KNYGŲ APŽVALGOS

Lietuva dabarties sūkuriuose

Lithuania: The Rebel Nation V. Stanley Vardys and Judith B. Sedaitis. Boulder, CO: Westview Press, 1997, 242 p.

Pastaruoju metu bibliotekų naujų knygų lentynose vis dažniau pasitaiko veikalų apie posovietinės Vidurio bei Rytų Europos kraštus. Džiugu, kad šių veikalų tarpe dabar rikiuojasi ir nauja knyga apie Lietuvą: tai V. Stanley Vardžio ir Judith B. Sedaitis — Lithuania: The Rebel Nation, išleista Westview Series on the Post-Soviet Republics apimtyje, bendradarbiaujant su The Harriman Institute, Columbia University. Ši knyga yra Vytauto Vardžio ir Judith Sedaitis darbo vaisius, tačiau V. Vardžiui nelauktai mirus, knygą spaudai baigė ruošti J. Sedaitis, suteikdama jai jos galutinį turinį. J. Sedaitis šią knygą skiria p. Onai Vardienei, Geri Rowden ir a.a. Vytauto Kavolio atminimui.

Knyga yra labai patraukliai apipavidalinta. Iš karto akin krenta viršelio išvaizda: švelniai melsvas fonas, kurio viduryje Sąjūdžio laikų žmonių minios juoda-balta nuotrauka. Knygoje išspausdinti net trys su Lietuva susiję žemėlapiai: bendras posovietinių respublikų, Lietuvos geopolitinės padėties ir dabartinės Lietuvos respublikos. Tai ypatingai vertingas priedas, žinant kiek mažai užsieniečių susivokia apie Vidurio ir Rytų Europos geografinę padėtį. Toliau per visą knygą nusitęsia nuotraukų vaizdai. Tik gaila, kad jų ryškumas, bent toje knygoje, kurią man teko skaityti, nelabai geros kokybės.

Iš viršelio atrodytų, kad knygos turinys skiriamas aprašyti įvykius, susijusius su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. Tačiau, arčiau su knyga susipažinus, pasirodo, kad jos apimtis daug platesnė. Nors pagrindinis dėmesys yra skiriamas Lietuvos išsilaisvinimui iš sovietinės priespaudos ir nepriklausomybės atstatymui, šie įvykiai yra įstatomi į platesnius Lietuvos istorijos rėmus. Tegalima tik sveikinti autorių ryžtą aprėpti visą Lietuvos istorijos akiratį. Toks užmojis, be abejo, pareikalavo daug pastangų. Tačiau žinant, jog knyga skiriama angliškai skaitančiai visuomenei, šį tematinį knygos išplėtimą reikėtų laikyti vienu jos reikšmingiausių bruožų. Mat ne tik, kad rimtesnės literatūros apie Lietuvą anglų kalboje nedaug tėra, bet ir ši pati nėra lengvai prieinama. O čia Lietuvos istorijos rėmai skaitytojui iš karto atsiskleidžia.

Pirmieji trys skyriai (p. 1-79) pateikia Lietuvos istorijos apžvalgą iki sovietinio režimo įvedimo. Juose skaitome apie Lietuvos istoriją iki nepriklausomybės paskelbimo (Vasario 16 d.), tarpukario nepriklausomybės laikotarpį, okupacinį metą ir sovietinį režimą. Skaitant šiuos skyrius iš karto pajutau, kad tai sutrauktai atkartojama medžiaga, kurią metai iš metų tekdavo mokytis šeštadieninės mokyklos suole. Apskritai šie skyriai sklandžiai parašyti. Tik kur ne kur suabejojau tekste dėstomų minčių aiškumu bei tikslumu. Pvz., Liublino unijos pasekmės pristatomos taip, tarsi Lietuva būtų įsiliejusi į Lenkijos valstybės sudėtį. Tačiau iš seno anglų istorijografijoje ši unija suprantama ne kaip Lietuvos valstybingumo panaikinimas, bet kaip „commonwealth" sudarymas. Arba štai, aprašant nepriklausomybės laikotarpį, minimi prezidentai Antanas Smetona ir Kazys Grinius, bet gaila, kad išleistas Aleksandras Stulginskis. Toliau, skyrelyje „The Insurrection and the Nazi Retrenchment" (p. 54), kur paliečiamas ir žydų naikinimo klausimas, skaitome tokį išsireiškimą: „As in France and Poland, organized bands of local Lithuanians willingly participated in atrocities against the Jews" (p. 54). Perskaičius šį sakinį, sunku suprasti, kas čia norima pasakyti: ar kad lietuvių tarpe spontaniškai susibūrė gaujos, ar kad vokiečiai sudarė iš lietuvių tarpo gaujas žydams persekioti? Šiam sakiniui suprasti nepadeda ir skyrelio kontekstas, kur, iš vienos pusės, paaiškėja, jog vokiečių okupacija buvo tokia kieta, kad ji jokių spontaniškų susibūrimų nebūtų leidusi, o iš kitos, jog okupacinė valdžia atėmė iš lietuvių jurisdikcinę galią „žydų ir vokiečių" (p. 56) atžvilgiu. Žinant, koks jautrus žydų naikinimo klausimas — ko labiausiai pasigedau iš moksliškai parašyto veikalo — tai aiškių šaltinių, nurodančių, kas buvo tos „organized bands of local Lithuanians", kieno nuožiūroje jos veikė ir kokia buvo jų veiklos apimtis. Deja, čia šaltinio nei vieno.

Beskaitant šiuos pirmus tris skyrius, protarpiais pasitaikydavo ir vienas kitas kalbos nesklandumas. Pvz., kai skaitoma, kad „twelve parties put up candidates for the election to the seimas, of which ten were elected" (p. 33), neaišku, apie kieno išrinkimą kalbama: ar partijų, ar kandidatų. Arba, net šyptelėjau paskaitęs tokį sakinį: „...Suslov... could draw on his experience eradicating the anti-Soviet resistance in North Caucasus to destroy the Lithuanian rebels together with Sniečkus" (p. 60). Argi slapčiom Suslovas ir norėjo, kaip man pirmu skaitymu momentui pasirodė, sunaikinti partizanus kartu su pačiu Sniečkum? Bet turbūt čia buvo norima pasakyti, kad Suslovas drauge su Sniečkumi siekė partizanų sunaikinimo. Lygiai taip pat angliškai skaitančiajam tikriausiai pasirodys nesavas ir toks išsireiškimas: „Young Sniečkus was infected by Communist ideas..." (p. 62).

Stambiausia knygos dalis (skyriai 4-6, p. 80-190) yra skiriama sovietmečio aprašymui iki nepriklausomybės atstatymo bei įtvirtinimo. Nepaprastai lengvai skaitosi rezistencinio laikotarpio analizė, bet tai ir yra V. Vardžio forte. Pats glasnost ir Sąjūdžio laikotarpis yra aprašomi chronologine tvarka. Tačiau patekus į tą pasikeitimų sūkurį, kur nuo maždaug 1987 m. galvotrūkčiais įvykiai vijosi įvykius iki nepavykusio Sausio 11-13 perversmo, sunku kartais sekti šių visų įvykių bendrą vaizdą ir perprasti jų reikšmę. Gaila, kad knygoje nėra paruoštos lentelės, kurioje būtų pateikti visi svarbesnieji įvykiai nuo bruzdėjimo pradžios iki nepriklausomybės įtvirtinimo. Tokia lentelė gal knygai būtų suteikusi ir bibliografinės reikšmės, nes būtų atvėrusi duris į to laikotarpio lyginamąsias studijas, o skaitytojui, be abejo, tai būtų buvęs tikras išganymas.

Būtų buvus pravarti ir kita lentelė, parodanti sovietinės valstybės valdžios struktūrą. Beskaitant apie Supreme Soviet, Central Committee, Chairman of the Presidium ir t.t., dažnai pasidaro nebeaišku, kas tie organai yra ir koks jų veikmuo bei atsakomybės santykis. Kai buvusi komunistinė sistema vis labiau tols į praeitį, manau, ne vienas skaitytojas gali patirti panašų sunkumą.

Tačiau, nežiūrint šių kritiškų pastabų, autoriai įnešė į aprašomų įvykių raidą nemaža analitinės įžvalgos. Ryškiai išaiškintas Laisvės Lygos vaidmuo, ir pilniau suprantama Yedinstvo judėjimo reikšmė. Taip pat išryškinamos nuolatinės varžybos, kurios vyko tarp įsitvirtinusių komunistinių struktūrų ir Sąjūdžio dėl vadovaujančio vaidmens.,

Tiesa, beskaitant šių įvykių aprašymą, buvo įdomu patirti, kaip išsiskyrė mano paties pergyventas ir knygoje pateiktas mokslinis žvilgsnis į vykusią Lietuvos nepriklausomybės atstatymo dramą. Prisimenu, man — ir tikriausiai daugeliui kitų Amerikos lietuvių — vieni iš ryškiausių momentų šiame laikotarpyje buvo nepriklausomybės atstatymo paskelbimas Kovo 11 d., laukimas pirmo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo iš kitos valstybės ir nepavykęs Sausio 11-13 perversmas. Todėl beskaitant knygą, jutau tam tikrą lūkestį, laukdamas šių įvykių aprašymo ir tikėdamasis jų pilnesnio nušvietimo. Tačiau to čia nebuvo. Pasirodo, tai, kas man turėjo didžiausią reikšmę, istorikui tebuvo tik prabėgantys akimirksniai visos eilės kitų įvykių sanpinos tėkmėje. Nelabai iš knygos buvo aišku, net kada Islandija Lietuvą pripažino. Gal tik sausio įvykiai susilaukė kiek didesnio dėmesio.

Įdomu, kad minėtuose įvykiuose dalyvavusių asmenų išryškinimas knygoje taip pat šiek tiek skiriasi nuo čia rašančiojo pergyvenimų. Mūsuose V. Landsbergis buvo iškilęs kaip sau lygaus neturįs nepriklausomybės atstatymo herojus. Gali būti, kad šį idealų Landsbergio vaizdą norom nenorom vis lyginau su knygos Landsbergiu, todėl, knygą perskaičius, pastarasis Landsbergis pasiliko blankus, neišryškintas. Iki Kovo 11 d. įvykių jo pavardė minima vos keletą kartų. Tuo tarpu A. Brazauskas, kuris tebuvo žinomas kaip komunistų veikėjas, šioje knygoje iškyla kaip labai rimtas valstybininkas. Jo pavardė kartojasi per ištisus puslapius.

Kalbant apie šiuos du asmenis įdomus dar ir toks dalykas. Knygoje, kur tik paminimas Landsbergis, dažnokai kartu siejasi nelabai palankios — ypač dabarties psichologizmo amžiuje — užuominos (alleged) bei pastabos: nenuolaidus, išdidus, moralistas, nelankstus, autoritaras ir kt. Nesunku įsivaizduoti, kad ne vienam skaitytojui toks asmuo gali pasirodyti ne visai patrauklus. Kitu mastu, aišku, tos pačios pastabos ženklintų principingą nusistatymą, kovą už idealus. Gi A. Brazausko pavardę dažniausiai palydi teigiamos pastabos: nuolaidus, lankstus, nuosaikus, respublikos interesų gynėjas, kantrus ir kt. Knygos puslapiuose jis iškyla kaip simpatinga asmenybė. Abejoju, ar autoriai patys siekė sudaryti tokį įspūdį; jie greičiau tik atkartojo, gal nepakankamai kritiškai, šaltiniuose sutiktas pastabas.

Paskutinį knygos skyrių (p. 191-225), skirtą laikotarpiui po nepriklausomybės atstatymo, laikyčiau pačiu silpniausiu. Jame pateikiamas santraukinis įvykių aprašymas, kur aiškiai stokojama į juos gilesnio žvilgsnio. Bet tai nenuostabu: juk šie įvykiai per daug artimi, kad būtų galima į juos giliau pažvelgti. Autoriai trumpai aprašo vykusias politines varžybas dėl valdžios, ekonominę padėtį, konstitucijos priėmimą ir mažumų (rusų, lenkų, žydų) reikalus. Iš šių vertingiausios pastabos yra skirtos ekonominės padėties aptarimui. Nors jos apima tik kelis puslapius, bet ir šių užtenka pamatyti su kokia ekonomine bedugne Lietuvai teko susidurti, atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos. Beskaitant šį skyrių, net ir anksčiau paliesti įvykiai pradeda įgauti kitą atspalvį.

Knygoje ne vien tai svarbu, kas joje pateikta, bet ir tai, kokius ji klausimus išryškina galimiems ateities tyrimams. Gal šio skyriaus stiprybė ir yra tų naujų akiračių atskleidime. Štai kelios temos, kurios patraukė mano dėmesį. Susidarė įspūdis, kad reikėtų pilniau nušviesti ekonominę pervartą, kurią Lietuvai teko patirti. Atrodo, kad ji artimai siejosi, kaip knygoje pastebėta, su krašto politiniais posūkiais. Smalsumą žadino užuominos apie Sąjūdžio žmonių priešiškumą K. Prunskienei, tačiau liko neaišku, kur to priešiškumo šaknys. Ir apskritai, ar svarbesnių veikėjų tarpusavio santykiai turėjo kokios įtakos politinių įvykių raidai. Sudomino ir neviena pastaba apie spaudos — kuri, pasirodo, didžia dalimi buvo buvusių komunistų rankose — neigiamą nusiteikimą V. Landsbergio atžvilgiu. Įdomu, koks buvo spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių vaidmuo, puoselėjant neigiamą V. Landsbergio įvaizdį.

Ir paskutinėje knygos dalyje klaustuką kėlė kai kurie anglų kalbos žodžiai bei išsireiškimai. Pvz., neaišku, ką turėtų reikšti toks pasakymas: „neither dead nor innocent" (p. 95). Keistai nuteikė žurnalistinio pobūdžio išsireiškimas „ugly truth" (p. 216) skyrelyje, kur kalbama apie dabartinę žydų padėtį Lietuvoje. Nelabai aišku, kas ten jau taip „sagacious" (nuostabiai įžvalgu) apie New York Times pastabą, esą Sąjūdis sugebėjęs net komunistus pastatyti geroje šviesoje, kai ten pat pripažįstama, kad jokia valdžia nebūtų galėjusi 1991-1992 metų ekonominio nuosmukio sulaikyti.

Apskritai V. Vardžio ir J. Sedaitis knyga didžiai praturtino istorinę-politinę raštiją apie dabartinę Lietuvą. Ji pateikia labai išsamų vaizdą ir atveria visą eilę klausimų ateities tyrimams. Tačiau, kaip ir kiekvienas veikalas, taip ir šisai turi savą žymę, kurią gal pavadinčiau vakarietišku žvilgsniu į įvykius Lietuvoje. Pvz., knygą beskaitant pajuntama, kad ypač dažnai remiamasi New York Times žiniomis. V. Vardžio gerbėjams kai kur gali pasirodyti, kad knyga prasilenkia su Vardžio dvasia, ir gal kada atsiras tokių, kurie panorės pagal rankraštį atvesti, kur čia kalba Vardys ir kur jau kas kitas.

Algis Norvilas

Algis Norvilas yra psichologijos profesorius Saint Xavier University Čikagoje.

 

Antano Sniečkaus rehabilitacija?

Lietuvos karo akademija Vilniuje 1996 m. išleido 2000 egz. knygą, kurios pavadinimas yra: „SNIEČKUS 33 metai valdžioje" (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža). Knygos puslapių įskaitant ir fotografijas yra 192. Knygos autorius — humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos karo akademijos vyr. mokslinis bendradarbis Vytautas Tininis.

Antrame knygos viršelyje skaitytoją bandoma suintriguoti visai neesminiu klausimu apie A. Sniečkų, būtent, kodėl jis sugebėjo išsilaikyti taip ilgai — net 33 metus valdžioje? Knygos paskirtis ir akcentai tačiau yra visai kiti. Pirmiausiai šioje biografinėje    apybraižoje    aiškiai neapibrėžiama tiesa, kad A. Sniečkus buvo tautos išdavikas (psl. 27) pasimėgaujant Aleksandro Štromo pasisakymais. Iš tikrųjų gi A. Sniečkus buvo išdavikas savo brolių, savo seserų, savo motinos, savo tėviškės, savo tautos ir visos Lietuvos. Autorius negalėjo nežinoti Kersteno komisijai Vašingtone 1954 metais Sniečkaus brolio Juozo duotų parodymų, jų motinos prieš mirtį 1948 m. pasakytų žodžių: „Aš prakeikiu tą dieną, kada pagimdžiau tą išdaviką, kuris kankina savo šalį..." šitie dalykai apybraižoje švelniai apeinami, matyt, tam yra priežasčių.

Šitas klausimas A. Sniečkaus asmenybėje yra juk esminis. Juk jis, Antanas Sniečkus sulaužė ištikimybę savo valstybei, dirbo Lietuvos priešų naudai. Lietuvos nepriklausomybės metais už tokį išdavimą jau buvo baustas 13-kos ir 8-nių metų kalėjimo bausmėmis. Knygoje tikrai yra kruopščiai surinkta daug įdomių nuotraukų ir kitos iki šiolei neskelbtos medžiagos. Dėl to apybraižai šiuo atžvilgiu galima duoti kreditus. Visumoje ši apybraiža labiausiai yra palanki dabartiniams Sniečkaus pasekėjams, jo bičiuliams ir draugams, kurie yra buvę ir dar šiandiena gal tebėra Lietuvos valdžios aparate. Skaitydami šią apybraižą, kai kuriose jos vietose, jie tikrai bus pagauti egzaltacijos, malonių prisiminimų, kur ištrinta riba tarp juoda ir balta, tarp budelio ir aukos, tarp okupacijos ir nepriklausomybės, tarp Lietuvos partizano, žuvusio už laisvę, ir nuolankaus kolaboranto, kuris net pavadintas „tyliosios rezistencijos" atstovu.

Dar savo jaunystėje A. Sniečkus tampa savo gimtinės, savo bočių-ainių erdvės, savo tautos išdaviku, atsiribodamas nuo tėviškės, brolių ir seserų. Jis kuria šeimą su komsomołka, iš pradžių viena, vėliau kita. Jo gyvenimo draugės ne geltonkasės lietuvaitės mergaitės dainuojančios rūtų darželyje...

Sovietų Sąjungai ir Vokietijai pasidalijus Molotovo ir Ribentropo paktu Lietuvą, Sniečkus buvo svarbiausias Maskvos įrankis ir tų dalybų uolus rėmėjas. Jis buvo paskirtas Kompartijos centro komiteto sekretoriumi Lietuvoje, tuo pačiu pasidarydamas didžiausiu savo tautos žudiku ir savo valstybės išdaviku.

Tuo laiku jo motina, Marija Sniečkuvienė, visa tai matydama, daug kentėjo, dieną ir naktį melsdavosi, kad tik jos mylimiausias sūnus atsiverstų ir eitų tiesos keliu. A. Sniečkui, jau seniai nutraukus bet kokius ryšius su tėviške ir namiškiais, motina vis dėlto ryžtasi paskutiniam, drastiškam žygiui, tai yra nuvykti į tuometinį 1940 metų Kauną, jau „pasipuošusį"    raudonomis vėliavomis, kad perkalbėtų Antanėlį, išbudintų jo sąžinę. Sargybos jos neprileidžia. Tik įrodžius, kad ji tikrai motina — policija įleidžia. Sūnus pabučiuoja motinai ranką. Pirmaisiais savo žodžiais motina priekaištauja sūnui, kad jis, anksčiau Lietuvoje buvęs policijos ir kalėjimų priežiūroje, policijos priežiūroj randasi ir dabar. Sūnus bando aiškinti, kad taip blogai suprasti nereikia, nes, girdi, policija stovinti ne tik prie jo namų, bet stovinti ir gatvėse. Sniečkus aiškino motinai, kad okupantai nešą Lietuvai laimę, žmonėms būsią daug geriau gyventi nei anksčiau. Motina prikišo, kad okupantai atima žmonėms jų prakaitu uždirbtus turtus, pamiltą žemę, namus ir laisvę... — Sniečkus aiškino, kad visa tai padarius, kaip tik atvirkščiai, Lietuvoj būsiąs rojus, tik reikia trupučiuką palaukti ir toliau tikėti „nušvitusia" Stalino saule... Motina ašarodama, su baisiu sopuliu širdyje, paliko savo sūnų — tai nebebuvo josios sūnus ir ji tokio sūnaus nebenorėjo turėti, nei su juo daugiau pasimatyti... O juk laike Pirmojo pasaulinio karo, kai Sniečkų šeima buvo ištremta į Rusiją ir dar buvo gyvas tėvas, jie norėjo išleisti Antaną į kunigus. Kokia šiurpi paralelė tarp Stalino ir Sniečkaus. Stalino motina yra pasakiusi savo sūnui: „O, gaila, kad Josipai netapai šventiku..."

Kodėl taip yra šio pasaulio istorijoj, kad ten, kur ką nors projektuoja Dievas, būtinai prisigretina ir šėtonas, kad šalia Evangelijos, bujoja ir skelbiama antievangelija, kad šalia Gėrio gyvena ir susisuka sau gūžtą Blogis?...

A. Sniečkaus biografinė apybraiža yra aiškiai vienpusiškai paruošta, tarytum LDDP priešrinkiminiu, politiniu užsakymu. Visiškai praleista ir nepaminėta, neišryškinta, ką A. Sniečkus padarė ne tik jo vykdyto fizinio Lietuvos genocido atžvilgiu, bet ypač dvasinio genocido atžvilgiu. Nepaliestos iki galo ir dabar tebesitęsiančios viso to pasekmės. Juk A. Sniečkus tarytum buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir visai Krikščionybei savotiškas Antikristas, šiandiena jau matome lyg iš griuvėsių kylančią Bažnyčią. O kur dar sugriauti, suluošinti, sužaloti, sunaikinti Sniečkaus kartos lietuvių žmonių gyvenimai, jų sielų dvasiniai griuvėsiai? Kur išdraskytos, išmelioruotos mūsų tėviškių sodybos ir vienkiemiai? Koks dabartinis prasigėręs, dvasiškai beveik nužudytas kolchozinis mūsų kaimas, kažkada buvęs net visai Europai kaip moralinio pastovumo pavyzdys? Ar visa tai neturi ryšio su Antanu Sniečkumi? šioje apybraižoje tik pusė A. Sniečkaus biografinio gyvenimo filmo. Jo antrąją pusę galbūt tik išvysime komunizmo teismo dienoje, jei ji iš viso bus.

Labai įdomus šioje biografinėje a-pybraižoje, jos išvadoje (psl. 135) tvirtinimas: „Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1992 m. po demokratinių rinkimų į valdžią sugrįžo buvusi LTSR administracijos tautinė nomenklatūra — didesnę ūkio tvarkymo patirtį turintys žmonės, kurių 'krikštatėvis' ir buvo Antanas Sniečkus". Šios apybraižos pasirodymo tikslas ir buvo nusakytas anksčiau čia pacituotu sakiniu—rehabilituoti A. Sniečkų. Pratęsiant išvadinę mintį reikia dar pridurti, kad LDDP tikrai yra Komunistų partijos tąsa, ji tokia buvo ir yra: Didžiųjų Lietuvos Duobkasių Partija, kurios „krikštatėvis", kaip teisingai sako autorius, ir buvo Antanas Sniečkus. Lietuvos žmonių lengvabūdiškai sutelktą pasitikėjimą ši partija apvylė, išvogė Lietuvos turtą, o pačią valstybę įstūmė į ekonominę duobę ir skolas, iš kurių kažin kaip reikės išsikapstyti.

Baisu, kad rafinuotai prasilenkianti su tiesa, ši knyga skiriama Lietuvos istorijos mokytojams, studentams, moksleiviams ir visiems, kas domisi Lietuvos istorija. Sakymas pusės tiesos — dar nėra tiesa. Ši knyga, kaip koks paukštis, išskrido ir jo jau nepagausi. Vaizduodama A. Sniečkų kaip „tylųjį Lietuvos rezistentą", ji puikiausiai tinka Lietuvos istorijos klaidinimui.

Povilas Vaičekauskas

Andrius Dručkus — Laukit, sugrįšim laisve nešini.Šioje 284 psl. knygoje— partizanų kovų prisiminimai, dokumentai, kovotojai. Gausiai iliustruota. Išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kaip „Laisvės kovų archyvo" priedą 1995 metais Kaune.

Andriaus Dručkaus knyga „Laukit, sugrįšim laisve nešini" nėra koks grožinės literatūros kūrinys, o greičiau — viso autoriaus gyvenimo ir pasipriešinimo okupacijai rezultatas. Čia surinkti ir išsaugoti Šiaurės rytų Lietuvos partizanų 3-sios Vytauto apygardos, 5-tosios Lokio rinktinės ir jos padalinio Vyčio kuopos originalūs dokumentai:    partizanų vadų įsakymai, raportai, atsišaukimai, puslapiai iš dienoraščių, laiškai, amžininkų liudijimai, paties autoriaus darytos bei iš asmeninių archyvų surinktos fotografijos; Dokumentai išdėstyti chronologine tvarka, išaiškinti, kiek buvo įmanoma, partizanų bei jų ryšininkų slapyvardžiai, žuvimo vietos ir aplinkybės, kilmė ir artimųjų likimai.

Tragiška ir įdomi dokumentų kalba:    visas žuvusiojo gyvenimas išsakytas vienu dviem sakiniais, ši knyga bus tikras lobis kiekvienam skaitytojui, o taip pat ir ateities istorikams, kurie rašys Lietuvos partizaninių kovų istoriją, analizuos tų kovų reikšmę bei pralaimėjimo priežastis.

J. Semaškaitė

Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje.Sudarė ir spaudai parengė Vytautas Steponaitis.Įlaisvę fondo leidinys, 262 psl. Spausdino „Morkūno ir Ko" spaustuvė Kaune 1996 metais.

Iš šios knygos puslapių į skaitytoją kalba ten suminėti 1835 Lietuvos partizanai, kovoję už tautos laisvę Pietų Žemaitijoje. Jie kruopščiai surašyti alfabetine tvarka: iš kur kilę, kur kovoję, kur ir kokiose aplinkybėse žuvę arba koks jų tolimesnis likimas. Beveik kiekvienas knygos puslapis pailiustruotas ir tų jaunų pasiryžėlių — vyrų ir moterų — nuotraukomis. Tai tikra enciklopedinė informacija apie Pietų Žemaitijoje vykusių kovų dalyvius. Knygos pabaigoje spausdinamuose prieduose pateikiami partizanų veiklos aprašymai, rezistencijos organizatoriai, štabai, rinktinės, aprašytos žymesnės kautynės Pietų Žemaitijoje, duotas pilnas partizanų slapyvardžių sąrašas ir pluoštas nuotraukų. Už šios knygos paruošimą reikia dėkoti Vytautui Steponaičiui, buvusiam Kęstučio apygardos partizanui ir politiniam kaliniui. Knygą išleido ir finansavo Į laisvę fondas. Amerikoje ją galima gauti kreipiantis į ĮLF iždininką Alfonsą Pargauską, 8908 Butterfield Ln., Orland Park, IL 60462.