PIRMASIS GINKLAS BUVO SPAUDA
Prieš penkiasdešimt penkerius metus
Jau pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje spontaniškai pradėjo kurtis lietuvių pasipriešinimo prieš okupaciją grupės su savo atsišaukimais ir pogrindine spauda. Tai buvo 1940 metai. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) išleido pirmąjį „Laisvosios Lietuvos" numerį. Prie šio pogrindinio laikraščio išleidimo prisidėjęs Vladislovas Telksnys prisimena pogrindžio spaudos grupės rezistencinę veiklą sovietų ir vokiečių okupacijos metais.
VLADISLOVAS TELKSNYS
Reikėjo grumtis, sukilti prieš žiaurias represijas, melagingą propagandą, šmeižtą. Reikėjo stoti į nelygią kovą su pavergėjais, jų pagalbininkais — tais, kurie net nesusimąstę skundė, kišo lietuvius į kalėjimus ir net po velėna. Tos pasipriešinimo grupės turėjo savo spaudą, kuri visuomenę teisingai informavo apie politinę padėtį Lietuvoje ir vandališkus atėjūnų veiksmus prieš dorus žmones. Netrukus miestuose pasirodė ir mūsų, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), grupės šapirografu bei rotatoriumi spausdinti atsišaukimai ir laikraštis „Laisvoji Lietuva".
Mūsų pogrindžio grupei, sudarytai iš ateitininkų, vadovavo Juozas Gražys ir Eltoje dirbęs Povilas Malinauskas.
Naktimis nemiegame: savo ir draugų butuose spausdiname atsišaukimus ir platiname Kaune. Juos klijuojame ant sienų, stulpų, paskleidžiame prie parduotuvių, įstaigų, įmonių durų, žmonių susibūrimų vietose, o laikraštį įkišame gyventojams į pašto dėžutes.
Laikraštis „Laisvoji Lietuva" buvo leidžiamas Povilo Malinausko iniciatyva. Spausdinimo priemones — rotatorių ir rašomą mašinėlę, jis „pasiskolino" iš Užsienių reikalų ministerijos. Rotatorius, tik jam žinomu keliu, jau buvo jo bute, o mašinėlę apirusioje kartono dėžėje, susuktoje į storą popierių, ankstyvą rytą ministerijos užkabaryje įbruko man į rankas ir pasakęs: „laimingo kelio", dingo.
Atvilkau ją į artimiausią saugią vietą — Kauno Liaudies namus (Lukšo ir Mapų gatvių kampas nr. 31) pas Anelę Mickevičiūtę. Iš čia sutartu laiku ją turėjau pristatyti į Povilo butą. Pastarasis gyveno Muravos kaime, mums priešingame Kauno miesto gale. Jos trasnportavimui talkininkavo Anelė.
Apsirengėme padėvėtais kaimiečių drabužiais. Mašinėlę, kuri buvo gana didelė ir sunki, įkišome į didelį aplopytą maišą ir ankstyvą rytą, užsimetę ant nugaros tarsi didelį kumpį, pakilome Benediktinių gatve į kalną ir Italijos, Telšių gatvėmis, Savanorių prospektu, žingsniavome į Muravą. Kelias tolimas. Nešėm pasikeisdami. Abiem per nugaras žliaugė prakaitas — gal daugiau ne dėl sunkaus nešulio, bet iš baimės, kad nepakliūtume į saugumiečių rankas, neįkištume galvų į kilpą ir neprarastume brangaus turto. Kankino baimė ar nesame sekami, bijojome nuvesti seklį į Povilo butą.
Povilą radome belaukiantį, šiek tiek sunerimusį, nes pagal sutartą laiką vėlavome. Namas, kuriame jis gyveno, ir butas tiko spausdinimo darbui.
„Laisvąją Lietuvą" redagavo Pranas Rinkevičius, buvęs „XX amžiaus" žurnalistas (1941 m. birželio 14 d. išvežtas su šeima. Žuvo miško darbuose užmuštas virstančio medžio). Matricą „atkalė" ta pati nešėja Anelė Mickevičiūtė. Taigi pirmas numeris išvydo pasaulį Povilo Malinausko bute Muravos kaime 500 egz. tiražu, išspausdintas rotatoriumi. „Laisvosios Lietuvos" išėjo tik vienas numeris, buvo rengiamas ir antras, bet...
Jautėme, kad mums trūksta konspiracinio darbo patirties. Būdami laisvi, nesupratome okupantų atsivežtos Sovietų Sąjungos ištobulintos sekimo sistemos. Nejautėme, kad esame apsupti seklių, išdavikų.
Menu neužmirštamą pirmą susitikimą su NKVD pareigūnais. Kartą, jau rudeniop, apie dešimtą vakaro valandą žingsniuojame trise: aš, Aloyzas Mickevičius ir Kostas Šipkauskas — mokslo draugai — į
Žaliakalnį, kur turime išplatinti ką tik išspausdintus atsišaukimus. Pakilus į kalną, netoli Vileišio aikštės, prie mūsų priėjo trys vyrai ir paklausė, kur yra Višinskio gatvė. Mes susižvalgėm. Gal tai mus ir išdavė. Pasigirdo šaižus švilpuko garsas ir lyg iš žemės išaugo du milicininkai, ir mes — jau Žaliakalnio milicijoje.
Stovim įsprausti į vieno kabineto kertę. Čia pilna uniformuotų milicininkų ir civiliškai apsirengusių, bėgiojančių iš kabineto į kabinetą ir į lauką. Klausome mums dar negirdėtų rusiškų triaukščių keiksmų, pareigūnų tarpusavio barnių, ginčų. Nejuokai — krata neišvengiama, o mūsų kaltės įrodymai kišenėse ir sukimšti už marškinių svilina krūtinę ir šonus. Išgirdome klestelėjusio ant kėdės balsą:
— Na, balandėliai, už ką pakliuvote? Kur vaikštote nakties metu?
Tylime žado netekę. Staiga griežtas Aloyzo balsas:
— Mes norime jus paklausti, kaip jūs drįstate sulaikyti patruliuojančius gatvėje komjaunuolius. Mes jau buvome besuseką kontras, o jūs mums sutrukdėte.
— Čia dabar? Visada buvęs nekalbus, tylus avinėlis, ėmė šokdinti milicininką, — pamaniau.
— Molči! Tuoj pamatysime, kokie jūs komjaunuoliai! — sušuko sudribęs prie stalo antras pareigūnas.
— Jei netikite, paskambinkite Antanui Dainorui — Lietuvos Respublikos milicijos valdybos politinio skyriaus vyr. inspektoriui! — nenusileido Aloyzas.
Išgirdę šią pavardę, pareigūnai sukluso. Aloyzas, pastebėjęs jų sutrikimą, pajudėjo, lyg norėdamas eiti prie telefono.
— Leiskite man su juo pakalbėti! Aš noriu jam pranešti, kaip jūs elgiatės su pirmus žingsnius žengiančiais komjaunuoliais!
Vėliau už stalo prisėdęs pareigūnas, jau mandagesniu tonu paklausęs Aloyzo pavardės ir vardo, išėjo iš kabineto.
Kas žino, ar jis skambino Dainorui, bet grįžęs suriko:
— Nešdinkitės po velnių! Koks velnias galėjo žinoti, kad jūs ne kon-tros!
— Reikia būti visur budriems, draugas pareigūne! — pamokančiai taręs, pirma mūsų išsprūdino „komjaunuolis" Aloyzas.
Apsidairėme, ar nelydi seklys, ir Savanorių prospektu nutrepsėjome žemyn į Laisvės Alėją. Kumšteliu į pašonę Aloyzui.
— Iš kur tau, „komjaunuoli", kilo tokia ideali mintis, juk mes jau buvome įklimpę?
— Ne visad aš esu „kongišius",
— nusijuokė Aloyzas. (Jį kartais vadinome „kongišium".)
1940 metų spalio pabaigoje, vieną naktį, išvertė iš lovos šauksmas: „Vstavai! Greit renkis!" Buvau suimtas.
Užsitrenkė didingo pastato Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe — saugumo rūmų — masyvios medinės lauko durys. Pusantro mėnesio čia praleidau vienumoje, sumuštas, ant plikų cementinių grindų raitydamasis iš skausmo. Paskui į šią kamerą įstūmė prancūzą profesorių Matorė ir su juo čia iškalėjau dar pusę mėnesio, kol abu mus išvežė į Kauno kalėjimą nr. 1.
Per tardymą paaiškėjo, kad bene tą pačią naktį buvo suimti mano bendražygiai — Aloyzas Mickevičius, Povilas Malinauskas, Kazys Grigalevičius ir Kostas Šipkauskas. Visi veikėme vienoje grupėje. Akistatose pamačiau vieną kitą išblyškusį, sulysusį ir iškankintą savo draugą, supratau, kad ir jie kaltinami tais pačiais nusikaltimais.
Kaltino, kad priklausėme slaptai antitarybinei organizacijai, ją įkūrėme, spausdinome atsišaukimus ir juos platinome, siekdami nuversti tarybų valdžią Lietuvoje. Nustėrau išgirdęs dar vieną kaltinimą. Esą aš turėjęs nužudyti iš Maskvos atsiųstą ir Lietuvoje tvarkiusį visus politinius reikalus Dekanazovą: „Kvepia tau, Telksny, paraku ir mirtimi, jeigu neprisipažinsi", — kartodavo tardytojai.
Suėmus beveik visą mūsų grupę, laikraščio ir atsišaukimų spausdinimas nutrūko. (Suimtieji draugų neišdavė, todėl Juozui Gražiui, Pranui Rinkevičiui, Anelei Mickevičiūtei ir Kaziui Ambrozaičiui represijų pavyko išvengti.)
1941 metų birželio 23, kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, išlikę nenukankinti ir nesušaudyti nei Kauno kalėjimo kieme, nei etapu išvaryti Červenėn, išėjome į laisvę.
Prasidėjo nacių okupacija.
Dar sovietinės okupacijos sąlygomis pogrindyje sudaryta Lietuvos vyriausybė, 1941 m. birželio
22 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir pakvietė žmones sukilti prieš raudonąjį žvėrį, žudantį nekaltus Lietuvos žmones. Bet po šešių savaičių ši vyriausybė, išėjusi į viešumą, kitų okupantų — fašistų vokiečių — buvo paleista. Uždraustas ir jos idėjų, kovos tęsėjas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Pogrindyje performuotas į Lietuvių frontą (LF), jis skatino tautiečius siekti laisvės ir nepriklausomybės, ragino pasyviam pasipriešinimui, nevykdyti okupantų leidžiamų įsakymų, neprisidėti prie vykdomų akcijų prieš žydus. Kartu tai buvo kova ir prieš bolševikinę Sovietų Sąjungą bei prieš komunistinį pogrindį. Pagrindiniai priešai — bolševizmas ir nacionalsocializmas.
Okupantai uždraudė ir oficialiai LAF leidžiamą laikraštį „Į laisvę" (jis ėjo 1941-1942 metais). Tada LF vadovybė nusprendė pratęsti jo leidimą pogrindyje. Pirmas pogrindinio „Į laisvę" numeris pasirodė 1943 metais sausio mėnesį 15 d. privačiame bute, labai vargingai išspausdintas ir nedideliu tiražu — apie 1,200 egz.
Kai kurie antibolševikinės rezistencijos dalyviai įsijungėme į kovą su vokiškais okupantais. Juozui Gražiui ir Povilui Malinauskui atėjus pas mane į „Žaibo" spaustuvę, kurioje dirbau administratorium, supratau: reikia spausdinimo mašinos. Gerai paieškojęs nurašyto inventoriaus sandėlyje, suradau tokią, kokia mums buvo tinkamiausia ir neblogos būklės.
Patalpas pogrindžio spaustuvei surado kitas rezistencinės mūsų grupės draugas, Kazimieras Grigalevičius, bendražygių pravardžiuojamas Bagočiumi. Mat Laisvės alėjoje jis turėjo didžiulę kosmetikos parduotuvę „Aroma" ir Vilniaus gatvėje (dabar —15 nr.) įsigijo neva reikalingą šiai parduotuvei sandėlį. Į erdvų jo rūsį po grindimis perkėlėme tą mano surastą mašiną. Kazimieras ant rūsio, kad šios patalpos tikrai panašėtų į sandėlį, pri-griozdino dėžių. Nusileisdavome į šią patalpą iš sandėlio, pakėlę dangtį arba iš rūsio koridoriaus. Konspiracinei spaustuvei šis rūsys buvo idealus, nes pašaliniai žmonės sandėlyje nesilankydavo.
Išardyti surastą mašiną ir ją perkelti į šį rūsį buvo nelengva, nes dieną naktį gatvėse kaukšėjo patruliuojantys esesininkai ir šniurinėjo gestapo sekliai. O įvesta komendanto valanda, po kurios naktį buvo draudžiama vaikščioti, šį darbą dar labiau sunkino.
Išeitį surado Povilas Malinauskas. Jis mus aprūpino nepaprastais leidimais (Bescheinigung). Tai ne bet koks pažymėjimas, bet su leidimo turėtojo nuotrauka, pavarde ir nurodymu, kad visos valdžios žinybos šio leidimo turėtojui teiktų visokeriopą pagalbą. Rezistentams šis pažymėjimas, ne kartą gelbėjęs iš labai sunkių situacijų, buvo neįkainojama vertybė.
Daug dar ko trūko, kad mašiną galėtume paleisti į darbą. Bet nepakeičiamas Juozas Gražys žinojo, kur ko ieškoti ir kaip gauti, o svarbiausia, kuo galima pasitikėti.
Sutvarkius spausdinimo mašiną ir apsirūpinus reikiama medžiaga, „Į laisvę" spausdinimas buvo perkeltas į pogrindyje mūsų įkurtą spaustuvę. Tiražas, kad ir sunkiomis pogrindžio sąlygomis, šoktelėjo iki dešimties tūkstančių egzempliorių. Laikraštis buvo populiarus Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Kiek mums buvo žinoma, kai kurie numeriai pasiekė net Berlyną ir Kauno kalėjimą. Jį perspausdindavo kituose Lietuvos miestuose rotatoriumi, šapirografu ir kitomis dauginimo priemonėmis.
„Į laisvę" leido būrys žmonių: redaktorius (man tuomet buvo žinoma, kad juo buvo Antanas Strabulis), straipsnių autoriai (LF vadas Juozas Ambrazevičius, A. Maceina ir kt.), platintojai, popieriaus, dažų tiekėjai. Visų katakombinis darbas pilnas pavojų, dirbamas nuolatinėj rizikoj ir įtampoj. Juodžiausią, o gal ir pavojingiausią darbą atlikome dirbantieji rūsio spaustuvėje: Juozas Gražys, Kazimieras Grigalevičius, Povilas Malinauskas ir aš — Vladislovas Telksnys. Kas išsakys, kiek valandų dienomis ir naktimis teko praleisti rūsyje didžiulėje įtampoje atliekant nelengvą spausdinimo darbą. Iš šio ketverto, dirbusio rūsyje (išskyrus Juozą Gražį), visi buvome užsigrūdinę sovietiniame kalėjime.
Spausdinimo darbams vadovavo Juozas Gražys, jis rūpinosi, kad mašina dirbtų be sutrikimų, o ryšį su plačiuoju pasauliu palaikė Povilas Malinauskas. Jis pristatydavo iš „laisvės" paruoštus spausdinimui straipsnius bei kitą medžiagą, išnešdavo dar dažais kvepiančią spaudą ir įteikdavo platintojams. Kiek prisimenu, spaudos platinime jam pagelbėjo Bronius Stasiukaitis, P. Gailiūnas. Ryšius su LF vadovybe, su trumpai veikusios nepriklausomos Lietuvos laikinąja vyriausybe ir kitais pareigūnais palaikė studentas medikas Kazys Ambrozaitis.
Pogrindžio spauda, kartu ir šis laikraštis, savo straipsniais ir informacija daug prisidėjo, kad sužlugo lietuvių mobilizacija į kariuomenę, SS legiono formavimas ir kitos nacių formuotės: Reicho darbo tarnyba, stojimas į policijos batalioną.
Tai okupantus siutino, jie gerai suprato, kad populiariausias pogrindžio laikraštis „Į laisvę" yra spaustuvinis leidinys.
Tikėdami suduoti mirtiną smūgį pogrindžio spaudai, 1943 m. balandžio 29 d. hitlerininkai suima 16 Lietuvos žurnalistų, spaudos darbuotojų, platintojų ir išveža į mirties lagerį Stutthofą. Gestapas tikėjo, kad, suėmus šią grupę, pogrindinei spaudai bus sulaužytas „stuburas", ir ji, tiek kenkusi vokiškai nacių propagandai, žlugs.
Iš laisvę" spaustuvės darbuotojų į tą „tinklą" patekau tik aš. Likę draugai nesutriko, ir spaustuvė dirbo toliau. Kaip atsakas į gestapo terorą, mūsų spaustuvėje buvo išleistas „Pogrindžio kuntaplis" — net trys numeriai. Tai humoro laikraštis, išjuokęs nacius, kolaborantus, prisiplakėlius, išdavikus ir seklius, Šioje spaustuvėje taip pat išėjo ir„Lietuvos Judas" — du numeriai. Jame buvo paskelbtos lietuvių išdavikų pavardės.
Gestapui ir sekliams per visą hitlerininkų okupaciją nepavyko surasti „Į laisvę" spaustuvės. Ji darbavosi iki pat nacių okupacijos pabaigos. Raudonajai armijai užėmus Kauną, jos plėšikaujantys kariai rausėsi po rūsius, sandėlius, parduotuves, ieškodami paslėptų gėralų: degtinės, vyno ir maisto. Jie surado ir mūsų spaustuvę. Mašina greičiausiai pateko į NKVD rankas.
Draugai, dirbę „Į laisvę" spaustuvės rūsyje, išsisklaidė. Ją redagavę, rašę straipsnius, dirbę spaustuvėje, nepasitraukusieji į Vakarus, enkavedistų buvo suimti ir nuteisti kalėti Sibiro lageriuose.
