Visi keliai vedė į Romą

Lietuvoje ir laisvajame Vakarų pasaulyje šiemet minima Lietuvos krikščionybės sukaktis. Minėjimai vyksta daugelyje vietovių — vienur mažiau, kitur labiau iškilmingi ir gausūs dalyviais. Pagrindinės didžiosios iškilmės įvyko birželio 26 — liepos 3 dienomis Romoje. Į jas suplaukė arti 4000 lietuvių maldininkų iš beveik visų laisvojo pasaulio kraštų. Atvyko net delegacija iš Lietuvos: Telšių vyskupas Antanas Vaičius su aštuoniais kitais kunigais.

Turistams iš laisvojo pasaulio nuvažiuoti į tuo pačiu metu Lietuvoje vykstančias krikščionybės sukakties iškilmes okupantai leidimų nedavė. Čia pasirodė, kiek iš tikrųjų yra vertos kalbos apie taip vadinamą ,,glasnost". Tad visi keliai tomis dienomis vedė į Romą. Buvo savotiškai malonus įspūdis, kai kažkur Italijos lygumose, tarp Venecijos ir Florencijos, pakely ant autostrados susitiko pilni lietuvių ekskursantų autobusai iš įvairių kraštų.

Dešinėje: popiežius Jonas Paulius II audiencijoje kalbasi su lietuviais. Nuotr. J. Kuprio. Gretimam puslapy: plakatai Romos gatvėse. Nuotr. J. B.

Birželio 27, didžiojoje audiencijų salėje popiežius Jonas Paulius II priėmė lietuvius maldininkus. Kalbėjo angliškai ir lietuviškai, nuoširdžiai ir labai palankiai lietuviškoms nuotaikoms. Kalbėdamas apie arkiv. Jurgį Matulaitį, popiežius vartojo tik lietuvišką jo vardo ir pavardės versiją.

Be abejo, pats visų iškilmių zenitas buvo sekmadienio, birželio 28, iškilmingos pamaldos Šv. Petro bazilikoje. Jų metu buvo paskelbtas palaimintuoju arkiv. Jurgis Matulaitis. Įspūdis buvo neišmatuojamas: tūkstantinės minios žmonių, paties popiežiaus, daugybės kardinolų, vyskupų ir daugelio kraštų diplomatų bei atstovų dalyvavimas, iškilmingos ceremonijos, chorai (jų tarpe ir jungtinis Čikagos lietuvių operos ir kitų dainininkų choras) — visa tai bus giliai įstrigę daugelio dalyvių prisiminimuose. Iškilmingumas ir šventiška nuotaika buvo apipavidalinti iki detalių, kurių centre buvo akcentuojama Lietuva, jos krikščioniškoji sukaktis. Neišdildomas vaizdas!

Gaila tik, kad šis bendras Romos iškilmių vaizdas buvo pritemdytas kai kuriais šešėliais, kurie ne tik apkartino lietuvių maldininkų nuotaikas, bet ir iš viso nepasitarnavo net pačioms iškilmėms.

Vienas iš tokių šešėlių buvo pirmadienio, birželio 29, pamaldos Maria Maggiore bazilikoje. Tai turėjo būti pirmosios iš tridienio iškilmingų padėkos mišių pal. Jurgio Matulaičio garbei. Jos turėjo būti grynai lietuviškos (antradienio mišios turėjo būti lotyniškos, o trečiadienio — lenkiškos). Taip jau buvo nustatyta paties centrinio vykdomojo komiteto Čikagoje ir susitarta su vietiniu Romos lietuvių dvasiškuos komitetu. Šv. mišias atnašavo vysk. Antanas Vaičius su kitais koncelebrantais, savaime suprantama — lietuviškai. Bet tai ir buvo vienintelis lietuviškas žodis „lietuviškose" pamaldose. Visi mišių skaitymai, evangelija, pamokslas (Čikagos kardinolo Bernardin), net ir tikinčiųjų maldos — viskas buvo pravesta anglų kalba.

Tai buvo nemalonus siurprizas, jeigu ne užgavimas, bazilikoje dalyvavusiems porai tūkstančių lietuvių. Teko patirti, kad ir vysk. Vaičius nejaukiai šią situaciją pergyveno. Pačioje bazilikoje žmonės visaip bandė reaguoti. Grupė seselių vienuolių iš Belgijos pradėjo į angliškai giedamas tikinčiųjų maldas garsiai atsakinėti lietuviškai — ,,Meldžiam Tave, Viešpatie". Gavosi vaizdas, lyg būtume Seinų katedroje, kur lietuviai su lenkais giesmėmis tarpusavy kovodavo per pamaldas.

Amerikoje daugelis bijojo, kad šios krikščionybės jubiliejaus iškilmės Romoje nebūtų užgožtos lenkiškumo ir lenkų kalbos. To tikrai nebuvo galima pajusti. Bet užtat anglų kalba ir amerikonizmas išdrįso gerokai apgadinti lietuvišką šventišką nuotaiką.

Negana to, prie šių ,,lietuviškų" mišių buvo prijungtas ir visiškai nieko bendro su krikščionybės jubiliejumi ar su pal. Matulaičio pagerbimu neturįs įvykis: šv. Grigaliaus ordino įteikimas vienam iš Čikagos veikėjų. Mūsų manymu, šis asmuo, apdovanotas medaliu jau prieš keletą mėnesių, galėjo jį iškilmingai gauti pačioje Čikagoje ir iš to paties kardinolo rankų. Dar neaiškūs visi šių ,,lietuviškų" mišių bei medalio įteikimo užkulisiai; gal jie ir nepaaiškės. Tik reikia patikslinti, kad čia nebuvo centrinio vykdomojo komiteto kaltė: visi jo ankstyvesnieji nutarimai, atrodo, buvo pakeisti vietinio Romos komiteto parėdymais.

Tą patį vakarą įvykusiame labai gausiame ateitininkų susirinkime Europos LFB valdybos vicepirmininkas Kęstutis Ivinskis tuo klausimu padarė jautrų ir griežtą pareiškimą ir šiam protestui susilaukė visuotinio ateitininkų pritarimo.

Pasitaikė nesklandumų ir akademijos programoje popiežiškoje audiencijų salėje. Prof. Vytauto Vardžio paskaita galėjo būti skaitoma lietuviškai. Juk tik labai mažas skaičius tebuvo aukštesnės italų dvasiškijos ar kitų svetimtaučių, kurie turbūt ir angliškai nelabai suprato, nes matėsi snaudžiančių. Solistės Lilijos Šukytės pasirinktas dainų repertuaras didele dalimi buvo netinkamas tokiam religiniam ir šventiškam įvykiui. Gerai dar, kad choras pasirodė neblogai, tik programos pranešėja nebuvo pakankamai pasiruošusi ir silpnai kalbėjo lietuviškai.

Nebuvo tinkamai suruoštas ir iš anksto reklamuotas banketas Angelo pilyje, pavirtęs į paprastą ,,pikniką" ir apvylęs baliui pasipuošusias ponias. Blogiausia, kad gražiai dainos ir šokių programą atliekantį jaunimą — Vasario 16 gimnazijos mokinius ir Clevelando „Uždainuokim" vienetą — sutrukdė nekantri ir išalkusi minia, vadovaujama amerikiečių kunigų, besiveržianti prie valgių stalų. Buvo tikrai nemalonus jausmas dėl tokio grubaus abuojumo lietuviškojo jaunimo meniniam pasirodymui.

Iškilmių metu buvo jaučiama didelė informacijos stoka. Gal ir nelengva tiksliai informuoti plačiai po Romos viešbučius išsisklaidžiusius maldininkus, bet neatrodo, kad vietinis komitetas iš viso kokių pastangų ta kryptimi ir bandė daryti.

Vieną gražų dalyką teko pastebėti iškilmių dienomis Romoje: tai gausiai iškabinėti gatvėse ir ant bažnyčių sienų puikiai atspausdinti plakatai, skelbią Lietuvos krikščionybės jubiliejų ir iškilmes. Taip pat siaurose Romos gatvelėse teko matyti daugybę ant sienų kreida ar dažais išrašytų šūkių itališkai, kaip ,,Viva Lituania!". Kiti šūkiai reikalavo sovietus išsinešdinti iš Lietuvos. Atrodo, kad visa tai buvo italų katalikiškojo jaunimo pasireiškimas. Kartais šalia tokių šūkių matėsi ir pjautuvo su kūju ženklai.

Atsispindėjo iškilmės ir Romos, Vatikano, bei kitų Europos miestų didžiojoje spaudoje ir televizijos programose. Tad į Lietuvą šiomis iškilmėmis buvo atkreiptas laisvojo pasaulio dėmesys, ko mes ir norėjome atsiekti. Tiesa, tai gal nieko bendro neturi su tikru krikščionybės religiniu aspektu, bet taip jau pas mus yra, kad religija, kultūra ir politika yra dažnai neatskiriamos.

J. Baužys