KODĖL PREZIDENTAS BUSH NEPADĖJO LIETUVAI ?
ZENONAS PRŪSAS
George Bush and Brent Scowcroft, A WORLD TRANSFORMED (Pertvarkytas pasaulis), Alfred A. Knopf, New York, 1998.
Kai 1990-91 metais Lietuva sunkiai kovojo dėl savo nepriklausomybės ir kai rizikavo tautos išlikimu, buvo pasigesta didesnės Amerikos paramos. Po daugelį metų kartotų užtikrinimų, kad Amerika nepripažįsta Sovietų okupacijos, kai 1990 m. kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybės atstatymą, tuolaikinis JAV prezidentas George Bush lyg ir bandė užmerkti akis. 1998 m. pabaigoje knygų lentynose pasirodė storoka 590 psl. knyga, pavadinta "A World Transformed"(Pertvarkytas pasaulis). Jos autoriai yra buvęs JAV prezidentas George Bush ir Brent Scowcroft, tuometinis valstybės saugumo patarėjas Bush'o administracijoje. Knygoje rašoma apie 1989-1992 metų laikotarpį. Ją perskaičius, susidaro įspūdis, kad dėl Lietuvos Bush lyg ir jaučia tam tikrą sąžinės graužimą, nes knygoje Lietuvos vardas yra dažnai minimas. Vienas knygos skyrius - A Careful Dance (Atsargus šokis) yra beveik ištisai paskirtas Lietuvos temai. Per visą knygą autoriai, ypač Bush , bando teisintis, kodėl negalėję daugiau padėti Lietuvai, kodėl delsė.
Abu autoriai knygoje rašo pasikeisdami: tai vienas, tai kitas padaro savo pastabas. Vietomis Bush dar duoda ištraukas iš savo dienoraščio, atseit, iš juostelėje įrašytų savo pastabų. Kai kurias jo tokias mintis ir pastabas šiame straipsnyje perteikiu be jokių komentarų.
Knygoje didesnis dėmesys Lietuvai atsiranda su Gorbačiovo kelione į Lietuvą 1990 m. sausio mėn., kada jis bandė žmones įtikinti nereikalauti nepriklausomybės. Ir pats Bush pripažįsta, kad tokia Gorbačiovo "asmeninė diplomatija" tada labai pralaimėjusi. Kai 1990 m. kovo 7 dieną jau atrodė, kad Lietuva tikrai paskelbs nepriklausomybę. Bush dejuodamas rašė: "Aš esu labai susirūpinęs. Mes negalime priešintis Lietuvos nepriklausomybei. Iš kitos pusės, jei mes pažadėsim paramą tą minutę, kai tik Lietuva paskelbs nepriklausomybę - Gorbačiovas gali būti nušalintas, arba sovietų kariuomenė gali pasielgti savo nuožiūra. Jei būtų žiaurumų, realistiškai JAV dėl to nieko negalėtų padaryti, ir mes turėtume kraują ant savo rankų... Labai rūpestį kelianti situacija..."
Kai 1990 m. kovo 11d. Lietuva nepriklausomybę paskelbė, ir kai kovo 16 d. Gorbačiovas pasiuntė Lietuvai ultimatumą, reikalaudamas ją atšaukti, Baltieji Rūmai pradėję jausti didelį spaudimą iš Kongreso, spaudos bei iš Baltijos kraštų kilusių amerikiečių, kad JAV tuoj pat pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Net ir labai sukalbama senatorė Nancy Kassebaum paskambinusi ir raginusi pripažinti Lietuvą. O kovo 21 d. senatorius Jesse Helms įnešęs rezoliuciją, reikalaujančią Lietuvos pripažinimo, bet ši rezoliucija nebuvusi priimta.
Scowcroft rašo, jog niekas labiau nenorėjęs matyti Lietuvą nepriklausoma kaip Bush'o administracija. Jos nepriklausomybės pripažinimas būtų buvusi labai maloni pareiga. Kartu būtų nutildyta ir kritika. Bet realybė buvusi ta, kad Baltijos kraštai galėjo tapti nepriklausomais tik su Kremliaus sutikimu. Bush'o administracijos užduotis buvusi įtikinti Maskvą tai padaryti geruoju. Konfrontacija būtų buvusi pati blogiausia išeitis. Būtų pralaimėję ne tik baltai, bet būtų sustabdytos ir Sovietų Sąjungos reformos, gal neįvyktų ir Vokietijų sujungimas. Todėl buvo pasitenkinta tik siekimu garantijų, kad, sprendžiant Lietuvos klausimą , nebus naudojama jėga, o bus stengiamasi jį spręsti dialogu. Bush, pasitaręs su kai kuriais savo kabineto nariais, nutarė pasiųsti laiškus Gorbačiovui ir Landsbergiui. Laiškas Gorbačiovui, raginantis nenaudoti jėgos, buvo pasiųstas, bet dėl laiško Landsbergiui buvę apsigalvota, nes tai galėję būti suprasta kaip bandymas jį "paspausti". Buvo bandyta Gorbačiovą paveikti per jo artimą draugą - Sov. Sąjungos užsienio reikalų ministerį Ševarnadzę. Kai šis aiškinęs, jog nors konstitucija ir leidžianti respublikoms atsiskirti, bet tokiam žingsniui nesą mechanizmo, Bush tada jam aiškiai pasakęs: "Dialogas yra vienintelis kelias. Mes turim daug simpatijų Lietuvai. Nors mes dar nesame pripažinę Lietuvos, mes turime remti jų apsisprendimą". Iš įvairių šaltinių Bush buvo susidaręs nuomonę, kad Gorbačiovas buvo apsisprendęs neleisti Lietuvai atsiskirti.
Balandžio 16 d. Bermudoje Bush susitiko su Margaret Thatcher. Jis jai pasakęs: "Jei Gorbačiovas neišsipainios iš Baltijos problemos, aš su juo negalėsiu daryti biznio. Tu ir aš esame kartu šiame klausime". Sekančią dieną Bush savo dienoraštyje taip rašo: "šį rytą Lietuva radaro bangose įrašyta didelėmis raidėmis. Spauda vis reikalauja: ką jūs dėl to žadate daryti? Ji nori, kad mes padidintume spaudimą ir paskelbtume eilę veiksmų, bet jei mes tai darysime, sekanti kritika bus: kam jūs tai darote, argi nėra svarbesnių dalykų...Aš vis dar tikiuosi, kad Gorbačiovas pagaliau supras, kiek ši situacija jam atneš bėdų tarptautinėje arenoje".
Bush'o užsienio reikalų sekretorius Jim Baker apklausinėjo daugelį Amerikos sąjungininkų, norėdamas sužinoti jų nuomones Lietuvos klausimu. Nė vienas nesiūlė drastiškesnių veiksmų, tik siūlė pasmerkti blokadą.Pats Bush apklausinėjęs ir Kongreso vadus. Jie visi davę administracijai laisvas rankas, kiti siūlė dialogą, tik vienas senatorius Jesse Helms buvo išimtis: jis norėjęs pripažinti Lietuvą.
Bush buvo labai supykęs ant Landsbergio, kai šis savo kalboje pradėjo skųstis, kad Lietuva esanti "antrojo Muencheno auka" ir apkaltino Bush'ą nuolaidžiavimu. Jo manymu toks apkaltinimas buvęs nepateisinamas. Jis nežinojęs, ką dėl to daryti, tik per balandžio 25 d. spaudos konferenciją paminėjęs, kad tokie Landsbergio kaltinimai 64 nepadės rasti išeities. Kai sekančią dieną Prancūzijos Mitterand ir Vokietijos Kohl paskelbė jų laišką Landsbergiui, prašydami jį "suspenduoti" Lietuvos nepriklausomybę ir pradėti dialogą su Gorbačiovu, Bush tam jų žingsniui pritarė. Jis taip pat parašęs laišką ir Gorbačiovui, įspėdamas jį, jei šis nepradėsiąs dialogo, Amerika negalėsianti pasirašyti prekybos sutarties su Sovietų Sąjunga. Tame laiške paminėjęs, jog jis pritaria Lietuvos apsisprendimui ir teisei kontroliuoti savo likimą. Iš Gorbačiovo gavęs labai nedraugišką atsakymą.
Knygoje rašoma ir apie Prunskienės vizitą Baltuosiuose Rūmuose. Aiškinama, kodėl ji buvo priversta išlipti prie vartų iš limuzino ir pėsčia eiti į Baltuosius Rūmus. Tai buvę ne dėl noro ją pažeminti, bet paprasčiausiai dėl to, kad buvo sugedęs vartų atidarymo mechanizmas. Bet vis dėlto norėta pabrėžti, kad jos apsilankymas nereiškiąs pilno Lietuvos pripažinimo. Prezidentas ją priėmęs ne kaip Lietuvos ministerę pirmininkę, bet tik kaip laisvai išrinktą Lietuvos žmonių atstovę. Ją Bush radęs daug sukalbamesnę ir realistiškesnę negu Landsbergį. Atsisveikinant Bush jai pasakęs: "Aš pats ir mano administracija esame užsiangažavę už Lietuvos laisvę. Mes tik galime ginčytis dėl metodų, kaip tai pasiekti".
Rusijai ir toliau spaudžiant ir bauginant Lietuvą blokada ir teroristiniais veiksmais, Bush savo nereagavimą taip aiškina: "Labai sunkiai pasiektas progresas JAV ir Sovietų Sąjungos santykiuose yra per daug svarbus mums ir kitiems kraštams, kad galėtume leisti įvykiams Lietuvoje jį torpeduoti".
1991 sausio 13 dienos įvykių prie televizijos bokšto Vilniuje metu, kai ten žuvo 14 jo gynėjų ir buvo daug sužeistų, Amerika buvo įsivėlusi į karą Irake. Tačiau Bush savo laišku Gorbačiovui pagrasinęs, kad jis nutrauksiąs privileginę MFN prekybos sutartį, jei Gorbačiovas nesustabdys teroro veiksmų Lietuvoje, ir paminėjęs, kad tokie siautėjimai labai kenkią Gorbačiovo prestižui visame pasaulyje. Įdomu, kad kai vėliau per Maskvos konferenciją Gorbačiovas sužinojęs apie Medininkų žudynes, jis labai pabalęs. Bush galvoja, kad šios žudynės įvykdytos be Gorbačiovo žinios. 1991 m. liepos mėnesį grįždamas iš Maskvos konferencijos, Bush sustojo Kijeve ir bandė įtikinti ukrainiečius, kad nebandytų atsiskirti iš "motinėlės" Rusijos globos. Jam tai labai nepavyko. Kaip Scowcroft knygoje rašo, Bush buvęs nesuprastas.
1991 m. rugpjūtyje įvykęs pučas Kremliuje Bush'o adminstraciją užklupo visai nepasiruošusią. Nežinojo, kas ten darosi. Bush savo dienoraštyje rašo: "Aš esu labai susirūpinęs Baltijos kraštais. Daug kas mums šauks - siųsk pagalbą Landsbergiui... Mano nuomone, šiuo laiku geriausia taktika yra ramumas, stiprumas, laikymasis principų". Anglijos ministeris pirmininkas Jim Major pasiūlė į šią suirutę įtraukti NATO, bet Bush tai atmetęs. Jis rašo: "Mums pradėtų skambinti Baltijos kraštų vadai, kad jiems padėtume kariuomenės daliniais. Tai būtų paskutinis dalykas, kurio mes norėtume".
Net ir suėmus pučo vadus ir daugumai SS respublikų pasiskelbus nepriklausomomis, Gorbačiovas vis dar nepripažino Baltijos kraštų nepriklausomais. Bush irgi delsė, laukė, kol tai padarys Gorbačiovas. Scowcroft'o aiškinimu, JAV norėjusi, kad Sovietų Sąjunga atsisakytų Baltijos kraštų savo valia, ne priversta. Tai galėtų būti svarbu, jeigu kada nors į valdžią vėl sugrįžtų kietosios linijos komunistai. Taip pat Bush nenorėjęs užbėgti už akių savo geram draugui, todėl, Gorbačiovo paprašytas, sutiko palaukti iki 1991 m. rugsėjo 2 dienos, kada Maskvoje Aukščiausiosios tarybos posėdyje būsią svarstomi Baltijos kraštų nepriklausomybės reikalai. Kai pagaliau ir Gorbačiovas davė sutikimą, Bush iš Kennebunkport'o paskambino Estijos ir Latvijos prezidentams, pranešdamas apie greitą jų nepriklausomybės pripažinimą. Landsbergiui Bush neskambinęs, nes su juo buvo kalbėjęs prieš porą dienų ir jam pasakęs, kad su pripažinimu vėlavęs dėl to, kad "nenorėjęs viešai suduoti dar vieno smūgio Gorbačiovui".
Apskritai, atrodo, kad Bush buvo tiesiog susižavėjęs Gorbačiovu ir galvojo, jog istorija jį vertins labai palankiai. Skaitant šią knygą, susidaro įspūdis, kad Bush turėjo panašią dilemą, kaip ana šykšti ūkininkė - miela turėti svečią, bet gaila varškės.! Būtų buvęs malonus širdžiai jausmas stipriau pagelbėti Lietuvai, jei tai būtų nieko nekainavę, jei tai nebūtų prieštaravę Sovietų Sąjungos politikai, jei tai nebūtų kenkę Gorbačiovui...
Pabaigai galima padaryti sekančias išvadas:
1. Knygoje daugelyje vietų yra minimas Washington'ui spaudimas iš Amerikos baltų pusės ir kad į tai buvo kreipiama nemažai dėmesio. Tai rodo, kad tokios krizės atvejais mūsų laiškų' ir telegramų vajai bei organizacijų delegacijų apsilankymai Washington'e gali suvaidinti svarbią rolę.
2. Iš trijų knygoje paminėtų senatorių, kurie spaudė Baltuosius Rūmus pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, du iš jų - Kassebaum ir Helms - buvo iš valstijų, kuriose beveik nėra lietuvių. (Trečiasis - Al D'Amato - buvo iš New Yorko valstijos). Tai rodytų, kad yra svarbu kreipti dėmesį ne tik į savo valstijos, bet ir kitų valstijų senatorius ir kongresmanus, ypač esančius vadovaujančiose pozicijose.
3. Atrodo, kad knygoje aprašomo laikotarpio metu pasaulio įvykiuose, išskyrus Irako karą, Amerika buvo ne vadovė, o tik paprasta stebėtoja.
