Kryžiuočiai
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
Tyncce, Laukinio Buliaus smuklėje, kuri priklauso vienuolynui, sėdėjo keletas žmonių, klausydamiesi seno kareivio, atvykusio iš tolimų kraštų, pasakojimų apie jo nutikimus kare ir kelionėje.
Jis buvo barzdotas, pagal metus pajėgus, petingas, beveik stambus, tik suliesėjęs; jo plaukai buvo pridengti karoliukais išsiuvinėtu tinkleliu; vilkėjo odine striuke, kurioje buvo matyti šarvų įspaustos žymės; juosėjo iš varinių plokštelių padarytu diržu, už kurio raginėje makštyje kyšojo peilis, o prie šono kabojo trumpas kelionės kardas.
Čia pat greta jo už stalo sėdėjo ilgų plaukų ir malonaus akių žvilgsnio jaunuolis, matyti, jo draugas, o gal ginklanešis, nes vilkėjo kelionės rūbais ir panašia striuke su įspaustomis šarvų žymėmis. Likusieji klausytojai buvo du Krokuvos apylinkių žemininkai ir trys miesčionys, raudonomis, sudedamomis kepurėmis, kurių smailėjančios viršūnės buvo nusvyrusios į vieną pusę net iki alkūnių.
Smuklininkas, vokietis, geltonu galvos gaubtuvu ir dantyta apikakle, pilstė jiems iš ąsočio į molines taures stiprų alų ir įdėmiai klausėsi karinių nutikimų.
Tačiau dar įdėmiau klausėsi miesčionys. Tuo metu neapykanta ypač išaugusi tarp miesčionių ir riterinių žemininkų Lokietkos laikais, buvo žymiai prigesusi, ir miesčionys vaikščiojo aukščiau, kaip ankstyvesniais laikais, iškeltomis galvomis. Buvo vertinamas jų pasirengimas “ad concession-em pecuniarum” (t. y. mokėti pinigus) ir dėl to nekartą galima buvo smuklėse matyti draugiškai begirkšnojančius pirklius su bajorais. Bajorai mielai sutikdavo miesčionis kaip žmones, kurie turėdavo laisvesnio pinigo ir kurie paprastai mokėdavo už kilmingųjų išgertuves.
Tokiu būdu jie sėdėjo dabar ir kalbėjo, retkarčiais pamerkdami smuklininkui, kad pripildytų taures.
— Vadinasi, kilnusis riteri, pamatėte daug pasaulio? — paklausė vienas pirklių.
— Nedaugelis tų, kurie dabar atvyksta iš įvairių šalių į Krokuvą, tiek matė, — atsakė atvykėlis riteris.
— Ir nemaža jų susirinks, — kalbėjo toliau miesčionis. — Didelė šventė ir daug laimės karalijai! Pasakojama, — ir tai yra tikra, — kad karalius įsakė karalienei lovos užtiesalą išsiuvinėti perlais ir viršuj lovos įrengti tokį pat lovastogį. Bus žaidimų ir riterių kautynių, kurių pasaulis iki šiol dar nematė.
— Bičiuli Gamrothe, nepertraukite riterio — tarė antrasis pirklys.
— Aš nepertraukiu, bičiuli Eyertreteri, tik manau, kad ir jam bus įdomu sužinoti, kas pasakojama, nes ir jis, tikriausia, vyksta į Krokuvą. Ir taip jau šiandien negrįšim į miestą, nes miesto vartai bus uždaryti prieš mums parvykstant, o naktį vabzdžiai, besiveisią plyšiuose, neleidžia miegoti, todėl turime laiko viskam.
— O jūs į vieną žodį atsakote dvidešimčia. Senstate, bičiuli Gamrothe!
— Bet gabalą drėgnos gelumbės vis dar panešti vienoj parankėj.
— Taip, bet tokios, per kurią šviesa trykšta kaip per rėtį.
Tačiau tolimesnį jų ginčą nutraukė pakeleivingasis kovotojas, tardamas:
— Tikriausia, Krokuvoj sustosiu, nes girdėjau apie turnyrus ir su džiaugsmu išbandysiu savo jėgas; o ir šis mano brolėnas, nors ir jaunas ir beūsis, nevienus šarvus matė ant žemės.
Svečiai žvilgterėjo į jaunuolį, kuris linksmai nusijuokė ir, užvertęs rankomis ilgus plaukus už ausų, pakėlė indą su alumi prie lūpų.
Vyresnysis riteris pridūrė:
— Pagaliau, kad ir norėtume grįžti, neturim kur.
— Kaip tatai? — paklausė vienas bajorų. — Iš kur esate ir kaip jus vadina?
— Aš vadinuos Macka iš Bogdanieco, o šis pa-auglis, mano brolio sūnus, vadinasi Zbyška. Mūsų herbas yra Neaštri Pasaga, o šūkis — sveikas!
— Kur yra jūsų Bogdaniec?
— O, geriau klauskite, ponai broliai, kur buvo, nes jo jau nebėra. Dar Grymalitų ir Nalenčių karo metu sudegino mūsų Bogdaniecą iki pamatų taip, kad tik senas namas beliko, o, kas buvo, išgrobstė; tarnai išbėgiojo. Liko plika žemė, nes ir kumečiai, gyvenę kaimynystėje, patraukė toliau į miškus. Atsistatėme su broliu, tėvu šito štai paauglio, bet kitais metais potvynis mums viską nunešė. Paskui brolis mirė, ir aš likau su našlaičiu. Galvojau tada: nenusėdėsiu! O tuo metu kalbėjo apie karą ir apie tai, kad Jaska iš Olesnicų, kurį karalius Vladislovas išsiuntė į Vilnių pakeisti Mikalojų iš Moskožovo, rūpestingai ieško visoje Lenkijoje riterių. Pažindamas garbingą vienuolyno viršininką ir mūsų giminaitį Janką iš Tulčos, įkeisdinau jam žemę, o už pinigus nupirkau ginklus ir arklį — apsirengiau, kaip paprastai, į karo žygį apsirengiama; bernioką, kuriam jau buvo dvylika metų, užsodinau ant ponio ir — pirmyn pas Jaską iš Olesnicų.
— Su paaugliu?
— Tuo metu nebuvo jis net ir paauglis, tik tvirtekas pagal savo amžių. Būdavo dvyliktaisiais metais atrems kilpinį į žemę, prispaus pilvu ir taip įtemps lanką, kad joks anglas, kuriuos mes prie Vilniaus matėme, geriau neįtempdavo.
— Toks jis stiprus buvo?
— Mano šalmą nešdavo, o, būdamas trylikos žiemų, net ir skydą.
— Kovų, turbūt, jums nestokodavo?
— Dėl Vytauto. Sėdėjo kunigaikštis pas kryžiuočius, kurie kasmet rengdavo žygius į Lietuvą, prie Vilniaus. Su jais vykdavo įvairių tautų žmonės: vokiečiai, prancūzai,, prie kilpinių greičiausieji anglai, čekai, šveicarai ir burgundai. Jie kirto miškus ir pakeliui statė pilis ir pagaliau visą Lietuvą ugnimi ir kalaviju naikino taip, kad visi toje žemėje gyvenę žmonės norėjo ją pamesti ir ieškoti kitos, nors ir pasaulio pakraštyje, nors ir tarp Belialo vaikų, kad tik toliau nuo vokiečių.
— Girdima buvo ir čia, kad visi lietuviai su vaikais ir žmonomis norėjo išvykti, tik tam mes netikėjome.
— Bet aš tai mačiau. Ir jei ne Mikalojus Iš Moskožovo, ne Jaska iš Olesnicų ir, nesigiriant, jei ne mes, Vilniaus jau nebebūtų.
— Žinome. Ir pilies neatidavėte.
— Ir neatidavėme. Klausykite atsidėję, ką jums pasakysiu, nes esu ten dalyvavęs ir esu prityręs karys. Senieji sakydavo: “Lietuva yra atkakli” — ir teisybė! Lietuviai gerai kovoja, bet ne jiems grumtis su riteriais. Kai vokiečių arkliai pelkėse nugrimsta arba tankiose giriose — tada kas kita.
— Vokiečiai geri riteriai! — pridūrė miesčionys.
— Vyras prie vyro geležiniuose šarvuose — jie kaip mūro siena stovi taip apsišarvavę; per šarvus vos tik šunbrolio spinksinčias akis tegali matyti. Ir kaip lava ritasi. Atsitikdavo, kad lietuviai jiems smogdavo, tačiau subirėdavo kaip smėlis, o jei nesubirėdavo, tai vokiečiai juos kojomis sutrypdavo. Bet vokiečiai nėra vieni, nes, kiek pasaulyje yra tautų, tiek jų kryžiuočiams tarnauja. Ir drąsūs jie! Nekartą riteris tik prislinks prie arklio, atkiš prieš save ietį ir vienas pats, dar prieš kautynių pradžią, pasileidžia kaip vanagas į paukščių būrį.
—Jėzau! — sušuko Gamrothas — kurie jųgeriausi ?
— Kaip kam. Su kilpiniu geriausi anglai — jų strėlės net šarvą pramuša ir per šimtą žingsnių į balandį pataiko. Čekai žiauriai kerta kirviais. O su dvirankiu kardu niekas neprilygs vokiečiui. Šveicarai didžiuojasi šalmus triuškinančiomis geležinėmis kuokomis, bet geriausieji riteriai yra tie, kurie yra kilę iš prancūzų žemės. Toks kovos su tavimi ir pėsčias ir raitas ir svaidysis tokiais drąsiais žodžiais, kurių visai nesuprasi, nes jų kalba yra panaši skardinių indų barškėjimui, nors žmonės yra pamaldūs. Per vokiečius jie mus kaltino, kad pagonis ir saracėnus giname prieš Kryžių, ir siūlydavosi įrodyti tai dvikova. Turįs įvykti toks Dievo teismas tarp keturių jų ir keturių mūsų riterių Romos ir Čekų imperatoriaus Vaclovo dvare.
Dar didesnis dėmesys kilo žemininkų ir miesčionių tarpe, ir, ištiesę kaklus į Macko iš Bogdanieco pusę, pradėjo klausinėti:
— O kas mūsiškių ten dalyvaus ? greit sakyk!
Macka pakėlė prie lūpų taurę, nugėrė ir atsakė:
— O, nebijokite dėl jųjų. Ten bus Dobrynės
kaštelionas Jonas iš Vloščovo, Mikalojus iš Vašmuntovos, ir Jaska iš Zdakovos ir Jarošas iš Čechovos — visi garbingi riteriai. Ar jie kausis kalavijais ar kirviais — jiems ne naujiena. Žmonių akims bus į ką pasižiūrėti ir ausims pasiklausyti, nes, kaip sakiau, prancūzui gerklę su koja priminsi, o jis vis dar tau riteriškus žodžius bambės. Tepadeda man Dievas ir šventas Kryžius; kaip anieji kalba, taip mūsieji žudo.
— Bus garbės, jei Dievas mus laimins — tarė vienas bajorų.
— Ir šventasis Stanislovas — pridūrė antrasis, ir, pasisukęs į Macką, klausinėjo toliau:
— Na, pasakokite! Gyrėte vokiečius ir kitus riterius, kad drąsūs yra ir kad lengvai Lietuvą triuškino. Bet su jumis, ar nesunkiau jiems buvo ? Ar ir prieš jus jie taip noriai eidavo? Kaip Dievas tai leido? Girkite mūsiškius!
Bet Macka iš Bogdanieco, matyt, nebuvo pagyrūnas, nes kukliai atsakė:
— Tik ką iš tolimų kraštų atvykę noriai mus puldavo, bet, vieną kitą kartą pabandę, nebuvo tokie drąsūs. Nes mūsų žmonės atkaklūs, ir tą atkaklumą mums dažnai primesdavo: “Jūs niekinate mirtį, sako, bet padedate saracėnams ir už tai būsite pasmerkti!” Ir mūsų atkaklumas dar didėjo, nes tai nebuvo tiesa! Abi valstybės Lietuvą apkrikštijo, ir kiekvienas tenai Jėzų Kristų tiki, nors dar ir nevisi jį pažįsta. Ir tai žinoma, kad mūsų maloningasis karalius įsakė iš Płocko katedros pašalintam velniui žvakę įžiebti, ir kunigai turėjo jam aiškinti, kad taip daryti nedera. Bet ką tu veiksi su paprastu žmogumi! Nevienas galvoja: “Kunigaikštis įsakė apsikrikštyti, tai ir apsikrikštijau; įsakė Kristui nusilenkti — ir nusilenkiau, bet kodėl aš turiu gailėtis savo senajam pagoniškajam dievui dubenio varškės ar keptos ropės numesti ar alaus putos nulieti. Nedarysiu taip, tai mano arkliai išstips, ar karves ligos užpuls, ar jų pienas pakraujuos, arba dirvos derliaus neduos.” Ir daugelis daro taip, kaip padavimai reikalauja. Bet jie taip daro dėl nežinojimo ir dėl piktojo baimės. Anksčiau jų tie velniukai turėjo gražų gyvenimą. Turėjo savus gojus, savus namus, ir arklius pasijodinėti, ir dešimtinę imdavo. O dabar: gojai iškirsti, valgyti nieko neturi; miestuose varpai skamba, ir šie nenaudėliai tankiausiuose šiluose išsislapstė ir ten iš baimės lindi. Nueis lietuvis į mišką, tai jį už kailinių vienas ir kitas patraukia ir sako: “Duok!” Kai kurie duoda, bet yra ir drąsių bernų, kurie nenori nieko duoti, o kartais juos net gaudo. Vienas pripylė spragintų žirnių į jaučio pūslę, tai net trylika velnių iš karto sulindo. O jis užkišo šermukšnio kamščiu ir atnešė į Vilnių kunigams pranciškonams parduoti, kurie mielai jam sumokėjo už tai dvidešimt skatikų, kad Kristaus vardo priešus sunaikintų. Pats tą pūslę mačiau, ir iš jos dar iš tolo žmogaus nosiai pasibaisėtinas kvapas sklido; tokiu kvapu blogosios dvasios savo baimę švęstam vandeniui parodo.
— Bet kas suskaičiavo, kad jų ten buvo trylika ? — išmintingai paklausė pirklys Gamrothas.
— Skaičiavo lietuvis, kuris matė, kaip jie lindo. Matyti, kad jie buvo ten, nes iš pačios smarvės galima buvo spręsti, o be to ir kamščio niekas neišdrįso atkimšti.
— Stebuklai, stebuklai! — šaukė vienas miesčionių.
— Prisižiūrėjau aš didelių dyvų nemaža, nes galima sakyti: žmonės yra geri, tik viskas pas juos kitaip. Plaukuočiai jie dideli ir vargiai kuris jų kunigaikštis plaukus kerpa; keptas ropes valgo, maišydami jas su visais valgiais, nes, sakoma, jos vyriškumą žadinančios. Savo namuose gyvena kartu su galvijais ir žalčiais; gerdami ir valgydami saiko nežino. Ištekėjusias moteris nieku laiko, bet merginas labai gerbia ir pripažįsta joms didelę galią: bet kuriai merginai patrynus džiovintu šilkmedžiu vyro pilvą, tuoj visokie diegliai išnykstą.
— Nebaisu ir diegliais sirgti, kai merginos nuostabios! — sušuko jam Eyertreteris.
— Apie tai paklauskite Zbyškos — atsakė Macka iš Bogdanieco.
—Zbyška gi taip įsijuokė, kad net suolas, ant kurio jis sėdėjo, pradėjo drebėti.
— Būna nuostabių! — tarė — o gal Ringailė nebuvo nuostabi?
— Kas tokia ta Ringailė?
— Kaip gi tai? Nieko negirdėjote apie Ringailę? — klausė Macka.
— Negirdėjome nė žodžio.
— Tai kunigaikščio Vytauto sesuo ir Mozūrijos kunigaikščio Henriko žmona.
— Nepliauškite! Kurio kunigaikščio Henriko? Buvo vienas to vardo Mozūrijos kunigaikštis, bet jis miręs.
— Tas pats ir buvo. Turėjo jam būti atsiųsta iš Romos dispensa, bet mirtis anksčiau jį išvadavo. Buvau tada pasiųstas su Jasko iš Olesnicų laišku pas kunigaikštį Vytautą, kai iš karaliaus atvyko į Riterverderį kunigaikštis Henrikas. Tuo metu karai Vytautui jau buvo įkyrėję, ypač dėl to, kad Vilniaus negalėjo paimti, o mūsų karaliui įkyrėjo jo broliai ir jų išdaigos. Tada karalius, matydamas didesnius už savo brolių Vytauto sugebėjimus ir didesnę jo išmintį, pasiuntė pas jį vyskupą, kad įkalbėtų Vytautą mesti kryžiuočius ir paklusti karaliui, o už tai jam pažadėjo atiduoti Lietuvos valdymą. Vytautas, visada ištroškęs atmainų, mielai pasiuntinių išklausė. Buvo taip pat ir turnyrų ir rungtynių ta proga. Net pats vyskupas, nors kiti vyskupai to jo žygio ir negiria, sėdo ant arklio ir rungtynėse savo riterišką jėgą pademonstravo. O visi mozūrų kunigaikščiai iš prigimties yra stipruoliai — kaip žinoma, net ir šios giminės merginos pasagas laužiančios. Dėl to kunigaikštis net tris vokiečių riterius išvertė iš balno, o kitą kartą — penkius, o iš mūsiškių mane išvertė ir Zbyškos arklį ant uodegos pasodino. O visas dovanas priėmė iš nuostabiosios Ringailės rankų, ir prieš ją su visais šarvais ant kelių klūpodamas. Ir taip jie vienas antram patiko, kad kiti su juo atvykę dvasininkai turėjo jį už rankovių nuo Ringailės atitraukti, o ją pačią jos brolis Vytautas sudraudęs. O tuo metu kunigaikštis kalbėjo: “Pats sau dispensą duosiu, o popiežius, jei ne Romos, tai Avinjono, ją patvirtins; ir sutuoktuvės turi būti tuojau, nes kitaip aš pražuvęs!” Didelis buvo nusižengimas prieš Dievą, bet Vytautas nenorėjo karaliaus pasiuntinio savo prieštaravimu įžeisti — ir sutuoktuvės įvyko. Tada jaunieji iškeliavo į Suražą, o vėliau į Slucką, didžiai apgailestaujant šitam štai Zbyškai, kuris pagal vokiečių paprotį kunigaikštytę Ringailę savo širdies dama buvo išsirinkęs ir jai ištikimybę iki mirties buvo pažadėjęs . . .
— Taip! — staiga pertraukė Zbyška — teisybė! Bet vėliau žmonės pasakojo, kad kunigaikštytė Ringailė apsigalvojusi, jog jai, nors ir susituokusiai, nedera būti vyskupo žmona (vyskupas, nors ir vedęs, nenorėjo atsisakyti dvasininko pareigų) ir kad šios sutuoktuvės nebūsiančios Dievo palaimintos, vyrą nunuodijo. Aš, tai išgirdęs, prašiau vieną dievobaimingą atsiskyrėlį prie Liublino, kad mane nuo šios pasižadėjimo išlaisvintų.
— Tikrai jis buvo atsiskyrėlis — juokdamasis atkirto Macka, — tačiau, ar jis buvo dievobaimingas, nežinau, nes mes jį šile penktadienį pasiekėme, o jis kirviu lokio kaulus taip trupino, ir smegenis taip čiulpė, net jo gerklė švokštė.
— Bet jis sakė, kad smegenys nėra mėsa, o be to, leidęs sau tą skanumyną, kurio pavalgius sapne tokie nuostabūs reginiai pasirodo, kad kitą dieną galįs pranašauti iki vidudienio.
— Ne, ne! — atsakė Macka. — Gražioji Ringaiiė yra našlė ir gali tave tarnauti pasikviesti.
— Veltui ji kviestųsi, nes aš išsirinksiu kitą damą, kuriai iki mirties tarnausiu, o vėliau ir žmoną susirasiu.
— Anksčiau susirask riteriaus diržą.
— Štai tau! lyg nebus rungtynių karalienei pagimdžius? O prieš tai ar vėliau karalius ne vieną riteriaus diržu sujuos. Aš kovosiu su kiekvienu. Ir kunigaikštis nebūtų manęs iš balno išvertęs, jei mano arklys nebūtų ant uodegos atsisėdęs.
— Bus čia geresnių už tave.
Šitai išgirdę, žemininkai nuo Krokuvos pradėjo šaukti:
— Dėl Dievo meilės! Čia prieš karalienę pasirodys ne tokie, kaip tu, bet garsiausieji pasaulio riteriai: Zaviša iš Garbovos, ir Farurej, ir Dobka iš Olesnicų, ir toks Povala iš Tačevo, ir toks Paška Vagis iš Biskupico, ir toks Jaska Našanas, ir Abdank iš Gorų, ir Andriejus iš Brchocicų, Kristinas iš Ostrovos ir Jokūbas iš Kobylanų, kur tau lygintis su tais, su kuriais nei čia, nei čekų nei vengrų dvare, niekas lygintis negali. Ką čia pasakoji: geresnis už juos? Kiek tau metų?
— Aštuonioliktieji — atsakė Zbyška.
— Tad kiekvienas tave pirštais sulamdys.
— Pažiūrėsim.
Tačiau Macka tarė:
— Girdėjau, kad karalius gausiai apdovanoja iš lietuvių karo grįžtančius riterius. Sakykite, kurie iš ten esate: teisybė ar ne?
— Dėl Dievo, teisybė! — atsakė vienas bajorų. Visam pasaulyje garsus karaliaus duosnumas, nors dabar iki jo prisisprausti nebus lengva, nes Krokuvoj dabar tiršta svečių, belaukiančių karalienės pagimdant ir krikštynų ir ta proga norinčių savo karaliui pagarbą pareikšti. Turįs atvykti vengrų karalius; pasakoja, kad net ir Romos imperatorius atvyksiąs ir daug kitų kunigaikščių ir kilmingųjų. O riterių tenai, kaip aguonos grūdų, nes kiekvienas tiki tuščiomis negrįžti. Pasakojo net, kad popiežius Bonifacas atvyksiąs, nes jis esąs reikalingas mūsų karaliaus paramos prieš savo konkurentą iš Avinjono. Todėl tokiu susigrūdimu nelengva bus prieiti, bet, priėjęs ir karaliaus kojas palietęs, kiekvienas užsitarnavęs bus karaliaus apdovanotas.
— Tai ir nusilenksiu jam, nes užsitarnavau, o, ištikus karui, vėl už jį kariausiu. Teko, žinoma, ir man ten grobio, o kai ką ir kunigaikštis Vytautas padovanojo atsilygindamas, ir vargo nėra, tik kad jau mano amžiaus vakaras artėja, o senatvėje, kai jėgos kaulus apleidžia, miela būtų turėti ramų kampelį.
— Karalius matė būrius, kurie grįžo iš Lietuvos su Jaska iš Olesnicų, ir visi dabar riebiai valgo.
— Matote! O aš tada dar negrįžau, bet toliau kariavau. Jums reikia žinoti, kad ta taika tarp karaliaus ir kunigaikščio Vytauto buvo padaryta prieš vokiečius. Kunigaikštis gudriai savo įkaitus atgavo ir paskui kad puls vokiečius! Puolė pilis,
Kaimas viduramžių laikais
jas sudegino, riterius nužudė ir daug žmonių kapotę iškapojo. Vokiečiai norėjo atsikeršyti, kartu su Švitrigaila, kuris pas juos atbėgo. Buvo vėl didelis žygis. Pats ordino Didysis magistras Konradas su daugeliu žmonių į jį išvyko. Apsupo Vilnių, bandė pulti pilį iš atsigabentų aukštų bokštų ir klasta norėjo pilį paimti — niekas nepadėjo! O grįžtant tiek jų žuvo, kad nei pusė nesugrįžo. Dar žygiavome prieš Ulrichą iš Jungingen, Didžiojo magistro brolį, Sambijos Storastą. Bet Storasta, kunigaikščio išsigandęs, verkdamas pabėgo ir nuo to laiko taika viešpatauja, miestai vėl atstatomi. Vienas taip pat šventas vienuolis, kuris galėjo basas vaikščioti per įkaitintą geležį, pranašavo, kad nuo šio meto, kol pasaulis bus gyvas, Vilniaus mūrai niekada nematysią ginkluoto vokiečio. Bet jei tai įvyks, kieno rankos tą padarė?
Tai pasakęs, Macka iš Bogdanieco ištiesė prieš save rankas, dideles ir nežmoniškai tvirtas, o kiti pradėjo linksėti galvomis pritardami:
— Taip! Taip! Teisybė, ką. pasakoja!
Bet tolimesnis pašnekesys buvo nutrauktas triukšmo, girdimo pro langą, kuris dėl šiltos ir giedrios nakties buvo išimtas. Iš tolo buvo girdimas žvangėjimas, žmonių balsai, arklių prunkštimas ir dainos. Visi nustebo, nes laikas buvo vėlus, ir mėnulis jau aukštai buvo pakilęs. Vokietis smuklininkas išbėgo į smuklės kiemą, tačiau, svečiams dar nespėjus išgerti iki dugno taurių, dar greičiau skubėdamas grįžo ir šaukė:
— Dvaro žmonės atvyksta!
Akimirksniui praėjus duryse pasirodė melsvuapsiaustu ir raudona, sulankstoma kepure jaunuolis. Sustojo, apsidairė ir, išvydęs šeimininką, tarė:
— Nuvalyk stalus ir šviesos paruošk: kunigaikštienė Ona Danutė čia sustos poilsiui.
Tai pasakęs apsigręžė. Smuklėje kilo sujudimas: šeimininkas pradėjo šaukti tarnus, o nustebę svečiai žvilgčiojo vienas į kitą.
— Kunigaikštienė Ona Danutė — kalbėjo vienas miesčioniu — Kęstučio duktė, Mozūrijos Janušo žmona. Jau prieš dvi savaites ji buvo Krokuvoje, bet išvyko į Zatorą, pas kunigaištį Vaclovą, o dabar, turbūti, grįžta.
— Bičiuli Gamrothai — tarė kitas miesčionis — eime ant šieno į tvartą; per garbinga čia mums draugija.
— Kad naktį keliauja, man nenuostabu — pastebėjo Macka, — nes dieną karšta, bet kodėl užsuko i smuklę, jei pašonėje yra vienuolynas.
Paskui kreipėsi į Zbyšką:
— Tikra sesuo nuostabiosios Ringailės — supranti?
O Zbyška atsakė:
— Su ja turėtų būti ir būrys Mazovijos merginų, ei!
II
Tuo pat metu per duris įėjo kunigaikštienė — vidutinio amžiaus moteris, besišypsančiu veidu, apsirengusi raudonu apsiaustu ir žalia, tampriai prigludusia suknele; jos liemenį juosė paauksintas diržas, nukaręs išilgai klosčių ir užsibaigiąs žemai didele sagtimi. Paskui ją ėjo dvaro damos, vienos vyresnio amžiaus, o kitos dar nesubrendusios, su rožių ir lelijų vainikais ant galvų ir dauguma jų rankose nešėsi kankles. Buvo ir tokių, kurios turėjo rankose dideles puokštes gėlių, matyti, surankiotų pakely. Kambarys tuojau prisipildė, nes paskui damas pasirodė keletas dvariškių ir mažu pažų. Visi gyvai įėjo šypsodamiesi ir garsiai kalbėdamiesi, tarytum dainuodami, lyg būtų pasigėrę nakties giedra ir skaidria mėnulio šviesa. Dvariškių tarpe buvo ir du vaidilos, vienas su kanklėmis, o antras su citra prie diržo. Viena jauna mergaitė, galbūt dvylikmetė, nešė paskui kunigaikštienę mažas kankles, nusagstytas žalvariniais vinimis.
—Garbė Jėzui Kristui! — pasveikino kunigaikštienė, atsistodama vidury kambario.
— Per amžius, Amen! — atsakė svetimieji, žemai nusilenkdami.
— Kur šeimininkas?
Vokietis, išgirdęs kreipimąsi, išslinko į priekį ir vokiečių papročiu nusilenkė.
— Sustosime čia pailsėti ir atsigauti — tarė kunigaikštienė. — Greitai tik skubėk, nes esame išalkę.
Miesčionys jau buvo išėję, o du vietiniai bajorai, Macka iš Bogdanieco ir jaunasis Zbyška pakartotinai nusilenkė ir ruošėsi apleisti kambarį, kad netrukdytų dvariškiams.
Tačiau kunigaikštienė juos sulaikė.
— Esate bajorai, todėl mūsų netrukdysite! Susipažinkite su dvariškiais. Iš kur Dievas jus veda ?
Jie tuojau pat pradėjo sakyti savo vardus, herbus ir šūkius ir vietoves, prie kurių jie buvo prisirašydinę. Kunigaikštienė, išgirdusi iš Macko, iš kur jis grįžta, suplojo delnais ir tarė:
— Tai laimė! Papasakokite mums apie Vilnių, apie mano brolį ir seserį. Ar atvažiuos čia kunigaikštis Vytautas į karalienės vaiko krikštynas,
— Norėtų, tik nežino, ar galės. Todėl iš anksto per kunigaikščius ir bajorus pasiuntė karalienei sidabrinį lopšį, su kuriuo ir mes su brolėnu atvykome, saugodami jį pakeliui.
— Tai lopšys jau čia? Norėčiau pamatyti. Visas sidabrinis?
— Taip, visas, tik lopšio čia nėra, nes jį išsiuntė į Krokuvą.
— O ką jūs veikiate Tynece?
— Mes čia grįžome aplankyti vienuolyno prokuratorių, mūsų giminaitį, ir norėtume garbingų vienuolių globai palikti savo karo grobį ir iš kunigaikščio gautas dovanas.
— Tai Dievas suteikė laimę? Bet sakykite, kodėl brolis netikras, kad atvyks?
— Ruošia žygį prieš totorius.
— Aš tai žinau. Tik man rūpi, kad karalienė šitam žygiui neišpranašavo laimingos pabaigos, o ką ji pranašauja, tat visuomet įvyksta.
Macka nusijuokė.
— Taip karalienė yra šventa — nėra kas prieštarautų. Tik su Vytautu eis ir mūsų riterių jėgos, vyrai geri, prieš kuriuos niekam nebus lengva.
— O jūs nevyksite kartu?
— Nes su lopšeliu tarp kitų buvau išsiųstas ir per penkerius metus nenusiėmiau šitų šarvų — atsakė Macka, rodydamas į briedžio odos švarke įspaustas šarvų žymes. — Bet leiskite man pailsėti — vyksiu, o, jei pats neisiu, tai šitą brolėną Zbyšką pavesiu ponui Spytkai iš Melštyno, su kuriuo visi mūsų riteriai eis.
Kunigaikštienė Danutė pažvelgė į drąsią Zbyškos povyzą, tačiau tolimesnį pokalbį nutraukė atvykęs iš vienuolyno vienuolis, kuris, pasveikinęs kunigaikštienę, pradėjo jai pagarbiai iškalbėti, kodėl nepasiuntusi pasiuntinio su pranešimu apie savo atvykimą ir kodėl ji nesustojo vienuolyne, bet paprastoj karčiamoj, kuri jos padėčiai netinkanti. Vienuolynas juk nestokoja namų ir kambarių. kuriuose net ir paprastas žmogus galėtų jaustis svečias. O ką kalbėti apie didenybę, ypač gi apie žmoną kunigaikščio, iš kurio pirmatakų ir giminių vienuolynas susilaukęs tiek daug gero.
Tačiau kunigaikštienė linksmai atsakė:
— Aš čia įžengiau tik kojoms leisti atsitiesti, o rytą mums reikia toliau vykti į Krokuvą. Išsimiegojome dieną ir vykstame naktį tik dėl vėsumos, o, kai jau vištos sumigusios, nenorėjau dievobaimingų vienuolių žadinti, ypač su tokia draugija, kuriai dainos ir šokiai labiau rūpi, kaip poilsis.
Bet vienuoliui ir toliau iškalbant, pridūrė:
— Ne, čia ir pasiliksiu. Gerokai laiko prabėgo, besiklausant pasaulietinių dainų, o, kad dieną su Dievu pradėtume, atvyksime į bažnyčią rytinėms pamaldoms.
Bus Mišios už maloningojo kunigaikščio ir maloningosios kunigaikštienės laimę — tarė vienuolis.
— Mano vyras kunigaikštis atvyks tik už keturių ar penkių dienų.
— Ponas Dievas moka laimę teikti ir iš tolo, o tuo tarpu leiskite mums, pavargėliams, nors vyno iš vienuolyno atsiųsti.
— Malonu padėkoti — tarė kunigaikštienė.
Išėjus vienuoliui, pradėjo šaukti:
— Ei, Danute! Danute! eik šia ant suolo ir palinksmink mūsų širdis ta pačia dainele, kurią dainavai Zatože.
Tai išgirdę, dvariškiai tuojau viduryje kambario pastatė suolą. Dainininkai susėdo pakraščiuose, o jų tarpe atsistojo ana jaunuolė, kuri paskui kunigaikštienę nešė žalvariniais vinimis išsagstytas kankles. Jos galvą puošė vainikas, o palaidi plaukai driekėsi ant pečių; vilkėjo dangiškos spalvos suknele su raudonomis, ilgais koteliais gėlėmis. Pasistojusi ant suolo ji atrodė kaip vaikas ir kartu kaip kokia bažnyčios stovyklėlė ar lėlė. Matyti, kad ne pirmą kartą jai teko šitokioje būklėje būti ir ne pirmą kartą ji dainavo, nes negalima buvo pastebėti nei mažiausio sumišimo.
— Toliau, Danute! toliau — šaukė dvaro darnom .
Ji gi, paėmusi kankles, pakėlė, kaip paukštis norėdamas dainuoti, aukštyn galvą ir, primerkusi akis, užtraukė sidabriniu balseliu:
O kad aš turėčiau
Sparnelius kaip gulbė,
Skrisčiau pas
Jonelį Į Sileziją.
Kiti dainininkai jai tuojau pritarė: vienas citra, o antras didelėmis kanklėmis; kunigaikštienė, kuriai pasaulinės dainos labiausiai patiko, pradėjo į abi puses linguoti galva, o mergaitė dainavo toliau tokiu plonu, vaikišku ir gaiviu balseliu, kuris atrodė panašus į paukštelių čiulbėjimą vasarą miške:
Nutūpčiau ašen
tenai ant tvorelės:
“Pažvelgk tu į mane
Vargšę našlaitėlę”.
(Bus daugiau)
