdamas rusiškom raidėm skaityti bei rašyti ir rusiškai mokytis. Ir dabar, antai, bolševikų laikraštis “Zaria Vostoka” rašo, kad tautinės kalbos socialistinėje santvarkoje turėsiančios išnykti — užleisti vietą rusiškajai. Ir čia bolševikai neatsilieka nuo Muravjovo Koriko.
Trečias Muravjovo Koriko siekimas Lietuvoje buvo sugriauti Katalikų Bažnyčią. Jisai uždarė 30 vienuolynų ir konfiskavo jų turtus, uždarė taip pat 32 bažnyčias ir 52 koplyčias, neleido naujų statyti ir senų remontuoti. Muravjovas, kaip ir bolševikai, persekiojo katalikus kunigus: 66 kunigus ir Vilniaus vyskupą ištrėmė į Rusiją. Likusiems kunigams neleido išvykti be leidimo iš savo parapijos, cenzūravo pamokslus, sekė kiekvieną jų žingsni, apstatę žandarais ir šnipais. Kliuvo Muravjovui Korikui ir Lietuvos kryžiai pakelėse ir prie namų: jie buvo rusų žandarų nuvartyti ir nupjaustyti. Tas pats daroma ir dabar Lietuvoje bolševikų rankomis.
Muravjovo Koriko siautėjimas, trukęs dvejus metus, buvo ir kitų iš Rusijos atsiųstų gubernatorių kartojamas. Tačiau lietuvių tauta nepalūžo tuose persekiojimuose: ji apgynė ir savo kalbą, ir savo tikėjimą, ir net savo laisvę. Apgins ir nuo naujų bolševikinių muravjovų korikų.
1954m. 10
PRAGOS SKERDYNIŲ SUKAKTIS
DR. K. JURGĖLA
Lapkričio ketvirtą dieną suėjo lygiai šimtas šešiasdešimt metų kaip lietuvių tauta skaudžiai patyrė rusiškosios okupacijos barbariškumą. Tai rusų maršalo Aleksandro Suvorovo pravestų Varšuvos priemiesčio Pragos skerdynių sukaktis.
1794 metais rugpiūčio mėnesį žemaičiai partizanai, drauge su būreliu latvių baudžiauninkų, turėjo pasitraukti iš Kuršo. Lietuvos karinės vadovybės buvo nutarta trauktis į Lenkiją. Pora tūkstančių vyrų, vadovaujamų Stepono Grabausko, iš Varėnos patraukė į rvtus tikslu ardyti rusų okupacinės kariuomenės ryšius. Šis dalinys nužygiavo ligi Bobruisko, kur buvo galutinai sumuštas. Ukmergės, Zarasų ir Švenčionių partizanai patraukė prieš Daugpilį, kad atitrauktų dėmesį nuo likusios lietuvių kariuomenės. Vavrečkio vadovaujami žemaičiai per Sūduvą, prūsų pasieniu ir nuolat susiremdami su vokiečiais, patraukė į pietus. Generolo Romualdo Giedraičio vadovaujama reguliari Lietuvos kariuomenė patraukė į pietus iš Vilniaus. Abidvi Lietuvos karių voros susijungė ties Baltstoge. Sukilimo vadui Tadui Kosciuškai patekus rusų nelaisvėn, Vavreckis buvo paskirtas vyriausiuoju vadu. Suvorovo, Ferseno ir Derfeldeno rusų korpams susijungus, 35,-000, maskolių, lapkričio ketvirtai auštant, smarkiai apšaudė Varšuvos priemiestį Pragą ir galop masiniai puolė gynėjus durtuvais. Pragą gynė apie 19,000 vyrų, jų tarpe nuo penkių ir septynių tūkstančių lietuvių. Po trijų valandų nuožmių kautynių, rusai išžudė gynėjus ir kelis tūkstančius civilių gyventojų — vyrų, moterų ir kūdikių — iš viso daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių. Žuvo ir garsusis Vilniaus sukilėlių vadas, artilerijos generolas Jokūbas Jasinskis, generolas Povilas Grabauskas, Tadas Karsakas. Tik generolas Mejanas paimtas nelaisvėn gyvas. Pasiklausykime ką rašo patys rusai ir vokiečiai liudininkai.
Rusų pulkininkas Engelhardt, kuris patsai dalyvavo Pragos kautynėse, rašo: “Kai Denisovas liepė mums raistu pulti į kairę, įsiveržėme į apkasus, iki juosmens brisdami vandeniu ir varydami lenkus, ir netrukus tvarkingai įžygiavome Pragon. Ten užtikome mūsų kariuomenę baisiam sąmyšyje, užsiėmusią smurtu, žudymais ir plėšimais... Ligi pat Vislos krantų, kiekviename žingsny, užtikdavome nužudytus ir mirštančius visokiausių luomų žmones; ant upės kranto išaugo aukšta krūva lavonų — karių, civilių, žydų, kunigų, vienuolių, moterų ir vaikų. Tą viską matant, žmoguje apmirdavo širdis, ir vaizdo šlykštumas purtė, piktino sielą. Kautynių metu žmogus nejaučia savyje pasigailėjimo ir sužvėrėja, — bet žudynės po mūšio, tai gėda.” Taip rašė rusas liudininkas, pulkininkas Engelhardt, Suvorovo valdinys.
Prūsų tiekimo komisaras Nufer taip rašo: “Pragos reginys buvo siaubingas: abiejų lyčių žmonės, seneliai ir kūdikiai prie motinos krūties krūvomis gulėjo nužudyti: kraujais aptaškyti pliki karių lavonai, sulaužyti vežimai, išžudyti arkliai, šunes, katės, netgi kiaulės. Vienur — kitur dar judėjo mirštančiųjų kūnai. Visas Pragos priemiestis skendo liepsnose ir dūmuose; kazokams baisiai staugiant ir įsiutusiems kareiviams besikeikiant, triukšmingai griuvo stogai.
Krūvomis sumestas gulėjo, kraujais aptaškytas laimėtojų grobis. . ligi tol niekas nedrįso Pragoję pasirodyti; tiesa, pasirodė keli godūs žydai, bet kazokai tuojau griebė juos už kojų ir jų galvas triuškino į sienas ir grindis, ligi ištryško jų smegenys, o poto, dalinosi pas nužudytuosius rastus pinigus. Už trisdešimt penkis auksinius ir sidabrinius laikrodėlius užmokėjau 35 rublius. Pilną skrybėlę sulaužyto sidabro pirkau už du rubliu. Netrukus prikroviau valtį ir grįžau Varšuvon, kur ant kranto manęs laukė žydai ir veik viską išpirko. Mano trečias persikėlimas per upę nebuvo labai pelningas. Vis dar tebevyko žudynės. Siaubą keliantis vaikų riksmas rėžė mano ausis ir nuvedė mane kieman. Čia slapstėsi daugelis žydų vaikų ir kazokai rengė sau pramogą žudydami tuos vargšelius, maustydami juos ant jiečių. Užmokėjau jiems po auksiną už kiekvieną vaiką ir išgelbėjau 35 vargšelius. Nuskubėjau su jais Varšuvon, o ten žydai tučtuojau grąžino man pinigus. Toje prekyboje netekau keturių auksinų, nes tiek vaikigalių išbėgiojo belipant krantam”
Rusų štabo karininkas, vokietis Seume, kuris buvo belaisviu Varšuvoje, įvykius aprašo šiais žodžiais: “Paėmę Pragą, rusai savo žiaurumais suteršė pergalės garbę, nes žudė senelius, moteris ir net kūdikius. . . Pulkininkas Lieven, kuris vadovavo vienam pulkui laike puolimo ir vėliau buvo Pragos plac-komendantu, man su pasibaisėjimu pasakojo patsai matęs, skerdynėms baigiant, rusą grenadierių, kuris eidamas su atkištu durtuvu dūrė kiekvieną, be išimties, sutiktą lenką, nepraleisdamas net sunkiai sužeistųjų, ir, po to, kirviu skaldė jiems galvas. Pulkininkas subarė jį už tokį žiaurumą, bet jis atsakė: Ė, kas čia, juk tai šuns, kurie prieš mus kovojo, jie visi turi žūti.” Tai taip maskoliai nešė Sniečkaus ir Žiugždos giriamą rusų labdarą jūsų proseniams, kurių nemažiau kaip penki, o greičiau septyni tūkstančiai žuvo nuo Maskvos “herojaus” Suvorovo žudikų. Galbūt už kiekvieno nužudyto lietuvio galvą atlygindama, carienė Kotryna II apdovanojo Suvorovą feldmaršalo titulu, deimantais apsagstyta maršalo lazda, ir 7,000 baudžiauninkų, arba kaip rusai juos vadindavo “dūšių”, Lietuvos dvaruose, konfiskuotuose iš Lietuvos patriotų.
Sukilime ligi galo ištvėrę, Galicijos kryptim traukėsi keli šimtai lietuvių valstiečų su savo generolais Giedraičiu, Niesiolausku ir sukilimo galva Vareckiu. Iš lenkų tiktai generolas Zakrzewski ištvėrė ligi galo. Lapkričio 22 d. sukilėliai kapituliavo. Vavreckis leido Giedraičiui ir Niesiolauskiui pasirašyti pasižadėjimą nebekovoti prieš rusus, bet pats Vavreckis jo nepasirašė ir už tai buvo pasodintas Petrapilio kalėjiman.
Taip prieš šimtą šešiasdešimt metų rusai pasmaugė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir pavergė lietuvius tamsion šimtmetį trukusion vergovėn, kokią dabar vėl Lietuvai primetė rusai bolševikai.
Dokumentacija:
a) Pamiatniki Engelhardta, psl. 118
b) Friedrich Nufera Schicksale waerend und nach seiner Gefangenschaft in Warschau unter den Polen und Russen. Posen. 1795.
c) Seume. Eine Nachrichten ueber die Vorfaelle in Polen. Leipzig. 1796.
Straipsnis buvo skaitytas per Amerikos Balsą.
1954m. 11
GENEROLAS TADAS KOSCIUŠKA AMERIKOJE
Ne mes pirmieji emigrantai, atvykę į Ameriką tęsti kovą už savo tautos ir valstybės laisvę ir ieškoti geresnio gyvenimo laisvės šalyje. Jau ir prieš mus gerą šimtmetį anksčiau mūsų tautietis Kosciuška — “mužikų generolas”, pralaimėjęs mūšį už Lietuvos Nepriklausomybę su Rusijos caru—grobiku, nebegalėdamas laisvai gyventi savo Tėvynėje, buvo priverstas bėgti į Prancūziją, o iš ten vėliau į Ameriką. Čia įstojo savanoriu kariauti už amerikiečių, o tuo pačiu ir visos žmonijos, laisvę.
Gen. Kosciuškos gražūs karžygiški darbai ir jo geras vardas Amerikoje prisidėjo prie to, kad ir mes šiandien, Kosciuškos palikuonys, didžio garso šešėlyje esame geriau traktuojami, nei kiti.
Kosciuškos vardas nepamirštas Amerikoje ir dabar. Jo garbei pastatytas gražiausias paminklas Vašingtono parke. New Yorke - Brooklyne jo vardu pavadinta gatvė. tiltas ir pan.
1797 m. rugpiūčio mėn. 18 d. “Adriana” įplaukė į Philadelphijos uostą, šiuo laivu ir atvyko gen. Kosciuška, lydimas Julijono Niemcevičiaus ir jauno karininko Libišausko. Kosciuška jau buvo žinomas Amerikoje. Jis pasižymėjo čia pirmo savo buvimo Amerikoje metu, kada čia atvyko kovoti už Amerikos Nepriklausomybę. Jisai kovėsi drauge su kitais amerikiečiais ir svetimšaliais, vadovaujant Jurgiui Vašingtonui, vėliau tapusiu Amerikos prezidentu. Jų vardai ir šiandieną minimi Amerikos istorijoje, kaip laisvės kovų didvyrių.
Už savo nuopelnus gen. Kosciuška buvo Kongreso apdovanotas brigados generolo laipsniu ir gavo žemės — stambų dvarą.
Kosciuškos atvykimas į Philadelphiją buvo aprašytas “Claypole’s Adviser” laikraštyje taip: “Laivu ‘Adriana’, kurį valdė kapitonas Lee, vakar iš Prancūzijos Bristolio uosto, kaip keleivis, atvyko garsusis, bet nelaimingasis Kosciuška, Lietuvos generolas, lydimas dviejų Lietuvos bajorų. Kada laivas plaukė pro fortą, įgulos komendantas, sužinojęs apie tai, generolą pasveikino 21 patrankos šūviu garbės salve. Kada laivas nuleido inkarą mūsų uoste, fregatos kapitonas, kitų aštuonių kapitonų lydimas, asmeniškai palydėjo generolą į krantą. Čia Kosciuška buvo pasveikintas 3 kart garsiu valio, o paskiau ženklan didelės jam pagarbos, amerikiečiai generolą nuvežė į jo butą. Generolas atrodė gerai nusiteikęs, bet buvo suvargęs, matyti, nuo žaizdų ir nežmoniško caro kalėjimo. Vienok mes tikime, kad jis gyvens dar ilgai ir galės ant šių laisvės ir laimės ramių krantų, už kuriuos jis kovojo, pasidžiaugti. Beje, jo kovos už laisvę savame krašte buvo nesėkmingos. Generolas yra asmeniškai pažįstamas visoms mūsų revoliucijos žymesnėms asmenybėms”.
1797 m. rugpiūčio 23 d. generolas Vašingtonui, reziduojančiam Mount Vernon, rašė: “Persiųsdamas man patikėtą ryšulėlį per lordą St. Claire, turiu garbės pareikšti mano pagarbą ne tik buvusiam mano vyriausiam vadui, bet ir dideliam žmogui, kurio nuopelnai kraštui sujungė visų širdis ir palenkė jam.” Po 8 dienų Kosciuška gavo nuo Vašingtono atsakymą, kuriame buvo rašoma: “Gal niekas nejaučia tiek pagarbos ir nustebimo dėl Tamstos būdo, kaip aš, ir niekas nuoširdžiau netrokšta, kad sunki kova, kurią Tamsta vedei už laisvę dėl savo Tėvynės, būtų apvainikuota pasisekimu. Bet Aukščiausiojo Apvaizdos keliai mums nežinomi, ir žmonės prieš tai turi nusilenkti”.
Neilgai buvo Kosciuška Philadelphijoje. Ten siautė geltonojo drugio epidemija. Generolas su Niemcevičium išvyko į New Brunšviką pas generolą Antony Walton White, o vėliau į New Yorką - Elizabethown, ir pagaliau lapkričio mėn. gale grįžo į Philadelphiją, čia apsigyveno ir pradėjo priiminėti svečius. Tuomet generolas susipažino ir susidraugavo su garsiuoju Tomu Jeffersonu, Valstybės Sekretoriumi. Jeffersonas viename savo laiške, rašytame generolui Gates, rašė:
“Dažnai susitinku su Kosciuška. Tarpe visų laisvės sūnų, kuriuos man teko sutikti, jis yra už visus pranašesnis. Jis tarnauja ir gina tą laisvę, kuri apima visus žmones, bet ne negausius turtuolius.”
1798 m. kovo mėn. Kosciuška gavo glėbį laiškų iš Europos. Perskaitęs vieną tų laiškų, jis pakilo iš patalo, prie kurio jį buvo pririšę žaizdos, gautos kovų metu. Niekam neberodė to laiško, bet savo prieteliui gen. White pareiškė, kad tuojau turįs grįžti į Europą.
Jeffersonas Kosciuškai parūpino pasą pavarde — Kanbergo. Apie jo išvažiavimą niekas nežinojo ir net jo bičiulis Niemcevičius ir ištikimas tarnas Stasys. Generolas paliko jiems šiek tiek pinigų ir išvyko į Prancūziją.
Į Paryžių Kosciuška atvyko 1798 m. liepos mėn. Būdamas Europoje, nenutraukė ryšių su savo bičiuliais Amerikoje. 1800 metais Kosciuška, generolo Williamo R Dawie prašomas, buvusio tuo metu Amerikos pasiuntinio Prancūzijoje, parašė prancūzų kalba knygą — statutą “Raitosios artilerijos manevrai” ir pasiuntė ją į Ameriką. 1808 m. rugpiūčio 15 d. generolas Dawie kreipėsi į Military Philosophical Society of WestPoint su prašymu tą knygą išversti į anglų kalbą ir ją išleisti kariuomenei. Ir tais pat metais knyga buvo atspausdinta ir įteikta Jeffersonui. Tai buvo pirma tokios rūšies knyga Amerikoje.
Iki mirties generolas Kosciuška susirašinėjo su Jeffersonu, kuris vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu. Glaudus susirašinėjimas tarp Jeffersono ir generolo daugiau lietė komplikuotą Kosciuškos finansinę padėtį ir draugišką minčių pasikeitimą.
Yra išlikęs vienas ypatingai gražus laiškas, rašytas Jeffsrsono Kosciuškai 1799 m. vasario 21 d., kada šis galvojo, kad Amerikoje gali vėl kilti karas. Jeffersonas rašė: “Jei kiltų karas, tai būtų pavojus naujosioms respublikoms. Bet jei taika bus išlaikyta, tai būk tikras, kad lygiai Tavo, kaip ir mano, nujautimas ir norai bus vaisingi. Žinoki, kad mūsų piliečių dvasia šiandien yra pakilusi, kaip kadaise buvo pašėlusi, kyla su tokia pat jėga ir majestotiškumu, ir yra geriausias laisvės laidas. Tas pakilimas padarys tai, kad mūsų valdžia ir praktiškai atliks tai, ką galvoja teoretiškai, t. y., bus pavyzdingas žmogaus valstybės, liaudies ir laisvės globėjas. Aš linkiu, kad Dievas duotų tų gėrybių Tavo šaliai ir kad jų vykdytoju pasirinktų Tave, generole! Bet, jei likimas lemtų kitaip, žinok ir tikėk, kad mes čia savo krašte įstengsime rasti Tau prieglobstį ir globą, tinkamą Tavo dideliam laisvės polėkiui ir patriotizmui. Žinoki, kad visuomet rasi širdyse amerikiečių tiek draugiškumo ir pagarbos, kiek ir aš Tau rašantysis šiuos žodžius puoselėju savyje.”
Paskutinius savo gyvenimo metus gen. Kosciuška praleido Šveicarijoje. Mirė 1817 m. spalio 15 d., palikęs gražų testamentą. Jo testamentas buvo įvykdytas iš dalies. 1826 m. už parduotą Kosciuškos turtą Amerikoje buvo įsteigta mokslo įstaiga — mokykla negrams. Toji Tado Kosciuškos vardu mokykla ir šiandien tebėra New Jersey valstybėje.
Nors ir vėliau, bet šio didelio patrioto norai išsipildė. 1861—65 m. karas tarp šiaurinių ir pietinių valstybių pasibaigė laimėjimu ir negrai buvo visoje Amerikoje paleisti iš vergijos. Tuo būdu pasibaigė skaudi gėda, ir žmoniškumas laimėjo.
Šį rašinėlį baigiu, tikėdamas, kad mes, įkėlę koją į naują mums pasaulį, susimąstysime, pagalvosime ir paseksime mūsų tautiečių pėdomis ir šventai vykdysime Kosciuškos, Dariaus ir Girėno testamentą ...
Tai darydami mes ne tolsime, bet vis artėsime prie Lietuvos ir mūsų šventovės Vilniaus išlaisvinimo ir kenčiančių brolių ašarų nušluostymo.
Tąja proga dar prisiminkime šią šventą istorinę tiesą, kad pasiryžusi tauta negali būti nugalėta. Ji gali būti stipresniųjų tik sunaikinta. Bet mes, lietuviai, nors ir praretinti, bet dar gyvi. Taigi gyva ir dar gyvuos Lietuva
Jurgis Kiaunė.
