POKALBIS SU DR. ROŽE ŠOMKAITE

Nuotr. V. Maželio.

Rodos, dar nedidelis laiko tarpas skiria mus nuo šio pirmojo amerikinio Į Laisvę numerio pasirodymo, bet iš jame rašiusiųjų šiuo metu gyva yra tik viena dr. Rožė Šomkaitė. Visi kiti jau iškeliavę amžinybėn. Dr. Rožė Šomkaitė šią vasarą dalyvavo LFB studijų savaitėje, ir su ja redaktoriui teko pasikalbėti Į Laisvę žurnalo ir lietuviškosios rezistencijos klausimu.

Kai rašei savo straipsnį į pirmąjį IL numeri apie studentą— rezistentą, jau buvo prabėgę 9 metai nuo išbėgimo iš tėvynės, ir jau tada pastebėjai, kad nelemta išeivijos gyvenimo aplinka pradeda veikti į 1953 metų studentiją. O kaip dabar, — kaip po 34 metų atrodo lietuviškosios studentijos veidas, ar jame reiškiasi lietuviškosios rezistencinės nuotaikos?

—   Perskaičiau savo seniai rašytą straipsnį ir randu jame didesnę dalį paskirtą Daumanto citatoms. Tai turbūt ir buvo pati esmė, kodėl aš šį straipsnį tada rašiau: norėjau perduoti jaunimui rezistencinę nuotaiką. Esu dabar tuo straipsniu nusivylusi, kad tada nesugebėjau nieko konkrečiai pasiūlyti, kokiu būdu tą rezistencinę nuotaiką išlaikyti.

34 metų perspektyvoje tokių studentų — švyturių turime ir dabar, Ypač daug tokio jaunimo yra pačioje Lietuvoje. Jų tautinė ir religinė rezistencija reiškiasi tyliai ir pasyviai, bet ji yra gyva. Išeivijoje, kaip seniau, taip ir dabar, veikia atskiri individai: tokie, kaip pvz., Gintė Damušytė, Gintaras Grušas ir daug kitų yra dabartiniai jaunieji švyturiai — rezistentai, jų rezistencija reiškiasi šito krašto negatyviam poveikiui, nutautėjimui.

—    Ką dabar konkrečiai galėtum pasiūlyti, kad jaunoji karta aktyviau įsijungtų ne tik į Lietuvos laisvinimo darbus, bet ir bendrai į lietuviškąją ir rezistencinę veiklą?

—    Būtinai reikia įtraukti į lietuvišką darbą jaunuosius mūsų intelektualus ir profesionalus, ypač baigusius politinius ir visuomeninius mokslus. Reikia jiems sudaryti sąlygas, pasiūlyti finansinį atlyginimą, nemažesnį už gaunamą amerikiečių įstaigose. Jeigu jų bus ir nedaug, bet jei jie dirbs pilną laiką lietuviškiems reikalams, jie padarys daugiau, negu visi savanoriškai dirbantieji.

—    Bet ar tuo nesukurtume padėties, kad rezistencinis darbas pasidarytų apmokamas? Ar galima rezistencija be idealizmo?

—    Jei šiandien lietuvis intelektualas apsiprendžia už lietuviškąją bendruomenę, tai jau tas pats faktas reiškia, kad jis yra rezistentas. Nežiūrint, kad jam bus sudarytos sąlygos pragyvenimui, jo darbo valandos nebus ribotos tik nuo 9 iki 5 val. dienoje. Juk tokia Gintė Damušytė visą savo laiką, savaitgalius ir net atostogas skiria lietuviškam darbui. Tie, kurie yra idealistai, jie sutiks dirbti ir ilgesnes valandas, negu amerikiečių įstaigose. Svarbiausia, bus sudarytos jiems sąlygos reikštis savo profesijoje, daryti karjerą politikoje ir kartu dirbti Lietuvos labui.

Jau prieš 30 metų kartojau ir dabar tebesakau, kad mūsų jaunieji profesionalai yra per mažai panaudojami Lietuvos reikalams. Turėtų būti visuotinas įsijungimas į rezistencinį darbą. Ir nesupraskime rezistencijos vien tik siaurąja prasme, šiandien rezistencija net ir prieš dolerį yra labai svarbi, nes dolerio galia neigiamai veikia ir kitus rezistencinius pasireiškimus. Reikia tapti rezistentais visose gyvenimo srityse.