VALDĄ IR VALDOMIEJI

VYTAUTAS VOLERTAS

Įstatymo balsas minioje

Kiekviena valstybė yra tarsi milžiniškas plaustas atviruose vandenyse. Kai šviečia saulė, nevargina šaltis ar kokia tropinė sutra, plūduriuok, švilpauk, uždainuok. Bet kelionę įtakoja įvairios srovės, veikdamos kryptį. Užgriūva audros, švilpia viesulai. Kaimynystėje atsiranda koks piratų ar šiaip bjaurybė plūdurys, graso paskandinti, verčia gintis. Jei plausto įnamiai yra sumanūs ir drausmingi, visus pavojus galima sėkmingai prastumti. Vairininkai ir jų pagalbininkai tvarkingai atlieka savo pareigas, keleivių masė supranta padėtį, be murmėjimų gelbsti. Plaustas neišyra, tvarka ir susiklausymas jį išlaiko net ir trankomą labai stiprių bangų.

Dr. Kazys Ambrozaitis, Vytautas Volertas ( šio straipsnio autorius) ir dr. Adolfas Damušis Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Tvarkingoje valstybėje svarbiausias balsas yra įstatymo. Tai moralinių normų, istorijos laikotarpio nuotaikų ir valstybės piliečių, kalbančių savo įgaliotinių balsu, gyvenimui sukurti nuostatai. Jie taria žodį, o ne prezidentas, ne vyriausybė, ne jos ministrai, ne partijos ar sukti advokatai. Apie JAV konstituciją, taigi apie šios valstybės gyvenimo nuostatų pagrindą, štai ką pareiškė išgarsintasis prez. F. D. Roosevelt: „JAV konstitucija pasirodė esanti nuostabiausias vyriausybės taisyklių klasikinis rinkinys, bet kada parašytas" (1930 m.). O už trejų metų jis papildė: „Mūsų konstitucija yra tokia paprasta ir praktiška, kad visuomet galima pasiekti specialius tikslus, ją tai vienur, tai kitur paryškinant" (1933 m.).

Taigi Roosevelt lyg įtaigojo, kad tą „nuostabiausią rinkinį" galima „paryškinti", arba palankstyti. Bet lankstant atsiranda įskilimai. Ypač kai savo teises pradeda ryškinti prezidentas ir vyriausybė; ypač teismams apsileidus įstatymų priežiūroje; ypač savo pareigų nesuprantančiam seimui nevykusiai kaitaliojant įstatymus.

Vyriausiam plausto vairininkui ir jo padėjėjams darbą lengvina arba painioja juos supanti minia. Nuo aplinkos priklauso prezidento ir vyriausybės sėkmė. Ta minios aplinka - valstybės piliečiai. Jie kartais drįsta kaltinti vadovus ir už tuos nebaigtus darbus, kurių jie patys neleido vykdyti. Beveik visur piliečiai savo vadovams yra nedėkingi, neatlaidūs, net žiaurūs. Laiminga ta valstybė, kurios gyventojai turi širdį ir protą.

Kantrioji dauguma

Yra suprantama ir pateisinama, kad ištiesę kaklus žvalgomės į Lietuvą. Juk net paukščiai ieško tų vietų, kuriose gimė jie patys ir plunksnuoti, jau visai jiems neatpažįstami, tėvai. Skrenda tūkstančius kilometrų, palikę malonesnį klimatą. Paukštį veda instinktas, mūsų kaklus suka ilgesys ir „patrioto idiotiškumas". (Tebūna čia panaudota nauja sąvoka, idiotiškai filosofiška.) Žvalgomės ir apkalbame, ką pamatėme ir išgirdome.

Ten žuvo Sausio tryliktosios aukos. Ten sunkiai dirba šimtai tūkstančių rūpestingų tėvų, auklėdami, mokydami ir aprūpindami savo vaikus. Gausu dorų politikų, ne sau naudos ieškančių, dar nesuskubusių nieko valdiško pasisavinti, o besistengiančių valstybei vadovauti, nors ir savus įsitikinimus peršant. (Todėl jie ir yra politikai.) Mokytojai, amatininkai, verslininkai, ūkininkai - gyvenimas reikalauja iš jų ir jie atkakliai reikalauja iš gyvenimo, atkakliai su juo grumdamiesi, kontrabandinio spirito požeminiais vamzdžiais nepompuodami.

Šios kantriosios daugumos beveik negirdime. Kas iš korespondentų domėsis tvarkingomis šeimomis, jei yra pilna išvirtusių mamų, savo vaikus palikusių be globos? O jei ką nenuslepiamai pasigėrėtino pastebime, džiaugiamės ir tariame - taip ir turi būti. Apie gėrį nesiderama.

Daugiau dėmesio susilaukia šūkaujanti ir zirzianti visuomenė, nes jau tokios akys ir ausys yra viso pasaulio, nes tokios akys ir ausys yra mūsų. Šioms ausims blogis varpais skambina, gėris lietuviško karklo švilpynėle suokia. Kai gatve plaukia rami minia, ją vos vos regime. Kai joje įsimaišo keistuolis, stebime jį ateinantį, gręžiamės į nueinantį.

Gerasis duondavys

Nenuostabu, kad dažnai pakalbame apie mums keisčiau atrodančius įvykius ar žmones Lietuvoje. Kokie iš tikrųjų ten yra daugiausia rūpesčio ir nepatogumų sudarą piliečiai?

Jie nėra panašūs į vakariečius. Vyriausybės jie nelaiko tvarkančiu ir organizuojančiu veiksniu. Vyriausybė jiems yra duondavys, iš kurio galima suktai išprašyti daugiau, negu priklauso, ir pasivogti. Tai rusiško komunizmo tyčiomis taip išauklėti verksniai, vagišiai ir „kombinatoriai", neturį jokios nuovokos apie pareigas valstybei. Tai ruso palaidų bruožų prisirankioję nerūpestingi zirzliai ir plevėsos.

Pavyzdžių yra tūkstančiai. Kelis paminėkime.

Vidurinio amžiaus aukštąjį mokslą baigusių lietuvių šeimoje kalbama apie gyvenimo sunkumus, apie aukštas elektros, vandens kainas. „Tai kiek mokate už vandenį?" - paklausiama. „Mes nieko nemokame. Prieš trejus metus pasistatę šį namą ir prisijungę miesto vandenį, apie tai dar nepranešėme." „Kaip tada gali miestas išsiversti?" „Kas mums rūpi? Pinigų iš kitur prisiplėšia glėbius."

Štai ištraukėlė iš laiško: „Lietuva visai nusivylusi. Nuolatinės rietenos, kova dėl kėdžių, dešimttūkstantinės teisėjų algos ir ubagai. Tai būtų galima tęsti iki begalybės. Ir kartais jau nebežinai, gal ir gerai, kad tokie kaip Šustauskas akis valdžiai pabado."

Štai kitas pasakoja: „Lietuva dabar taip pat kaip Roma prieš savo žlugimą - gyvena tik pramogomis. Net pykina nuo nuolatinių festivalių, visokių misių rinkimų, visokių švenčių."

Seka ištrauka iš laiško, adresuoto septyniems vyskupams (Vilniaus, Kauno, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Šiaulių) su jais iš anksto nepasitarus: „Be Dievo pagalbos ir Švč. M. Marijos užtarimo neprisikelsime. Tai patvirtina šv. Raštas ir švč. M. Marijos apsireiškimai pasaulyje. Būtina, kad kuo daugiau geros valios žmonių kreiptųsi pagalbos iš Aukštybių.

Šiais metais rugsėjo 13 d. (sekmadienį) Šiluvos švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje bus atnaujintas Lietuvių Tautos pasiaukojimas Švč. M. Marijos Širdžiai.

Mes, žemiau pasirašiusieji, prašome Jūsų Ekscelencijas:

-    apie šį pasiaukojimą, jo prasmę ir reikšmę kuo plačiau informuoti per spaudą, radiją ir televiziją visą tautą ir pakviesti šiame pasiaukojime dalyvauti visus geros valios žmones, kad kiekvienas žmogus pats pasiaukotų ir per save paaukotų savo Tėvynę;

-    įpareigoti visų parapijų klebonus tą dieną vienu metu šį pasiaukojimą atlikti savo parapijose. Prieš tai kiekviena proga kuo plačiau paaiškinti šio pasiaukojimo prasmę ir pakviesti dalyvauti jame."

Laišką rašo grupė inteligenčių moterų ir įsakinėja vyskupams, ką jie turėtų daryti, įsakinėja parapijų klebonams. Vyskupai, žinoma, nepakluso. Todėl kilo moterėlių, pamaldžių sielelių tarpe, Ganytojus daug smerkiančių kalbų.

Niurzgėjimo, nepasitenkinimo, įvairių keistenybių girdime kiekvieną dieną. Ateina visokie reikalavimai ir iš pašalies. Pavadinkite Vilniuje gatves Izraelio ir Jeruzalės vardais. (Gal net ir Zuroff vardu?) Tuojau pat, kol dar nespėjo numirti, pasmerkite Lileikį. Išteisinkite Burokevičių. Mokėkite pensijas buvusiems KGB darbuotojams. Gražiai globokite ir gerbkite „Jedinstvos" Ivanovą. Keiskite istoriją, gerbkite generolą Želigovskį, nusilenkite Liublino unijai. Būsime draugais, jei tapsite vergais.

Svarbūs ir galingi

Tokioje aplinkoje, kai visose pusėse zirzia piliečiai, kai iš nebičiuliškų tolumų valstybės savarankiškumą bado beveik įžeidžią reikalavimai, vyriausybės darbas nėra golfo laukas ar teniso aikštelė. O į šį karnavalo triukšmą su atskira muzika jungiasi valdininkijos biurokratija.

Valdininkai didele savo dalimi tarnybose žvalgosi užtikrintos duonos, kad nereikėtų kasdien ją rūpintis. Ūkininkai, prekybininkai, amatininkai pasitiki savimi. Jų gyvenimas dažnai rišasi su rizika: ateis blogi derliai; nukris prekių kainos; nebus klientūros. Ir politikai drąsūs: gali būti išrinkti ir neišrinkti, gali būti piktai aprėkti, o gal ir patys rėks! O valdininkas stengiasi susikurti gyvenimą be rūpesčių, be rizikos, be savo iniciatyvos. Vėliau, kai įsitvirtina, išmoksta vaidinti svarbų ir galingą tipą. Šių dienų Lietuvos valdininkiją supa dar neišdžiūvusi Sovietijos pelkė, todėl valdininkija iš tikrųjų jaučiasi svarbi ir galinga. Tai biurokratijos marmurinis pagrindas. Tik ant šios įstaigų ir įstaigėlių galybės stovi biurokratijos raganosis.

Biurokratija erzina gyventojus, budina jų irzlumą, kenkia vyriausybei. Žinoma, biurokratijos pabaisa turi du kailius, kuriais gaubstosi: potvarkių raizgyne ir nedraugiškas valdininkų elgesys su piliečiais.

Jei potvarkiai reikalauja, kad užregistruojant šuniuką reikia trijų valdininkų parašų, registruojąs raštininkas neturi teisės šį procesą suprastinti. Tai vyriausybės reikalas. Ministerijos privalo peržiūrėti savo darbų tvarką ir nuostatų raizgyną suplėšyti. Iš kitos pusės, jei valdininkas prieš klientus yra pasipūtęs, nekantrus, neduodąs aiškių nurodymų, institucija, kurioje jis dirba, valdininkus turi keisti į tarnautojus arba juos nukišti ten, kur jie nesutiks žmonių.

Partijos ir kitos įvairenybės

Ir dar viena vyriausybinio darbo duobė - opozicinės partijos. Jos šaukia ir miegodamos, taigi nieko neveikdamos, ir mirtinai sunegalavusios, pasekėjų nustojusios, ir blaivios, ir apsvaigusios. Šauksmai, kaltinimai, nelogiškumas, gyrimasis, žadėjimas ir netesėjimas yra būtinos partijų žymės. Politiniai sambūriai neturėtų būti taip aptariami, tačiau kol kas jų negalime kitaip suprasti. Štai V. Paulausko tyčinis prezidento įspėjimas dėl „artėjančios nelaimės", V. Šustausko „ubagų valsas", vidinės rungtynės krikdemų ir konservatorių viduje, socdemų „konstituciniai teismai", buvusių komunistų gąsdinimai artėjančiu žlugimu (Č. Juršėnas). Opozicinės partijos yra pozicijos priežiūrai ir apsaugai nuo klaidų. Ir jos turėtų vadovautis svarstymais, ką pozicija gali įvykdyti ir ko negali. O šūkauti moka ir pelėdos.

Lietuvoje matome ir keistų pramogų, kurios jaunai ir mažai valstybei lyg netiktų. Tai aklas pamėgdžiojimas Vakarų kvailysčių: „Vasaros gale buvo tokia šventė Kaune, Laisvės alėjoje prie Merkurijaus, kur dirbtiname baseine suvertė 2 tonas pomidorų padažo ir jame visą dieną voliojosi, stumdėsi, maudėsi į velnius panašūs keli piemenys ir piemenės beveik visai nuogi."

Kita istorija: „Spalio gale einu skersai Laisvę Daukanto gatve. Girdžiu greitosios pagalbos signalą. Matau nuo Soboro didžiulę minią, priekyje greitosios pagalbos mašina signalizuoja visu garsu. Žmonės sustoja, žiūri, kas čia dedasi. Avarija kokia, ar kas. Priartėja, pasirodo galybė studentų baltais chalatais, su baisiomis kaukėmis, griuvinėja, stumdosi, voliojasi. Ant šaligatvio visokiausi kvailiausi plakatai, nešasi švirkštus, popierinius, baltomis medikų kepurėmis su raudonu kryželiu ir t.t. Pasirodo, šita gauja tai Kauno medicinos akademijos studentai švenčią fuksų krikštynas."

Žinome, kad medikai gauna labai mažus atlyginimus. O tose „iškilmėse" dalyvavo jauni žmonės, savanoriškai žengią į varguolių luomą. Todėl linksmybės prieš pasmerkimą yra atleistinos.

Buvusioms, esamoms ir būsimoms vyriausybėms taip pat daug kas yra atleistina. Darbo aplinka kol kas yra sunki, nervinga. Tik neatleistina budrumo stoka, nevykęs ministrų pasirinkimas, jų plėšikavimas Respublikos ižde, vergiškas nuolaidavimas reikalavimams, ateinantiems iš užsienio bei švelnių pirštinėlių elgesys su nusikaltėliais.

Vyriausybės nariams, iš tolo galingai atrodantiems, bet sunkiai vargstantiems, retkarčiais turėtume ir užuojautos nepagailėti. Sužeista tauta palengva sveiksta, mokosi savomis kojomis vaikščioti. Ji bręsta, bręs ir jos sudaromos vyriausybės, o šiuo metu labiausiai reikalinga yra žmonių kantrybė.

Vyriausybė atsako už valstybės saugumą, už piliečių ekonominę gerovę ir jų moralę. Tai milžiniški uždaviniai. Jų tinkamai neįvykdys komediantai su nuotykių ieškotojais. Neįvykdys ir pajėgūs, rimti žmonės, jei nebus jiems leista dirbti. Surištomis rankomis net pasikasyti tinkamai nevyksta.