„DĖDĖ JOE” IR BALTIJOS VALSTYBES 1941 METAIS
A. LEMBERGAS
Sir Frank Roberts buvo Britanijos ministras ir reikalų vedėjas Maskvoje 1945-47 metais. Vėliau, 1960-62 metais, jis čia buvo ambasadorius, šio patyrusio anglo diplomato prisiminimus apie Staliną užrašė su juo kalbėjęs publicistas George R. Urban, buvęs Laisvosios Europos radijo direktorius.
Pokalbis prasideda skyreliu — „Dėdė Joe" ir Baltijos valstybės. Artėjant penkiasdešimtosioms nedoro dviejų galvažudžių tarptautinio sąmokslo metinėms, šie atsiminimai prisideda prie Pabaltijo tragedijos nušvietimo, liudija, kokie svarbūs šie kraštai buvo Stalinui. Iš dalies paaiškina, kodėl ir šiandien Maskva dar nenori pripažinti savo piktadarybės ir ją pasmerkti, nors jau kalbama apie Stalino nusikaltimus plačia burna.
Sir Frank Roberts dalyvavo 1939 metais anglų-prancūzų derybose su Tarybų Sąjunga dėl bendradarbiavimo, kurio tikslas buvo apsaugoti Lenkiją nuo gresiančio Hitlerio užpuolimo. Tada jis lankėsi vieną savaitę Maskvoje, padėjo ambasadoriui William Strangui vesti derybas, bet Stalino nematė. Su juo susitiko 1941 metais gruodžio mėnesi, atvykęs su Edeno misija. Vokiečiai tuo metu jau stovėjo prie Maskvos vartų, Tarybų Sąjungos pralaimėjimas atrodė didelė galimybė. Padėtis buvo tokia rimta, kad atvykusi anglų delegacija per Murmanską nebuvo tikra, ar galės namo grįžti tuo pačiu keliu.
Prieš mėnesį ar du Britanijos vyriausybė jau buvo užmezgusi pirmuosius ryšius su Stalinu, norėdama patirti, ko Maskvai labiausiai reikia, kad galėtų vesti karą. Edenas tiesiog nustebo, kad jau pirmame posėdyje Stalinas paklausė, kokios bus sienos po karo. Jis anglams pasakė: „Aš noriu užtikrinimo, kad tada, kai imsime spręsti taikos reikalus, jūs remsite mūsų pretenzijas į Baltijos valstybes, rytų Lenkiją, Besarabiją ir dalį Suomijos”. Kitaip tariant, net stovėdamas arti pralaimėjimo, Stalinas norėjo, kad sąjungininkai jam pripažintų tai, ką jis buvo 1939 metais gavęs iš Hitlerio slaptais sandėriais.
Robertsui tai buvo labai įdomu, nes jis, kaip minėta, 1939 metais dalyvavo derybose su Maskva ir gerai žinojo, kodėl tos derybos nutrūko ir Stalinas susitarė su Hitleriu. Kad tos derybos sužlugo, pasak anglo diplomato, galėjo būti daug priežasčių, bet viena neabejotina priežastis buvo ta, kad Anglija negalėjo Stalinui atiduoti Baltijos valstybių ir savo sąjungininkės Lenkijos rytinių sričių. 1939 metų derybose tai buvo vienas didžiųjų klausimų. Stalinas sakė: „Mes esame susirūpinę dėl vokiečių įtakos mūsų pasienio kraštuose — Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, lygiai kaip Anglija susirūpinusi tuo, kas dedasi Belgijoje ir Olandijoje. Todėl norime jūsų paramos. Norime, kad paisytumėt mūsų interesų šiose carinei Rusijai priklaususiose teritorijose''.
Roberts teigia, kad Stalinas tada nereikalavo šių teritorijų prijungti prie Tarybų Sąjungos, bet jo mintis buvo aiški, jog šiuos kraštus turi kontroliuoti Maskva. Iš sužlugusių 1939 metų derybų anglas diplomatas prisimena tokią detalę. Kai anglų delegacija Maskvoje painformavo apie savo vyriausybės sąlygas Prancūzijos ambasadoriui, kuris taip pat dalyvavo derybose, šis pasakė: „Čia ko tai trūksta. Ką jūs darysite su Baltijos valstybėmis? Ar mes nepadovanosim rusams Pabaltijo respublikų?" Jautėmės sukrėsti, pasakoja Roberts. Kaip galėtume padovanoti Stalinui nepriklausomas valstybes? Į tai Prancūzijos ambasadorius atsakė: „Tokiu atveju eikvojame laiką". Jis buvo teisus; jis žinojo, ką galvoja Stalinas, pažymi anglas diplomatas. Ir pabrėžia: 1939 metais Stalinas iš anglų reikalavo Baltijos valstybių, kurių jie negalėjo paaukoti. Hitleris galėjo, todėl Stalinas su juo ir susitarė. Tada Hitleris užpuolė Lenkiją, o Stalinas pasiėmė tai, ką gavo iš Hitlerio. 1941 metais užpuolęs Rusiją, Hitleris vėl viską atsiėmė. Diplomatas sako, kad visiškai neįtikimi Maskvos teigimai, kad ji 1939 metais neturėjusi jokių kėslų į Baltijos valstybes ir jos archyvuose nesą jokių slaptų protokolų. Jis pabrėžia, kad Stalinas 1939 metais reikalavo Baltijos valstybių iš anglų. Du slapti protokolai (rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28) yra išlikę vokiečių kalba ir plačiai žinomi.
Čia reikia priminti, kad anglas diplomatas nepaminėjo trečiojo slaptojo protokolo, kuris buvo pasirašytas 1941 sausio 10, kai Maskva Berlynui sumokėjo pusaštunto milijono dolerių už Suvalkijos pasienio ruožą. Ši data šiemet Vilniuje buvo viešai minima Lietuvos laisvės lygos surengtame mitinge, kurį vietos komunistų valdžia po to pasmerkė.
Bet grįžkime prie Robertso. Jis sako: „Jeigu viešumas toliau vyks, tai neabejoju, kad jie pradės raustis tarybiniuose archyvuos". Kiekvienu atveju Jurijus Afanasjevas, žinomas tarybinis istorikas, kalbėdamas pernai rugpjūčio 23 Talline, pripažino, jog Molotovo-Ribbentropo paktas buvo papildytas slaptais protokolais ir Estijos inkorporavimas buvo šių protokolų padarinys.
Kai 1941 metų gruodžio mėnesį vokiečiai stovėjo tik dvidešimt kilometrų nuo Maskvos, Stalinas, kalbėdamas su anglais, reikalavo, kad po karo jam priklausytų Baltijos valstybės ir rytų Lenkija. Toks brutalus jo galvojimas giliai paveikė anglų diplomatą. Karo metais tvarkydamas Lenkijos reikalus Londone, jis mėgino visokiais būdais padėti lenkams susitarti su Maskva pirma negu jos kariuomenė užims Šias teritorijas. Šis tas buvo laimėta. Stalinas leido Sikorskiui išvesti iš Rusijos lenkų kariuomenės likučius. Tačiau netrukus paaiškėjo lenkų karininkų žudynės Katyne, o Sikorskis tragiškai žuvo. Galop paskutinė nelaimė: Stalinas atsisakė padėti Varšuvos sukilėliams 1944 metais.
Šiame sąryšyje įdomi pokalbininko G. R. Urbano pastaba: Kelti tolimos ateities klausimus anglams, kai vokiečių kariai stovėjo prie Maskvos, — tai rodo, kad Stalino nervai buvo geležiniai, jis mokėjo nesutrikęs išsisukti iš keblios padėties, padaryti derybininkams gerą įspūdį. Birželio-liepos mėnesiais Stalinas vis dėlto, kaip žinoma, buvo sutrikęs ir nežinojo, ką daryti. Atrodo, kad gruodžio mėnesį, kai vyko pasitarimai su anglais, jis jau buvo atgavęs savo pasitikėjimą, nors karinė padėtis dar atrodė beviltiška.
Robertso nuomone, vokiečių ofenzyva tuo metu jau buvo sustabdyta, Stalinas telkė šviežiai iš Sibiro atgabentus dalinius priešpuoliui. Kelis mėnesius anksčiau jo nuotaika buvo kitokia. Vis dėlto jo kalbos apie tai, kam turėtų po karo priklausyti Baltijos valstybės ir Rytų Lenkija, anglus nustebino. Edenas jam pasakė: „Généralissime, ar negeriau būtų kalbėti apie tai, kaip laimėti karą, užuot sprendus, ką darysime po karo. Aš noriu privesti prie galo tai, apie ką su jumis kalbėjo lordas Beaverbrook: kuo galėtume jums padėti". Todėl Edenas neatsakė nei taip, nei ne į Stalino pageidavimą, bet paprastai pažymėjo, kad apie šiuos reikalus dabar ne laikas kalbėti. Pastebėtina, kad Stalinas tada visiškai neminėjo kitų Rytų ir Vidurio Europos kraštų, kuriuos jis galvojo po karo įtraukti į savo sferą. Jis tik apsiribojo tuo, ką kitomis aplinkybėmis būtų apibūdinęs tradicinėmis Rusijos imperijos valdomis. Ir galima manyti, jog norėjo pasirodyti labai nuosaikus, nes nepaprašė, pavyzdžiui, visos Suomijos. Vėliau jam, kaip prisimena Džilas iš savo pokalbių su Stalinu, nebepakako Tarybų Sąjungos teritorijos išplėtimo, jis jau kalbėjo apie tarybinės sistemos įvedimą ten, kur įžengs tarybinė kariuomenė. Apie tai kalbėti 1941 metų gruodžio mėnesį dar buvo per anksti.
1942-43 metais Stalinas vis labiau reikalavo antrojo fronto. Vokiečiai smarkiai spaudė. Atsilaikyti prieš juos jam reikėjo pagalbos. Bet jeigu toji pagalba būtų tada atėjusi, tai veikiausiai karas būtų pasibaigęs pirma negu Stalino kariai būtų įžygiavę į Berlyną, Prahą, Budapeštą, Bukareštą ir Sofiją. Tačiau ir sąjungininkai dar nebuvo pasirengę invazijai. Anuomet ir vėliau Maskva daug priekaištavo anglosaksams, kad jie tyčia neskubėjo atidaryti antrojo fronto dėl to, kad bekariaudami Hitleris su Stalinu vienas kitą parklupdytų.
Robertso nuomone, tai visiška netiesa. Sąjungininkai tokio noro tikrai neturėjo. Tai buvo Stalino mintis. Leisdamas pasirašyti Molotovo-Ribbentropo paktą 1939 metais, jis galvojo, kad abiejų pusių jėgos lygios, jų alinantis karas truks ilgai ir sugriautoje Europoje pasiliks tik jo neišsemtos jėgos. Todėl Stalinas niekada nenorėjo atleisti Prancūzijai jos pralaimėjimo, kuris sužlugdė jo svajonę.
Kai Čiorčiliui įgrisdavo Stalino priekaištai dėl atidėliojamos invazijos, ar reikėdavo laikinai sustabdyti savo konvojus į Murmanską dėl didelių nuostolių jūroje, jis primindavo jam Molotovo-Ribbentropo aferą. „Neturite užmiršti, kad tik prieš dvejus metus mums grasinote ir mes galvojome, kad susidėsit su Hitleriu prieš mus. Todėl jums nedera mūsų kritikuoti", — kartais pasakydavo Čiorčilis. Neformaliuose pokalbiuose, prie stikliuko, tą patį pakartodavo vakariečiai tarybiniams diplomatams. Tačiau tai nebuvo oficialūs pareiškimai. Karui vykstant, sąjungininkai susitaikė su Maskva ir jai nepriekaištavo nei dėl Molotovo-Ribbentropo pakto, nei dėl kominterno propagandos 1939-41 metais. Ir šiandien sir Roberts mano, kad Vakarai neturėjo kitokio pasirinkimo. Kai jie derėjosi su Stalinu 1939 metais, jie negalvojo susitarti su šėtonu ar pradėti karą. Jie derėjosi dėl tokio susitarimo, kuris atgrasintų Hitlerį nuo Lenkijos užpuolimo. Kai Prancūzija pralaimėjo, Britanija pasiliko viena. Bendras priešas ir bendra būtinybė suvedė ją su Rusija, puolamą nacių Vokietijos. Tai buvo naudinga ir reikalinga, bet nereiškė jokio moralinio tarybinės santvarkos pripažinimo. Svarbiausias tikslas buvo nugalėti Hitlerį. Ir jei asmeniškame gyvenime būtų prabanga savo trokštamų tikslų siekti vien tik su žmonėmis, kurie mums patinka, tai beveik neįmanoma santykiuose su kitomis valstybėmis, — teigia sir Frank Roberts.
