MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
BRIGADOS GENEROLAS KLEMENSAS POPELIUĆKA
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenes Karo Technikos Valdytos viršininkas brig. gen. K. Papeliučka mirė svetimoje Vokietijos žemėje, tremtyje, 1948 m. spalio 25 d., Augsburgo Servatius Stift ligoninėje.
Velionis gimė 1892 m. birželio 16 d. Šiaulių apskr., Pašvitinio valsčiuj, Būčiūnų kaime. Baigęs 1912 m. Šiaulių gimnazijų, įstoja į Kijevo Politechnikos Instituto architektūros skyrių. Įsiliepsnojęs pirmas pasaulinis karas patraukia jį į Petrapilio karo inžinerijos mokyklą, kurią baigė 1915 m.
Tarnaudamas rusų kariuomenėje, už narsumą ir nuopelnus buvo apdovanotas visais ordenais, kuriuos turėjo teisę gauti vyr. karininkas. Kilus revoliucijai ir įvykus bolševikų Derversmui, jis grįžta į tėvynę. Jau 1919 m. pradžioje įstoja savanoriu įbesikuriančias Lietuvos kariuomenės eilėse ir, vadovaudamas inžinerijos daliniams, veikia fronte prieš bolševikus ir bermontininkus. Jo rūpestingumas, iniciatyva, asmeniškas pavyzdys ir jo drausmingi daliniai, kaip bolševikų taip ir bermontininkų frontuose suteikia vertingą pagalbą jaunajai Lietuvos kariuomenei, siekiant pergalės ir nepriklausomos Lietuvos respublikos atstatymo.
Pasibaigus kovoms už laisvę, tėvynės gyvenimas greit pradėjo normalizuotis, bet kiekvienam kariui buvo aišku, kad Lietuvai būtina turėti nors negausi, bet stiprios tautinės dvasios ir naujoviškai aprūpinta kariuomenė. Todėl 1923 m. K. Popeliučka įstoja į aukštuosius karininkų kursus, kuriuos baigęs didžiausią savo dėmesį kreipia į kadrų paruošimą ir parengimą įvairių specialistų. Savo žinioms pagilinti, nuo 1925 m. iki 1928 m. jis studijuoja Prancūzijos “Ecole Superiere d’aeronautique et de construction d’automobiles.” Įgijęs diplomuoto inžinieriaus teises, jis grįžta tęsti savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Paskirtas Karo Technikos štabo viršininku, jis aktyviai prisideda prie įsteigimo įvairių inžinerijos karininkams kursų. Be to, pagelbsti modernizuoti apmokymą ir parengimą kadrų. Už ypatingus nuopelnus Lietuvos respublikai prezidentas jį apdovanojo D.L.K. Vytauto ir D.L.K. Gedimino antrosios klasės ordinais. 10 metų Latvijos nepriklausomybės proga Latvijos respublikos prezidentas jį apdovanoja jubiliejiniu medaliu “Par Latviju”.
A. a. br. gen. K. Popeliučka, kaip karių, taip ir plačios visuomenės tarpe, buvo žinomas kaip gabus karys, nuosekliai dirbęs tėvynės gerovei sudėtingą darbą. Didelė ištvermė, kuklumas, aukštai išvystytas pareigingumo jausmas, tolerancija, aukšta moralė, šeimos meilė — charakterizuoja jo asmenį, tarnaujantį Dievui, Tėvynei ir artimui.
Savo šeimyniniame gyvenime jis gauna sunkų moralinį smūgį, kai, vos 16 metų sulaukęs, miršta jo vienintelis sūnus Tadas, kuriam išgelbėti neatsirado vaistinėse ir ligoninėse reikalingų prieš meningitą vaistų. Tuo metu Lietuvoj bolševikai jau buvo nacionalizavę ir Rusijon išvežę visus retesnius ir brangesnius vaistus, nepalikdami jokios atsargos gyventojų reikalams.
Kai 1940 birželio 15 d. raudonoji armija okupuoja Lietuvą, jau birželio 27 d., pagal sovietų pasiuntinio įteikiamą Lietuves krašto apsaugos ministerijai sąrašą, brig. gen. Popeliučka, tuomet Karo Technikos Valdybos viršininkas, yra atleidžiamas iš kariuomenės. Ilgą laiką brig. gen. Popeliučkai nesuteikiama nei tarnyba, nei darbas. Galop, kai stoka pedagogų pasireiškia visose mokyklose, jis Kaune suaugusių gimnazijoje (dėstoma buvo vakarais) gauna rusų kalbos ir matematikos mokytojo vietą.
1944 m. beartėjantis frontas nubloškia jį su žmona Vanda Popeliučkiene-Bohdanavičiūte Vokietijon, kur Gruenberge, Silezijoj, Opta — Radio fabrike kasdien dirba po 12 val. 1945 m. Augsburge džiaugsmingai sulaukia amerikiečių kariuomenės ir po to matom gyvenantį Haunstetteno DP stovykloje. Čia jis nelieka nuošaliai nuo tremties gyvenimo. Išrinktas įstovyklos lietuvių komitetą, eina komiteto pirmininko ir LTB Augsburgo apylinkės pirmininko pareigas.
Vėliau buvo grįžęs prie pedagoginio darbo.
Visada nuoširdus, sąžiningas, pareigingas, teisingas ir atsidėjęs prisiimtoms pareigoms, a. a. brig. gen. K. Popeliučka dirbo taip intensyviai, kad tai atsiliepė į jo sveikatą. Susidariusios komplikacijos, nežiūrint gydytojų pastangų, nepavyko nugalėti. Skaudus smūgis ištiko nevien jo mylimą žmoną, bet ir visus lietuvius, nes jis galėjo dar daug padėti tėvynei, kurios prisikėlimu nė kiek neabejojo.
Šio Lietuvos kario nuopelnus ir darbus tėvynei aprašė jo bendradarbiai knygoje “Karo technikos dvidešimtmetis”, 1939 m.
EIL. ANTANAS KIZELEVIČIUS
Lietuvos Nepriklausomybės karų dalyvis eil. Antanas Kizelevičius gimė 1898. VI. 13. Alytaus aps. ir val., Dubėnų kaime.
Vėliau velionis tarnavo Teisingumo Ministerijos žinyboje ir už uolų tarnybos pareigų atlikimą buvo apdovanotas D. L. K. Gedimino ordino medaliu — 3 laipsnio.
Buvo šaulys rėmėjas ir priklausė Alytaus šaulių būriui.
Bolševikų okupacijos metu velioniui teko įvairiais būdais suktis nuo išvežimų bei areštų. Antrą kartą bolševikams braunantis į Lietuvą, velionis patraukė į Vakarus ir Vokietijoje prabuvo iki 1947 m. Tais metais drauge su kitais lietuviais vyrais išvyko į Angliją.
Deja, bolševikų okupacijos ir karo metu palaužta sveikata dar labiau pašlijo. Kiek pasirgęs mirė 1950 m. gruodž;o 25 d. ir palaidotas gruodžio 30 d. Glocesteric Old Cemetary kapinėse.
KARYJE
— viskas ir visiems įdomu: kariams ir nekariams, seniesiems ateiviams ir naujakuriams, senimui ir jaunimui, vyrams ir moterims!
