LIETUVIAI KARIAI VAKARIEČIŲ NELAISVĖJ
Esant frontui dar Liaubano ruože, amerikonai iš lėktuvų pasėjo daugybę atsišaukimų įvairiomis kalbomis, ragindami kitų tautybių karius sabotuoti vokiečių karinę tarnybą, gadinti karinės reikšmės įrengimus ir su įvairiomis žiniomis pasiduot į vakariečių nelaisvę. Pasidavusiems žadėjo žmoniškas sąlygas ir laisvę.
Kaip ir kiti, lietuviai kariai irgi skubėjo atsipalaiduoti nuo vokiečių ir bėgti į amerikonų pusę. Pasidavę į nelaisvę, ir lietuviai drauge su vokiečiais buvo nuvežti už Reino ir uždaryti už vielų atvirame lauke.
Tarp Bad Kreuznach ir Bingen ir abipus upės Nake iki Reino ištisi laukai buvo aptverti spygliuota viela, už kurios buvo suvaryta masės belaisvių. Atrodė, lyg būtų gyvųjų kapinynas.
Balandžio mėn. ir gegužės pradžia buvo labai lietinga. Žemė toje vietoje derlinga ir gerai įdirbta. Bulvės, miežiai, dobilai ir kt. javai jau buvo gerokai paaugę. Alkana belaisvių minia visus daigus ir visa tai, kas buvo žalia, tuojau nurinko ir suvalgė. Mažyčiai, vos užsimezgę obuoliukai iki paskutinio buvo nuraškyti.
Gegužės 8 d. įvairių tautybių belaisviai (iš viso 13 tautybių) buvo atskirti nuo vokiečių ir atskirai uždaryti. Maistą, kad ir labai mažame kiekyje, pradėjo duoti reguliariai ir tvarkingiau, todėl kiekvienas po šiek tiek gaudavo. O prieš tai tam tikrą kiekį amerikonai įmesdavo pro vartus ir žiūrėdami juokdavosi, kaip stipresni belaisviai išsidraskydavo tarp savęs, o silpnesniesiems nieko nelikdavo.
Kaip ir pats kraštas, taip ir belaisviai, kurie buvo kairiajame Reino krante, liepos 8—10 d. buvo perleisti prancūzams. Kai tik prancūzai viską perėmė, belaisvių gyven:mas dar labiau pasunkėjo. Maisto davinys ir kiekybe ir kokybe labai sumenkėjo. Pradėjo daug daugiau belaisvių mirti. Tuomet prancūzai senus ir jaunuolius paleido į laisvę, o likusius išgabeno į Prancūziją.
Prancūzų neapykanta vokiečių ir kitų tautybių belaisviams buvo labai didelė. Kely per Prancūziją belaisvių traukinius prancūzai (vyrai, jaunuoliai ir net moterys) apmėtydavo akmenimis, buteliais ir kt. Sustojimo vietose belaisviai nedrįsdavo paprašyti vandens. Būdavo apspjaudomi ir palydimi nešvariais žodžiais. Panašiai su belaisviais elgėsi ir belgai, ir olandai. Ir koks skirtumas tarp jų ir lietuvių. Lietuviai, nors ir buvusius priešus — belaisvius, sušelpdavo ir savo neapykantos nerodydavo. Lietuvis turi daugiau krikščioniškosios moralės.
Nors Prancūzijos klimatas yra švelnus, bet spalio mėn., o ypač pajūryje, jau buvo vėsu ir labai drėgna. Kai sulysę, barzdomis apaugę, alkani ir susitraukę belaisviai slankiodavo La Mance didžiųjų stovyklų patvoriais, tai prancūzai praeiviai tyčiodavosi ir rodydavo begėdiškus veiksmus.
Ant stulpų kabojo plakatai su užrašais, kad čia su belaisviais elgiamasi pagal Ženevos c-jos nuostatus. Bet gyvenimo tikrovė rodė visai ką kita ir belaisviai tik nusispjaudavo, perskaitę tokius plakatus.
Pakeliui iš mažos Orange geležinkelių stoties į dideles La Mance belaisvių stovyklas belaisvius lydėjo prancūzų kareiviai. Savo šautuvus jie nešė ant nuleistos rankos, t. y. horizontaliai. Durtuvai buvo uždėti ant šautuvų. Kai tik koks nuvargęs belaisvis atsilikdavo truputį, tai prancūzas atsilikusiam durdavo į užpakalį arba šlaunį. Tokiu pat būdu nukentėjo ir keli lietuviai belaisviai. Vytautui Aleksynui buvo gana giliai perdurta kairės kojos šlaunis, žaizda ilgai negiio, užpūliavo ir taip buvo išvežtas į Sibirą. Jurgis Tomkevičius taip pat buvo perdurtas, bet po kelių savaičių pagijo. Kiti nukentėjo lengviau. Buvo vienintelė proga išeiti iš to baisaus skurdo, tai įsirašyti į svetimšalių legijoną, kurį prancūzai net po kelis kartus per dieną piršo. Įsira-šiusius į legijoną, prancūzai tuojau švariai aprengdavo, sočiai pavalgydindavo, duodavo cigarečių ir pasiųsdavo prie belaisvių tvoros, kad sugundytų kitus rašytis. Daug jaunų vyrų įsirašė ir tuojau išvyko, bet didesne dalis pasiliko ir lauke savo likimo už spygliuotos vielos. Vėliau jie buvo atiduoti rusams ir išvežti aiškiam likimui į Sibirą.
Tuo metu Prancūzijos gyvenimas dar tebebuvo pairęs. Fabrikai nedirbo, kasyklos taip pat beveik neveikė ir dideli žemės plotai dirvonavo. Stotyse, gatvių skersgatviuose ir kt. stoviniuodavo pulkai vyrų, moterų ir jaunuolių ir grūmėsi už Amerikos kareivio numestą cigaretės nuorūką. Tuo laiku gražiausiai Prancūzijoje atrodė raudonieji rusų karininkai ir kareiviai. Karininkai dėvėjo ilgom mėlynom kelnėm, trumpu auksiniais antpečiais švarku ir geltonais batukais. Kareiviai taip pat buvo švariai aprengti ir nuolat rūkė amerikoniškas cigaretes.
Tikrai buvo graudu, o kartu ir juokinga žiūrėti, kaip švarioj Versalio stotyje raudonarmiečiai mėtė dideles cigarečių nuorūkas, o prancūzai būriais puolėsi prie jų. Tuo laiku buvo didžiausia rugiapjūtė Prancūzijos komunistams ir įvairiems raudonųjų agentams. Tuomet didžiausias jų užnugarys buvo raudonieji rusų karininkai ir kareiviai. Geležinkelių stotyse, kryžkelėse ir kitose viešose vietose kabojo juodos lentos su raudonais įrašais, skelbiančiais komunistų partijos vietą.
Po belaisvių stovyklas laisvai vaikščiodavo rusų karininkai ir politrukai ir rinkosi savo “piliečius”, t. y. vyrus, kilusius iš bolševikų užimtų kraštų. Savo aukas rusai vežėsi į Versalio pereinamąją stovyklą. Prancūzų karininkų pataikavimas ir keliaklūpščiavimas prieš rusus atrodė ne tik juokingas, bet tiesiog vaikiškas.
Daug lengviau buvo tiems belaisviams, kurie buvo nors Prancūzijoje, bet Amerikos kariuomenės žinioje. Jie buvo geriau maitinami, amerikonai nepataikavo rusams ir nevertė belaisvių važiuoti į Sovietų Sąjungą. Bet buvo ir išimčių. Štai buvo ir toks atsitikimas.
Kartą pabaltiečiai karininkai paprašė amerikonus, kad juos atskirtų nuo vokiečių ir perkeltų į kitą vietą. Amerikonai pažadėjo jų prašymą patenkinti ir vieną rugsėjo mėn. rytą pasiuntė prie belaisvių stovyklos sunkvežimį su pora kareivių.
Minimi karininkai, nieko blogo nenujausdami, greitai susitvarkė ir sėdo į sunkvežimį. Tik jų mašinai sustojus prie vartų su dideliu užrašu: “Proletarai visų šalių, vienykitės kovai su fašistais!” jie suprato amerikonų apgavvstę. Jie dar protestavo ir priešinosi, bet amerikonai išmetė jų ryšulėlius, paskui juos pačius išstūmė lauk ir palikę vėl už vielų jau naujiems šeimininkams, patys nuvažiavo toliau. Tarp kitų, buvo ir lietuvių karininkų.
Versalio pereinamąją stovyklą sudarė keletas pasilikusių vokiečių organizacijos Tot barakų su įvairios paskirties pastatais. Stovyklos rajonas buvo aptvertas spygliuotos vielos tvora. Būstinės buvo švarios, dezinfekuotos. Patalinė švari. Stovykloje buvo rusų gydytojas, dantų kabinetas, pirtis, valgykla, krautuvė, pasilinksminimų salė ir daboklė “karo nusikaltėliams”. Be pertraukos skambėdavo maršai tiesiog iš Maskvos. Įvairios brošiūros ir įvairiomis kalbomis skelbė Staliną karo laimėtoju ir jo “amnestiją” visiems “nusikaltėliams.” Stovyklos šeimininkai - raudonieji rusų karininkai buvo švariai apsirengę ir turtingi amerikoniškomis cigaretėmis. Įvairūs agentai slankiodavo tarp žmonių, pasiūlydami cigarečių, o vaikams saldainių, ir klausydavosi kas ką kalba.
Tarp lietuvių nuolat sukinėjosi stambus vyrukas su žvaigžde ant rankovės, kilęs nuo Garliavos. Stovyklos daugumą sudarė rusai. Buvo karo belaisvių, atvežtų į Vokietiją darbams, pasitraukusių Volgos vokiečių, gen. viasovo karių ir kt. Buvo pasiilgusių tėvynės ir senų emigrantų, t. y. dar nuo 1917 m. revoliucijos. Buvo ir prieš daugelį metų atvykusių darbams Karpatų rusinų, čekų, slovakų, lenkų ir kt. Pasunkėjus Prancūzijos gyvenimui, visi vyko namo. Taip pat buvo ir pabaltiečių. Vieni pateko savo noru, kiti apgaulės būdu ir prievarta. Bet vietoj namų, visų laukė kelionė į Sibirą.
Keletai pavyko pabėgti, jų tarpe ir vienam lietuviui ltn. Transportas į Rytus, maždaug po 1000 žmonių ėjo kiekvieno menesio 9 d. Pirmajame transporte, rugsėjo 9 d. lietuvių buvo apie 100 vyrų, bet pakeliui pabėgo vos keli. Vienas j. ltn. pabėgo Fuldos geležinkelių stotyje. Tam pačiam transporte buvo ir ltn. Šivokas, bet jis sirgo ir pabėgti negalėjo.
Iš antrojo transporto, t. y. spalio 9 d., kuriame buvo apie 150 lietuvių, pabėgo 9—11 vyrų. šiame transporte buvo ir j. Itn. J. Rimkevičius. Iš trečiojo transporto, lapkričio 9 d., prie Frankfurto pabėgo 12 vyrų.
Tik 1948 m. prancūzai įsitikino, kad Versalio stovykloje yra bolševikų šnipų lizdas ir jų ginklų slėptuvė. Po kratos raudonieji rusai turėjo išsinešdinti ir stovykla oficialiai buvo uždaryta. A. L-as
Apeigos prie Nežinomojo Kareivio Kapo
