Partizanai: Istorija ir dabartis

TAUTYBIŲ PROBLEMA SOVIETŲ SĄJUNGOJE

ZENONAS PRŪSAS

MUMS labai aišku, kad Sovietų Sąjunga šiuo metu yra praktiškai vienintelė kolonijinė imperija, ir nesunku suprasti, kodėl Sovietų Sąjungos nacionalistinės aspiracijos yra šios imperijos „Achilo kulnis". Tačiau yra sunkiau suvokti, kaip sovietinė disinformacija yra sugebėjusi įtikinti daugelį Amerikos ir Vakarų Europos politikų, intelektualų ir šiaip eilinių piliečių, kad Sovietų Sąjunga ir Rusija yra sinonimai, kad tas kraštas esąs apgyventas daugumoje tik rusais, panašiai, kaip JAV yra apgyventos amerikiečiais. Prie šio mito skleidimo labai noriai prisideda vietinė spauda, knygų leidyklos ir mokyklos. Pavyzdžiui, ieškant žinių apie Sovietų Sąjungą kad ir tokioje plačiai naudojamoje mokyklose World Book enciklopedijoje, po „Sovietų Sąjunga" rasit tik pažymėta — žiūrėk „Rusija". Tas pats su mokyklų vadovėliais ar net įvairiais žurnalais. Toks S. Sąjungos suplakimas su Rusija bent mane asmeniškai per daugelį metų yra labai erzinęs. Tuo reikalu esu parašęs gal virš šimto laiškų laikraščių ir žurnalų redakcijoms bei mokyklų vadovėlių leidykloms. Atsakymai būdavo paprastai tokie: „Jūsų tiesa, bet taip jau yra priimta Sovietų Sąjungą vadinti Rusija, o jos gyventojus — rusais, ir mes to negalime keisti".

Kai vienas amerikiečių choras kažkada anksčiau lankėsi Gruzijoje, publika jam entuziastingai plojo už amerikiečių dainas, bet nušvilpė po sudainuotos rusiškos dainos. Vietinio Ohio laikraščio korespondentas, aprašydamas šį įvykį, negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko. Bandžiau jiems aiškinti priežastis, bet neatrodo, kad tada būtų manimi patikėję. Todėl malonu šiomis dienomis matyti, kad pagaliau aklas kačiukas pradeda praregėti. O tas praregėjimas, atrodo, prasidėjo 1986 metų pabaigoje su riaušėmis Kazachų respublikoje. Kai respublikos vadovas kazachas Kunajevas buvo Gorbačiovo pakeistas rusu, apie 10,000 kazachų užtvindė Alma Ata gatves, nešdami patriotinius prieš rusus nukreiptus plakatus ir užpuldinėdami rusus. Policijai bandant šias riaušes sustabdyti, apie 30 policininkų buvę užmušta¹.

Po to neramumai prasidėjo Pabaltijo kraštuose ir Kaukaze, ir jų Vakarų spauda jau nebegalėjo nepastebėti. Ankstyvesnės knygos apie S. Sąjungos tautybių problemas, nors ir parašytos rimtų ir pripažintų šios srities specialistų, dirbančių įvairiuose politinių studijų institutuose, pasirodė nevisada teisingos. Nors ši tautybių problema mums, lietuviams, nėra nauja, daugelis ir mūsų gal nepakankamai suprantame jos svarbą mūsų tautos išlikimui ir ateičiai. Ar Lietuva atgaus nepriklausomybę, ar ne, daug priklausys nuo to, ar rusų valdoma imperija subyrės į 15 ar daugiau nepriklausomų valstybių, ar ne. Keista, bet ir mūsų lietuviškoje spaudoje šia tema mažai rašoma. Tad bandysime trumpai nors dalį jos čia peržvelgti.

Demografiniai daviniai

Šiuo metu Sovietų Sąjungoje rusai sudaro tarp 48 ir 52 procentų visų gyventojų. Tikslus procentas dalinai nėra žinomas dėl to, kad nesutariama, ar surusėjusį gudą ar lietuvį biurokratą reikėtų laikyti rusu, ar vadovautis tik jo kilme. Pavyzdžiui, ar dabartinis S. S-gos prezidentas Gromyko yra gudas, ar rusas? Kaip ten bebūtų, dauguma demografų sutinka, kad šiuo metu tarp jaunų žmonių jau dominuoja nerašai, pvz., Raudonojoje armijoje-

Bet daug įdomesnė ir svarbesnė yra ateitis. Demografai galvoja, kad jei rusai tuo tarpu dar nėra mažumoje, tai ateity tikrai bus. Įdomi yra kitame puslapy parodyta lentelė, kurią sudarydamas naudojausi Hooverio instituto išleistoje knygoje paskelbtais duomenimis². Hooverio instututas buvo įsteigtas prezidento Hooverio ir yra prisiglaudęs prie tarptautiniai žinomo Stanfordo universiteto. Apskaičiavimų autorius Bernštamas yra vyresnysis mokslinis instituto bendradarbis (Senior Research Fellow). Savo ilgokoje studijoje jis smulkiai aprašo metodus, kaip tie demografiniai apskaičiavimai buvo daromi. Pagal jį, jau 2050 metais, taigi už 72 metų, etniniai rusai Sovietų Sąjungos ribose besudarys tik 32% visų gyventojų. Tas nuošimtis sumažės iki 22% 2105 metais ir net iki 10.6% 2200-taisiais metais! Apskaičiavimai yra padaryti grynai etniniu pagrindu. Be abejo, nutautėjimų bus ir

SOVIETŲ SĄJUNGOS TAUTYBIŲ PASIKEITIMAI TARP 1984 IR 2200 METŲ (Milijonais)

Pagal Mikhail S. Bernstam²

rusų naudai, ypač tarp slavų. Pvz., tarp 1917 ir 1979 tokie kitų nutautėjimai rusų naudai sudarė beveik vieną trečdalį rusų tautos padidėjimo (19 milijonų iš 61 mil.)⁴. Bet demografai taip pat pastebėjo, kad rusų naudai nutautėjimas per praėjusius 10 metų yra labai sumažėjęs. Nutautėjimų ateity bus, tik gal lėtesniu tempu. Todėl aukščiau pateikti skaičiai gal yra kiek per maži. Kaip ten bebūtų, vistiek beveik visi demografai sutaria, kad per ateinantį šimtmetį ir vėliau rusų procentas Sovietų Sąjungoje palengva mažės.

Lentelė parodo ir kitą labai ryškų posūkį: augimą vadinamosios musulmonų grupės. Jau šio šimtmečio pabaigoje, pagal Bernštamą, musulmonų turėtų būti 73 milijonai, arba beveik 25% visų gyventojų. O patys sovietų demografai skaičiuoja, kad tuo laiku musulmonų būsią apie 100 mil., arba trečdalis visų S. Sąjungos gyventojų³. Ypač dėl jų labai gausiai didėjančio prieauglio per praėjusius 30 metų. Tarp 1970 ir 1979 metų rusų padidėjimas buvo 6.5%, o musulmonų — net 23.2%. Jau dabar iš visų kraštų, kuriuose gyvena musulmonai, Sovietų Sąjunga yra penktoje vietoje. Žiūrint į ateitį, pagal Bernštamą, už 72 metų, musulmonų bus jau 141 mil., arba 42%. Už 212 metų vien tik uzbekų ten bus 69 mil., arba tris kartus daugiau negu pačių rusų!

Įdomu, kokia tada bus oficialioji kalba — rusų ar uzbekų? Juk rusai besudarys tik 10.6% visų gyventojų. Galima tik spėlioti, kad rusų kalba pasiliks oficialiąja. Juk ir Britų imperijoje vienu laiku anglai tesudarė vos kelis procentus, bet anglų kalba vis dėlto buvo oficialioji. Tačiau dar įdomesnis klausimas — ar tokiu atveju rusų sukurtoji imperija nesubyrės į daugelį nepriklausomų valstybių, kaip atsitiko su britų sukurtąja imperija.

Gaila, bet Bernštamas pranašauja nepergeriausią ateitį ir pabaltiečiams, ypač latviams ir estams. Jų skaičius sumažės per pusę. Tačiau lietuvių skaičius beveik nepasikeis — nei padidės, nei labai sumažės. Bet santykis su rusais pasikeis mūsų naudai. Jei dabar rusų-lietuvių santykis yra maždaug 44:1, tai 2200 metais jis sumažėtų iki 10:1. Galėtų būti dar kiek geresnis, o tai priklausytų nuo pačių lietuvių Lietuvoje. Išeivija tam galėtų padėti, labiau finansiškai gelbstint jaunoms šeimoms Lietuvoje. Ten daugelis neturi pakankamai ekonominių resursų įsigyti didesnį butą, o be jo yra sunku galvoti apie šeimos prieauglį. Reikėtų sudaryti ekonomines sąlygas dar Sibire pasilikusiems lietuviams grįžti į Lietuvą, padėti Gudijoje ir Lenkijoje gyvenantiems lietuviams, kad ir jie galėtų iš ten persikelti. Juk gyvendami už Lietuvos ribų, jie anksčiau ar vėliau vistiek nutautės.

Nutautėjimai

Kaip anksčiau buvo minėta, Bernštamo demografiniai apskaičiavimai yra padaryti išimtinai kilmės pagrindu. Jis remiasi prielaida, kad per ateinančius 220 metų rusų vaikai išaugs rusais, ukrainiečių — ukrainiečiais, ar uzbekų — uzbekais. Atseit, beveik nebus nutautėjimų. Jis nurodo, kad jei tarp 1917 ir 1960 metų buvo nemaža asimiliacija rusų tautos naudai, tai ji sumažėjo pusiau tarp 1970 ir 1980, o šio šimtmečio pabaigoje turėtų beveik pranykti. Negaudama prieauglio iš kitų tautų, rusų tauta visiškai nustos augti (zero growth) maždaug 1995 metais, pereidama į negatyvaus prieauglio faze. Tai nulems blogos sąlygos augti šeimoms (stoka butų, maži atlyginimai, verčią dirbti ne tik vyrus, bet ir žmonas, ir t.t.), o taip pat abortai, gimimų kontrolė, didelis mirtingumas, dalinai alkoholizmas ir menkas medicininis aptarnavimas.

Nutautėjimų problemą gana kruopščiai nagrinėja savo disertacijoje ir latvė Rasma Karklins. Ta disertacija išleista atskira knyga ir jau susilaukė antrosios laidos⁵. Už šią knygą autorė yra gavusi Ralph E. Bunche vardo premiją. Savo išvedžiojimus ji daugiausia remia apklausinėjimais Sovietų Sąjungos vokiečių, kurie po II Pasaulinio karo ir vėliau repatrijavo į Vokietiją. Kadangi Stalinas buvo išblaškys vokiečius iš Volgos autonominės respublikos po visą Sovietų Sąjungą, Karklins iš tokių išblaškytų repatrijantų vokiečių surinko duomenis apie beveik kiekvieną S. S-gos respubliką. Jos apklausinėjimų išvados yra tokios:

1. Atspariausios nutautėjimui yra musulmonų tautos, ypač kurios turi savo respublikas: uzbekai, tadžikai, kazachai, turkmėnai, kirgizai ir azerbeidžanai (azerai). Taip pat atsparūs yra gruzinai, armėnai ir baltai.

2.. Mažiausiai atsparios yra slavų tautos: gudai, Sovietų Sąjungoje pasilikę lenkai ir dalinai ukrainiečiai. Neatsparios yra ir mažesnės tautos, kurios neturi savų respublikų, gyvena rusų federalinės respublikos ribose arba turi tik vadinamas autonomines sritis.

Nutautėjimas paprastai vyksta per a) savo kalbos praradimą ir rusų kalbos pasisavinimą šeimoje; b) per mišrias vedybas, ypač jei vienas šeimos narys yra rusas ar rusė; c) per išsikėlimą gyventi į vietoves, kuriose beveik nėra savos tautybės žmonių. Tokiu atveju vaikai, bendraudami su vietiniais savo bendraamžiais, palengva nutautėja. Pagal Karklins, pvz., net lenkai, gyvendami Ukrainoje ar Gudijoje, dažnai virsta ukrainiečiais ar gudais. Įdomu, kad mišriose šeimose, kur vienas narys yra rusas, vaikai nevisada tampa rusais, — jei toje vietovėje rusų yra mažuma, t.y. nerusiškoje respublikoje.

Man pačiam žinomas toks atvejis Vilniuje. Vieno mano pusbrolio žmona yra iš S. S-gos atsikėlusi rusė. Tačiau jų duktė, lankydama lietuviškas mokyklas ir draugaudama su lietuviškos kilmės pusbroliais bei pusseserėmis, apsisprendė būti lietuvaite ir be akcento kalba lietuviškai. Pagal Karklins, Lietuvoje gyvenantys rusai dažniau išmoksta lietuviškai, negu rusai, gyvenantys Latvijoje ar Estijoje pradeda kalbėti latviškai ar estiškai. Ji to negali išaiškinti, bet man atrodo, kad tai yra greičiau dėl to, kad Lietuvoje rusų gyvena žymiai mažiau negu Latvijoje ar Estijoje, kur jie didesniuose miestuose sudaro net daugumą, pvz., Rygoje ir Tallinne. Tokiam Kaune ar Panevėžy sunku rusui neišmokti lietuviškai, jei jis yra apsuptas lietuvių. Bet kalbos išmokimas dar nereiškia pasidarymo lietuviu.

Pats nutautėjimas nevisuomet vyksta rusų tautos naudai, ypač centrinėje Azijoje. Ten mažesnės tautos ar grupės dažnai palengva nyksta ne virsdamos rusais, bet įsijungdamos į didesnes, dažnai giminingas ir religiniai bei kultūriniai artimas tautas. Tas procesas kaip tik pastebimas ypač vadinamųjų musulmonų tautų grupėje.

Musulmonai

Osvaldas Spengleris pranašavo, kad komunistinė revoliucija Rusijai gali atnešti tą patį, ką barbarų ant plūdis kadaise atnešė romėnams. Spengleris galvojo, kad XXII šimtmetyje rusų nebebus, kaip po VII šimtmečio pranyko ne tik Romos imperija, bet ir patys romėnai⁶. Kaip ten bebūtų, dauguma demografų sutinka, kad vadinama musulmonų grupė yra pavojingesnė rusų imperijos išlikimui, negu kitos nors šiuo metu ir gausesnės tautos, kaip pvz., ukrainiečiai. Tad bandysime apie šią musulmonų grupę duoti kiek daugiau duomenų.

Didesnės musulmonų grupės tautos yra: uzbekai, tadžikai, kazachai, azerai, kirgizai, turkmėnai, ka-rakalpakai, dagestanai, čechenai, totoriai, baškirai ir čiuvašai. Reikia pastebėti, kad azerus (azerbaidžanus) paskutiniu laiku daugelis nebeskiria prie Kaukazo tautų grupės, bet prie musulmonų. Tai gal daugiau dėl religinių ir kultūrinių skirtingumų nuo gruzinų ir armėnų, kurie yra krikščionys. Tie skirtingumai ypač išryškėjo šiemet, iškilus teritoriniam konfliktui tarp armėnų ir azerų.

Vyraujanti musulmonų tauta yra uzbekai, ne tik skaičiumi, bet ir gajumu bei įtaka. Uzbekija yra gal vienintelė respublika, kur rusų įtaka ir galia paskutiniu laiku pradėjo mažėti. Daugelį Maskvos atsiųstų rusų viršininkų palengva pradėjo išstumti vietiniai uzbekai, o rusams paliko tik prižiūrėtojų roles. Uzbekai yra protingi: patys pramoksta rusiškai, nekelia riaušių. Tai palieka kitiems. Žino, kad laikas dirba jų naudai. Bernštamas apskaičiavo, kad 2025 metais uzbekai pralenks ukrainiečius kaip antra gausumu Sovietų Sąjungos tautybė, o pradžioje XXII šimtmečio jie skaičiumi pralenks ir pačius rusus. Kur yra jų stiprybės šaknys? Kas jas maitina? Kas jiems padėjo atsispirti rusifikacijai ir moralinio nuosmukio pagundoms?

Vienas iš jų stiprybės šaltinių yra pati islamo religija ir kultūra. Tą anksti pastebėjo Sovietų Sąjungos valdovai. Uždarė daugumą maldos namų: prieš 1917 S. S-gos ribose buvo apie 24,000 mečečių, dabar oficialiai veikiančių yra likę tik apie 300. Bet musulmonų ginklu pasidarė pogrindžio islamas, vadinamas paraleliniu islamu. Islamas, ypač Sunni variantas, nereikalauja oficialios religinės struktūros su specialiose studijose paruoštais kunigais, kaip yra pas krikščionis. Kiekvienas, kiek nors žinąs islamo tradiciją, gali atlikti svarbiausius ritualus, kaip pvz., krikštą, laidotuves ir įvairias maldas. Šį paralelinį islamą nelengva sukontroliuoti. Atsirado tūkstančiai vadinamų pogrindžio mečečių, kuriose ritualus atlieka nors ir menkai paruošti mulos. Sunku būdavo gauti koranų, bet paskutiniu laiku šis koranų „badas" sumažėjo, susitinkant su islamo išpažinėjais Afganistano kare. Paralelinis islamas labai išaugo per praėjusius 50 metų, nes Stalino vykdytas islamo mulų likvidavimas tik sustiprino tikinčiųjų užsispyrimą.

Paralelinį islamą gerokai sustiprino ir Khomeini revoliucija kaimyniniame Irane. Buvo panaudota ir elektronikos pažanga: Turkmėnijos spaudoje skundžiamasi, kad neregistruoti mulos dažnai užrekorduoja Khomeini kalbas ir jas perduoda susirinkusiems. Tam išvengti valdžia jau leido atidaryti daugiau mečečių, kur tikinčiuosius galima lengviau kontroliuoti negu pogrindyje.

Problemą valdžiai sudaro ir vadinamosios Sufi brolijos — slaptos islamo organizacijos, kurių tikslas išlaikyti islamo religiją, nesugadintą įvairių įtakų. Sufi brolijos atliko žymų vaidmenį ir Afganistane, kariaujant prieš rusus. Šiaip jos nėra teroristinio pobūdžio, bet neramumų ar sukilimų atvejais jos galėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Musulmonams islamas yra ne tik religija, bet ir gyvenimo stilius, sukurtas per daugiau kaip tūkstantį metų. Net tarp Centrinės Azijos komunistų, kurie skelbiasi ateistais, islamas sudaro kultūrinį pasipriešinimo pagrindą rusifikacijai. Su rusais jie palaiko tik minimalius socialinius kontaktus ir, nors būdami ateistais, jie jaučiasi ir islamo kultūros vaikais.

Daug stiprybės musulmonams teikia jų spalvinga istorija su tokiais herojais, kaip Tamerlanas, Šamil ir daugybe kitų karvedžių, vėliau kovojusių prieš carus ar net prieš rusus bolševikus. Totoriai dar nepamiršo, kad kadaise jiems Maskva mokėjo duokles. Literatūra, architektūra ir menas yra kiti jų stiprybės šaltiniai. Musulmonai ne be pagrindo didžiuojasi savo literatūra, sukurta tarp IX ir XII šimtmečių. Uzbekai sako, kam jiems imituoti rusus, jei jų proseneliai kūrė poeziją jau IX šimtmety, kada puslaukiniai rusai dar tebesislapstė miškuose ir urvuose⁷.

Atrodo, kad tarnavimas Raudonojoje armijoje irgi gerokai skatina musulmonų nacionalizmą. Karininkais daugumoje yra rusai, o musulmonų tik nedaugelis pakyla aukščiau viršilos laipsnio. Dalinai dėl to, kad jie, atlikę karinę prievolę, grįžta į namus. Bet rusų karininkų gyrimasis, kad jie esą pranašesni, o musulmonai — atsilikėliai, tik ugdo pastarųjų nacionalizmą ir neapykantą rusams. Kaip kariai jie tam-

Solidarizuojant su demonstracijomis Lietuvoje, rugpjūčio 23 Čikagoje susirinkę lietuviai. Vidury matosi dr. P. Kisielius, dr. A. Razma ir P. Narutis su plakatu. Nuotr. J. Baužio.

pa nepatikimais. Tai paaiškėjo jau II Pasaulinio karo metu prieš Hitlerį, kada keli šimtai tūkstančių musulmonų įsijungė į Hitlerio Rytų legioną. Panašiai pasikartojo ir Afganistane 1979 metais, kur pirmoji Sovietų invazijos banga buvo daugumoje iš uzbekų, tadžikų ir kirgizų. Jų fraternizacija su afganų partizanais buvo labai didelė. įvyko net susišaudymų tarp rusų ir sovietinių musulmonų karių, o taip pat ir perbėgimų pas partizanus.

Kinija — musulmonų gynėja?

Turistai, besilankydami Taškente ar Alma Atoje, kartais išgirsta vietinius grasinant rusams: palaukite, kai kiniečiai čia ateis, nešit kudašių

į savo Maskvą! Per Alma A tos riaušes Kazachijoje kai kurie demonstrantai nešioję plakatus: Mes norime prisijungti prie Kinijos!⁸ Ar Kinija yra nuoširdi gelbėtoja, ar tik lapė zuikiui, bėgančiam nuo meškos — sunku pasakyti. Gana daug musulmonų gyvena Kinijos Sinkiango provincijoje, anksčiau vadintoje Rytiniu Turkestanu. Tarp 1960 ir 1985 šioje provincijoje kiniečiai musulmonams nebuvo švelnesni už rusus. Priešingai, daugiau perbėgimų per sieną buvo ne iš Sovietų Sąjungos pusės, bet iš Kinijos. Tuo laiku Kinijos politika tautybių atžvilgiu buvo tokia pat kaip ir rusų — nutautinimas per prievartinę asimiliaciją.

Kadangi tautinės mažumos Kini-nijoje tesudaro gal 6-10%, atrodo, kad naujieji valdovai paskutiniu laiku pakeitė savo politiką musulmonų atžvilgiu: panaikino priverstinį kinų kalbos mokymą, paskelbė religijos laisvę ir ne tik pradėjo remontuoti ir atidarinėti apleistas mečetes, bet netgi pradėjo statyti naujas⁹. Ypatingai malonus Kinijos musulmonams buvo potvarkis, kuriuo kiniečių kolonistai iš musulmoniškų regijonų raginami grįžti atgal į pačią Kiniją. Šitokio potvarkio mielai lauktų ir Sovietų Sąjungos musulmonai. Sunku tik patikėti, kad kiniečiai tai daro vien iš geros širdies. Kodėl jie to nedaro Tibete, kodėl iš ten nesusigrąžina keleto milijonų kiniečių, apgyvendintų ten po Tibeto okupacijos? Greičiausiai kiniečiai nori įsiteikti S. S-gos musulmonams, patraukti juos į savo pusę, o kada šie pasidarys Kinijos dalimi — vėl grįžti prie priverstinos asimiliacijos. Didžiųjų tautų gobšumui ribų nėra.

Ekonominės sąlygos

Jei uzbekų ir kitų musulmonų skaičius jau ateinantį šimtmetį padidės iki 3 kartų, tai sekantis natūralus klausimas būtų: kur gi jie visi pasidės ir iš ko gyvens? Dabartiniu metu musulmonai daugumoje verčiasi žemės ūkiu, gyvulininkyste ir žemės ūkio produktų perdirbimu. Pramonės kaip ir nėra. Jau dabar yra darbo jėgos didelis perteklius. Tuo tarpu europinėje Sovietų Sąjungos dalyje darbo jėgos labai trūksta. Tačiau tik nedaugelis musulmonų savu noru persikelia gyventi į europinę S. S. dalį. Per praėjusius du dešimtmečius buvo daug kalbama, kaip nukreipti šiaurinio Sibiro upes į pietus, į Centrinę Aziją. Tai labai pagerintų galimybę žemės ūkyje ir sudarytų sąlygas vietinės pramonės sukūrimui. Tačiau tai kainuotų bilijonus rublių, kurių nėra. Todėl kalbos lieka kalbomis. Vietiniai vadovai propaguoja šį projektą, bet Maskva vis delsia. Gal ir ne vien dėl kapitalo, gal yra ir politinių motyvų.

Literatūros šaltiniai

1.    US News & World Report, 1987.II.2, p. 40.

2.    M. S. Bernstam, The Demography of Soviet Ethnic Groups in World Perspective. R. Conquest knygoje: The Last Empire, Hoover Institution Press, p. 322-333.

3.    S. Enders Wimbush, The Soviet Muslim Borderlands, R. Conquest, The Last Empire, p. 221.

4.    Bruk ir Kabuzan, „Dinamika chis-lennosti i rasselenia russkikh", Sovetskaja etnografija, Nr. 5, 1982, p. 3-4.

5.    Rasma Karklins, Ethnic Relations in the USSR. The Perspective from below. Co-winner of the 1987 APS A Ralph E. Bunche Award. Allen & Unwin, Inc., 1986.

6.    M. S. Barnstam, ibid p. 349.

7.    Alexandre Benningsen, Soviet Minority Nationalism in Historical Perspective. R. Conquest, The Last Empire, 1986, p. 146.

8.    S. Enders Wimbush, Wall Street Journal, 1987, kovo 19.

9.    R. Conquest, The Last Empire, p. 229.

• Ankstesnis
• Sekantis