PREZIDENTO RINKIMŲ BELAUKIANT
REDAKCIJOS SKILTIS
Artėjantys prezidento rinkimai suteiks progą įvairiai nupiešti kandidatų portretus ir jų charakterius. Reikia laukti, kad tuose gražuolių” rinkimuose šį kartą balsuotojas apsispręs ne už gražiai atrodantį kostiumą, bet pagalvos, kuriuo kandidatu galima pasitikėti.
Visi JAV prezidentai, nuo Woodrow Wilson iki dabartinio, naudojo ir tebenaudoja ekonominį spaudimą sprendžiant užsienio, o taip pat ir vidaus politikos problemas. Tačiau tokiomis sankcijomis paremta politika problemų neišsprendžia. Dažnai tie, kurie ekonomiškai buvo paspausti, lieka ilgalaikiai priešai, kiti, kurie gavo bilijonus, pasidaro laikini draugai, išaugdami kartais į pabaisas ir nesiskaitydami su šelpėjais.
Tiek užsienio, tiek ir vidaus politikos svyravimai valstybėje dalinai priklauso nuo pačių piliečių nuotaikų ir reikalavimų. Kokios tos nuotaikos dabar Lietuvoje, ko reikalaujama iš prezidentinių kandidatų, tuo pačiu iš tolimesnių valstybės politikos ėjimų? Gal į kandidato asmens moralę turėtų būti kreipiamas dėmesys?
Šią vasarą Čikagoje įvykusiame American Political Science Association (išverskime: Amerikos politologų draugijos) suvažiavime, kuriame dalyvavo 600 įvairių universitetų profesorių, buvo svarstomi klausimai: kas dabar sudaro Amerikos visuomenę, į kur ji eina, koks yra politikos ir visuomenės santykis. Buvo taip pat ryškinamos „kairės” ir „dešinės" grupuotės. James Morone, Brown universiteto profesorius, susumuodamas diskusijas, į klausimą— kas blogo su kairiaisiais ir kodėl dešinieji dabar iškyla į priekį— rado tik vieną atsakymą: dešinieji tiki tuo, ko ieško ir ką daro. Kairieji tuo tarpu blaškosi. Po keturių dienų diskusijų prieita prie išvados, kad ateity laimės tie politikai, kurie tiek politikoje, tiek ir gyvenime bazuosis morale ir šeima.
Sovietinės okupacijos pasekmes dar pastebime visame Lietuvos gyvenime. Jos ryškiai matomos visose mokyklose, nekalbant jau apie žymią dalį valdininkijos. Nedaug pasikeitusi ir didžiųjų universitetų profesūra. Jaunieji akademikai, kuriems atsivėrė ryšys su kitų kraštų kultūrininkais, turės dar išeiti „suaugusiųjų mokyklą”. Dvasinio genocido palikimas turės būti ištrintas iš Lietuvos gyvenimo. Be abejo, tai dar neateis su naujo prezidento išrinkimu: naujam prezidentui dar teks vadovauti rezistencijai prieš Blogį. Spauda jau dabar mėto purvus į kandidatų veidus, bet nenurodo, koks iš tiesų turėtų būti mūsų idealus prezidentas, kuriam patikėsime valstybės vairą sekantiems penkeriems metams. Ekonominių problemų prezidentas neišspręs, jo-2
mis ir toliau rūpinsis Seimas ir vyriausybė. Tačiau priešrinkiminiu metu kandidato reikėtų paklausti bent šiuos kelis visiems rūpimus klausimus, pavyzdžiui:
— Kada sulauksime desovietizacijos įstatymo?
— Kada valstybiniais aktais bus įteisintas 1941 birželio 22-23 d. Tautos sukilimas ir Laikinoji vyriausybė, antrą kartą Lietuvos istorijoje atstačiusi Lietuvos nepriklausomybę?
— Kuo kandidatas pasižymėjo atstatant trečią kartą Lietuvos nepriklausomybę 1990-1991 m.?
— Ar 1992 balandžio 9 d. priimtas įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą” yra vykdomas ir kiek Apygardos teismų tokias bylas sprendė?
— Kaip bus įvertintas ir įamžintas laisvės kovų dalyvių ir nukentėjusių disidentų atminimas?
Atsakydamas į šiuos klausimus, kandidatas negalės paslėpti savo abejotinos moralės: piliečiai aiškiai atskirs mulkintojus. Laimės tas kandidatas, kuris atvirai prisistatys žmonėms ir juos išklausys. O tada demokratija triumfuos.
K.A.
