1941 LIETUVIŲ TAUTOS SUKILIMO MINĖJIMAI

Tą pačią rugsėjo 28 dieną 45 metų sukilimo sukaktis buvo paminėta Čikagoje ir New Yorke.

ČIKAGOJE

Čikagoje sukilimo minėjimas praėjo LFB konferencijos rėmuose. Jis pradėtas pamaldomis didžiojoje Jaunimo Centro salėje, šv. Mišias aukojo vysk. P. Baltakis drauge su kunigais J. Borevičiumi, V. Dabušiu, P. Dauginčiu ir J. Prunskiu. Salė buvo pilna žmonių.

Savo pamoksle vysk. P. Baltakis tarp kitko taip kalbėjo: Sveikinu fronto bičiulius, pagrindinius 1941 metų lietuvių tautos sukilimo koordinatorius bei šio minėjimo rengėjus. Ypatingai džiugu, kad šia proga surengtoje konferencijoje dalyvauja visų didžiųjų organizacijų vadovai ir, pamiršę ideologinius ar politinius skirtumus, bendrai svarsto mūsų tautinę ir politinę veiklų. Ne draugų ar bendraminčių užgirimai, o priešo kritika teisingiausiai įvertina mūsų darbus. Joks ideologinis priešas nepuola savo asmeniu besirūpinančio žmogaus ar organizacijos, statančios vien savo parapijinius interesus virš bendro visuomenės ar tautos gerbūvio..."

Mišiose dalyvavęs vysk. V. Brizgys taip pat džiaugėsi gražiu ir bendru darbu.

Tuoj po pamaldų prasidėjo iškilmingas posėdis kartu su LAF štabo ir Laikinosios vyriausybės nariais. Posėdžiui vadovavo Antanas Sabalis. Garbės prezidiuman buvo pakviesti: vyskupai P. Baltakis ir V. Brizgys, prof. B. Vitkus, prof. M. Mackevičius, dr. D. Krivickas, T. Blinstrubas, P. Narutis, dr. K. Ambrazaitis, dr. J. Meškauskas, dr. B. Nemickas, dr. A. Marčiukaitis, A. Gečys, K. Ječius, V. Išganaitis, V. Ka-mantas.

Plojimais buvo sutikta prez. Reagano atsiųsta telegrama — sveikinimas. P. Narutis perskaitė LAF štabo ir Laik. Vyriausybės narių pareiškimą, kurio originalas pasiųstas prez. Reaganui. (Telegrama ir pareiškimas spausdinami atskirai)

Poetai Julija-Švabaitė-Gylienė ir Kazys Bradūnas paskaitė savo poezijos, skirtos laisvės kovotojų dvasiai išryškinti.

Ilgesnę paskaitą skaitė iš Venezuelos atvykęs dr. Vytautas Dambrava. Jo paskaitos tema buvo: „1941 m. sukilimo palikimas ir įpareigojimai". Dr. Dambrava plačiau palietė pačią sukilimo istoriją, Laikinosios vyriausybės darbus ir jos pasipriešinimą nacių užmačioms, kurių pasėkoje ji turėjo savo darbą sustabdyti. Palietė ir pokarines partizanų kovas su raudonuoju okupantu. Visa tai įpareigoja mus, išeivijoje patogiai begyvenančius, nepamiršti sudėtos kraujo aukos ir visas pastangas nukreipti į Lietuvos laisvinimo darbą.

Iškilmingo posėdžio Čikagoje prezidiumas: Krivickas, Narutis, Ambrozaitis, Vitkus, Mackevičius, Meškauskas, Nemickas, Blinstrubas, Sabalis, Ječius ir Išganaitis. Nuotr. ]. Tamulaičio.

Salėje iškilmingą posėdį užbaigė LFB Tarybos pirm. P. Algis Raulinaitis savo žodžiu, raginančiu puoselėti vieningą rezistenciją, nebūtinai ieškant veiksnių vienybės. Ingrida Bublienė pradėjo žuvusiųjų dėl laisvės pagerbimo iškilmes, perskaitydama jų žodžius ir skatinimą tęsti jų pradėtą kovą už Lietuvos laisvę. Visi dalyviai nuvyko prie laisvės kovų paminklo, kur buvo padėtas gėlių vainikas. Jį padėjo Laik. Vyriausybės nariai M. Mackevičius ir B. Vitkus. Su vėliavomis dalyvavo ir uniformuoti Šauliai.

Įdomu, kad šio minėjimo metu buvo atskleista praeities paslaptis ir atžymėti du asmenys: dr. Juozas Meškauskas, kurio bute per keletą savaičių prieš sukilimą buvo slaptai renkamasi ir formuojama Laikinoji vyriausybė, ir dr. Antanas Marčiukaitis, tuo metu senelių prieglaudos Žaliakalny vedėjas, kurio patalpose įsikūręs vyriausias LAF štabas vadovavo visam sukilimui.

Pilypas Narutis skaito LAF štabo ir Laikinosios vyriausybės narių pareiškimą sukilimo minėjime, Čikagoje. Nuotr. J. Tamulaičio.

Šios 45 metų sukilimo sukakties paminėjimą reikia įvertinti teigiamai. Buvo atkreiptas dėmesys į heroišką lietuvių tautos žygį, kuris pasipriešino ne tik raudonajam okupantui, bet išdrįso pasipriešinti ir vokiečių reikalavimams, (j b.)

NEW YORKE

New Yorke 1941 metų sukilimo minėjimą tą pačią rugsėjo 28 d. rengė iš įvairių organizacijų sudarytas komitetas. Pačiu minėjimu rūpinosi pirmininkas Alfonsas Samušis. Jam talkino Vytautas Maželis, Bronius Bieliukas.

Minėjimas turėjo dvi dalis — pamaldas bažnyčioje ir akademiją Kultūros Židinyje.

Iškilmingas mišias Apreiškimo bažnyčioje koncelebravo klebonas kun. Jonas Pakalniškis, kun. Vytautas Pikturna ir Tėv. Kornelijus Bučmys, OFM, Darbininko redaktorius. Jis pasakė ir tam momentui pritaikytą gražų pamokslą, ryškindamas sukilimo aukas ir jas įprasmindamas.

Pamaldose dalyvavo 7 organizacijų vėliavos. Ypač buvo daug jaunimo.

*

Kultūros Židinyje minėjimo programą pradėjo minėjimui rengti komiteto pirmininkas Alfonsas Samušis. Po trumpo įvadinio žodžio įneštos Amerikos ir Lietuvos vėliavos, sugiedotas Lietuvos himnas. Tolimesnei programai vadovauti pakvietė Pranutę Ąžuolienę.

Invokaciją sukalbėjo kun. Vytautas Pikturna, prisiminęs sukilimo dienas, okupacijoje vargstančią tautą ir melsdamas Aukščiausią, kad Lietuvai greičiau ateitų laisvės dienos.

Sveikinimo žodį tarė ir Lietuvos gen. konsulas Anicetas Simutis, ryškindamas sovietų ekspansiją ir jų grobuoniškus tikslus.

Pirmąją paskaitą skaitė aktyvus sukilimo dalyvis prof. dr. Adolfas Damušis, buvęs laikinosios vyriausybės narys, vokiečių įkalintas ir išvežtas į Vokietiją. (Dr. Adolfo Damušio paskaita spausdinama šiame numeryje).

*

Antrą paskaitą skaitė prof. dr. Juozas Vėbra, dabar gyvenąs New Havene, nepriklausomos Lietuvos laikais vadovavęs kariškai tyrimų laboratorijai, taip pat aktyviai dalyvavęs sukilime.

Prelegentas prisiminė pirmąjį bolševikmetį, kaip jis slaptai gamino sprogstamąją medžiagą, kaip ją slėpė. Paskui detaliau kalbėjau apie sukilimą, kaip Kaune buvo užimtas radijofonas, kaip per radiją buvo paskelbta, kad atstatoma Lietuvos nepriklausomybė ir jau sudaryta laikinoji vyriausybė. Pranešimą perskaitė Leonas Prapuolenis, vėliau pokario metais gyvenęs Čikagoje ir ten miręs. Pranešimas bent kelis kartus buvo pakartotas.

Visa Lietuva išgirdo, kad Kaune pradėtas sukilimas. Tai buvo visos tautos spontaniškas ir labai greitas sukilimas. Vokiečių kariuomenė atėjo į išvaduotą Kauną ir ten rado jau veikiančią laikinąją vyriausybę. Tik vokiečiai su ja nenorėjo skaitytis, netrukus ją panaikino ir įvedė civilinę nacių valdžią. Vėl prasidėjo didelis tautos pasipriešinimas, vokiečiams nepavyko iš lietuvių sudaryti SS legijono. Prelegentas su kitais dviem aukšto rango karininkais atsilankė pas vyriausią Lietuvos komisarą von Rentelną. Delegacija patyrė, kad lietuviai bus „įvertinti" ir bus išgabenti į Rusijos gilumą, į Uralo sritį ir ten padės vokiečiams valdyti užkariautas žemes.

Po sukilimo minėjimo programos New Yorke, Kultūros židinio salėje: šokių ansamblis Tryptinis ir Perkūno choras su dirigentu V. Raliu. Nuotr. V. Maželio.

Lietuva bus apgyvendinta danais, norvegais ir net anglais.

Tauta pogrindyje ginklavosi ir rengėsi tolimesniems veiksmams. Vokiečiai traukėsi per greitai, ir Lietuvą užklupo nauja sovietinė okupacija, kuri ir dabar tebesitęsia.

*

Meninėje dalyje pianinu skambino lietuvių geras draugas pianistas William Smiddy. New Yorko tautinių šokių ansamblis Tryptinis, vadovaujamas Jadvygos Matulaitienės, pašoko tris šokius: šustą, žiogeli, subatėlę. Perkūno vyrų choras padainavo: E. Gailevičiaus — Ramovėnų maršą, A. Račiūno — Į kovą, P. Šližio — Gimtinės beržai, L. Abariaus — Kai žvilga ežerai, J. švedo — Kur banguoja Nemunėlis, V. Paulausko — Jūreivių maršą.

Sceną progai pritaikytais ornamentais papuošė Paulius Jurkus. Išleista ir nedidelė programa. Minėjimas buvo sumaniai ir gerai suorganizuotas.

(p.j.)