,,Į Laisvę" redaktoriaus POKALBIS SU P. ALGIU RAULINAIČIU,

NAUJUOJU LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBOS PIRMININKU

—    Malonus Pirmininke, neseniai įvykusiuose Lietuvių fronto bičiulių korespondenciniuose rinkimuose Jūs buvote išrinktas į LFB tarybą ir sutikote pasiimti šios tarybos pirmininko pareigas. Sutikote vadovauti organizacijai, kuri lietuviškosios visuomenės yra dažnai už jos narių veiklą giriama, bet dar dažniau tam tikros visuomenės dalies ir su purvais maišoma. Kaip Jūs žiūrite į tokį nevienodą vertinimą, kurį Lietuvių fronto bičiulių organizacija susilaukia iš lietuviškosios visuomenės bei spaudos?

—   Berods armėnų liaudies išmintis sako, kad „šunys loja, o karavanas toliau keliauja..." Aš panašiai žiūriu į kai kurios mūsų visuomenės dalies pasisakymus ir išpuolius LFB adresu. Lietuvių fronto bičiuliai buvo, yra ir, tikiuosi, bus aktyvus elementas mūsų politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Kaip matome iš praėjusio Į Laisvę numerio, tai turbūt finansiškai ir darbu stipriausiai atsiliepusi grupė į pabaltiečiams mestus kaltinimus, nesigailėjusi, palyginus su kitais mūsų veiksniais, stambių piniginių atikų. Tiesiogiai atsakydamas į jūsų klausimą — kaip žiūriu į tokį nevienodą vertinimą — galiu tik pasakyti, kad džiaugiuosi... Džiaugiuosi tuo, kad ryški mūsų visuomenės dauguma pajėgia atskirti pozityvų darbą nuo tuščio gyrimosi ir tai veiklai pritaria, o apie tuos, kurie paskirų LF bičiulių ar paties sąjūdžio veiklą stengiasi nužeminti, ar su purvais sumaišyti, nematau reikalo net ir kalbėti.

—    LFB yra užsibrėžę tęsti Lietuvių Fronto rezistencinį darbą, arba bent šiandieninėse sąlygose ugdyti ir palaikyti rezistencinę dvasią ir nusiteikimą lietuvių išeivijos gyvenime. Sakykite, ar toji rezistencinė dvasia, kad ir pačia plačiąja prasme, yra dar jaučiama lietuviškojoje išeivijoje, ar lietuvis išeivis pilnai atlieka savo pareigą pavergtai Lietuvai? Ar toji rezistencinė dvasia perduodama jaunesniajai mūsų kartai, tuo užtikrinant jos tęstinumą?

—   Plačiąja prasme rezistencinė dvasia dar yra labai gyva lietuviškojoje išeivijoje. Ji pasireiškia įvairiais būdais. Pažvelkime į mūsų taip vadinamą visuomeninį gyvenimą. Dar matome įvairių ideologinių bei politinių krypčių žurnalus bei laikraščius, sugebame išleisti visokiausio turinio knygas, nors jų skaitytojų skaičius ir mažėja. Veikia meno ansambliai, pavieniai kūrėjai kuria. Gyvuoja įvairios politinės partijos, nors kai kurios tik popieriuje, sambūriai, steigiasi naujos politinės veiklos organizacijos. Iš šių kelių faktų galime spręsti, kad rezistencinė dvasia dar gyva.

Antroji šio trilypio klausimo dalis gan lengvai atsakoma vienu žodžiu — NE. Savo pareigos pavergtai tėvynei mes pilnai neatliekame. Mano nuomone, nežiūrint kiek mes čia besistengtumėm ar bedarytumėm, visada dar galima padaryti šiek tiek daugiau.

Manau, kad ta rezistencinė dvasia yra perduodama mūsų jaunesniajai kartai. Kitas būtų svarstymas ar pakankamai jos perduodama, kad būtų užtikrintas jos tęstinumas.

Būdamas optimistas, noriu nurodyti istorinį pavyzdį: per 120 caristinės Rusijos okupacijos metų Lietuvoje neišblėso laisvės troškimas ir, susidarius aplinkybėms, keliolikos pasišventėlių dėka, ta priblėsusi laisvės idėja vėl suliepsnojo ir įsikūrė į didžiulį liepsnojantį laužą. To pasėkoje tauta sukilo naujam, deja trumpam, laisvės tarpui. Laisvės, o taip pat ir rezistencijos idėjos, yra nemarios ir jos išliks.

—    Individualiai bičiuliai veikia įvairiose organizacijose, dažnai net daugelio organizacijų vadovybėse. Bičiuliai dažnai ir savo pinigines aukas pirmoj eilėj nukreipia į kitus fondus, neretai pamiršdami savo pačių Į Laisvę Fondą ir nepakankamai reaguodami į LFB vadovybės prašymus labiau paremti savos organizacijos darbus. Ar reikalinga tam tikra pusiausvyra ir ką reiktų daryti, kad bičiuliai ir savo projektams galėtų sutelkti pakankamai lėšų?

—   Teisybė, kad mūsų bičiuliai savo veikla reiškiasi labai plačiai ir įvairiose srityse bei organizacijose. Todėl gal ir primirštame savo sąjūdį, atiduodami jėgas kitiems. Bet reikia neužmiršti, kad mūsų veikla neturi tapti tikslu sau, atseit tiktai darbu savo sąjūdyje, rengiant pagerbimus viens kitam ar siekiant panašių tikslų. Ne, mūsų, kaip LF bičiulių, tikslas labai aiškus. Sukaupti ir nukreipti visas jėgas Lietuvos laisvės atstatymui. Ar tą atliksime savo sąjūdžio rėmuose, ar dirbdami kitose organizacijose, kaip pvz. Lietuvių Bendruomenėje, pasidaro nebe taip svarbu.

Keletas dalyvavusių LFB CV ir Tarybos posėdyje. Sėdi: J. Mikonis, P. A. Raulinaitis, J. Baužys, J. Kojelis. Stovi: V. Briizgys, K. Ambrozaitis, D. Kojelytė, J. Ardys.

Turiu sutikti ir su pasakymu, kad bičiuliai kartais per daug savo darbo ir lėšų nukreipia į kitas organizacijas, užmiršdami, kad be jų prisidėjimo LFB negalės pilnai įvykdyti sau pasistatytų uždavinių. Už tai mums visiems reikalingas gilesnis visuomeninis susipratimas. Jokiu būdu neraginu bičiulių mesti dirbus kitose organizacijose, bet tik noriu priminti, kad negalima užmiršti ir savos. Jei jau kartą tapai LF bičiuliu — reikia savo sąjūdį visomis jėgomis remti. Turiu pasidžiaugti, kad daugumas bičiulių tą dvigubą pareigą supranta. O į klausimą ką reikėtų daryti, kad bičiuliai ir savo projektams galėtų sutelkti pakankamai lėšų — atsakymas labai aiškus: aukojant savo sąjūdžiui dar daugiau pasispausti.

—    Lietuvių fronto bičiuliai jau gerokai daugelį metų yra atstovaujami Vliko taryboje. Tiesa, jie ten dažniausiai tegali reikštis tik,, opozicinėje mažumoje" ir nieko konkretaus negali padaryti. Dėl to ir pačių bičiulių tarpe yra įvairių nuomonių dėl reikalo LFB iš viso dalyvauti Vlike. Kokia yra Jūsų ir LFB tarybos nuomonė tuo klausimu?

—   Sutinku, kad yra įvairių nuomonių dėl LFB dalyvavimo Vlike. Vlikas, kaip ir kiekviena kita organizacija, daug priklauso nuo tuolaikinės vadovybės. Vienu metu LFB laikinai buvo pasitraukę iš Vliko sudėties. Ar istorija pasikartos — nežinau. Bet, šiuometinio Vliko pirmininko vadovavimo metu LFB aktyviai Vlike pasireikšti neturėjo progos ir sąlygų. Mūsų įnešti pasiūlymai, beveik be išimties, nepraėjo. Net ir siūlymas, kad grupes galėtų atstovauti tik jų nariai, buvo atmestas. Dabar Vlike grupei atstovauti gali bet kas, nesvarbu ar jis priklauso savo atstovaujamai grupei ar ne. Taryba kol kas dar nesusidarė savo nuomonės apie tolimesnį dalyvavimą Vlike; manau, kad į šį klausimą bus atsakyta LFB konferencijoje rugsėjo mėnesį.

—    Jaunesnių jėgų įjungimas į veiklą yra svarbiausias beveik kiekvienos organizacijos rūpestis. Neišvengta šio rūpesčio ir LFB. Neseniai buvo sukviestas gražus būrys jaunesniosios kartos žmonių beveik poros dienų seminarui. Buvo gal tikėtasi pozityvesnių rezultatų ar didesnio užsiangažavimo LFB idėjoms. Tačiau, žvelgiant realiai į dabartinio jaunimo skirtingą veiklos supratimą, turbūt vis tiek galima sakyti, kad su jaunimu buvo užmegztas tam tikras ryšys. Kas toliau darytina užmegzto ryšio palaikymui?

—    Klausimas apie jaunimo jungimą į veiklą reikalingas atskiros studijos. Apie tai buvo šnekama, kai aš pats dar buvau jaunas... O nuo to laiko praėjo, deja, jau ne vienas dešimtmetis. Ir vis dar kalbame. .. LFB šiuo atveju, gal yra šiek tiek kitokioje padėtyje negu kitos organizacijos. Bičiuliai daugumoje yra įsijungę į LFB dar pogrindinės veiklos laikotarpiu. Mes irgi ne kartą esame šnekėję, kad reikia jaunimą pritraukti, bet daug dėmesio tam neskyrėme. Tiesa, esame surengę keletą seminarų, kvietę jaunimą į savo svarstybas, bet niekad oficialiai nespaudėme, kad įsirašytų į LFB nariais. Yra nemaža aktyvaus jaunimo, kuris su mumis, ir mes su jais, viens kitam padėdami, gražiai bendradarbiaujame. LFB konferencijos metu irgi numatyta tuo klausimu ne tik pakalbėti, bet ir šį tą konkretaus suruošti.

—    Kai kurioje lietuviškoje spaudoje pasirodo LFB ir atskirus bičiulius puolantys ir net neatsakingai šmeižiantys pasisakymai ar straipsniai. Akcija iš kairesnės liberalinės pusės pasirodo ir bendrai prieš pačią rezistencijos idėją, bandant istorinėje ir dabarties perspektyvoje jos reikšmę suniekinti. Pvz., bandoma neigti 1941 sukilimo reikšmę, nuvertinti partizaninio pasipriešinimo kovas, ignoruoti dabartinius okupuotos Lietuvos kovotojus už religines ir žmogaus teises, pasijuokti iš pasireiškiančių išeivijoje idealistinių nusiteikimų, ir t.t. Kodėl Jūsų manymu, paskutiniu metu šitokia akcija pas mus pradeda atsirasti ir koks jos tikslas?

—   Klausimas tai jau kaip didžiagirė. Pradėsi nagrinėti ir nebeišeisi. Sunku ką nors pasakyti apie kito asmens motyvus, tad ir šis mano atsakymas daugiau tik spėliojimas.

Okupuotoje Lietuvoje kovojančių už religines ir žmogaus teises ignoravimą tegalima paaiškinti tik viena priežastimi: stoka kairesniojo liberalinio nusistatymo žmonių tų kovotojų tarpe. Tai gal vienas iš nepatrauklesnių kai kurių lietuvių veikėjų bruožų. Jeigu kitos, ne mano, grupės žmonės ką nors daro, net jei ir labai naudingo, tai geriausiu atveju, juos ignoruokime arba net ir pulkime. Pasakyčiau, kad tai stoka ne tik jau krikščioniškos, bet ir paprasčiausios politinės moralės. Deja, bet taip yra.

Bandymą pasijuokti iš išeivijoje ir krašte pasireiškiančių idealistinių nusiteikimų tegalima paaiškinti tiktai visiška sąžinės stoka. Kai kurie, ,,soi disant" modernūs mokslinčiai iš didelio rašto išeina iš krašto ir bando viską vertinti pagal savo skurdžios ir apgailėtinos sielos mastelį. Asmuo (sąmoningai nesakau „asmenybė”), kuris pats neturi jokio idealizmo, o viską matuoja materialistiniu matu, jokiu būdu negali suprasti, kad pasaulyje yra ir kitaip galvojančių ir kitokius mastus naudojančių.

— Kokie būtų artimiausi Jūsų vadovaujamos LFB tarybos užsimojimai, projektai ir planai, jeigu apie tai jau turėjote laiko pagalvoti?

—Artimiausias LFB tarybos uždavinys — surengti LFB konferenciją, kuri numatoma š.m. rugsėjo mėn. 26-28 dienomis Čikagoje. Konferencijoje svarstysime beveik visus jūsų iškeltus klausimus. Iš anksto galiu užtikrinti, kad galutinio atsakymo nerasime, bet bandysime suvienodinti LFB nuomonę tais ir kitais klausimais. Kitų planų šiuo metu dar nespėjome apipavidalinti, bet kai kurias gaires jau pradedame smaigstyti.

Dėkodamas už suteiktą progą pasidalinti mintimis su žurnalo skaitytojais, noriu pasveikinti naują redaktorių ir palinkėti ištvermės, o jos reikės.

XXX studijų savaitėje. Iš kairės: J. Kojelis, V. Vardys, kun. V. Dabušis. V. Majauskas. Andrius Anužis. B. Raugas, J. Ardys, A. Raulinaitis, K. Ambrozaitis.

Nuotr. V. Maželio.