VEDAMIEJI

IŠNAUDOKIME VISAS PROGAS

PRADĖJOME 600 metų Lietuvos krikščionybės jubiliejinius metus. Iškilmės bus Romoje, didesniuose ar mažesniuose lietuvių išeivijos centruose, o taip pat, kiek bus įmanoma, ir okupuotoje Lietuvoje, Vilniuje.

Lietuvos ir išeivijos vyskupai šiuos metus yra paskelbę GYVOS KRIKŠČIONIŠKOS DVASIOS METAIS. Tai reiškia, jog jubiliejaus proga turėtume savyje atnaujinti ar iš naujo uždegti gyvąją krikščionišką dvasią, nepasiliekant vien metrikiniais katalikais.

Štai kaip rašoma Lietuvos vyskupų laiške tikintiesiems (1987gavėniai):,,... Norime, kad katalikai nebūtų sustingę ir užsidarę, bet kūrybingi ir spinduliuojantys aplinkai", (todėl reikalinga)...,,užuojauta, padrąsinimas, naštų pasidalijimas, rūpinimasis, kad ne tik man būtų gera, dosni širdis, dosni ranka, drąsa stoti už tiesą bei nuskriaustuosius, už žmoniškumą, už taiką su visais geros valios žmonėmis, ,kad tarpusavio meilė būtų tvirtesnis gyvenimo dėsnis už bet kurį kitą dėsnį' (St. Šalkauskis)''.

Tai yra šio jubiliejaus pamatai, ant kurių turi būti statomos visos iškilmės. Tačiau išeivijoje religinis ir dvasinis momentas dažnai yra glaudžiai susietas su politika. Esmėje, ypač mūsų sąlygose, tai nėra bloga, bet neretai šitoks glaudus religijos ir politikos ryšys mūsų pačių tarpe sukelia nuomonių skirtumus ir net nesutarimus. Jie pastebimi ir dabar, besiruošiant jubiliejaus iškilmėms, aštresni ar švelnesni, spaudos puslapiuose, pokalbiuose ir susirinkimuose. Prašome, kiti net reikalaujame, Vilniaus arkivyskupijos prijungimo Lietuvos jurisdikcijon, gerai žinodami, kad šis prašymas, nors ir teisėtas, dėl daugelio komplikacijų šiandien dar ne taip lengvai išsprendžiamas. Tarp savęs pykstamės, kodėl neminime Mindaugo krikšto jubiliejaus, o pasijauniname iki krikščionybės 600 metų. Arba iš viso, pykstame ant lenkų, kad jų įtakoje atėjome į krikščioniškųjų tautų tarpą.

Bet pažiūrėkime iš kitos pusės, kokią naudą šis jubiliejus Lietuvai ir lietuviams gali duoti ir duos, jei tik išnaudosime visas galimybes ir progas Vakarų pasauliui parodyti mūsų tautą kaip jauniausią Europos krikščionišką dukterį, ištikimą Bažnyčiai ir ištvermingą per visas žiauriausio persekiojimo dienas. Ar šis jubiliejus nėra tokia nedažnai pasitaikanti proga atkreipti užsieniečių dėmesį į lietuvių tautą, jos istoriją ir ištikimus lietuvių tautos sūnus, sąžinės ir žmogaus teisių gynėjus, kaip kun. Svarinską, kun. Tamkevičių, Sadūnaitę, Gajauską, Petkų, Skuodį, Lapienių ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų.

Atkreipti pasaulio dėmesį ir sąžinę į pavergtos lietuvių tautos tragišką būklę yra pagrindinis lietuviškosios išeivijos uždavinys. Šių metų krikščionybės minėjimai tam yra didžiulė proga. Išnaudokime ją kiek galima geriau, (j.b.)

GALIMYBĖS IŠTESĖTI

SAVO TARPE, išeivijoje, dažnai jaučiame neigiamą sunykimo dvasią. Kol kas atsparumą tokiai dvasiai palaikė vyresnioji, dar nepriklausomoje Lietuvoje subrendusi, karta, bet jos amžiaus vidurkis jau artėja prie 70 metų. Tą nepriklausomybės metais uždegtą patriotinę ugnį jie dalinai sugebėjo perduoti ir jaunesniajai kartai, kurios darbai tai liudija.

Išsivežėme iš Lietuvos ir išsaugojome taip pat ir rezistencinį momentą. Dvi okupacijos mus ne tik užgrūdino, bet ir įpareigojo, kur bebūtume, rūpintis tautos reikalais. Tai padėjo ištęsėti ir su entuziazmu žvelgti į ateitį. Tik kai pamatome, kad mūsų tarpe ima greit mažėti rezistencijos vadovai, atsiranda ištesėjimo baimė. Nauja spraga pasiliko ir dabar po dr. Antano Maceinos išėjimo.

Šių dienų okupuotos Lietuvos rezistentai didesnį dėmesį kreipia į naujas rezistencines organizacijas. Buvusios politinės partijos ten jokio vaidmens nevaidina. Tai liudija, kad ir išeivija gal turėtų organizuotis atliekamų darbų, bet ne politinių programų pagrindais. Tai ypač svarbu, norint įjungti į darbą jaunąją kartą. Ji savo veiklai panaudoja savas formas ir naujus metodus.

Išeivijos rezistencijos atsisakyti negalime. Tik čia ji turi kitas formas. Šiuo metu aktualiausia rezistencija yra prieš nutautimą, pavargimą ir galutinį palūžimą. Pradedame pavargti, kai nebedirbame, o skundžiamės, kad niekas nepasiūlo naujų veiklos planų. Pamirštame, kad planai atsiranda bedirbant. Nebereikėtų naujų rezoliucijų, kol darbai neįvykdyti pagal pernykščias rezoliucijas. Palūžtame, kai galutinai atitrūkstame nuo kasdieninių visuomeninių ir kultūrinių pareigų, kurios palaiko mūsų tautinį įsipareigojimą.

Juozo Brazaičio išreikšti,,uolos — srovės" kontrastai šiandien darosi realūs. Tradicinės politinės partijos yra stangrios kaip uola, ir jos neturi jaunesniajai kartai patrankos. Tačiau ir jos yra reikalingos, nes neretai jos gali atidaryti duris Lietuvos reikalams tarptautiniuose forumuose. Rezistencinės organizacijos, pagal Brazaitį, kaip srovė drąsiau daro šuolius į ateitį, lengviau išsprendžia ryšį su kovojančia tautos dalimi.

Tad vienybės šaukliams tektų atsakyti, jog nereiktų smerkti mūsų išeivijos už diferenciaciją daugelyje organizacijų. Jeigu kiekviena organizacija padarys bent po vieną naudingą darbą Lietuvos labui, tai būsime atlikę daug darbų. Laikykimės pilnutinės demokratijos principų, gerbkime ir palaikykime visas organizacijas, kurios tik daro naudingą įnašą į politinį, visuomeninį ar kultūrinį aruodą. Nepaskęskime protokoluose ir formalumuose, bet atlikime užsibrėžtus būtiniausius darbus, padėdami tautai išsilaisvinti.

Nepasitraukime į pensiją, nepaliudiję savo darbais ir veikla. Tai dalis išeivijos misijos. Yra galimybių ne tik ištverti, bet ir laimėti. Jei laimėjimas ir nebūtų greitas, tai bent būsime nutiesę kelią ateinančios kartos laimėtojams, kurie, kaip tie Maceinos izraelitiški abraomai vėl grįš į mums Dievo duotą ir pažadėtą, bei protėvių iškovotą žemę. Būkime kantrūs ir ištesėkime.

Kazys Ambrozaitis