KRISLAS IŠ AŠAROJANČIOS AKIES
REDAKCIJOS SKILTIS
Aukos, sudėtos kovose už laisvą ir nepriklausomybę, tautai yra vienodai brangios ir valstybėje jos turi būti vienodai vertinamos. Kas pamiršta istoriją, tam dažnai tenka vėl pakartoti istorines klaidas. Labai pamažu, bet tuo atveju Lietuva žengia pirmyn, priima vis daugiau įstatymų, surištų su praeitimi ir okupacijomis. Nors antroji sovietų okupacija ir stengėsi visais būdais išrauti iš žmonių laisvės kovų atminimą, tačiau tas atminimas vyresnėje kartoje yra išlikęs. Tik gal dar nebuvo laiko pažvelgti į tuos, kurie uoliai talkininkavo okupantams naikinant aktyvius ir pasyvius laisvės kovotojus. Nuo šių metų pradžios įsigaliojo įstatymas, liečiantis asmenis, dirbusius okupacijų metu saugumo struktūrų organizacijose (KGB ir kt). Tokiems asmenims dabar bus draudžiama dirbti atsakingose valstybinėse tarnybose. Gal šis įstatymas ir ne visus pasieks, tačiau šiais devintaisiais nepriklausomybės metais tauta lengviau gali atsikvėpti.
Nepriklausomybės minėjimai šiemet praėjo pakilesne nuotaika, nes sausio 12 dieną Seime buvo priimtas ir kitas tautos susitaikymą skatinantis įstatymas -Nr.VIII-1021, liečiantis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją. Gaila, kad Seimui taip ilgai užtruko įstatymiškai įvertinti šią taip svarbią LLKS tarybos deklaraciją, kurioje paminėtos visos organizacijos, kovojusios dėl Lietuvos laisvės tėvynėje ir užsienyje. Tarpe kitų, joje minima:"kad 1941m. birželio 22-23 d. ginkluotas Lietuvos sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės 1941m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę, kad Vokietijos okupacinė valdžia neleido veikti Laikinajai Lietuvos Vyriausybei, todėl susiformavo Lietuvos pasipriešinimo šiai okupacijai organizacijos..." ('Tremtinys' Nr. 6, 1999.02.12). Tai tvirtas Seimo žingsnis Lietuvos istorijos ištaisymui ir kovai prieš falsifikavimą. Ateinančiais metais jau ir antrasis šiame šimtmetyje nepriklausomybės paskelbimas, kurį šiemet dar kai kurie valdžios atstovai ir organizacijos nutylėjo, bus drąsiau minimas.
Šiuo įstatymu Seimas išėmė iš verkiančių motinų akies krislą , nes dabar visų jų sūnų gyvybės auka, atiduota už Lietuvos laisvę vienu ar kitu metu, bus jau vienodai vertinama. 1941 m. paskelbtoji nepriklausomybė su plačios koalicijos Laikinąja Vyriausybe, nors ir būdama okupacinėse nacių replėse, išsilaikė net šešias savaites, kol vokiečiai jėga privertė sustabdyti jos veiklą. Apie nepriklausomybės paskelbimą tada pasaulis išgirdo, tik dėl įsiliepsnojusio karo neturėjo galimybės viešai reaguoti. To, nors ir trumpo, laimėjimo mums ilgai pavydėjo ukrainiečiai, armėnai ir kitos pavergtos tautos. Seimas dar tik turėtų būti labiau informuotas, kiek daug Laikinoji Vyriausybė spėjo atlikti per tas šešias savaites: atstatė konstituciją, pagrindinai pertvarkė švietimo sistemą, teismus, dalinai kooperatyvus, savivaldybes, vėliau tauta atsisakė steigti SS legioną, ir kt. Gal tik dalinai suspėjo paveikti teisėsaugą, nes vidaus policijai pertvarkyti reikėjo daugiau laiko, o kai kurios savivaliaujančios pronacinės grupės (pvz.,Klimaičio) buvo vokiečių globojamos. O pats Laikinosios Vyriausybės atliktas nepriklausomybės paskelbimas tokiu sunkiu momentu, kai didžiausios pasaulio jėgos išėjo į kovą, davė vilčių ir pasiryžimo laisvės kovotojams tęsti kovą iki galutinio laimėjimo, kuriuo šiandieną džiaugiamės. Lieka tad sutarti, kad visos trys nepriklausomybės paskelbimo dienos būtų šventiškai minimos, duodant ypatingą reikšmę ir 1949 metų vasario 16 d. deklaracijai.
Kazys Ambrozaitis
