APMOKAMAS IDEALIZMAS

arba

TAUTIEČIUOSE PASIAUKOJIMO BEIEŠKANT

JONAS PABEDINSKAS

Bus jau dešimtmetis, kai užjūrio lietuviai su Lietuva pradėjo tiesiogiai bendrauti ne tik su giminėmis ar draugais, bet ir su įvairiomis organizacijomis. Lietuvoje atsikūrė religinės ir jaunimo organizacijos, vaikų globos draugijos, politinės partijos, sąjungos, profesinės draugijos, bendrijos ir daugybė kitokių visuomeninių vienetų. Vyresnieji išeiviai kai kurių tokių organizacijų vardus atpažįsta dar iš Nepriklausomos Lietuvos laikų. Atsirado tūkstančiai dosnių geradarių, finansiškai remiančių tokias organizacijas ir jų projektus. Retas užjūryje klausė, kas tai akcijai vadovauja ir kaip jų finansai panaudojami. Kadangi Vakaruose mūsų veikėjai dirbo dešimtmečiais be jokio atpildo ir visuomenės aukas naudojo tik tiems reikalams, kuriems jos buvo skirtos, niekas šioje Atlanto pusėje ir negalvojo, kad Lietuvoje iš visuomeninio darbo kai kurie bandys gyventi ir pragyventi.

Po kelerių tokios finansinės pagalbos metų užjūriečiai pradėjo pastebėti, kad kai kurie prašančiųjų sambūrių vadovai dalinai iš tų aukų gyvena, arba kad aukos vartojamos kartais ne ten ir ne taip, kaip buvo sutarta. Tokiu būdu daug kur atsirado tarpusavis nepasitikėjimas. Vienos draugijos dėl to nusilpo, o jų vietoje atsirado kitos - geriau tvarkomos ir iki šiol užjūrio lietuvių remiamos.

Nesusipratimų priežastis dalinai yra ta, kad užjūrio lietuviai jau daugelį dešimtmečių buvo tikri idealistai savų organizacijų išlaikymo atžvilgiu, tuo tarpu Lietuvoje, sovietmetyje, organizacijų veikla buvo valdžios apmokama iki detalių, o jų vadovybė gaudavo geras algas. Toje sistemoje tik reikėjo prašyti, kad vyresniosios instancijos skirtų dotacijas, patvirtintų biudžetus ir pritartų projektams. Užtat buvo prašoma kas tik brangiausia, kas tik naujausia, nes pinigai ateidavo ne iš prašytojų kišenės. O gavus dalį ar visą prašytą paramą, galima buvo ją panaudoti ir kitiems tikslams. Su tais pinigais buvo galima tad patenkinti gimines, draugus ir, svarbiausia, savo viršininkus.

Jono Pabedinsko paskaita, skaityta š. m. Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje.

Padėtis pasikeitė atgavus nepriklausomybę, bet pas daugelį žmonių tokie papročiai pasiliko. Žinoma, Šitokiems papročiams pakeisti kartais nepadeda ir kai kurie Vakarų europiečiai, atsiradę Lietuvoje kaip konsultantai. Tokie gerai apmokami konsultantai kartais atvyksta į Lietuvą mokyti vietinius lietuvius, kaip iš vargingo valstybės biudžeto prašyti pinigų saviems - organizaciniams - reikalams. Tai pastebima keletos Europos jaunimo organizacijų atvejų, kai kurių politinių partijų bendravime arba ir Europos Sąjungos visokiausių organizacijų ir jų konsultantų veikloje. Net ir Caritas Lietuvoje apmoka nemažai žmonių, dirbančių srityje, kuri iš tiesų remiasi pasiaukojimu ir artimo meile. Kitas pavyzdys - Maltos ordino darbuotojai Lietuvoje turi jiems paskirtas automašinas ir nevienas gauna gerą algą. Iš užjūrio lietuvių gauta parama labai dažnai panaudojama pačių vietinių vadovų nuožiūra, neatsižvelgiant į išeivijos prašymus. Dažnai jau nebesistebime, kad daugeliui tautiečių net nepadėkojama už gautas aukas, kaip paprastai įprasta daryti Vakaruose. Buvo nemalonu neseniai girdėti, kad japonas, sukūręs Lietuvos sportininkams olimpijadoje populiarius marškinukus, dabar, kviečiamas pas mus atvykti, atsisakė, nes jam iki šiol nei mažu žodeliu nebuvo padėkota už tokią gražią paslaugą mūsų tautiečiams. Tai yra nesuprantama užjūrio lietuviams. Vieni pyksta, kiti jau numojo ranka, dar kiti tačiau ir toliau aklai siunčia paramą Lietuvos organizacijoms, nereikalaudami elementariausio paaiškinimo, neprašydami atsižvelgti į aukotojų pageidavimus.

Žinoma, visada yra išimčių. Ir Lietuvoje tad atsiranda nors ir sunkiai pragyvenančių žmonių, vos vos išlaikančių savo šeimynėles, tačiau efektingai dirbančių visuomeninį darbą. Atsiranda pensininkų, kurie be savos automašinos keliauja į susirinkimus ir į suvažiavimus, arba provincijos mokytojų, kurie rengia paskaitas, koncertėlius ir taip šviečia savo aplinką. Bet tokių iš idealizmo dirbančių tikrai galėtų būti daugiau, palyginus su užjūrio lietuvių dešimtmečiais parodytu pasišventimu.

Apmokamas idealizmas nėra tikras pasiaukojimas, užtat išeivijoje jis nebuvo vertinamas ir praktikuojamas. Todėl po dešimtmečio bendravimo ir bendradarbiavimo su tauta dažnai su nusivylimu stebime tokio apmokamo idealizmo Lietuvoje egzistavimą. Prieš dvejetą metų, 1997 m. Ateities savaitgalyje, dr. K. Ambrozaitis taip kalbėjo: „...Užjūrio lietuvis prarado Lietuvą tokią, kokią jis paliko savo patyrimu ar susikūrė savo vaizduotėje. Naujos Lietuvos po 50 metų neatpažino ir nesurado. Reikia Lietuvoje pagyventi be pertraukos bent vienerius metus, kad nors dalinai atgautume realesnį jos vaizdą - kokia ji yra dabar. Čia yra mūsų dviguba tragedija - praradimo ir atradimo tragedija..."

Ambasadorius Vytautas Dambrava savo paskaitoje Los Angeles šių metų pradžioje („Į laisvę" Nr. 129, 1999) labai taikliai iškėlė skirtumus tarp idealizmo ir oportunizmo tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje. Jis atpažino nesveiką oportunizmą, kuris matosi tiek užjūriečių, tiek dažnai ir tremtinių Lietuvoje tarpe. Galėtume pridėti, kad to oportunizmo nepaprastai daug matosi Lietuvos ministerijų tarnautojų ir Seimo narių tarpe. Tik gal reikėjo platesnio ir teigiamo įvertinimo to idealizmo, kuris išsivystė Vakarų išeivijoje. Būtų įdomu buvę skaityti, kodėl išeivijoje išliko tiek daug idealizmo nors ir gyvenant nupuvusiuose Vakaruose' ir buržuazijos padangėje' ir kodėl tiek daug oportunizmo mes matome šiandien Lietuvoje, nors ir po tiek išgyventų kančių Sibire ar nužeminimo savame krašte. Net antros ar trečios kartos užjūrio lietuviai labai dažnai parodo daug didesnį idealizmą negu įvairiausių organizacijų Lietuvoje apmokami idealistai.

Mūsų, kaip gerų lietuviškos diasporos narių ir jų palikuonių, užduotis būtų grąžinti į tėvynę kai kuriuos senus nusiteikimus, o taip pat supažindinti su naujais ir gerais užsienyje įgytais papročiais, metodais bei sistemomis. Pripažindami galimus skirtumus veikloje, neturėtume atsižadėti išeivijoje įgytos patirties ir tuo labiau mums suprantamo idealizmo. Šitoks idealizmas, kurį mes praktikavome užjūryje ir kuris, atrodo, mums dabar prigimtas, turėtų būti naudojamas dirbant tautos labui ir Lietuvoje. Ne glostant savo tautiečius, nors ir ką jie bedarytų, ne puoselėjant jų ,apmokamą idealizmą', nors ir kokius jie dar beturėtų sovietinius papročius, bet toliau dirbant su krašto organizacijomis, tik reikalaujant iš jų atskaitomybės ir darbo metodologijos, kuri yra efektinga pas mus, užjūryje. Kaip tik dabar, kada visuomeniniame sektoriuje dėl savivaldybių tvarkos ir šiaip politinės akcijos matosi vis kylanti apatija, užjūrio lietuviai turėtų nenuleisti rankų, bet toliau su tauta dirbti. Ne tada mūsų reikia, kada tautai sekasi, o tada, kada Lietuvoje pastebimi didesni sunkumai.

Lietuvos žmonėse, ypač provincijoje, yra atsiradęs didelis nusivylimas politikais, kurie labai dažnai tuos paprastus žmones yra užmiršę. Sostinėje yra įsivyravęs elitizmas, paveldėtas ne tik iš sovietmečio, bet gal dar ir iš anų nepriklausomos Lietuvos laikų. Vilnius dabar pilnas valdžios žmonių, kurie tebegalvoja, kad visuomeninė ir ekonominė veikla prasideda iš aukšto, iš viršūnių, ir tada eina žemyn. Ir patys žmonės yra dažnai papratę laukti, kol kas nors jiems ką įsakys. Toks nusiteikimas atveda kraštą į stagnaciją. Stoka rimtos kritikos vyriausybei ir Seimui nepadeda.

Mes, gyvenantys užjūryje, taip pat nustembame, kada išgirstame apie politinę krizę Lietuvoje, dažnai užsimerkiame tikrovei, nemėgstame klausytis nemalonios realybės. Atrodo, kad mums geriau išgirsti tai, kas mums patinka. Pripratome kalbėtis savame siaurame ratelyje ir priimti nuomones iš tų, kurie mums pasakoja taip, kaip mes norime išgirsti. O tačiau, nors Lietuvoje ir matoma tam tikra apatija bei nesugebėjimas organizuotis, - ir gal kaip tik dėl to - užjūrio lietuviai, kurie iki šiol išlaikė savo idealizmą, turi padėti Lietuvai ir dabar. Kitaip būtų atlikta tik pusė darbo. Tiek Utenoje, tiek ir Varėnoje, Pakruojuje, Šilalėje, Skuode ar Rokiškyje yra daug dorų, patriotiškai ir krikščioniškai galvojančių žmonių, kurie labai sunkiai verčiasi, bet nori matyti geresnį savo ir tautos rytojų. Jiems reikia konkrečios pagalbos susiorganizuoti, reikalauti Vilniaus valdžios ponų, kad būtų atkreiptas dėmesys į jų vargus ir sudarytos galimybės iš jų pakilti.

Kelios generacijos Lietuvoje išaugo be savos valstybės supratimo. Mes čia kartais to nepajaučiame, nes mūsų giminės ir draugai, su kuriais palaikome ryšius, dažniausiai yra geri patriotai ir susipratę piliečiai. Yra tačiau Lietuvoje labai daug jaunesnės kartos žmonių, kurie vis dar nesupranta ir nevertina savo valstybingumo, kuriems atrodo, kad ekonominis ar diplomatinis bendravimas su Maskva yra tiek pat vertas kiek ir su Vakarais. Tokie žmonės, iš vienos pusės dažnai kuo ne vergiškai sekdami vakarietiškas madas, kitu atveju nekreipia jokio dėmesio į politines implikacijas, ateinančias iš Rytų.

Užjūrio lietuviai sudėjo dideles viltis į daugelio Lietuvos organizacijų bei politinių partijų vadovybes. Kai kur toks viltingas bendravimas yra išlikęs. Tačiau daug kur buvo susidurta su tuo nelemtu apmokamu idealizmu. Kai tik suaukoti pinigai pasibaigė, sustojo ir bendravimas. Tad ar nelaikąs būtų labiau kaip nors atpažinti tuos, kurie Lietuvoje dirba iš pasiaukojimo ir tikro idealizmo. Reikėtų dėmesį kreipti ne tik į vadovybes, bet į paprastus narius bei piliečius, remti tuos, kurie sunkiai dirba įvairiose provincijos vietovėse. Jiems trūksta ne tik litų, bet kartais ir centų norint pravesti kokią nors akciją, suorganizuoti kokį renginį, palaikyti tarp savęs ryšį ir t.t.

Todėl stebint ir matant dabartinę Lietuvos žmonių padėtį, ar nevertėtų mums, užsienio lietuviams, surasti vėl mūsų idealizmo gelmėse naujų pastangų ir pagelbėti savo tautiečiams. Tik šį kartą kitaip - ne per aukštuosius ponus, ne per išsipūtusius valdžios tarnautojus, ne per profesionalius geradarius, ne per nutukusius visuomenininkus, bet kiek galint tiesiogiai per neapmokamus idealistus, šį kartą bendraukime su nuoširdžiai dirbančiais iš idealizmo.