TAUTOS IŠGIRSTAS BALSAS
“Vyrai! Nekartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.
Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant; Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę.
Lietuva pavojuje! ..
... Tat ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės ... Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą!
Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę! ..” (Sutrumpintas atsišaukimas).
M. Sleževičius Dail. J. Steponavičiaus pieš.
1918 m. gruodžio 29 d. šį atsišaukimą į tautą išleido antrasis Lietuvos Ministerių Kabinetas, Mykolo Sleževičiaus sudarytas, šį atsišaukimą pasirašė ministeris pirmininkas M. Sleževičius ir krašto apsaugos ministeris karininkas M. Velykis.
1918 m. pabaigos būklė Lietuvai buvo labai pavojinga. Karą pralaimėję vokiečiai traukėsi iš Rytų ir tuo pačiu iš Lietuvos. Paskui vokiečius sekė ir jau į Lietuvą įsiveržė senasis okupantas rusas, tik jau raudonai nusidažęs.
O Lietuvoje nei ginklų, nei savos kariuomenės bolševikus atremti. Pirmasis Lietuvos Ministerių Kabinetas labai lėtai organizavo savanorius. Vos menka saujelė jų tebuvo. Pirmoji mūsų vyriausybė pasitikėjo gera savo kaimynų valia. Tikėjosi, kad Lietuvai pasiskelbus neutralitetą, kaimynai jos nelies ir paliks ją ramybėje. Jos nuomone, Lietuvai savo sienoms apsaugoti užtektų kokių dviejų pulkų.
Be to, kariuomenės viršūnėje pradėjo įsigalėti rusai karininkai monarchistai, ir tai kėlė lietuvių karininkų pasipiktinimą. Net kariuomenės vado vieton pakviestas gen. Kondratavičius nesuprato lietuvių siekimų ir iš lietuvių karininkų išgirdęs, kad Lietuvos kariuomenė sieks atgaivinti Lietuvos nepriklausomybę, labai nustebo ir net pasipiktino. Jis manęs, kad Lietuvos kariuomenė būsianti baltųjų rusų filija Rusijos monarchijai grąžinti.
Tokia būklė vertė griebtis skubių priemonių Lietuvai gelbėti. Reikėjo pertvarkyti ir pačią Lietuvos vyriausybę ir kariuomenės vadovybę. Reikėjo pakviesti ryžtingus vadus Lietuvai į kovą sukelti. Patriotiškoji visuomenės ir karių grupė Lietuvos gelbėjimo žygiui vadovauti ir pakvietė Mykolą Sleževičių. Jam suteikė nepaprastus įgaliojimus ir net siūlė diktatoriaus teises. Bet M. Sleževičius demokratas. Tomis teisėmis nesinaudojo. Jis sudarė iš visų tautiškai nusistačiusių partijų vyriausybę — antrąjį Ministerių Kabinetą ir į jį dar pakvietė mažumų atstovus.
Šis kabinetas ir griebėsi žygių Lietuvai nuo naujų pavojų apginti. Pirmiausia buvo pašaukti savanoriai. Į aukščiau įdėtą vyriausybės atsišaukimą gausiai atsiliepė jaunimas visoje Lietuvoje, net ir priešo jau okupuotose srityse. Kaimų, miestų jaunimas ir moksleiviai būriais traukė į savanorių rinkimo punktus ir karių eilės greitai augo.
Šiuo metu yra minima 15 metų sukaktis, kai M. Sleževičius mirė. Šiuo savo žodžiu ir noriu pagerbti šį mūsų valstybės vyrą, kuris savo nuveiktais valstybiniais darbais jau nebėra vienos politinės srovės žmogus, bet visos lietuvių tautos.
Jau laikas būtų užmiršti prie kokių politinių grupių yra priklausę M. Sleževičius, A. Smetona, A. Stulginskis, Dr. K. Grinius ir daug kitų Lietuvos valstybės vairuotojų. Jie priklauso visai lietuvių tautai. Kaip užmiršome kokių politinių pažiūrų buvo vyskupas Valančius, Dr. V. Kudirka, Dr. J. Basanavičius, Maironis ir kiti visai lietuvių tautai brangūs asmenys, taip pat pamirškime ir vėliau mūsų Nepriklausomam gyvenime pasireiškusių vyrų politines priklausomybes.
Pats Lietuvos Nepriklausomybės gerbimas tegu tildo mūsų politines aistras niekinti kurio nors Nepriklausomybės laikotarpio valstybės vadus. Nebūdami monarchistais, juk gerbiame savo didžiuosius kunigaikščius, nes jie primena senąją Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taigi, nebūdami liaudininkais, gerbkime ir M. Sleževičių su Dr. K. Griniumi, nebūdami krikščionimis demokratais, gerbkime A. Stulginskį, ir nebūdami tautininkais, gerbkime A. Smetoną. Tai darykime vardan meilės Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmečiui, kuris Lietuvos patrijotui buvo mielas ir brangus.
Gerbkime buvusius valstybės vyrus ir turėdami galvoje mūsų jaunimą, kuris jau sunkiai pamena Lietuvą, o augantis jau ir nebepamena. Negerbdami ne savo politinių pažiūrų buvusius vadus, jaunimo eilėse neuždegsime meilės Lietuvos Nepriklausomybei ir jis nejaus patraukimo kovoti dėl jos atgavimo.
St. Butkus.
