LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M
PLK. O. URBONAS
VOKIEČIŲ PROVOKACIJA
Pagaliau gauname Jeckeln įsakymą: kol likusiųjų Vietinės Rinktinės batalionų formavimas nėra baigtas, ir kol V. R. vadas neturi galimumo asmeniškai vadovauti savo daliniams Vilniaus krašte, Vilniuje organizuojamas Jeckelno štabas, kurio žinion pereina operacinis mūsų batalionų vadovavimas; tolimesnis V. R. batalionų siuntimas į Rytų Lietuvą turi būti suderintas su to štabo pageidavimais, o dalinių išdėstymas turi būti aptartas su šiuo Jeckeln štabu. Mūsų batalionų išdėstymo rajonai numatyti: Svyriai, Ašmena, Švenčionys.
Kol kas sujungtai vadovauti mūsų batalionams Rytų Lietuvoje — didelio reikalo ir nebuvo, nes jie jokių operacijų nevykdė, o numatyti išdėstymo rajonai atitiko mūsų norus; be to, generolas buvo pasirengęs su paskutiniais suformuotais batalionais vis vien pereiti į Vilnių, todėl mes šiam įsakymui ypatingai ir nepasipriešinom. Lauko štabo viršininku buvo paskirtas policijos plk. ltn. Diez. Atvyko jis į Kauną, kur turėjome su juo ilgesnį pasikalbėjimą. Šiuo metu Vilniuje, Trakuose ir Eišiškėse mes jau turėjome savo komendantūras, o komendantai į Ašmeną ir į Svyrius jau buvo numatyti ir turėjo ten išvažiuoti tuojau po to, kai tik ten apsistos mūsų batalionai. Prašiau Diezą, kad vengtų duoti tiesioginius įsakymus mūsų batalionams, kad pasinaudotų esamomis komendantūromis. Kiekvienoje komendantūroje yra vertėjas, ir komendantas patikrins, kad įsakymai būtų teisi gai suprasti, kad dėl skirtingų kalbų neįvyktų nesusipratimų. Be to, prašiau jį, kad į savo štabą priimtų vieną mūsų karininkų, kaip ryšių karininką su mūsų štabu. Diez viską pažadėjo išpildyti, tik paabejojo dėl ryšio karininko, ar jis, be tiesioginio Jeckeln sutikimo, galįs tai padaryti. Pažadėjo Jeckeln atsiklausti. Atrodė, kad viskas šiaip taip susitvarkė. Bet išėjo kitaip.
308 (berods) batalionas vyksta į Svyrius. Bataliono vadas, atvykęs Kaunan, mūsų štabe gauna visus jam reikalingus įsakymus, instrukcijas. Batalionas be jokių įvykių atvyksta į Svyrius, išsikrauna ir čia gauna iš Jeckeln lauko štabo įsakymą užimti atskiromis kuopomis visą eilę kaimų (nesu tikras, ar šis įvykis buvo Svyrių ar Ašmenos rajone; berods, Ašmenoje). Žiūri bataliono vadas į žemėlapį ir mato, kad kaimas nuo kaimo yra atstume per 15-20 kilometrų. Apklausinėja vietos gyventojus ir iš jų sužino, kad tie kaimai užimti lenkų partizanų. Šie gi—geruoju kaimų neapleis, teks kautis, o tai prieštarauja generolo duotoms instrukcijoms. Skambina bataliono vadas į Vilnių, kalbasi su Jeckeln lauko štabu. Iš ten patikrinama, kad viskas tvarkoje, kad štabas turįs tikslius duomenis, jog tie kaimai esą tušti; žinios apie lenkų partizanus — tik vietinių gyventojų fantazija. Paskutiniam bataliono vado abejojimui išsklaidyti, štabas patikina bataliono vadą, kad esantieji vietoje du vokiečių tankai gauna įsakymą palydėti mūsų kuopas iki paskyrimo vietos. Kalba bataliono vadas su tankų viršininku, ir tas patvirtina, kad jam įsakyta kuopas palydėti. Kadangi pėstininkai juda, palyginti, labai lėtai, tai lai kuopos išeina anksčiau, o tankai jas pasivysią pakelyje. Bataliono vadas pasiryžo įsakymą pildyti. Kuopos išsiskirsto ir pradeda žygį. Tankų, žinoma, nėra.
Viena kuopa, jau atsitolinus nuo Svyrių per 12-15 km, pastebėjo įtartiną raitelių ir pėsčių žmonių judėjimą savo žygio kryptimi ir sparnuose. Kuopos vadas sustiprina žygio apsaugą, o galų gale perrikiuoja savo kuopą kautynių rikiuotėn ir artėja toliau. Staiga iš trijų pusių šūviai. Stipriausia ugnis iš kaimo pryšakio. Kas gi priešas :— lenkai ar bolševikai — išaiškinti nėra galimumo. Pagaliau tas klausimas šiuo atveju jau nebeturi ypatingos reikšmės, nes tie pirmieji paleido ugnį. Kuopos vadas įsako tą kaimą pulti. Kuopa puola ir kaimą užima.
Kadangi priešo jėgos vis stiprėja, jos pasirodo ne tik sparnuose, bet ir užpakalyje, kuopos vadas duoda įsakymą trauktis. Kuopa atsitraukė. Ir jau prie pat Svyrių sutinka vokiečių tankus, kurie galų gale pasiryžo judėti . . . Kuopa čia turėjo dideliu nuostolių. Tikroskaičiaus nebeatmenu, bet, rodos, apie 14 žuvusių ir apie 30 sužeistų... Pats kuopos vadas buvo lenkų paimtas į nelaisvę ir sušaudytas . . .
Vietinės Rinktinės karių garbės sargyba ant Gedimino Pilies Vilniuje, vėliavų pakėlimo momentą. Priekyje—mūsų veteranai: ats. mjr. P. Ruseckas ir ats. psk. St. Butkus (seniausias KARIO redakcijos narys), keletą kartų dalyvavęs istorinėse mūsų trispalvės pakėlimo iškilmėse Gedimino Kalne.
Kitos kuopos, išvykusios iš Svyrių, pastebėjusios įtartinus judesius priekyje ir iš šonų, be to, girdėdamos kaimyninės kuopos kautynes ir būdamos per dideliam nuo šios atstume ir negalėdamos jai padėti, į didesnes kautynes neįsileido ir taip pat atsitraukė į Svyrius. Šitos kuopos turėjo nežymių nuostolių. Batalionas vėl susirinko vietoje.
Po kiek laiko į Svyrius atvyko Jeckeln lauko štabo viršininkas. Išklausęs bataliono vado pranešimą, jis sėdo į automobilį ir nuvažiavo pas lenkų partizanus, kur apie 4 val. pietavo, gėrė . . . Mes jokiu būdu nenorėjom tuo tikėti. Tik nuodugniai patikrinę šį faktą — įsitikinom, kad ir tokie dalykai yra galimi.
Vos tiktai sužinojęs apie šį įvykį, V. K. vadas visiems batalionų vadams davė įsakymą, kad jokių Jeckeln lauko štabo įsakymų, kurie bus batalionams perduoti betarpiškai, nepildyti. Visi įsakymai privalo eiti per apskričių komendantus, kurie įpareigojami visiems įtartiniems įsakymams gauti generolo patvirtinimą. Pradėjo bręsti rimtas konfliktas su vokiečiais. Tačiau išeities apsiginti nuo jų provokacijos nebuvo. Čia paaiškėjo tikrieji jų tikslai: išprovokuoti mūsų batalionų rimtus susidūrimus su lenkų partizanais, įtraukti abi puses į kovą, priversti turėti kaip galima didesnių nuostolių, įkaitinti lietuvių-lenkų santykius iki kraštutinumo, o vėliau — atsikratyti kaip vienais, taip ir kitais.
Mes ėjome į atvirą kovą su vokiečiais. Geriausiai tai įrodo mūsų anų dienų raportai, kuriuos mes per Hinze rašėm Jeckelnui, o ir mūsų anų dienų su jais pasikalbėjimai. Deja, tų dokumentų čia po ranka neturime. Vokiečiai laikėsi be galo santūriai, visokiais būdais atsikalbinėjo, išsisukinėjo, visa aiškino nesusipratimu. Tomis dienomis mes jau laukėm suėmimo, laukėm visokių jų sankcijų, bet, matyt, laikas dar nebuvo atėjęs.
Žinoma, ir šio konflikto metu mums pasisekė šį tą pasiekti. Posėdyje, Vilniuje, kurį sušaukė atvykęs į Vilnių Jeckeln, ir kuriame generolas pats nedalyvavo, man po gan sunkių ginčų, pavyko išgauti Jeckeln sutikimą sujungti mūsų batalionus į 2 pulkus. Mums tai buvo svarbu. Tuo būdu batalionų vadai, pulko vado asmeny, gauna betarpišką viršininką ir teisėtai atpalaiduojami nuo vokiečių betarpiško vadovavimo. Pulko vadas, savo tarnybinės padėties atžvilgiu, yra jau, nepalyginti, stipresnis už bataliono vadą ir jam daug lengviau atsispirti. Ir mes, vieton plačiai visoje Rytų Lietuvoje išbarstytų batalionų, turėsim reikalo su dviejų pulkų vadais, su kuriais bus žymiai lengviau susirišti. *
