DEMOKRATIJA LIETUVOJE: keliai ir klystkeliai
ČESLOVAS STANKEVIČIUS
Paskaita, skaityta LFB Politinių studijų savaitgalyje, 1995 m. sausio 29, Los Angeles.
Praeities paveldas
Galvodamas apie prieštaringą ir kupiną negerovių Lietuvos tikrovę, pirmiausia prieinu prie išvados, kad daugeli dabartinių Lietuvos klystkelių sąlygoja sunkus praeities paveldas. Dalis žmonių tebemąsto ir tebeveikia pagal praeities patyrimą. Atgimimo metu į laisvą Lietuvą vieni atėjo savo tiesiu keliu, kiti — tarp jų miniu ir save — iš savo sovietmečio klystkelių. Pastariesiems reikėjo asmeniškai apsispręsti, nusibrėžti kitokio gyvenimo gaires. Reikėjo pripažinti bent moralinę asmeninę atsakomybę už praeities klystkelius, pripažinti atsakomybę, įpareigojančią dabarčiai ir ateičiai.
Perkainoti savo klaidingą gyvenimą turbūt niekam nėra lengva. Lengviau praeities blogi pateisinti tam tikromis to meto sąlygomis bei aplinkybėmis, arba nors ir tuo, kad greta blogų padaryta nemažai ir gerų darbų. Tada susipainioja sąvokos, ir kolaboravimas tampa jau tik tam tikra tyliosios rezistencijos forma.
Turbūt moralinės atsakomybės baimė, baimė prarasti savo buvusį reikšmingumą, politinę bei socialinę padėtį 1989 m. paskatino SSKP vadovybę ir dali jos narių išsaugoti šią struktūrą, ją išteisinti ir pritaikyti veikti naujomis sąlygomis. Dabar jau akivaizdu, kad tai buvo naujas savanaudiškas kolektyvinis žingsnis, pridaręs naujos žalos Lietuvai. Nepriklausomybės atkūrimas šiam politiniam sambūriui tebuvo tik nepriimtinas asmenų valdžioje pasikeitimas. Jie vadina tai „istorine klaida". Partija, kuri save laikė istorine politine jėga, turėjo šią „klaidą" kuo greičiau ištaisyti.
1992 m. gavusi visą valdžią jau nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, ši gaji politinė jėga dabar bando daugelį praeities nuostatų įtvirtinti Lietuvos gyvenime, valstybės teisės sistemoje ir valdžios veikloje. Įtvirtinamas administratorių, o ne valstybininkų požiūris, kad Lietuva turinti tapti bestubure ir paklusti tik svetimųjų interesams. Diegiamos nesuderinamos su Kovo 11 Akto žodžiais ir dvasia nuostatos, kad Lietuva nebuvusi okupuota, o tik aneksuota, kad LSSR irgi buvusi Lietuvos valstybingumo forma, tik kitokia, kad lietuviškų kolaborantų administracija buvo ne okupacinė, o Lietuvos valdžia; kad sovietinės valdžios įvykdyta nacionalizacija buvusi teisėta; kad pokario partizanų kovos prieš okupantus buvę ne kas kita kaip pilietinis karas; kad Lietuva kovojo koalicijoje prieš hitlerinę Vokietiją ir kt. Seime daugumos iniciatyva ir balsais primetami Lietuvą kompromituojantys įstatymai ar nutarimai, pvz., įteisinantys KPSS partinius diplomus. Valdžia ¡šaukiančiai elgiasi su politiniais kaliniais ir tremtiniais, nesiskaito su jų organizacija. Iš Lietuvos Respublikos seimo tribūnos vėl girdime vertinimus, įžeidžiančius partizanus, tremtinius ir rezistentus, niekinančius laivės kovas. Valdančiosios partijos atstovas seime spaudoje teigia 1, kad antroji sovietinė okupacija buvusi ne kas kita kaip Lietuvos išvadavimas, o sovietinė armija buvo Lietuvos išvaduotoja.
Turbūt kai kurių sovietinių nuostatų tęstinumas ir atsakomybės už praeitį neigimas tam tikrai visuomenės daliai yra priimtinas. Tačiau matome, kad tai žeidžia kitos visuomenės dalies teisingumo poreikio jausmą. Todėl sovietmečiu buvęs paslėptas visuomenės supriešinimas ir nepasitikėjimas ne tik nenyksta, bet dėl valdžios ir jos aplinkos savanaudiškumo dargi stiprėja. Tai trukdo piliečiams telktis siekiant bendrų Lietuvos ateities tikslų ir yra viena iš šimtų kliūčių kelyje į atvirą pilietinę visuomenę. Lietuvos demokratiją tebegaubia praeities šešėliai.
Valdžios požiūris į piliečių teises
Valdžios požiūri į piliečius aiškiai atskleidė prezidento patarėjas Justas Paleckis, teigdamas, kad piliečių paskirtis yra tik balsuoti,
o valdžios reikalas spręsti, kaip jai naudotis piliečių suteiktais įgaliojimais2. Jį Kęstutis Girnius įvertino kaip autoritarinės valdžios požymį.
Pernai rudenį prezidentas ir kiti vyriausybės atstovai piktinosi ir smerkė piliečius, išdrįsusius pasinaudoti konstitucine referendumo teise, ragino nedalyvauti demokratiškame balsavime. Dabartinė valdžia padarė viską, kad jai nepageidautini demokratiški rinkimai Kaišiadorių rajone kelis kartus būtų sužlugdyti. Prezidentas A. Brazauskas ir seimo pirmininkas Č. Juršėnas buvo vieninteliai liudytojai, nesuvokę savo pilietinės pareigos duoti parodymus ir padėti atskleisti tiesą Sausio 13 nusikaltimų byloje3.
Lietuvoje žodžio laisvė yra, nors pasinaudojus ja ten, kur nepageidautina, galima netekti ir darbo. Nemaža valstybės tarnautojų buvo atleisti iš darbo vien dėl kitokios politinės orientacijos, dėl to, kad jie „ne iš tos komandos". Valstybės tarnautojai pagrįstai bijo viešai kalbėtis su opozicijos atstovais net apie neslaptus valstybinius reikalus. Politiniais motyvais varžoma visuomenės ištaigų veiklos laisvė. Pavyzdžiui, A. Sleževičiaus vyriausybė jau prieš metus pasisavino sau teisę leisti ar neleisti steigtis ne pelno organizacijoms, nors joks įstatymas vyriausybei tokios teisės nesuteikė.
Demokratinė valdžios sąranga ir piramidė
Valdžia Lietuvoje yra išrinkta demokratiškai. Valstybės valdžios vykdymas konstitucijos paskirstytas tarp Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir Teismo. Valdžių galios konstitucijos atskirtos ir apribotos. Formaliai valdžios sąranga yra įgyvendinta tokia, kokia konstitucijos nustatyta. Tačiau konstitucinio veiklos supratimo ir pobūdžio valdžia stokoja, todėl valdžios galios neretai viršijamos. Pavyzdžiui, pernai prezidentas įgaliojo finansų ministrą pasirašyti stambių tarptautinių paskolų Lietuvai sutartis, pasisavindamas konstitucijos 128 straipsniu seimui priskirtą išimtine teisę priiminėti sprendimus dėl paskolų4. Nemaža neteisėtų nutarimų dėl paskolų yra priėmusi ir vyriausybė. Valdžios šakų nepriklausomumas taip pat pažeidinėjamas ir tiesioginiu kišimusi į savarankišką kitos valdžios sritį. Pavyzdžiui, neseniai spaudoje buvo rašyta apie valdančiosios daugumos spaudimą prokuratūrai kai kuriose bylose5.
Tuoj po rinkimų atėjusios į valdžią politinės jėgos aukščiausieji vadovai pareiškė apie valdžios piramidės statybą, t.y. apie valdžios centralizacijos tikslus. Kadangi konstitucinis valdžių atskyrimas formaliai tam trukdo, piramidė lipdoma senais būdais — praeities ryšiais ir paklusnumu. Akivaizdžiai siekiant visų valdžios šakų piramidinio paklusnumo, buvo pakeista visa teisminė valdžia, įskaitant prokuratūrą. Susikompromitavę asmenys gauna aukštus valstybės postus, o įsivėlę į iškilusius viešumon skandalingus prekybinius ar finansinius sandėrius, kaip niekur nieko toliau ramsto korupcijos apimtą piramidę. Svarbiose valstybės institucijose ir prie svarbios informacijos daugėja asmenų, kinių lojalumas Lietuvos Respublikai nėra garantuotas6. Savanaudiško politinio-ūkinio klano piramidė slopina bet kokią demokratijoje būtiną viešą valdžios šakų tarpusavio kontrolę. Visas nešvarias piramidės paslaptis saugo mįslingai besišypsantis sfinksas.
Labiau centralizuotas tapo valstybės ir ūkio valdymo administravimas. Buvo įsteigtos naujos ministerijos. Vyriausybė mažiau ir paviršutiniškai svarsto strateginius klausimus, bet imasi tiesioginio administravimo. Daug ką pasako vien tai, kad į vyriausybės vieno posėdžio darbotvarkę įrašoma ir sprendžiama 50 ir daugiau klausimų. Akivaizdu, kad kai kurie vyriausybės nutarimai yra skirti ne valstybės labui, bet tik atskirų valdančiosios partijos šulų ir bičiulių labui. Nors informacija nuo visuomenės kruopščiai slepiama, niekam ne paslaptis, kad lengvatiniai užsienio kreditai skirstomi ir valstybės garantijos dalijamos daugiausia tiems, kuriems valdžia palanki.
Atgyja sovietmečio tradicija — perimti vadovavimą iš profesinio lygio į aukštesnį politinį lygį — iki pat piramidės viršūnės. Virš konstitucinių valstybės institucijų kuriamos jungiamosios struktūros — mišrios pareigūnų komisijos prie prezidento ar vyriausybės. Jos taip pat neveiksmingos, kaip ir už nieką neatsakingos. Jose posėdžiauja ministrai ir kiti pareigūnai, kurių tiesioginė pareiga bei atsakomybė kaip tik ir būtų dirbti tą darbą, apie kuri komisijoje tik šnekama. Konstitucinis pareigūnų pavaldumas supainiojamas. Reklamuojama tariamos ypatingos veiklos kampanija paslepia profesinės veiklos ir atsakingumo stoką.
Atstovaujamoji demokratija seime
Demokratiško parlamentarizmo esmė — skirtingų visuomenės nuostatų atstovavimas ir jų derinimas siekiant sutarimo. Svarstymas parlamente turi viešai atskleisti visas svarstomo dalyko aplinkybes, padėti atsižvelgti į skirtingas nuomones prieš priimant sprendimą. To seime beveik nėra. Atrodo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai priimami uždaruose valdančiosios daugumos posėdžiuose. Opozicijos pastebėtų trūkumų ir argumentų seime dažnai neleidžiama išsakyti, arba į juos nekreipiama jokio dėmesio ir mechaniškai viskam pritariama saviškių daugumos balsais7. Seime ryškus valdančiosios daugumos vadovybės diktatas, neretai pasireiškiantis net išimtinių seimo teisių pasisavinimu. Manau, kad parlamentarizmo lygis seime, lyginant su 1990 metais išrinkta Aukščiausiąja Taryba, yra žemesnis. Visuomenės pasitikėjimo seimu lygis tėra 20%.
Valstybinės politikos stoka
Valdančioji partija slepia visą valstybės informaciją nuo kitų partijų. Ji vykdo slaptą vienpartinę politiką, nesiekia bendru sutarimu nustatyti valstybės užsienio politikos nuostatų, kurios neturėtų keistis, keičiantis vyriausybėms po rinkimų. Prezidentas Brazauskas tuoj po rinkimų oficialiai paskelbė vienpartinės užsienio politikos principą*. 1993 m. lapkričio mėn. 29 d. keturios seimo opozicinės partijos įteikė prezidentui memorandumą „Dėl Lietuvos nacionalinės politikos pamatinių principų", tačiau užslaptinta vienpartinė politika su kai kuriomis išimtimis tebevykdoma iki šiol. Vyriausybė visiškai nesitaria su kitomis partijomis sunkiausioje — santykių su Rusija — srityje ir daro nusikalstamai šiurkščias klaidas. Visos kitos 7 seimo partijos svarbiais valstybei klausimais, pvz., karinio tranzito, nacionalinio saugumo koncepcijos, pajėgia susitarti dėl valstybinės pozicijos. Valdančioji grupuotė, būdama ¡strigusi tarp praeities ir dabarties, būdama susijusi įvairiais ryšiais su Rusija ir dairydamasi į Europą, Lietuvai tegalėjo pasiūlyti pasilikti vien tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Beje, tai ne originali, o bendra visų NVS valdančiųjų jėgų politinė doktrina9.
Tačiau reikia pasakyti, kad dialogo su valdančiosios partijos vakarietiškesnės orientacijos veikėjais dėka pavyko užimti bendrą valstybinę poziciją dėl narystės NATO, sutarties su Europos Sąjunga, dalyvavimo Partnerystės vardan taikos programoje. Kitas dalykas, kad valdančiosios partijos prorusiškasis sparnas ir tam tikra jos aplinka trukdo faktiškai tokią politiką vykdyti.
Teisės vaidmuo
Konstitucijoje Lietuvos demokratinė santvarka grindžiama įstatymo viešpatavimu, tačiau faktiškai Lietuvoje tebėra valdininko, o ne įstatymo valdžia10.
Valdžia tebemėgsta reikalus tvarkyti vadinamąja išimties tvarka bei rezoliucijomis. Tai reiškia — ne pagal įstatymą. Kad privatizavimo reikalai dažnai buvo tvarkomi pagal pareigūnų rezoliucijas, viešai patvirtino ir valstybės kontrolierius11. Kai pirkinys stambesnis, priimami vyriausybės nutarimai. Taip sutvarkyta nemaža privatizavimo reikalų, valstybinio turto pagrindu pridygo uždarų akcinių bendrovių. Atrodo, kad pačiai valdžiai apskritai nekyla klausimų dėl jos veiksmų teisėtumo.
Lietuvoje faktiškai neįmanoma teisme ginti savo teisių remiantis konstitucija ir patraukti į teismą vyriausybės. Teismas nepriims tokio ieškinio dėl to, jog nėra nustatytų procesinių normų. O procesinių normų nėra todėl, kad valdžiai jų nereikia.
Nors yra priimta atskirų teisės aktų, kurie pakeitė sovietinius įstatymus, europietiškų įstatymų kūrybos eiga yra sutrikdyta. Dar vis tebegalioja sovietiniai kodeksai, kurie retkarčiais šiek tiek palopomi. Teisingumo ministerija pro pirštus žiūri į tai, kad tebenaudojama daug sovietinės teisės aktų, kurių straipsniai akivaizdžiai prieštarauja prieš dvejus metus priimtai konstitucijai.
Seimo dauguma dažnai paskubomis keičia įstatymus pagal suinteresuotų grupuočių poreikius. įstatymuose neretai vis dar išlenda samprata, kad teisėta tai, kas leidžiama, o ne tai, kas nedraudžiama. Įstatymas, užuot nustatęs apribojimus, palieka vykdomajai valdžiai leidimų tvarką. Ta tvarka nustatoma tokia, kad biurokratas galėtų šeimininkauti kaip jam geriau.
Įstatymai ir kiti teisės aktai kaitaliojami pagal užgaidas. Teisės aktuose negali lengvai susigaudyti, todėl patogu jų nevykdyti. Valdžia ir pati dažnai įstatymų nepaiso. Visa tai didina teisinę painiavą ir korupcijos galimybes. Plinta teisinis nihilizmas.
Galima sakyti, kad teisė Lietuvoje tebėra labiau politinės valios jtvirtinimo įrankis ir valdžios tarnaitė, nei visuomeninė vertybė. Prasta teisinės sistemos būklė, europietiškų civilinės teisės normų neįdiegimas, žema teisinė kultūra, lydima korupcijos, atrodo, yra vienos iš svarbesnių kliūčių investicijoms ir integracijai į Europą.
Konstitucinio teismo įsteigimas ir jo pirmųjų metų veikla buvo reikšmingi, nes šiek tiek tramdė valdžios polinki pažeidinėti konstituciją. Konstituciniam teismui teko panaikinti nemaža konstitucijos pažeidimų, bet bylų nemažėja. Konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiu konstitucijai mėginimą įteisinti sovietine nacionalizaciją, pažymėdamas, kad „neteisės pagrindu neatsiranda teisė"12. Gruodžio pabaigoje buvo pripažinta, kad Aukščiausiojo teismo teisėjų atleidimas, nepasibaigus jų konstitucinių įgaliojimų terminui, neatitinka konstituciją11. Tačiau dar niekas iš konstitucijos pažeidimų organizatorių nėra atsistatydinęs ar apgailestavęs.
Policijos akademijos profesorius kriminologas J. Blušteinas sakė, kad viena iš organizuoto nusikalstamumo priežasčių yra valdžios korupcija. „Suktas valdininkas negali egzistuoti be organizuoto nusikalstamumo, o nusikaltėliui mirtinai reikalingas suktas valdininkas"14. Vienas iš Vilniaus universiteto teisės profesorių teigia, kad organizuotas nusikalstamumas ir Lietuvoje yra puikiai tam tikrų jėgų valdomas, nes smurto bangos paprastai pakyla ir nuslūgsta reikiamu metu. Nusikalstamumo išgyvendinimas — atskira tema. Pasakysiu tik tiek, kad neapsišvarinus valdžios viršūnėse ir visose jos grandyse, man atrodo, nepavyks įvesti kontrolės ir gatvėse.
Apie socialinę demokratiją
Socialinėje srityje demokratija, kuri privalo remtis bendrosios gerovės siekimu visiems sluoksniams, yra šiurkščiai pažeista. Vos atėjusi į valdžią, dabartinė politinė jėga pakeitė privatizacijos tvarką, reformas ir teisės aktus pagal jai naudingų grupuočių poreikius. Didelė valstybės turto dalis buvo pasidalinta piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir pamynus teisėtumą. Daugelį įmonių, kurios kainuoja milijonus ir net dešimtis milijonų, nupirko jų administracijos vadovai ar nomenklatūros atstovai. Nė vienam iš jų nereikėjo paaiškinti tokių didelių pinigų kilmės. Tuo nesidomėjo ir didžioji spauda. Prezidentas užblokavo pernai seimo priimtą daugmaž vakarietiško pavyzdžio pareigūnų pajamų ir turto deklaravimo įstatymą.
Nei smulkiu verslu, nei naujų darbo vietų kūrimu vyriausybė nuosekliai nesirūpina, todėl savarankiškai besiverčiančių žmonių sluoksnis neįsigali visuomenės socialinėje sąrangoje. Visuotino visuomenės nuskurdimo sąlygomis didžiulis turtas sparčiai kaupiamas grupuočių rankose. Valdžios ekonominė strategija giminingesnė posovietinės erdvės nomenklatūrinio kapitalizmo ir socializmo mišiniui, nei Europoje paplitusiam socialinės rinkos modeliui. Socialinę demokratiją dar labiau silpnina ir netiesioginių mokesčių didinimas. Pensijinio aprūpinimo srityje išlieka daug privilegijų, o didžiausios suteikiamos už ištarnautus metus sovietinėse prievartos struktūrose.
Turiu pasakyti, kad dalis šiame pasisakyme minėtų ir neminėtų neigiamų reiškinių ir ankstesnių vyriausybių nebuvo išgyvendinti. Tačiau jeigu tuomet jie buvo suprantami kaip išlikęs sovietinis paveldas, kurio reikės atsisakyti, tai dabar jie įtvirtinami jau kaip Lietuvos gyvenimo norma.
Vertybių ir pasaulėžiūros vaidmuo demokratijoje
Manau, kad demokratija yra neatsiejama nuo tautoje pripažįstamų vertybių ir idealų, nuo prigimtinių žmogaus ir tautos laisvių. Demokratinių laikų istorijoje nesunku rasti pavyzdžių, kai demokratiškai išrinkta valdžia, daugumos valia ir formalių demokratijos taisyklių laikymasis negarantavo nei humanizmo, nei teisingumo. Esu įsitikinęs, kad demokratijos formoms būtinas ne vien pragmatiškų tikslų, bet ir visuomenės pripažįstamų aukštesniųjų vertybių sąlygotas turinys.
Matome, kad nuo 1992 m. Lietuvoje kuriama vadinamoji pragmatiškoji demokratija, demokratija be vertybių. Popiežius Jonas Paulius II perspėja: „Jei nėra jokios galutinės tiesos, kuri valdytų ir kreiptų politinę veiklą, idėjas ir įsitikinimus lengva išnaudoti valdžios labui. Kaip rodo istorija, demokratija be vertybių lengvai virsta aiškiu arba užmaskuotu totalitarizmu"15. Panašų požiūrį yra išreiškę Lietuvos krikščionys demokratai: „Kai moralės reikšmė valstybės gyvenime nuvertinama, jos politikoje pasireiškia ciniškumas, o teisės ir demokratijos prigimtis iškreipiama"16.
Blogis, kuris totalitarizmo metu buvo paslėptas, pasinaudojęs demokratija reiškiasi atvirai ir įžūliai, darydamas atgrasia pačią demokratiją. Ne vienas pradeda burnoti: kam mums tokia laisvė ir tokia demokratija? Blogio demokratizacija kai kam pradeda kelti „gėrio diktatūros" ilgesį. Tokių apraiškų yra Lietuvoje. Nusivylusią visuomenę nesunku manipuliuoti. Sunku patikėti, kad šie reiškiniai nėra slaptai valdomi tų, kam tai naudinga.
Manau, kad įvairios demokratijos grimasos tik parodo gilias kultūros žaizdas. Joms gydyti nematau kito vaisto, kaip gaivinti dvasinėmis vertybėmis grindžiamą kultūrą. Lietuvių mąstytojai seniai yra pabrėžę, kad demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros17. Josefas Ratzingeris sako, kad „Laisvė, kurios turinys — tenkinti poreikius, dar nėra žmogiška. Tai gyvūno laisvė"18. Tad drįstu teigti, kad pasaulėžiūrinės bendruomenės ir institucijos — pirmiausia šeima, mokykla ir Bažnyčia — yra vertybinės demokratijos pagrindų kūrėjai.
Lietuvos masinės informacijos priemonėse menkai propaguojamas asmeniškumas ir solidarumas, kurie galėtų gerai pasitarnauti visuomeninei pusiausvyrai. Apie asmeniškumą čia kalbu kaip apie žmogaus asmens vertingumo, orumo ir atsakingumo sampratą, taip pat reikšmingą asmens vaidmenį bendruomenėje, valstybėje ir ūkyje. Solidarumas, būdamas asmens atsakingumo socialinė išraiška, atskleidžia asmeniškumo prasmę visuomeniniame gyvenime. Gaivinti krikščioniškąsias visuomenines nuostatas, stengtis jas įgyvendinti ir tuo prisidėti prie humaniškos demokratijos įtvirtinimo Lietuvoje sau pirmu uždaviniu yra užsibrėžę krikščionys demokratai.
Demokratiją suvokiu kaip pliuralistinę kultūrą, kaip nuolatinę žmonių kūrybą. Todėl manau, kad per demokratiją, kaip ir per kiekvieną kūrybą, pasireiškia jos kūrėjų pasaulėžiūra. Skirtingos pasaulėžiūros žmonių demokratiniai sąjūdžiai, paprastai politinės partijos, siūlo skirtingomis vertybėmis grindžiamą visuomenės demokratinės raidos ir politikos įvairovę, užtikrina jų laisvos kaitos galimybes.
Vienoks būtų liberaliosios demokratijos modelis, kitoks — krikščioniškosios, dar kitoks — socialdemokratijos. Visuomenė, per rinkimus suteikdama pirmenybę vienam ar kitam modeliui, tuo pačiu pasirenka ir atitinkamomis vertybėmis pagrįstą demokratinę ūkio ir socialinę politiką.
Manau, nėra pagrindo ir neįmanoma reikalauti, kad žmonės, veikiantys politikoje, atsiribotų nuo savo pasaulėžiūros. Pasaulėžiūra politikoje, mano nuomone, pasireiškia kaip tam tikromis vertybėmis grindžiamų nuostatų visuma, tam tikros vertybinės orientacijos išraiška praktinėje veikloje. Tačiau suprantama, kad valdančiųjų pasaulėžiūra politinės sistemos pagalba neturi būti primetama grynai „pasaulėžiūrinėse" asmens gyvenimo ir veiklos srityse, kurios turi būti apsaugotos nuo valstybės politinio kišimosi. Pirmiausia tai sąžinės laisvės sritis, aprėpianti įsitikinimus, filosofiją ir religiją, išplintanti į praktines kūrybos, vaikų auklėjimo ir ugdymo sritis. Pastarojoje srityje valstybė privalėtų sudaryti palankias sąlygas tėvams faktiškai naudotis pasirinkimo laisve pasaulėžiūriniam ugdymui švietimo įstaigose, neprimetinėti švietimo ir ugdymo krypties19. Nežinau, ar apskritai tai bus ir kada bus įgyvendinta. Tik matau, pavyzdžiui, kad, nesant katalikiškų mokyklų tinklo, katalikiškos orientacijos tėvai, neturėdami pasirinkimo, priversti leisti savo vaikus į nekatalikiškos orientacijos darželius bei mokyklas ir pasitenkinti tik tuo, kad mokyklose bent jau dėstoma tikyba. Šia tema nėra viešų gilių diskusijų, o jei jos kartais ir kyla, tai ne dėl pasaulėžiūrinio ugdymo iš esmės, bet tik dėl tikybos ir etikos pamokų. Tarsi materializmas tebebūtų privaloma valstybinė pasaulėžiūrinė švietimo kryptis, o tikybos pamokos tik neprivaloma išimtis.
Apie politinę raidą ir jos perspektyvą
Dabartinės valdančiosios partijos vadovai dabar jau ir patys viešai pripažįsta, kad praeityje ji nebuvo jokia partija, o tik svetimos valstybės struktūra. Labai išreklamuotu atsiskyrimu nuo savo kamieno prieš 5 metus ji siekė tik išlikti ir prisitaikyti veiklai naujomis sąlygomis20, išsaugodama savo patirti, turtą ir ryšius, tačiau atsiribodama nuo bet kokios kaltės ir atsakomybės už praeitį21.
Stebint Lietuvos politinę tikrovę galima padaryti išvadą, kad ši politinė jėga savo veikla ir dabar esmingai skiriasi nuo atsikūrusių ar naujai susikūrusių demokratinių Lietuvos partijų. Nors ir naudodamasi demokratinio valdymo formomis bei procedūromis, LDDP per daugiau kaip dvejus valdymo metus užsirekomendavo kaip riboto demokratinio pajėgumo politinė jėga. Ji labiau pasižymėjo kaip savanaudiška demokratijos vartotoja, negu jos kūrėja. Tuo pasireiškia jos bendrumas su giminingomis posovietinės erdvės politinėmis jėgomis, o ne su europietiškomis partijomis.
Savo beatodairiška veikla įvairių grupuočių naudai ir valstybės interesų nepaisymu ši politinė jėga vis labiau save izoliuoja ir pasireiškia kaip politinio supriešinimo ir įtampos šaltinis. Į griežtą kritiką ji atsako iššaukiančiais veiksmais. Atrodo, kad kolektyviai pasikeisti ji nepajėgi. Į pagrįstą kritiką reaguoja tik sąžiningesni jos nariai, bet ne partija. Reikėtų tad LDDP narius asmeniškai skatinti dar nors dabar principingai apsispręsti. Lietuvai būtų reikalingas kiekvienas, sugrįžęs tikrai dorai ir sąžiningai darbuotis jos labui.
Neabejotina, kad demokratijos kūrimo procesas ateityje galėtų plėtotis žymiai geriau, jei mažiau galios turėtų ši partija. Sąžiningesniems nariams, suvokus dabartinio partijos veikimo žalingumą ir atsakomybę, įveikus partijos ir kitų struktūrų baimę, reikėtų pasitraukti ir neprisidėti prie tolimesnės žalingos partijos veiklos. Tai atitiktų Lietuvos interesus. Partijai netekus seime daugumos, sumažėtų priešiškumas, atsirastų šioks toks dialogas ir bent kompromisinių sprendimų galimybės.
Galimas dalykas, kad rūpindamasi savo perspektyva tarp Europos Sąjungos šalių partijų, ši valdančioji struktūra, kaip ir prieš 5-rius metus, dar kartą mėgins persitvarkyti prieš artėjančius seimo rinkimus, atsisakydama labiausiai kompromituojančios savo dalies ir, siekdama išlikti politinėje arenoje, vėl pavirs nauja partija, ar pasidalins į dvi partijas. Tuo atveju ji vėl gali pretenduoti tiek į socialdemokratinių, tiek į liberalių pozicijų, tiek į kaimo interesų atstovavimą, priklausomai tik nuo išskaičiavimo. Todėl Lietuvai svarbu, kad išliktų normalios vakarietiškos socialdemokratų ir liberalų partijos. Galbūt kokios nors sau parankios politinės jėgos išlikimu suinteresuota Rusija, jai įprastais būdais dar mėgins atitinkamai paveikti Lietuvos politinę raidą ir vidaus procesus.
Jau po kovo mėnesio rinkimų valdančiosios partijos atstovai gali likti mažuma daugelyje Lietuvos savivaldybių, jeigu dalis už ją balsavusių rinkėjų pasirinktų remti kurią nors kitą partiją. Nors per seimo rinkimus ir nepasitvirtinęs, tačiau tebėra paplitęs požiūris, kad prieš valdančiąją partiją galima laimėti tik sudarius vieną prieš ją oponuojančių partijų sąrašą. Tačiau nėra duomenų, įrodančių, kad dabar oponavimo LDDP pagrindu sudarytas sąrašas galėtų pritraukti daugiau naujų šalininkų, nei kelios atskiros, turinčios pakankamą pripažinimą visuomenėje, partijos. Žinoma, atskirų veikėjų ir grupuočių pastangos kurti naujas partijas, skaldyti ir griauti pasitikėjimą tradicinėmis partijomis, kelti sumaištį yra naudingas bet kam, tik ne Lietuvai.
Gal jau laikas telktis ne prieš LDDP, o demokratinei veiklai greta šios save izoliuojančios politinės jėgos. Visuomenėje paramą turinčios demokratinės partijos gali imtis kurti demokratiją be LDDP. Darau prielaidą, kad dvinarės politinės konkurencijos laikotarpis, kuriam būdinga stipri politinė priešprieša, po naujų seimo rinkimų 1996 metais galutinai turėtų baigtis. Tikėtina, kad po kitų rinkimų nė viena partija neturės daugumos seime. Tai reiškia naujo koalicinių daugumų ir koalicinių vyriausybių laikotarpio pradžią. Sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma koalicija, kurioje dalyvautų dabartinė valdančioji partija. Tačiau tai visai nereiškia, kad šis laikotarpis bus lengvas. Jis pareikalaus kitokio nei dabar demokratinių partijų veiklos būdo.
Jeigu dabar atsikūrusios ar naujai susikūrusios partijos įgijo oponavimo valdančiajai partijai patirtį, tai naujasis laikotarpis pareikalaus mokėti derinti ir susitarti. Priklausomai nuo šių sugebėjimų, politinių galių pasidalijimas tarp kelių partijų gali vesti tiek į platesnę politinę santarvę ir pastovumą, tiek ir į politinį paralyžių. Manau, kad tai priklausys nuo daugelio dalykų: nuo partijų programinių skirtumų ir veiklos būdų; nuo partijų vadovų vaidmens naujose sąlygose suvokimo; nuo to, kiek partijos veiks pagal programas, o ne improvizuos. Manau, labai svarbu, kad partijų nuostatos ir veiksmai būtų nuoseklūs ir partneriams įmanomi prognozuoti kaip nuosekli tam tikros demokratijos krypties — krikščioniškosios, socialdemokratinės, konservatyviosios ar tautininkiškosios išraiška. Atrodo, kad iki šiol demokratinių partijų pozicijos kai kuriais klausimais neretai būdavo nekritiško improvizavimo vaisius, o ne analize ir svariais argumentais pagrįstas sprendimas.
Demokratinių partijų sėkmingos bendros veiklos prielaida, man regis, bus sugebėjimas — išsaugant skirtingumus — suderinti konkrečias gaires ir priimtinus veikimo būdus svarbiausiose srityse. Tai ir būtų tikros vienybės vardan demokratinės Lietuvos išraiška politinės įvairovės sąlygomis. Mano nuomone, svarbu, kad demokratinės partijos visada suvoktų, jog jų buvimas valdžioje naudingas Lietuvai tik tiek, kiek naudinga jų vykdoma politika, o partijos — tuo labiau jos elito — interesai visada matuotini Lietuvos interesais. Ypač svarbiu vienybės įvairovėje veiksniu laikau partijų tarpusavio pasitikėjimą, kuris nemažai priklauso nuo pasitikėjimo vadovaujančiame lygyje.
Iki naujojo demokratijos tarpsnio liko ne tiek daug laiko. Potencialios parlamentinės partijos, o visų pirma tradicinės Lietuvos europinės partijos, atnaujinusios giminingą tarptautinį bendradarbiavimą, turėtų ateiti į rinkimus jau pasiruošusios veikti naujomis Lietuvos ir tarptautinio bendradarbiavimo sąlygomis. Būtų neracionalu gaišinti laiką ir eikvoti energiją tik oponuoti pasitraukiančiai nuo arenos politinei jėgai. Svarbu rengtis veikti kryptingai ir atsakingai daugiapartinės demokratijos sąlygomis.
Ypatingai svarbi naujo laikotarpio aplinkybė yra tai, kad jau prasideda ne tik formali, bet ir faktiška Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, Vakarų Europos Sąjungą ir NATO. Tad ir politinėms partijoms reikalinga daugiau gilintis į konkrečias europinio bendradarbiavimo sritis ir būdus. Tačiau tai jau atskiro ir gilesnio nagrinėjimo reikalaujantis dalykas.
Vilnius, 1995 sausis
IŠNAŠOS
1. Žiūr. B. Jagmino straipsnį „Nesigėdykime minėti Lietuvos išvadavimo iš fašizmo metinių”, 1995.01.20 „Lietuvos rytas".
2. 1994 m. spalio mėn. 6 d. interviu „Laisvajai Europai" J. Paleckis sakė: „Prezidentas turi tautos tiesioginį mandatą, tiesioginį pasitikėjimą. (...) Žmogus iš gatvės atliko savo reikalą — jis balsavo, jis suteikė prezidentui penkiems metams įgaliojimus, ir dabar prezidento reikalas kaip maksimaliai juos panaudoti". Čia galime prisiminti europietiškos kultūros žmogaus O. Milašiaus „žmogaus, išėjusio į gatvę", romantiškąjį požiūri.
3. Žiūr. prokuroro K. Betingio interviu 1995.01.13 „Lietuvos ryte".
4. Prezidento dekretai: 1994 m. rugsėjo mėn. 5 d. Nr. 378 ir 1994 m. rugsėjo mėn. 5 d. Nr. 379.
5. Žiūr. pav., tardytojo K. Betingio str. „LDDP yra dėl ko pergyventi", 1994.12.17 „Respublika".
6. Krikščionių demokratų partijos 1994.05.25 memorandumas prezidentui „Dėl padėties šalyje".
7. Seimo narys A. Baskas tai vertina kaip seimo esmės naikinimą. (Žiūr. 1994.12.07 „Lietuvos rytą".) 28
8. A. Brazauskas 1992 m. gruodžio mėn. 22 d. interviu „Respublikoje" pareiškė: „Šiuo metu mes atsakome už valstybės politiką. Todėl nemanau, kad opozicija privalo dalyvauti formuojant valstybės politiką".
9. Tikras NVS respublikų „tiltų tarp Europos ir Azijos" paradas buvo pristatytas Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos 49 sesijoje (ITAR-TASS, 1994.10.14).
10. Į tai buvo atkreiptas dėmesys Krikščionių demokratų 1994.05.25 memorandume Lietuvos prezidentui A. Brazauskui „Dėl padėties šalyje".
11. „Lietuvos aidas", 1994.11.23.
12. Konstitucinio teismo 1994.05.27 nutarimas byloje Nr. 12/93.
13. Konstitucinio teismo 1994.12.22 nutarimas byloje Nr. 27/94.
14. 1994.10.15 Vilniaus radijo laidoje rusų k. (Žiūr. seimo informac. analizės skyr. biuletenį.)
15. Jono Pauliaus II enciklika „Veritatis Splendor", 99.
16. Krikščionių demokratų frakcijos pareiškimas seime 1994.02.15. LKDP dokumentai (pirmasis rinkinys), Vilnius 1994, p. 102.
17. „Į pilnutinę demokratiją" (Į laisvę fondas, 1958).
18. Iš J. Ratzingerio kalbos. „Dienovidis", Nr. 2, 1993.01.8-15.
19. Žiūr. šv. Sosto „šeimos teisių chartija", 5 str. (Dienovidis, 1993.10.22).
20. Iškilmingame partijos atsiskyrimo penkmečio minėjime dabartinis partijos pirmininkas A. Šleževičius pripažino, kad „TSKP, kurios dalis buvo ir LKP, niekuomet nebuvo politinė partija tiesiogine prasme. Ji buvo svarbiausia imperinės valstybės institucija, pagrindinė totalitarinės valstybės struktūros dalis", Jis paaiškino, kad partija nebuvo paleista, o buvo performuota dėl to, jog paleisti jos nenorėjo „realiai mąstantys žmonės, kurie dėl praeities nejautė jokios kaltės", sakydami, kad „praeitį mes visi vienodai imamės su savimi į dabartį". („Diena", 1994.12.20)
21. Algirdas Brazauskas ta pačia proga sakė, kad tada Komunistų partija tik „skubiai persitvarkiusi reformistine ir tautine dvasia, galėjo išsaugoti galimybę išlikti svarbiu veiksniu krašto politiniame gyvenime". Jis taip pat sakė: „Atsiskirdami nuo TSKP, savarankiškos LKP nariai nedviprasmiškai atsiribojo nuo nusikaltimus padariusių partijos narių..." („Diena", 1994.12.20).
Į LAISVĘ,žurnalo skaitytojai, redakcija ir administratorius dėkoja LIETUVIŲ FONDUI
už 1994 metais paskirtą žurnalui 500 dol. paramą.
