ANTANAS MACEINA IR JO NEPASAULĖŽIŪRINĖS POLITIKOS SAMPRATA
ANTANAS SABALIS
Lietuvių fronto bičiuliams Maceina yra jų ideologas. Ideologu jis tapo dėlei visos eilės priežasčių, bet ypatingai dėka tos garsiosios, audrų sukėlusios, nepasaulėžiūrinės politikos. Nors nuo tos ,,audros" jau bus praėję dvidešimt metų, vienok nepasaulėžiūrinės politikos idėja dar daugeliui yra nesuprantama, gi naująjai kartai — net nežinoma. Todėl nors trumpai verta ją peržiūrėti, pasiaiškinti, prisiminti. Ši idėja galbūt geriausiai supažindina mus su Maceinos mąstymu ir bandymu šį mąstymą pritaikyti žmonių gyvenime.
Greitesniam šios nepasaulėžiūrinės politikos minties supratimui reikia išsiaiškinti tris definicijas: 1) pasaulėžiūra, 2) kultūra ir 3) politika arba valstybė. Šios pastarosios atveju Maceina dažniausiai vartoja žodį „politika", nors kiti vartoja „valstybę".
Pasaulėžiūra
Pasaulėžiūra yra individualaus žmogaus gyvenimo filosofija. Tai yra pačios brangiausios, iš individualios žmogaus sielos išplaukiančios mintys, pagal kurias jis susidaro savo vertybių skalę ir pagal kurias jis gyvena. Tai tikrai iš pačių sielos gelmių plaukianti filosofija, ir jos ypatybė yra ta, kad kiekvienas žmogus ją turi: ar sąmoningai ar ne. Labai gera šią filosofiją ugdyti sąmoningai, tačiau ir nesąmoningai ji pas žmogų yra; mes kiekvienas, kad ir nesuvokdami, kasdien darome sprendimus pagal tam tikrą vertybių gradaciją, teikdami vieniems reikalams pirmenybę, o kitus — atidedami į šalį. Taigi pasaulėžiūra plaukia iš žmogaus sielos ir yra nepaprastai individualus dalykas. Galima tiesiog sakyti, kad kiek yra pasaulyje žmonių, tiek yra ir pasaulėžiūrų. Kadangi tai yra individo sielos reiškinys, Maceinai tai yra šventas ir labai brangus daiktas.
Kultūra
Žmogus, gyvendamas bendruomenėje, kuria kultūrą. Kultūra susideda iš mokslų (tiesos ieškojimas), menų (grožio ieškojimas) ir dorovės (gėrio ieškojimas). [Vakarų Europos tautose kultūra paprastai susideda iš mokslų ir menų; Šalkauskis reikalavo įskaityti ir dorovę. Autorius laikosi Šalkauskinės interpretacijos.] Kadangi visi tie dalykai taip pat plaukia iš kūrėjo sielos — visa kultūra yra pasaulėžiūrinė. Maceina sako, kad ,,nepasaulėžiūrinės kultūros nėra ir negali būti". („Į pilnutinę demokratiją", LF leidinys, 1957)
Tokiu būdu turime du labai brangius dalykus: pasaulėžiūrą ir kultūrą, kurioms turi būti suteikiama ypatinga svarba visame gyvenime. Jų negalima varžyti ir, priešingai, joms turi būti suteikiama laisvė.
Politika ir valstybė
Politika ir valstybė yra jau skirtingos sąvokos, ir čia Maceina mato konfliktą. Jo parašytame straipsnyje „Politika ir pasaulėžiūra" (čia rašančio nuomone, tai tipiškas Maceinos straipsnis) jis ir bando šį konfliktą spręsti. Šiame straipsnyje, ir kituose jo raštuose bei paskaitose, Maceina naudoja tai, ką reiktų vadinti ,,filosofiniu-pedagoginiu metodu": prieš pradėdamas dėstyti straipsnio ar paskaitos pagrindinę mintį, jis pirmiausia nupiešia kokį nors žinomą istorinį ar literatūrinį paveikslą. Tuo paveikslu jis iškelia pagrindinę problemą, kurią toliau analizuoja ir sukuria siekiamąjį atsakymą problemos sprendimui. Vėliau, skaitytojas ar klausytojas gali tuos filosofinius išvedžiojimus ir primiršti, bet išlieka pagrindinis to veikalo paveikslas ir, tokiu būdu, prisimenama ir straipsnio pagrindinė mintis.
Taigi politikos ir pasaulėžiūros santykiui paryškinti, Maceina naudoja tokį vaizdą: Sokrato teismą. Kad pamatytume kaip lengvai šis paveikslas yra Maceinos piešiamas, čia tenka pacituoti keletą jo sakinių:
„Prieš pustrečio tūkstančio metų Atėnuose įvyko nepaprastas dalykas: Sokratas buvo nuteistas mirti. Nuteistas ne dėl to, kad būtų buvęs plėšikas, vagis ar perversmininkas, bet todėl, kad jis — kaip jo kaltintojas Meletas savo kalboje pasakė, — garbino ne tuos dievus, kuriuos garbino miestas, bet kitas dieviškąsias būtybes. Ši byla nenustoja mus jaudinusi iki pat paskutinių dienų. Jos tragiškumas yra ne tas, kad Sokratas buvo nuteistas, bet kad jis buvo teisiamas. Nuteistas buvo jis tik nežymia balsų persvara: 280 iš 500. Jeigu tik trisdešimt balsų būtų pasisakę už jo nekaltumą, jis būtų buvęs išteisintas, tačiau pats klausimas būtų nepakitęs, nes jo esmė glūdi pačioje byloje, o ne bylos sprendime. Ar Atėnų miesto taryba turėjo teisę teisti žmogų už tai, kad jis garbina kitus dievus negu miestas?" (Aidai, 1948m. Nr. 8)
Maceina toliau aiškina, kad pasaulėžiūra su politika turi trejopą santykį: 1) pasaulėžiūrinė politika, 2) laicistinė politika ir 3) nepasaulėžiūrinė politika.
Pasaulėžiūrine politika Maceina laiko viduramžių santvarką, kur Katalikų Bažnyčia tvarkė valstybę. Iš to bendro Bažnyčios ir valstybės susiliejimo, pagal jį, kyla visa eilė blogybių: „Naudojimas absoliutinės valdžios tikėjimo vardu ir jo labui, virsta pačia pirmąja nukrikščioninimo priežastimi. Kiekvienas bandymas politinėmis priemonėmis pastūmėti sielas geru keliu, užuot nuvedęs jas į išganymą atima joms žmogiškai nepakeičiamas atsivertimo sąlygas. Pavyzdžiui, sakinys „valdyti religijos labui" gali būti pacituotas logikos kurso mokiniams kaip prieštaravimo pavyzdys. Iš tikro jis reiškia „išspausti laisvą pasirinkimą". Nuosekliai šitokia pasaulėžiūros tarnybai palenkta politika pasidaro be išeities, ir jos galas yra žlugimas. Pasaulėžiūra negali naudotis politika, kadangi politikos priemonės yra prievartinės, gi kiekviena pasaulėžiūra yra laisvo apsisprendimo dalykas. „Jokia tiesa, net ir dieviška, negali būti priversta. Priversta tiesa yra nebe tiesa; nes kiekviena tiesa yra ne tik tiesa savyje, bet ir tiesa man, kuriai aš užangažuoju savo asmenybę ir savo gyvenimą. Laisvė ir pasaulėžiūra yra taip susiję, kaip šviesa ir regėjimas, gi tuo tarpu politika yra prievartinė sritis". (Ten pat)
Politika yra prievartinė, nes „kiekvieni rinkimai, kiekvienas valdžios posėdis, kiekvienas įstatymas, ministerio nutarimas, yra ne kas kita kaip kalavijas".
Laicistinės politikos samprata, pagal Maceiną, tai yra bandymas kultūrą padaryti neutralia. Tai paprastas valdžios receptas, kad valdžia įtiktų kuo didžiausiam skaičiui valstybės gyventojų. Valdžia tai siekia tuo, kad kuo mažiau pasaulėžiūrų būtų valdžioje ir viešąjame valstybės gyvenime. Nupasaulėžiūrinta kultūra veda į bepasaulėžiūrinį pilietį. Toks laicistinės politikos laimėjimas nuasmenina individą, iš kurio lieka tik gero piliečio formulė („good Citizen"). Pagal Maceiną tai yra nesusipratimas todėl, kad visa pasaulėžiūra yra išvejama lauk iš kultūros, ir kultūrą bandoma nupasaulėžiūrinti.
Nepasaulėžiūrinė politika,taigi yra Maceinos siūlomoji versija. Jos esmė yra ta, kad siūloma atskirti pasaulėžiūrą nuo politikos, t.y. paskelbti politiką(valstybę) nekompetetinga pasaulėžiūros srityje. Valstybė turi būti visiškai neutrali kultūros ir pasaulėžiūros atžvilgiu. Praktiškai valstybė tai gali atlikti įgyvendindama kultūrinę autonomiją. Maceinos garsus ano meto posakis, kad „valstybė neturi teisės į žmogaus sielą" yra seniau plačiai nuskambėjęs išeivijoje, ir tam tikri mūsų išeivijos sluoksniai jį už tai vadino tiesiog eretiku.
Lietuvių Fronto bičiuliams tai yra pagrindinė Maceinos tezė, ir organizacija už ją yra pasisakiusi. Teisingumo dėlei reikalinga paminėti, kad prie nepasaulėžiūrinės politikos formulavimo yra prisidėję ir daugiau žmonių, vienok pagrindinis šios idėjos kūrėjas ir skelbėjas buvo Maceina.
Nepasaulėžiūrinės politikos pritaikymo valstybiniame gyvenime mūsų tautai dar neteko praktiškai išbandyti; ji lieka teorinė ir kaipo tokia kritikuojama dėlei jos galimo nepraktiškumo, etc.
Labai arti prie šio idealo yra priartėjusios Šveicarija ir Olandija, bet ar Maceina jas laikytų tikrai nepasaulėžiūrinėmis valstybėmis nebeįmanoma sužinoti...
