’’NES ATVYKSIME LAIKU, KAD JIE GYVENTŲ...“
(Iš viršaus žemyn) “PARARESCUE” dalinių ženklas geriausiai nusako mūsų pareigas. Karys, užsidėjęs šokimui į medžius aprangą. Pavojingas “pasikabinimas” medyje.
CPL. R. V.MIŠAUSKAS
Įvairių ginklų rūšių yra JAV kariuomenėje, tačiau nedaugelis žinome apie PARARESCUE. Ir aš nežinojau, kad tokie specialūs daliniai egzistuoja, kol pats nepatekau į PARARESCUE.
Mūsų pagrindinis darbas — padėti sunaikinti brangius ar slaptus įrankius tuose lėktuvuose, kurių įgulos būna priverstos nusileisti priešo užnugaryje, o taip pat turime atlikti įvairius gelbėjimo darbus. Mūsų dalinio vyrai turi baigti parašiutininkų mokyklą, medikų, navigatorių, stovyklautojų, keliautojų, kalnų laipiotojų ir partizaninio veikimo kursus. Be to, privalome mokėti susipakuoti savo parašiutus, patys nusistatyti šuolių vietą, sugebėti ore išsinerti iš parašiuto, leidžiantis į vandenį. Mokėti nusileisti į medžius ir kalnus nakties metu.
Mokymas tęsiasi mėnesius ir net metus, kurį baigia tik rūpestingai atrinkti vyrai. Vėliau jie, penkių vyrų grupėmis, išsiuntinėjami po platųjį pasaulį. Kiekvienos tokios grupės priekyje yra daktaras. Turime savo lėktuvus, esame puikiai aprūpinti.
Štai vienas mūsų darbo pavyzdys, kurį turėjome prieš keletą savaičių.
Pamokos metu į klasę įsiveržia mūsų mokyklos viršininkas, kapitonas, ir :
— Vyručiai, tik ką gauta radiofonograma, kad karo aviacijos lėktuvas su keturiais įgulos nariais buvopriverstas nusileisti džiunglėse, į pietus nuo T. miesto. Tiksli vietovė nežinoma. Jūsų darbas surasti lėktuvą ir išgelbėti lakūnus, jei jie dar gyvi...
Pabandyk surasti lėktuvo likučius apie 1000 kv. mylių plote ir dar džiunglėse!
Parašiutininkų ir žemės gelbėjimo daliniai pasiruošia. Aš čiumpu savo pakietą su maistu, medicinos įrankiais ir vaistais. Nusinešu visa į laukiamąją salę ir pasiruošiu: įlendu į savo “kiautą” (200 svarų sveriantį šokimo į medžius drabužį su pirštinėmis ir vielų kauke ant veido), užsidedu parašiutus ir sėdu su kitais keturiais vyrais ant suolo.
Prasideda kankinantis laukimas. Mūsų lėktuvai, paženklinti geltonais ženklais, raižo visą padangę virš spėjamos vietos. Laukiamojoje salėje laikrodžio rodyklė, rodos, nejuda. Storas, sunkus drabužis ir parašiutas vargina. Prakaitas, nuovargis, cigaretė seka cigaretę... Praslenka vienuolika valandų. Kai kurie snūduriuoja. Aš bandau skaityti knygą, kai pagaliau garsiakalbis praneša:
— Pararescue vyrai, eikite prie lėktuvo! Lėktuvo likučiai rasti ir t.t.
PVT. ANDRIUS BUTKÜNAS,
tarnauja inžinerijos batalione, šiuo metu yra Korėjoje, kur vienoj aviacijos bazėje dirba kaip mechanikas. Andrius studijavo Pabaltijo Universitete ir yra baigęs 4 sem. Mechanikos-Inžinerijos fakulteto. Jo tėvas Lietuvos kariuomenės pulkininkas, savanoris-kūrėjas, dviejų Vyčio Kryžių kavalierius, visų Nepriklausomybės kovų dalyvis.
Sunkiai nužygiuojam prie lėktuvo, kur gaunam paskutinius nurodymus. Dar valandėlė, ir galingi motorai iškelia mus į tamsią nakties padangę. Meldžiuosi, nes žinau, kad šį kartą ne mokymas, o tikras darbas ir pavojus prieš akis. Keistas jausmas: daug kartų teko šokti parašiutu ir baimės laikai jau seniai praėję, bet šį kartą nepasitikiu savimi, nepasitikiu savo medicinos žiniomis, gal teks daryti operaciją miške. Ar aš mokėsiu asistuoti daktarui šiose sąlygose? Tartum atsakydamas į mano mintis, daktaras stukteli man j pašonę ir šaukia:
— Artėjam prie vietos! Tikiu, kad mes būsime laiku.
Prie durų raudona švieselė. Laikas. Įkabinu savo juostą į palubės lyną ir sustingstu duryse, žalia šviesa. Bandau iššokti lauk, bet tik virste išvirtau. Pamiršau, kad šį kartą su kroviniu sveriu apie 420 svarų. Trinktelėjimas. Vadinas, parašiutas išsiskleidė. Ačiū, Dievui...
— Daktare, kaip jums sekasi? — klausiu.
— Tvarkoj! O kaip tau? — išgirstu virš savęs.
Po savim žemai matau mažą švieselę — laužą. Nukritusio lėktuvo įgula padeda mums rasti tikslą. Atkabinu nuo kojų pakietą ir leidžiu kristi. Trinktelėjimas, ir jis supasi po manim ant 50 pėdų ilgio virvės. Griebiu priekinius diržus ir “slidinėju” link ugnies. Dar akimirka ir laužiuosi pro šakas. Smūgis — ir aš pakimbu medyje. Netoliese subraška šakos ir išgirstu nusikeikiant daktarą.
Atsargine virve nusileidžiu žemyn, kur manęs jau laukia du vyrai. Pavyko. Griebiu savo pakietą ir, vaikinų padedamas, pasileidžiu ugniavietės link. Pakeliui prisijungia šlubčiodamas daktaras. Jis, krisdamas iš medžio, niksterėjo koją.
Prie laužo guli vyras subintuota krūtine ir koja, o kitas vyras, lėktuvo pilotas, subintuotu veidu. Jį, matyt, sužeidė lėktuvo lango stiklai.
— Gerti! — suniurna pirmasis šniokščiančiu balsu. Vienas jo draugų paaiškina:
— Atrodo, kad lūžę pora šonkaulių, gal pažeisti vidaus organai. Užtai ir bijojom duoti vandens.
Pagiriu jį. Išsineriu iš savo kiauto, atidarau pakietą, išsiimu įrankius, baltus rūbus, gumines pirštines, pats apsirengiu ir padedu daktarui apsirengti. Per 20 valandų be miego, bet nėra laiko galvoti apie poilsį — darbas laukia.
Pirmiausia imamės pirmojo vyro tvarsčių. Sulaužytas kaulas virš kelies, didelė žaizda šone. Ištekėję daug kraujo. Aš leidžiu į ranką plazmą, o daktaras plauja ir tvarsto žaizdas.
Tuo metu lėktuvas vėl praskrenda virš mūsų galvų, ir po kelių minučių prie mūsų prisijungia likusieji trys mūsų bičiuliai. Du iš jų tuojau stato palapinę, o trečias parūpina tiesių lazdų sulaužytiems kaulams įtverti.
Kai po 3 valandų baigėm tvarstyti ligonius, jau buvo gerai įdienoję. Jaučiausi taip išvargęs, kad norėjau čia pat virsti žemėn ir užmigti. Bet, deja, dar teko pastatyti priešmoskitines palapines ligoniams.
Pagaliau baigėme. Virtau į gamaką, kurį pakabino mūsų draugai man ir daktarui. Prieš užmigdamas dar išgirdau jį sakant kitiems:
— Vyručiai, ligoniai negali valgyti konservuoto maisto. Parūpinkit šviežios žuvies arba pagaukit gyvatę ir išvirkit sriubos. Pažadinkit mus po pusantros valandos.
Taip mūsų darbas tik prasidėjo. Vėliau teko rūpintis šviežiu maistu, medžioti, žuvauti, statyti spąstus. Perkėlėm ligonius į artimą kalvelę, toliau nuo upelio, kur lengviau apsisaugoti nuo uodų, išnešiojančių maliariją.
Pirmą kartą savo gyvenime ragavau keptos gyvatės ir mažo krokodilo. Truputį primena ungurį. Po pietų lėktuvas numetė daugiau mums reikalingų daiktų. Turėjome stovyklauti, nes ligonių nebuvo galima per daug judinti, o žemės grupė kelią per džiungles prasiskins tik po dviejų savaičių.
Trečią dieną kita penkių žmonių grupė nusileido ir pakeitė mus, o mes, paėmę du sveikus įgulos narius, guminėmis valtimis leidomės upeliu žemyn.
* * *
Dabar vėl sėdime klasėje ir tęsiame mokymą. Greit keliausim per dykumą (Kalifornijoje), per kalnus ir šaltus kraštus, kad susipažintume su įvairiomis klimato sąlygomis ir prie jų priprastume.
Pasaulyje yra gal tik 100 parašiutininkų, gelbėjimo vyrų (aš vienintelis lietuvis), bet kur mes bebūtume, kurioj pasaulio dalyje pagalba bebūtų reikalinga. — mes atvyksime laiku!
