VEDAMIEJI

ESAME ĮPAREIGOTI

STOVIME Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus angoje. Už pusmečio, birželio 28 Romoje, Vilniuje, Washingtone, D.C., o ir kituose didesniuose ar mažesniuose lietuvių telkiniuose susirinks būriai lietuvių džiaugsmo šventei — pasidžiaugti laimėjimais, kuriuos tauta patyrė per 600 metų krikšto malonę.

Malonu, kad šalia visuomeninių, politinių, kultūrinių bei tautinių rūpesčių Lietuvių Fronto bičiulių programoje skiriama vietos ir grynai religiniams, dvasiniams reikalams. Šiandien viešajame gyvenime daug dėmesio kreipiama į socialinius klausimus, jaunimo problemas, tautinio išsilaikymo reikalus, mažiau į paties savęs pažinimo, žmogaus paskirties, į žmogaus antgamtinio gyvenimo rūpesčius. O šie yra pagrindas aniems visiems darbams, planams ir užmojams.

Stovime nelengvos kovos avangarde. Daugelio akys į mus atkreiptos. Nei vienos kitos grupės liberališkasis pasaulis taip nepuola, kaip LF bičiulius. Mat ši grupė yra ir lietuviška ir patriotiška ir krikščioniška-katalikiška; sąžiningi, kūrybingi kultūrininkai, dosnūs aukotojai, geri organizatoriai tokių institucijų, kurios labiausiai reikalingos. Todėl ir puola — vieni iš pavydo, kiti norėdami suniekinti vadus, ,,kad avys liktų be piemens"...(Plg. Mt. 26, 31).

Šiame liberalizmo amžiuje visa viešoji opinija nukreipta prieš krikščioniškąją tiesą ir meilę. Visuotina baimė pažvelgti į amžinąsias tiesas — amžinąjį gyvenimą. Bedieviškasis komunizmas yra išvystęs didžiausią akciją prieš Bažnyčią, paskyręs milijonus dolerių propagandai prieš Dievą.

Mūsų pavyzdys privalo patraukti. Esame kaip žibintai ant kalno, kad šviestume. Neturime taip pat užmiršti, kiek mūsų sesių ir brolių pasirinko Sibiro tremtį, bet neišdavė principų, neišsižadėjo Dievo. Amžiais švies garbingų mūsų tautos sūnų — kankinių pavyzdžiai: arkiv. Mečislovo Reinio, vyskupo Vincento Borisevičiaus, prof. Prano Dovydaičio, Igno Skrupskelio, Juozo Keliuočio, Antano Kučingio ir daugybės kitų mums nežinomų esamų ir būsimųjų šventųjų. Jų eiles papildo dar šiandien tebekenčią sąžinės kaliniai: kun. Alf. Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, prof. V. Skuodis, G. Iešmantas, V. Petkus, A. Statkevičius ir kt.

Mes gi čia bent dalimi galime atsverti jų auką ir kančią sukurtomis mūsų iniciatyva gražiomis ir naudingomis institucijomis, suorganizuotomis studijų savaitėmis, prirašytais moksliniais veikalais bei kitokio žanro knygomis. Tegul kiti nesupras, tegul pyks, pavydės, apkalbės, o mes ir toliau eisime tuo pačiu Katalikų Bažnyčios nurodytu keliu, kurdami, kiek mūsų jėgos leidžia, lietuvišką krikščionišką kultūrą, išlaikydami tėvų ir protėvių sukurtus brangius papročius, aukodami savo talentus bei jėgas gražesnei tautos ateičiai.

Kun. Viktoras Dabušis

REIKIA TIK BENDRO SUTARIMO

LIETUVIŲ tautos istorijoje turėjome daug pergalių ir pasisekimų, bet kažkodėl įvairiems minėjimams pasirenkame nepasisekimus. Gal tai mūsų tautos ar, teisingiau pasakius, vadovaujančių asmenų charakterio bruožas? Savo žvilgsnį nukreipiame į nesėkmės, bet ne į pasisekimus. 1930 metais minint Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo 500 m. sukaktį, buvo parinkta viena iš didžiausių jo nesėkmės dienų — neįvykusios karūnacijos diena. Argi negalima buvo parinkti liepos 15 — Žalgirio mūšio pergalės dienos? Skelbiant Vilniaus dieną tuometinė Lietuvos vyriausybė parinko Pilsudskio klastingo Vilniaus užgrobimo dieną. O buvo galima pasirinkti pvz., pirmojo atsistačiusios Lietuvos valstybinės vėliavos iškėlimo Gedimino kalne dieną. Ir dabar minime pirmuosius birželio mėnesio masinius išvežimus, bet labai mažai dėmesio skiriame 1941 metų sukilimo, atstačiusio Lietuvos nepriklausomybę, paminėjimui.

Visi gerai žinome raudonojo okupanto žiaurumą. Tačiau neužtenka vien skųstis pavergėjo nuožmumu ir kitiems apie tai pasakoti. Tos gėlos ir liūdesio iš mūsų gyvenimo niekas jau nebeišraus. Anot Mykolaičio Putino ,,ir eis gyvieji per tą buitį klaikią su gėla amžina, gilia" (Mortuos voco). Bet tame pačiame eilėraštyje Putinas toliau rašo: ,,ir mano tako staigų vingį nužymi ruožai spindulingi". Tad jau būtų laikas koncentruotis į savosios laisvės troškimą ir parodyti jaunajai kartai, o ypač svetimiesiems, savo ryžtą priešintis bet kokiai priespaudai. Laikas visomis priemonėmis pasipriešinti dažnai jau išeivijoje, net ir jos vadovaujančiuose veiksniuose, pasireiškiančiam rezignaciniam negatyvumo momentui. Laikas apsispręsti už tą Putino minimą staigų vingį ir nukreipti savo energiją bei išteklius į,,ruožais spindulingais nužymėtą" dabartį ir ateitį.

Šios konferencijos proga girdėjome Lino Kojelio paskaitą, kurioje jis siūlė konkrečius lietuviškosios veiklos kelius. Vietoj ieškoję ir skelbę apie vienbalsiai priimtus nutarimus, kurie negalimi, geriau Vienos konferencijos ar kita proga, susitarkime kas ką darysime. Nors dabar ir labai madinga, nesiūlau mūsų veiksnių vienybės. Mano manymu, vienybė atneša vieningą tingėjimą ir vieningą nieko neveikimą. Ne vienybės mums reikia, bet rezistencinės dvasios, pasiryžimo ir bendro sutarimo. Nėra jokio reikalo, kad visi veiksniai pasirašytų vieną memorandumą, tarsi keli parašai ant vieno popieriaus lapo įgytų magišką jėgą. Anaiptol, kuo daugiau memorandumų, tuo geriau.

Rezistencijai svetimos sustingusios formulės. Kiekviena padėtis reikalauja skirtingo ir savito sprendimo. Tokią taktiką okupuotoje Lietuvoje naudojo ir dabar naudoja gyvoji rezistencija. LFB sąjūdis yra įsipareigojęs ne sustingusioms ir iš aukšto primetamoms tradicijoms bei formulėms, bet solidarumui su okupacijai besipriešinančia lietuvių tauta, naudojant lanksčią — auka ir gera valia paremtą — taktiką ir Laikinosios vyriausybės bei gyvosios rezistencijos įgytą patirtį.

LFB Tarybos pirmininko P. Algio Raulinaičio žodžiai, uždarant LFB konferenciją, 1986 rugsėjo 28, Čikagoje.