Gyvąjį lietuvį — STASI BARZDUKĄ PRISIMENANT

Stasys Barzdukas, atvykęs Clevelandan iš Vokietijos.

VACYS ROCIŪNAS

1981 m. rugsėjo 13 Stasys Barzdukas iškeliavo amžinybėn. Visų sielų kapinynas, Chardon, Ohio, kur jau guli šimtai lietuvių, jį priglaudė amžinam poilsiui.

Prabėgo penkeri metai, kai lietuvių tauta, o ypatingai išeivija, neteko vieno savo sąžiningo darbuotojo, gero tėvo, idealisto pedagogo, knygų autoriaus, spaudos darbuotojo, redaktoriaus, ateitininko, Lietuvių fronto bičiulio, vieno iš Lietuvių Bendruomenės kūrėjų, jos ugdytojo ir Garbės pirmininko. Dar ir daugiau galėtumėm jam prisegti užtarnautų pagarbos titulų, bet jo darbai iškilmingiau byloja apie jo giliai imintas pėdas Lietuvos, Vokietijos ir Amerikos lietuviškuose vieškeliuose.

Plačiuose darbo laukuose

Iš 48 savo pedagogo-mokytojo karjeros metų 27-rius metus atidavė Clevelando lituanistinei mokyklai, mokydamas lietuvių kalbos ir literatūros. Vaikai, savo gan griežtą, bet dažnai nusišypsantj mokytoją gerbė, o gal ir mylėjo. (Mano visos trys dukros buvo jo mokinės). Buvo pedagogas ne tik tam darbui pasiruošęs, bet ir iš prigimties. Neužteko to. Jo paskaitų klausėsi Fordhamo universiteto lituanistinių kursų studentai, ateitininkų jaunimo stovyklautojai, mokytojų savaičių dalyviai, LF bičiulių studijų ir poilsio savaičių stovyklautojai. Dažnas didžiųjų minėjimų pagrindinis kalbėtojas įvairiomis progomis ir įvairiuose miestuose.

Clevelando lietuvių gyvenime jį matėme sekmadienių pamaldose, susirinkimuose, minėjimuose, pasitarimuose, komitetuose bei komisijose. Ir įsitraukęs į didįjį LB kūrimo ir ugdymo procesą, jis vis-tiek atrasdavo laiko būti su žmonėmis, išgirsti jų nuomones, pajusti jų nuotaikas, su jais užtraukti lietuviškų sutartinių. Jo pareiškimai, pasisakymai mūsų išeivijos klausimais buvo vertinami spaudoje ir konferencijose. Jo tikslūs, sklandus nutarimų formulavimai buvo didelė pagalba tokių susibėgimų rengėjams bei vadovams. Jis nevengė įeiti ir į didesnių darbų komitetus, kaip pav. buvo pirmosios Ateitininkų Federacijos JAV-se valdybos narys, Ateitininkų IX kongreso rengimo Clevelande rengimo komiteto nariu, paruošė leidinį Ateitininkų keliu ir t.t.

Dirbdamas sunkų fizinį darbą geležinkelių bendrovėje, visus visuomeninius įsipareigojimus turėjo atlikti nuo poilsio nuvogtomis valandomis arba savaitgaliais. Ir tai atlikdavo sąžiningai ir laiku. Savo idėjas Brazdukas propagavo spaudos puslapiuose, radijo bangomis, suvažiavimuose, simpoziumose. Kaip žinome, Lietuvių Bendruomenės kelias šiame krašte nebuvo lengvas. Senųjų čia veikusių organizacijų ir jų spaudos opozicija bendruomeninei sėklai nebuvo palanki. Barzdukas susilaukė daug pylos iš tų, kurie besąlygiškai rėmė tiktai Altą ar Vliką, ar reorgus. Jo vardas dažnai buvo terliojamas ir okupuotos Lietuvos spaudos skiltyse.

Nors iš tikrųjų Barzdukas gyvenime ieškojo vaižgantiškų deimančiukų, buvo tolerantas kitaip galvojantiems, gan liberalus, bet susilaukdavo neužtarnauto „pagarbinimo", pagiežos.

Barzdukas neretai nusiskųsdavo, kad į mūsų periodikos neteisingus išpuolius, šmeižtus prieš jį, faktų iškraipymus retai tereaguodavo ir jo LF bičiulių ir ateitininkų spaudos žmonės. Jis būdavo paliktas vienų vienas. Su šiuo kartėliu jis dalindavosi su savo artimaisiais Bendruomenės idėjos žmonėmis. Nors jo apologetikos rasdavome ir jo redaguojamame Pasaulio lietuvyje bei kituose periodikos puslapiuose, bet toli gražu tik į maža dalelę tų Bendruomenei, ar tiesiog Barzdukui, daromų priekaištų buvo atsakyta.

Dvi pagrindinės atramos— tai mano Dievas ir mano Tauta. Pirmiau gimiau Tautoje, vėliau radau Dievą. Todėl į Dievą einu per Tautą, ir šios abi mano pasaulėžiūros atramos mano vienodai branginamos.

Bet iš kitos pusės, jis ramindavosi: „Jei kipšas kliudo ir pyksta, matyt, kad geras darbas dirbamas”. Arba prisimindavo indų išminties posakį: ,»Akmeniu mėtoma tik į vaisiais apkibusį medį”.

Bendruomenininkas, ateitininkas, frontininkas

Kai čia rašantysis dar 1976 metais, minint Barzduko 70 metų amžiaus sukaktį, pasikalbėjime, kuris buvo išspausdintas tų metų Draugo, balandžio 10 numeryje, paklausė jį: ,,Kas jį į šiuos sąjūdžius patraukė”, — jis įdomiai ir išsamiai atsakė. Čia cituoju tik paskiras to pokalbio ištraukas:... ,, Ateitininkai — tai buvo gera kultūrinio ir visuomeninio darbo mokykla”... „Lietuvių Fronto bičiuliu tapau Vokietijos tremty. Jame ieškau šveicariškos dvasios demokratijos: kad politinių grupių tarpusavio santykiai nebūtų beatodairiški, kad būtų vertinamas bei gerbiamas pats žmogus”. Ir Barzdukas pacitavo iš /pilnutinę demokratiją šią mintį: „Turėtų būti reformuoti ne visai laimingi ligšioliniai mūsų politiniai papročiai, aukštai iškelta politinė dorovė, pareigos bei atsakomybės jausmas, asmeniškas ir profesinis sąžiningumas, supratimas ir vertinimas bendrų pastoviųjų valstybės reikalų ir bendrosios viešosios gerovės”...

Apie Bendruomenę: „Tautiniam gyvenimui reikia organizacijos, taip pat reikia ir organizuotos bendruomenės. Akstinas buvo šie mano mokytojo prof. Stasio Šalkausio žodžiai: „Nesirūpinimas emigracijos reikalais reiškia nenaudingą išmėtymą didelio tautinio turto, kuris, gerai sunaudotas, gali ir privalo suvaidinti tautos gyvenime svarbų vaidmenį” (Lietuvių tauta ir jos ugdymas).

...„Sąmoningąją lietuvybę Bendruomenė supranta plačiąja prasme: tai ne tik lietuvių kalbos vartojimas bei branginimas, ne tik lietuvių kultūros pažinimas bei puoselėjimas, bet ir tautinės lietuvių misijos suvokimas bei valstybinės Lietuvos nepriklausomybės siekimas. Lietuvybė nesiduoda dalinama į „atskiras sritis”, nes yra esminė kiekvieno lietuvio dalis, pats jo branduolys”...

Pokalbio pabaigoje Stasys Barzdukas į klausimą: „Kas daugiausia įtakos turėjo suformuoti jo pasaulėžiūrą, atsako: „tėvai, mokykla, ateitininkai, visuomeninis patyrimas, sutiktos asmenybės ir t.t. Ir jo pasaulėžiūroje buvo „dvi pagrindinės atramos — tai mano Dievas ir mano Tauta. Pirmiau gimiau Tautoje, vėliau radau Dievą. Todėl į Dievą einu per Tautą, ir šios abi mano pasaulėžiūros atramos mano vienodai branginamos, lygiai vertinamos. Bet mano pastangų ir darbo labiau reikalauja Tauta...”

Pagarbos pareiškimai ir linkėjimai

Barzdukas akylai sekė gyvenimą, įsigydamas daug patirties, o į darbą įdedamas daug širdies ir proto. Objektyvūs jo darbų vertintojai negalėjo tylomis praeiti pro bendruomenininko ir kultūrininko didžių pastangų ir rezultatų realybes.

Stasys Barzdukas (sėdi pirmas iš kairės) su vysk. Motiejaus Valančiaus lituanistinės mokyklos mokytojais Clevelande. Nuotr. V. Pliodžinsko.

Kai buvo švenčiama Barzduko 70 metų sukaktis Clevelande, 1976 balandžio 26, gauta arti 80 sveikinimų raštu. Čia keletas trumpų tų sveikinimų iškarpų. Dr. Kęstutis Valiūnas, Vliko pirm.: ,,Aš visuomet su malonumu prisimenu mudviejų bendradarbiavimą, kuris visuomet buvo atviras, pozityvus ir nuoširdus”. Laisvės komiteto pirm. Vytautas Vaitiekūnas: ,,Stasys Barzdukas nepasidavė žiaurios tikrovės smūgiams ir nepametė iš akių savo uždavinių Lietuvai, lietuvių tautai, išeivijos lietuvių bendruomenei... Jam tikrai dera ,Mr. Bendruomenininko' titulas. Dr. Kazys Ambrozaitis, LFB vyr. tarybos pirm.: ...„Valančiaus pavyzdžiu atnešetė Lietuvių chartą į po visą pasaulį išblaškytų lietuvių širdis. Jūs esate pagrindinė srovė, sunešusi lietuvius į vieną organizaciją — Lietuvių Bendruomenę ir pagrindinis stulpas, į kurį toji bendruomenė saugiai atsiremia"...

Gabija Juozapavičiūtė, Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjungos pirm: „Poną Barzduką dvasioje priskaitome prie jaunimo!, ji įvertiname kaip uolų jaunimo veiklos sekėją, padrąsintoją bei patarėją"... Vysk. Vincentas Brizgys:    ,,Malonu konstatuoti, kad esate vienas iš tų patriotų, kurių amžius neišveda iš darbo savos tautos labui"...

Paminklas tvirtesnis už varį...

Stasys Barzdukas nebuvo svajotojas. Žinojo, kad LB įsitvirtinti šiame krašte reikia finansinio šaltinio, kuris maitintų plačios apimties kūrinį — Bendruomenę. Bet Bendruomenė yra ne tik šių dienų organizuota visuomenė. Ji privalo mesti žvilgsnį ir į ateitį, paruošti intelektualų, kurie būtų ateities dienų vadais.

Todėl Barzdukas labai rėmė ir Lietuvių Fondo ir Lituanistikos katedros idėją. Lietuvių Fondas jau giliai ir tvirtai įžengė į ketvirtąjį milijoną (3.4 mil. dol.), narių skaičius nuolatos auga, randa platų lietuvių pritarimą. Mūsų bičiuliai daktarai Razma, Kisielius, Ambrozaitis, Kazickas ir kiti buvo pirmieji didieji mecenatai. Barzdukas ir kiti šio šaltinio mintį propagavo ir rėmė, kiek jų finansiniai ištekliai tada leido.

1986 spalio 4 buvo įsteigta pirmoji ir, galima sakyti, amžinoji PLB Lituanistikos katedra laisvajame pasaulyje. 600,000 dol. suaukojo lietuviai ir 150,000 paskyrė pats universitetas. Katedra jau veikia. Vadinas, kita Stasio Barzduko idėja tapo realybe. Katedros įkūrimas įrodė mūsų išeivijos meilę lietuvių kalbai, kultūrai, mokslui, sąmoningo lietuvio ugdymui. Šios katedros fundatoriais įrašyti ir pirmieji PLB pirmininkai: Jonas Matulionis, Juozas Bachūnas ir Stasys Barzdukas. Taip pat įsteigtas specialus Stasio Barzduko vardo fondas, kurio finansais bus remiami tolimesni PLB Lituanistikos Katedros darbai, duodamos stipendijos lituanistiką studijuojantiems ir ruošiantiems doktoratus iš lituanistikos ir t.t. Pradžią šiam fondui davė Aušra (Barzdukaitė) ir Rytas Babickai, įnešdami 5,000 dol. Aukos Katedrai plaukia ir toliau. Tos sumos bus deponuojamos Barzduko fonde.

Stasiui Barzdukui pastatytas paminklas, kurio nei laikas, nei rūdys nei audros nesunaikins. Jis bylos apie Lietuvos sūnų-tremtinį, savo darbą, sugebėjimus ir energiją atidavusį gyvajam lietuviui, su kuriuo „ėjom kartu per savo tautą ir valstybę. Kartu su juo esam tautinėj savo bendruomenėj... Esam reikalingas kiekvienas, tad visi būkim gyvi. Dirbkime organizuotai. Gyvuoju lietuviu laikosi mūsų tauta, jis sukūrė Lietuvos valstybę, gyvuoju lietuviu taip pat remiasi ir organizuotoji tautinė mūsų Bendruomenė". (Stasys Barzdukas „Lietuvis savo tautoje, valstybėje, bendruomenėje", 1973).