SURŪDIJĘS PEILIUKAS, VĖLIAVA IR ISTORINĖ SĄMONĖ

Vidmantas Valiušaitis

Vasario 16-osios - valstybės atkūrimo šventės - proga

Neseniai vienas bendradarbis, istorijos ir senienų mėgėjas, parodė retą praeities relikviją, sukėlusią minčių ir davusią pagrindo šioms pastaboms.

Tai buvo nedidelis lenktinis peiliukas, surūdijusia ir pusiau nulaužta geležte, bet gražiai išsilaikiusiom kriaunelėm. Peiliuko rankenėlė buvo pagaminta iš skaidrios, permatomos medžiagos, tikriausiai, organinio stiklo, pro kurį matėsi gerai išsilaikęs spalvotas piešinys ant metalinio paviršiaus. Piešinys vaizdavo Vilniaus katedrą, kuriai iš abiejų šonų vijosi trispalvės vėliavos - geltona, žalia, raudona - kaspinas. Apačioje -data: 1947 m. Vasario 16 d.

Bevartant rankose ir apžiūrinėjant šį labai savotišką nežinomo autoriaus kūrinį, minėtasis kolega ištarė: „Čia busimasis eksponatas, padovanosiu jį tremtinių muziejui. Pagamintas šiaurėje, toli nuo Lietuvos". Pamaniau sau: ar yra kas bendra tarp to surūdijusio peiliuko ir Vasario 16-osios, tarp to nežinomo tremtinio, po sunkių katorgos darbų, pusbadžiaujant, greičiausiai, kur nors prietemoje, rūpestinga grafika braižiusio metalą, atkakliai grandžiusio, zulinusio ir kniedijusio skardos bei stiklo gabalėlius, ir, tarkime, šiandieninio, ypač jaunesnės kartos žmogaus, nardančio internete, žiūrinčio satelitinę televiziją, geriančio Coca-cola ir besimaitinančio McDonald's hamburgeriais?

„Žmonėmis tampame - tradicijos turiniu"

Vis dėlto yra plotmė, integruojanti šiuos skirtingus laiko ir istorijos ženklus. Tai žmogaus istorinė sąmonė. Kai tautos praeities buvojimą dabartyje asmuo pergyvena sąmoningai, tuomet kalbame apie žmogaus istorinę sąmonę. Yra žmonių, gimusių turtingą istoriją turinčiose tautose, bet stokojančių istorinės sąmonės. Tačiau yra ir priešingų pavyzdžių: mažų ir nereikšmingų tautų asmenybių, su stipriai išreikšta istorine sąmone.

Istorinė žmogaus sąmonė nėra istorinių žinių suma. Istorijos žinojimas ar tyrinėjimas nėra siejamas su paties asmens likimu. Galima gerai išmanyti senovės Graikijos ar Romos imperijos istoriją, bet neįmanoma susitapatinti su jų praeitimi ir pergyventi tai kaip savastį. Svetimo krašto praeitis niekada negali tapti mano paties istoriniu būviu: jo laimėjimai ir pasiekimai - nei šildo, nei džiugina, jo kaltės - nei saisto, nei slegia. Kadangi tai niekaip nėra susiję su mano paties gyvenimu ir likimu. Tikroji žmogaus būvio versmė - jo tėvų krašto praeitis. Savo tautos praeities pergyvenimas kaip mano praeities - ir yra istorinė žmogaus sąmonė, pripildanti kasdienybę prasmės, suteikianti jai svorio ir vertės. Istorinė sąmonė įgalina žmogų jaustis ne atskiruoliu, o nariu, ne užbaiga, o tęsiniu, ne lašu, o srove laiko ir istorijos tėkmėje. Filosofas K. Jaspers yra pasakęs, kad „mes tampame žmonėmis ne biologiniu paveldėjimu, o visados tik tradicijos turiniu". Tradicija kaip tik ir yra kultūrinių žmogaus laimėjimų pastovumo apraiška, kultūros formomis įsikūnijusi tautos patirtis.

Mirties kultūra - be istorinės sąmonės

Nutraukęs ryšius su savosios tautos istorija ir tradicija žmogus tampa savotišku klajokliu, dvasiniu nomadu. Pasak rusų filosofo P. Čaadajevo, žmogus be istorinės sąmonės, yra tarsi pavainikis. Stokodamas istorinės sąmonės - įspūdžių, kuriuos yra palikę tautos žmonių sielose praėję šimtmečiai ir subrandinę jos lyriką, epą, legendas, padavimus, įvairiausias idėjas bei planus - toks žmogus buvoja taip, tarsi būtų gimęs be teisėto tėvo, o kartu ir be jam paveldėjimu priklausančio palikimo. Jis nežino kur apsistoti, jam niekas nėra sava, jo laikas slenka į nebūtį ir ištirpsta be pėdsakų, kadangi istorinės sąmonės jis nėra atkeliamas į dabartį ir joje išgelbstimas. Tai sąlygoja ir tokių žmonių asmenybės išsivystymą bei elgesį visuomenėje.

Daugeliui yra tekę patirti, ar bent jau matyti TV ekranuose, kaip nevienodai žmonės elgiasi savo šalies vėliavos - to koncentruoto laiko ir istorijos prasmių simbolio - akivaizdoje. Tai ypač išraiškingai matyti sporto varžybų arenoje. Kylant valstybių vėliavoms ir skambant himnams, kai kurie sportininkai nenuleidžia žvilgsnio nuo savo šalies vėliavos, gieda himną drauge, neretai savo dešiniąją pridėję prie širdies. Kiti - muistosi, žiaumoja kramtomą gumą, bėgioja abejingomis, stiklinėmis akimis prieš TV kamerą. Tai žmonių istorinės sąmonės išraiškos arba jos stokojimo ženklai, skiriantys susipratusius, sąmoningai atstovaujančius ir ginančius savo žemės garbę jos vaikus nuo samdinių -legionierių, kuriuos gal tik užmokestis saisto su atstovaujama vėliava.

Legionieriaus sąvoką čia vartoju nebūtinai svetimšalio, šaknų toje kultūroje neturinčio žmogaus apibūdinimui. Savotišku „legionieriumi" tampa ir nuo savosios praeities atitrūkęs žmogus, kuriam dabartis neišvengiamai virsta našta, su kuria jis ima kovoti, mėgina nusikratyti, ją neigdamas įvairiausias būdais. „Tamsioji mėnulio pusė", „Kauno dienoje" ar „Penktasis puslapis" „Lietuvos ryte" kasdien ir kasdien atidengia lietuviškųjų dvasinių nomadų klajones mūsų žemėje.

Anarchizmas, besireiškiąs kaip pasaulėžiūros, elgesio ir net išvaizdos išraiška, traukimasis į getą įvairių sektų, būrelių, bendrijų ar net gaujų pavidalu, vyresniosios kartos nepakanta, iškrypėliškas vaikų išnaudojimas, pagaliau reketas, terorizmas, sadistiški smurto proveržiai, - tai istorinės sąmonės žlugimo, mirties kultūros apraiškos...

Subręsti savo žemei ir bendruomenei

Jautresnės sąmonės žmonės gyvai jaučia šios mirties kultūros alsavimą ir Lietuvoje. Jie nusiskundžia dalies mūsų visuomenės istorinės sąmonės irimu, viena jos apraiškų pastebėdami kartais pasireiškiantį atsainumą, deramos pagarbos stoką tautos ir valstybės simboliams. Tautinių ir valstybinių švenčių metu gali pastebėti, kad ne visų namų gyventojams užtenka sąmoningumo iškelti valstybės vėliavas, nepaisant to, kad tai daryti visus įpareigoja įstatymas. Artėjant paskutinei šiame amžiuje Vasario 16-osios šventei, įvairūs žmonės kreipėsi net į miesto įstaigas, dalydamiesi tuo rūpesčiu ir ragindami tarnautojus „imtis priemonių užtikrinti", kad mūsų trispalvė besąlygiškai būtų keliama, o ši kilni, mūsų pilietiškumą ugdanti ir istorinę sąmonę brandinanti valstybės šventė nebūtų menkinama nesusipratusių žmonių netvarkingumu, aplaidumu, dėmesio ir deramos pagarbos jai stoka.

Būtų lengva gyventi ir tvarkytis, jeigu išleidus įstatymą galima būtų subrandinti istorinę žmogaus sąmonę. Tačiau taip nėra. Net pritaikius teisėtas griežtesnes priemones (baudas) už šio įstatymo nesilaikymą, vargu ar pažadintume didesnį savo piliečių sąmoningumą. Savo valstybei, savo tautai, savo bendruomenei, pagaliau savo šeimai, istorinei sąmonei reikia subręsti. Subręsti, tyliomis ir kantriomis asmeninėmis pastangomis, įveikiant sunkumus, tenkančius išbandymus, kartais net patiriant kančias ir praradimus. Tik iš šios versmės gali kilti istorinės sąmonės nuskaidrėjimas, savęs suvokimo istorinėje perspektyvoje ir bendrumo su savo tauta pojūtis.

Kaip tai paliudijo anas nežinomas tremtinys, iškėlęs trispalvę vėliavą net Sibiro ledynų sąlygomis ir pasiuntęs savo ženklą į ateitį, mums...