APIE DIDVYRIŠKUMĄ
Icchokas Meras
1941 metų liepos mėnesio 28 dieną mane varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka kelioliką vaikų grąžino iš pusiaukelės. Dar vieno atsitiktinumo dėka aš patekau tarp žmonių, kuriems buvo brangi septynerių metų vaiko gyvybė.
Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane, - tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stefa Kulevičiūtė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau.
Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, pažjstamų ar nepažįstamų, kada nors matytų ar niekada neregėtų, kurie visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir bažnytkaimiuose, nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti.
Aš kaip maldą kartoju vardus tų žmonių, kurie įvairiose Europos šalyse, apimtose rudojo maro, tiesė pagalbos ir draugystės ranką, gyvybę ir duoną nešančią ranką tiems, kuriuos norėta sunaikinti dvasiškai ir fiziškai.
Mes neužmirštame ir niekados neužmiršime. Nei vieni, nei kiti. Ne tik iš dėkingumo ir ne iš pasitenkinimo, atlikus taurią žmogišką pareigą. Dar ir dėl atsakomybės. Istorija lieka istorija. Jos lapų, išmirkusių ašarose ir kraujyje, paženklintų kančiomis ir pasiaukojimu, žudynėmis ir didvyriškumu, niekam nevalia išplėšti, niekas neturi tokios teisės ir galios tokios.
Mes negalime užmiršti.
Ir ne tik negalime - neturime teisės, nes šiandiena yra vakardienos, o rytojus - šios dienos tęsinys.
• • •
Mūsų prieštaringais laikais, kai rašomos Juodos knygos ir Baltos knygos, mes dažnai susimąstome, stengiamės surasti ir įvertinti tikrąsias žmogaus dvasines vertybes.
Juoda ir balta. Nusikaltimas ir nekaltybė.
O koks didvyriškumo spalvinis simbolis?
Aš nežinau tos spalvos, kuria turėtų būti ženklinamas didvyriškumas.
Bet aš žinau ir tvirtai tikiu tuo, kad mūsų prieštaringais laikais, kai knygos skirstomos į spalvas, kai mes nuolat mąstome, stengiamės surasti ir įvertinti tikrąsias žmogaus dvasines vertybes, mes turime garbinti didvyriškumą.
Ištrauka iš knygos „Ir be ginklo kariai", 1967.
