APIE „ŽEMĘ", LIETUVOS BALSĄ IR GRĮŽIMĄ Į TĖVYNĘ
Poetas Henrikas Nagys
1987 gruodžio 5 Los Angeles įvyko Lietuvių Fronto bičiulių surengtas 22-sis literatūros vakaras. Jame savo kūrybą skaitė poetas Henrikas Nagys iš Montrealio. Pasilikęs dar keletą dienų saulėtoje Kalifornijoje, poetas Nagys turėjo progą įvairiais klausimais pasikalbėti su žurnalistu Juozu Kojelių. Šis pasikalbėjimas kiek trumpesne forma per ,,Amerikos balsą” buvo perduotas ir į Lietuvą.
Redakcija
— Mielas Poete, priklausote vadinamai ,,žemininkų" poetų grupei. 1951 išėjo antologija ,,Žemė", kuri buvo tarsi jūsų penkių grupės literatūrinis manifestas. Juozas Girnius savo studijiniame įvade ieško jus dvasiškai jungiančių kūrybinių elementų. Manau, kad svarbiausia jungtimi jis laikė jūsų visų palinkimą į filosofinę problematiką. Nuo tos antologijos pasirodymo praėjo beveik 37 metai. Ar per tą laiką išsilaikė jūsų giminystė?
— Kalbant apie „Žemę", pirmiausia reikėtų pastebėti, kad toji poezijos antologija nebuvo sumanyta ir išleista vienalyčio kolektyvo. Jos iniciatorium ir redaktorium buvo Kazys Bradūnas. Be jo „Žemė" nebūtų pasirodžiusi. Tiesa, buvome beveik tos pačios kartos, bet dar Lietuvoje asmeniškai kiek arčiau pažinau tiktai Vytautą Mačernį ir dr. Juozą Girnių, savo profesorių.
Su Bradūnu gal ir buvau persimetęs keliais žodžiais, o Alfonso Čipkaus, tuo metu pasirašinėjusio Nykos-Niliūno slapyvarde, visiškai nepažinau. Net matęs nebuvau Juozo Kėkšto. Tiesa, buvau skaitęs visų keturių visą kūrybą, skelbtą to meto periodinėje spaudoje ir nepriklausomybės laikotarpy ir vokiečių okupacijos metu. Vėliau, tremtinių stovyklinėj gadynėj, teko arčiau susipažinti ir net susibičiuliauti su Bradūnu, dr. Girniumi ir Niliūnu. Šiapus Atlanto išleidus „Žemę", po kelerių metų „Literatūros lankų" epizodo, jaunatviškai skaidri ir nemeluota bendra kova už naują gyvą poetinį žodį ir totalų jam angažavimąsi ėmė blukti, nes joje ėmė rodytis tendencingos ir net megolamaniškos dėmės. Pasirodė, kad tasai bendro rūpesčio ryšys, mus suartinęs ir išlaikęs kurį laiką, nebuvo nei pakankamai stiprus, nei pakankamai gilus, nei, pagaliau, visiems lygiai brangus ir reikalingas. Su Bradūnu ir Juozu Girnium artimai bičiuliaujamės ir dabar. Kėkštas yra miręs, ir kai kurie jo dabar okupuotoje Lietuvoje paskelbti laiškai mane stebina savo nebūtais tvirtinimais apie „Literatūros lankus", nors jis ir parodo, kaip (tikrai nekolektyviškai) L.L. buvo redaguojami. Su Niliūnu nutolome, ir ne tik dėlei atstumo: mūsų pažiūros skyrėsi ne tiktai apie pačią poeziją ir jos paskirtį, bet taip pat ir daugeliu kitų apraiškų bei pasireiškimų.
Taigi, „Žemė" buvo nekasdieniškas jaunatviškos poezijos žestas, pagimdytas gilaus žmogiško rūpesčio savo gyvenimo prasme ir žmogaus bei žemės likimu, sutelkęs trumpam laikui tiktai keletą vienas kitam artimesnių poetų. Ta prasme jis buvo novatoriškas ir prasmingas.
— Literatūrą pradėjote studijuoti Lietuvoje, bet jau okupuotoje Lietuvoje, o išaugote jau Vakarą Europos literatūrinėse tradicijose. Bet jūsų poetinė ir aplamai dvasinė platforma paliko lietuviška žemė. Tik jūsų kojos tos žemės nepalietė jau daugiau kaip 40 metų. Lietuvoje išaugo 2-3 kartos poetų, kurie buvo tiesiogiai veikiami lietuviškų tradicijų, buvo supami savo krašto žmonių, gamtos. Jie, kaip sakoma, jautė lietuvišką žemę po savo kojomis. Imant dėmesin tuos skirtumus ar išeivijos poetas gali būti tiek pat lietuviškas kaip ir Lietuvos poetas?
— Be abejo, gali. Kurie norime, nuolat gyvename Lietuva. Tiesa, esantieji Lietuvoje liečia savo žemę, kvėpuoja savo žemės oru. Jie viską tiesiogiai pergyvena. Visus laimėjimus ir pralaimėjimus, visas nuoskaudas ir visą vargą, visus sekiojimus ir persekiojimus. Jie stengiasi išlaikyti Lietuvą. Mes to tiesiogiai negalime padaryti. Tačiau gilus ryšys su gimta žeme yra likęs mumyse. Mes kiekvieną valandą gyvename atsiminimais, mes viską lyginame su savo žeme ir jos žmonėmis, mes sapnuodami ir pabudę gyvename Lietuva. Ir dar daugiau: mes galime, ir turime, pasakyti tai, ko jie negali. Mes turime kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti. Taigi ne tiktai už gyvuosius, nešančius dar vieną vergiją, turime kalbėti, bet ir už tuos, kurie mirė nepakėlę vergijos, kurie nužudyti, kuriuos išvežė į visokius kazakstanus ir už ,,Uralo, žemės galo..,". Kai kalbu ir rašau apie savo žemę, kalbu kartu su savo broliu tenai, namuose. Kai rašau apie šiaurės paukštę, kalbu kartu su savo seserim tenai, namuos... Mes papildome vienas kitą, kaip du muzikiniai sakiniai fugoje. Mes negalime gyventi jų gyvenimo ir jų kančios. Mūsų kančia yra tiktai nostalgija, jų kančia yra rūsti tikrovė. Toji tikrovė kartais prašvinta, tai vėl apsiniaukia, bet vergovę jie turi pernešt. Jiems reikia gyventi ir kurti toje neįmanomai troškioje erdvėje, visa esybe ieškant prošvaisčių, kuriose tarptų kūrybinis žodis.
Taip mes vieni kitus papildome. Mes esame dalis lietuvių literatūros, nežiūrint kaip labai visokie politrukai ir įvairūs Kremliaus patikėtiniai bandytų mus atskirti ir suniekinti, vadindami nulūžusiom šakom ir buržuaziniais nacionalistais, kaltindami už tą ar kitą nepageidaujamą eilėraštį ar posmą. Nemanau aiškintis ir teisintis dėl parašytųjų žodžių nei čia kokiam nors savo intelektualinę skaistybę saugančiam mistifikatoriui arba impotentiškam knibinėtojui ar knibinėtojai, nei tenai kokiam nors socialistinio realizmo grafomaniją ginančiam analfabetui.
Kuriantieji ir čia, ir Lietuvoje esame vieno ir to paties medžio šakos: seserys, broliai kalbą ta pačia kalba tai pačiai vienai ir vienintelei savo gimtai žemei.
— Jūs paminėjote „troškią erdvę", kurioje Lietuvos rašytojui reikia kurti. Ar jiems pasiseka kokiom nors formom išsakyti savo skausmą, kurį kiekvienam kūrėjui atneša vergovė?
— Lietuvoje kuriančiam yra tikrai slogu ir sunku kurti. Nebent ji arba jis sutinka eiti koja kojon su „didžiuoju broliu" ir praktikuoti literatūrinę prostituciją. Tokių parsidavėlių yra. Jie ir yra aršiausi išeivijos rašytojų niekintojai. Tačiau tie, kurie pasirinko tiesų kelią, turi nuolat slėptis po alegorijom, užuominom, nedasakymais, dvigubom prasmėm, tarp eilučių šnabždančiu pusbalsiu. O vis dėlto jie drįsta kalbėti už Lietuvą, už lietuvį, už tiesą. Ir jie yra tikrasai mūsų žemės balsas, kuris liks ir išliks per amžius.
Tokių yra daug. Ir labai gabių. Man ypač gera skaityti pačių jauniausiųjų eiles: jų žodis šviežias, jų kalba turtinga, jų poezija daug žadanti. Poetai Lietuvoje, savo žemėje, tebegyvi!
— Ne taip seniai Montrealyje vieno suvažiavimo metu girdėjau tokį jūsų išsireiškimą: ,,Klausykime Lietuvos balso". Iš Lietuvos ateina visokių balsų. Kaip išeivija atpažįsta autentišką Lietuvos balsą?
— Taip, prisimenu, ką sakiau. Tada lankėsi pas mus Vytautas Skuodis. Raginau pasiklausyti ką jis mums sako. Per jį kalbėjo mums Lietuva. Deja, buvo tokių, kurie nesėdėję jokiam kalėjime, neperėję Vorkutų ir Sibirų, tarėsi geriau žiną, ko nori Lietuva, ką kalba pavergtoji Lietuva.
Nelengva atskirti autentišką Lietuvos balsą. Ypač šiandien, kai tiek pašauktų ir nepašauktų ima jos vardu kalbėti. Bet jeigu mes tikrai mylime savo kraštą, tikime Lietuvos ateitimi, išlaikome kiekvieną įmanomą kontaktą, sekame jos gyvenimą ir likimą,, mes girdime jos balsą. Mes tikrai sugebėsime atskirti autentišką Lietuvos balsą nuo suktų propagandininkų pataikūniško saldžialiežuvavimo tenai ir sirgališkos adoracijos ekstazėje apsalusiųjų veblenimo čia.
Šiuo metu pasirodžiusi prošvaistė tėra laisvėjimo galimas pažadas. Dar tebesigirdi — ir gana garsiai ir įžūliai — Lietuvoje balsas tų, kurie rikiuoja, tvarko, cenzūruoja, kiša poetus į beprotnamius, apdaužo demonstruojančius, tyčiojasi iš tikinčiųjų ir jų šventoves uždaro ir išniekina, kurie tebeveža į Sibirą ir kurie užkemša ne taip kalbančiųjų gerkles. Su šitais mes nesusikalbėsime niekados, nes jie nėra Lietuvos balsas. Jie — nuožmios, begalinės vergijos balsas.
Nepageidaujamųjų knygos Lietuvoje draudžiamos. Yra išimčių, bet apie jas tekalba tie, kurie tomis išimtimis buvo apdovanoti. Netikiu, kad Lietuva nenori skaityti visų mūsų knygų. Net ir tų, kurie su jokia cenzūra nesutinka. Tačiau tos Lietuvos balsas dar tebėra užsmaugtas. O, iš tiesų, jis labai paprastas ir tiesus. Jį yra ištarusi nelabai seniai Nijolė Sadūnaitė: mes norime laisvės, mes norime nepriklausomybės. Jie ir mes norime gyventi laisvi laisvoj savo tėvynėje. Tik tiek. Mes nenorėjome jokių ponų: nei raudonų, nei rudų.
Nesunku bus atpažinti tą Lietuvos balsą. Nesunku bus atspėti-k a s kalba tokios Lietuvos vardu. Ir atlieps tas balsas mūsų kiekvieno širdy: mes žinosime kada kalbės tikroji mūsų Lietuva!
— Be abejo jūs sekate Lietuvos pogrindžio spaudą. Ar joje pasirodo literatūrinių talentų?
— Aš turbūt visą pogrindžio spaudą esu perskaitęs ir turiu pasakyti, kad labai retai. Ji yra vertinga tuo, kad ji kalba apie savo žemės meilę, apie pogrindininkų neapsakomą pasiaukojimą, pavergėjo smurtą ir klastas.
— Laisvojoje Lietuvoje į pogrindinę komunistų spaudą buvo nuėjusi Salomėja Nėris ir dar vienas kitas. Ar nebandytumėte spėti, kodėl didesni talentai neateina į tautinę pogrindžio spaudą?
— Aš manau, kad jie žino, jog bus atpažinti ir nutildyti, gal net sunkiomis bausmėmis. Tikrai žinau, kad geri Lietuvos poetai yra parašę kūrybos, kurios dabartinėse sąlygose negali skelbti. Ateis diena, kai paaiškės, kuris jų išdavė savo žemę ir žodį ir kuris liko jiems ištikimas.
— Jūs, pone Nagy, esate ne vien tik literatas-poetas, vertėjas, literatūros kritikas, bet taip pat visuomenei žinomas laikraštininkas, paskaitininkas, pedagogas, visuomenininkas. Pažįstate Šiaurės Amerikos lietuvius. Kokia, jūsų nuomone, lietuvybės ateitis šiame kontinente?
— Ateitis, žvelgiant realybei tiesiai akysna, nėra šviesi. Dalinai tai suprantama: daugelio net mūsų vadinamų intelektualų vaikai nekalba lietuviškai. Jie jau išplaukė į tarptautinius vandenis. Tėvelių palaiminti, o kartais ir paskui savo tėvelius. Net kai kurie čia įsikūrę buvę disidentai visai atvirai sakosi trokštą plūduriuoti čia tarptautiniuose vandenyse ir nieko nenorį girdėti apie nepriklausomą Lietuvą arba net lietuvių literatūrą. Tad ar galima stebėtis jaunimu, kuris, nematęs Lietuvos, eina tuo pačiu keliu.
— Teko nugirsti, kad ruošiatės išleisti naują eilėraščių rinkinį. Ar jau parinkote tam rinkiniui vardą, ir kada poeziją mylinti visuomenė gali tikėtis jį turėti?
— Buvau vardą parinkęs, bet draugai, o ir čia vakar Brazdžionis, patarė, kad dar pagalvočiau. Ir aš galvoju. Gal sunku patikėti, bet sunkiausia savo knygai vardą surasti. Rinkinys turėtų išeiti gal net 1988 metais, padedant Viešpačiui ir sveikatai leidžiant. Su sveikata esu turėjęs kiek vargo. Svarbiausia, „Ateities" leidykla yra sutikusi išleisti mano eilėraščių rinktinę, nes visi mano rinkiniai jau seniai išpirkti.
— Baigiant, mielas Poete, dar kartą norėčiau grįžti prie išeivijos rašytojų ,,grįžimo į tėvynę". Tas grįžimas prasidėjo per „Tėviškės" draugiją, kurią Vytautas Skuodis laiko sovietų valdžios įstaiga, o jūs, prisimenu, Skuodžio balsą pavadinote autentišku Lietuvos balsu. Ar keturias dekadas išbuvęs išdidus egzilas mūsų rašytojas nepalūžo?
— Aš tikrai grįšiu į Lietuvą. Tiktai ne per „Tėviškės" draugijos malonę. Grįšiu į savo Lietuvą. Ir laisvas žmogus. Gal grįš tik mano pelenai ir mano sūnus. Bet grįš laisvi. Tikiu
— grįš mano knygos kada nors, kai nereikės už tai prieš nieką lankstytis, kai nereikės pačiam braukyti savo žodžių, kai už lašelį „šlovės" nebereikės parduoti savęs.
Pagaliau kodėl aš palikau savo žemę, savo tėviškę, savo tėvynę? Argi ne dėl to, kad nesutikau su sovietine vergija, su sovietiniu žmogaus suniekinimu, su sovietine cenzūra, su sovietiniu melu. Visa tai tebeviešpatauja okupuotoje Lietuvoje. Argi tokią kainą galiu mokėti už tai, kad koks Maskvos statytinis teiksis atspausdinti kelis — jo pasirinktus
— mano eilėraščius?
Ačiū, ne! Palauksiu tikrojo poezijos pavasario Lietuvoje.
