Partizanai: Istorija ir dabartis

DIDĖJANČIOS PROBLEMOS IR MAŽĖJANTIS PAJĖGUMAS

1985 metų LFB studijų ir poilsio savaitėje, Dainavoje, kurios pagrindinė tema buvo „Žvilgsnis į išeiviją", vieną popietę įvyko pokalbis — simpoziumas tema „Realus žvilgsnis į dar išlikusias išeivijos jėgas". Vienas iš tuo klausimu pagrindinių kalbėtojų buvo P. Algis Raulinaitis, teisininkas, buvęs ilgametis LFB tarybos pirmininkas, dabar jos narys, vienos didelės amerikiečių firmos viceprezidentas ir iždininkas. Savo paskaitoje jis nagrinėjo šiuos klausimus: bendrai, koks dabar mūsų pajėgumas; ką retėjančiomis jėgomis dar būtų galima padaryti; ar viską mums reikia daryti; jei ne, tai kurią veiklą galima nurašyti; gal reikalinga kaip nors kitaip persiorganizuoti. Čia ir spausdiname jo paskaitą.

P. ALGIS RAULINAITIS

Uždavinys tokią temą panagrinėti yra gan didelis, ypač neturint pakankamai atitinkamų duomenų ir statistikos. Su statistikos pagalba beveik viską galima įrodyti arba paneigti. Bandant atsakyti į klausimą „ką retėjančiomis jėgomis dar būtų galima padaryti?", nagrinėkime jį kartu su pirmuoju punktu, būtent „bendrai, koks dabar mūsų pajėgumas?". Neturėdamas po ranka kitų statistinių davinių, bandžiau palyginti JAV LB tarybos rinkiminius davinius — 1985 ir 1964 metų.

Per tą dvidešimtmetį renkamų atstovų skaičius pakilo nuo 31 iki 60. Galima tai pavadinti pajėgumo pakilimu. Bet 1964 metais daugiausiai balsų gavęs kandidatas gavo 1,883 balsus, o 1985 metais jau tik 1,188 balsus. 1964 metais buvo 7,566 balsuotojai, o 1985 metais — 6,796.

Įdomus yra statistinis žvilgsnis į atstovų amžių:

1985 metais vidutinis atstovo amžius 46.9 metų, palyginus su 48 metais 1964 metais. Jeigu pasirinksime 50 metų kaip ribą, tai tarybos sudėtis, galima sakyti, nepasikeitė. Ir 1964 metais ir 1985 metais 56% žemiau 50 metų, o 42% jau peržengę tų ribą. Atseit, arba mes nepasenome, arba mūsų eilės vis dėl to pasipildė jaunesniais.

Kitas įdomus faktelis, tai kad likusių kandidatais j tarybą tik 33% yra jaunesni kaip 50 metų, o 67% — virš 50-ties. Amžiaus vidurkiu jauniausia apygarda — Connecticuto (34.6), o seniausia, kaip ir galima buvo tikėtis, Floridos (68). Tiksliausiai bendrą vidurkį atitinka Vakarų I-oji apygarda (Čikagos) — lygiai 46.9 metai.

Tad į klausimą „bendrai, koks dabar mūsų pajėgumas?" taip ir negaliu duoti tvirto ir tikslaus atsakymo. Finansinis pajėgumas kultūros reikalams, dėka bičiulio Razmos įsteigto Lietuvių Fondo, yra pakilęs. Knygų ir kitokios rašliavos leidimo pajėgumas, dėl sumažėjusio skaitytojų skaičiaus, nusmukęs. Ir taip, gauname viens kitam diametraliai priešingus atsakymus, priklausomai nuo pasirinktos srities.

Atsakymas į antrąjį klausimą — ,,ką retėjančiomis jėgomis dar būtų galima padaryti?", daugumoje priklausys nuo atsakovo įsitikinimų ir jo paties nusistatyto vertybių santykio. Sukoncentravus visas jėgas į vieną tašką, galima padaryti labai daug. Tai čia ir pakastas tas pasakų šuva...

Ar tikrai viską reikia daryti?

Kurin taškan koncentruosime tas dar turimas jėgas? Na, ir prasideda nuomonių skirtumai. Nuo Ambrozaičio iki Žumbakio. Nuomonių, kiek tik nori, o gal dar net ir daugiau... Mūsų gerbiamas bičiulis Leonardas Valiukas labai įtikinančiai siunčia velniop visas dainų ir šokių šventes, griežtai reikalaudamas visas jėgas mesti tik į politinio veikimo sritis, bičiulė Ingrida Bublienė vienintelį išsigelbėjimą mato kultūriniuose apsireiškimuose, bičiuliui Razmai fondo marškiniai arčiausiai kūno, o bičiuliui Br. Nainiui, šiuo metu, apart „Pasaulio lietuvio" ir vieningos, stiprios bei demokratiškos valdžios turbūt nedaug beegzistuoja. Esant tokiai nuomonių daugybei, susitarti, ką dar būtų galima padaryti, darosi sunku.

Kadangi šis klausimas jau savyje yra per platus ir gali turėti neišsemiamus atsakymus, kaip matome iš cituotų kelių pavyzdžių, šiek tiek panagrinėkime sekantį man pastatytą klausimą — „Ar viską reikia mums daryti"? Paviršutiniškas ir greitas atsakymas — ne! Ne viską.

Savo vedamajame (1984.X.23)

„Tėviškės žiburių" redaktorius labai gerai atsako į šį klausimą vienu sakiniu: „Sovietų pavergtos Lietuvos laisvinimas yra vienas didžiausių išeivijos uždavinių". Aš tą dar paryškinčiau pabrėždamas žodį VIENAS, o gal net jį pakeisdamas žodžiu — VIENINTELIS.

Panaudodami šią logiką, rasime atsakymą ir į sekantį klausimą — „O gal kai kurią veiklą nurašyti?" Tad priėjome prie kai kurių sprendimų:

a)    Ne viską mums reikia daryti,

b)    Kai kurią veiklą galima nurašyti, ir

c)    Tebeturime tik vieną uždavinį.

Jei galėtume čia sustoti, viskas gražiai baigtųsi, be diskusijų, be ginčų, be tarpusavio rietenų, ir galėtume ramiai sau ir toliau miegoti.

Gan drąsiai pasisakiau, kad kai kurią veiklą galima nurašyti. Dabar paaiškinsiu, kodėl aš toks drąsus. Matote, nesirengiu tiksliai pasakyti, kurią veiklą galima ar net reikia nurašyti. Tą paliksime kiekvieno asmeniškam sprendimui, tuo būdu man nėra pavojaus įpulti didelėn balon, iš kurios būtų sunku išsikapstyti.

Geriau pažiūrėkime, kas darytina vykdant tą vienintelį mūsų uždavinį. Idant būtų lengviau susigaudyti tarp įvairių veiksnių ir veiksnelių, diskusijų dėlei, suplakime Altą ir Vliką laikinai į vieną. Tą suplakimą įvykdžius, belieka du stambesni veiksniai. Vadinkime tą sudėtinį veiksnį Vliku, o antrąjį Bendruomene.

1985 metų sausio mėnesio 29-tos „Tėviškės žiburiuose" skaitėme Algimanto Gečio straipsnį „Kai du veiksniai nesutaria". Tai gal vienas pavyzdys tos veiklos, kurios galėtume atsisakyti. Nesupraskite manęs blogai. Algimantą Gečį pažįstu kaip nenuilstamą Bendruomenės veikėją jau daug metų ir visados reiškiu jam gilų pagarbos jausmą. Taip pat ir tame straipsnyje išdėstytoms mintims, kaip teisininkas, pritariu. Bet nematau reikalo gaišinti laiką besiginčijant apie Jaltos sutarties atšaukimo naudingumą ar nenaudingumą mūsų reikalui. Atsiminkime, kad ateities Lietuvos sienos bus nustatytos ne remiantis senomis Curzono linijoms, ar Ambasadorių konferencijos nubrėžtomis sienomis, bet tuometinėmis aplinkybėmis ir ateityje susidarysiančios geopolitinėmis sąlygomis.

Tad šiandien mums lieti rašalą ir gadinti viens kitam nervus diskutuojant, kiek angelų gali tilpti ant adatos galo nėra tikslu. Nors ir minėjau, kad nurašytinos veiklos pavyzdžių ir neduosiu, bet atrodo, kad ėmiau ir neiškenčiau.

Grįžkim prie savo VIENINTELIO uždavinio — Lietuvos laisvinimo. Mano žodyne šis žodis turi labai plačią reikšmę ir prasmę. Po jo priedanga randa vietos ir politinė, ir kultūrinė, ir meninė, ir švietimo veikla su visais jų padaliniais. O ta veikla pasireiškia įvairiomis kryptimis, kurios kartais atrodo net nieko bendro neturi su laisvinimu. Kaip pvz., Vliko dėtos pastangos sulaikyti vadinamųjų DP grąžinimą į Sovietų sąjungą tik pasibaigus karo veiksmams, ar dabartinis visų susirūpinimas OSI veikla.

Kokią veiklą nurašyti?

1890 metais popiežius Leonas XIII savo enciklikoje „Sapientiae Chris-tianae", kalbėdamas apie pagrindines krikščionių piliečių pareigas, pasakė: „Prigimtis bendruomenę sukūrė ne tam, kad žmogus jos siektų kaip savo tikslo, bet tam, kad joje ir per ją žmogus rastų tinkamų priemonių savo tobulėjimui". Taip ir mes, sukūrėme ne tik Bendruomenę (iš didžiosios raidės), bet ir dar daugybę kitų veiksnių, veiksnelių, sąjungų, etc. Visos jos sau pasistatė gražius ir kilnius tikslus, ir vienos gan veiksmingai, o kitos ne taip, jų siekia. Tad čia ir yra ta dar pilnai nepripažįstama privati iniciatyva.

Bet grįžkime prie popiežiaus Leono XIII enciklikos ,,Sapientiae Christianae" — „Iš kitos pusės ne maža yra ir tokių, kurie, klaidingo uolumo skatinami, arba, kas yra dar didesnė blogybė, vieną darydami, o kitą rodydami darą, imasi ne jiems priklausančios srities". Deja, ši didesnioji blogybė ir pas mus gan nereta viešnia. Turiu galvoje, kai kurių mūsų nesuprantamą norą pasisavinti savo kompetencijai visas veikimo sritis ir po to jose nieko neveikti, o norinčius ir dirbančius apšaukti nemokšomis ir įsiveržėliais bei bendro darbo ir vienybės griovėjais.

Kalbant apie veiklos nurašymą, prisimenu „Drauge" tilpusi (1985.V.25) pasikalbėjimą su Antanu Mažeika, Baltų Laisvės Lygos vicepirmininku ir Koalicijos už konstitucinę teisę koordinatoriumi. Ypatingai atmintyje liko to pasikalbėjimo antraštė — „Nepakankamai dirbate". Ir paaiškinimas: jei priekaištas nukreiptas į dirbančiuosius, tai pagrindo neturi. Jeigu į visą visuomenę, tai taip.

Los Angeles įvykusiose svarsty bose buvo galima pastebėti palinkimą nurašyti kai kurias veiklos sritis. 1985.II.23 dienos „Drauge" tūpusiame svarstybų aprašyme, gan daug vietos duota jauno studento, jauniausio LB Tarybos nario, Tado Dabšio pasisakymams. Keli iš jų: tiems, kurie padejuoja mūsų jėgų nepakankamumu, jis atsakė: „Mes nesame silpni, o tik bailūs". Jis išreiškė tokį rūpestį: „Aš svarstau, kas bus, kai mūsų kartai ateis laikas vadovauti vyresniosios kartos pavyzdžiu? „Jo neįtikina argumentas, kad seniausios organizacijos yra geriausios, kad mokėjimas kalbėti ir skelbti gražius principus jau reiškia gerą darbą, kad sudarymas naujų susitarimų jau garantuoja gerus rezultatus.

Džiugu matyti, kad šios LB tarybos nariai, kurie už dvidešimties metų dar sudarys tą 58% daugumą neturinčią 50-ties metų amžiaus, labai blaiviai atsakė į šių svarstybų keliamą klausimą — „O gal kai kurią veiklą reikia nurašyti".

Sąlygos padiktuos reikalą persiorganizuoti

Paskutinis šios dienos svarstybų punktas:    gal reikėtų persiorganizuoti? Ties šiuo klausimu galime praleisti visą dieną, besvarstydami, ar nereikia persiorganizuoti, kokios turėtų būti tos naujos formos, kuri organizacija vadovaus kitoms, kuriai reikės daugiau pinigų, kuri užsiims koordinacija, o kuri darbų vykdymu. Kaip toje pasakoje: „užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios"...

Mano giliu įsitikinimu organizacijos atsiranda ir susiranda savo formas, kai jas gyvenimas pašaukia. Kada vienminčiai susiburia į vienetą, tada nutarę veikti patys nusistato tos veiklos gaires ir formą. Užtenka pažvelgti į dabartinių mūsų veiksnių istoriją. Visi jie buvo iššaukti gyvenimo ir patys sau nusistatė veiklos lauką. Tas įvyko ir su pirmąja atsistačiusios Lietuvos Taryba. 1918 m. lapkričio 2 d. ji priėmė Laikinąją Lietuvos konstituciją, kurios galiojimo laikotarpis buvo nustatytas iki Steigiamojo Seimo sušaukimo. Nepraėjus net pusei metų, pasikeitus sąlygoms, ta pati Taryba, 1918 m. balandžio 4 d., tą konstituciją pakeitė. Atėjus reikalui, atsirado Altas, dėl tų pačių priežasčių atsirado Vilkas, numirė ir vėl prisikėlė Laisvės Kovotojai, gimė Baltų Laisvės Lyga.

Tad persiorganizavimą palikime susidarysiančioms sąlygoms. Ir prašykime pono Dievo, kad duotų mums proto atskirti, tai, ką galime pakeisti nuo to, ko negalime pakeisti. Persiorganizavimas ateis, ar mes to norėsime, ar ne. Net jeigu ir nutartume, kad jo nereikia — prisiminkime mūsų dainiaus Maironio pranašiškas eilutes — ,,Nebeužtvenksi upės bėgimo...''.

Trumpai pažvelkime i dabar egzistuojančias mūsų pagrindines organizacijas:    Vliką, Altą ir Bendruomenę. Vlikas sudarytas Lietuvoje buvusių partijų ir rezistencinių sąjūdžių principu. Buvo bandyta Vliką sustiprinti ir praplėsti, įvedant teritoriniu pagrindu sudarytas organizacijas jo sudėtin. Amžiną atilsi bičiulis Vaitiekūnas pasakytų, kad tas buvo padaryta grynai partinės aritmetikos sumetimais. Jo tiesa irgi. Bet pati Vliko struktūra rodo, kad jis darosi neveiksmingas, nes jis yra nepatrauklus jaunajai kartai, kuriai visos Lietuvoje buvusios partijos yra nesuprantamos. Jei kuri gyvastingesnė grupė į Vliko tarybą ar valdybą pasiuntė porą atstovių, tai dar nereiškia, kad jau Vlikas atsijaunino...

Gal daugiau gyvenimiškesnė savo struktūra organizacija šiuo metu yra Altas. Tai vietinio, atseit JAV, pobūdžio organizacija, kuriai atstatyti užtektų naujo kraujo.

Prieiname prie Bendruomenės su visą pasaulį apimančia jos struktūra. Atrodo, nei pridėt, nei atimt. Sunku būtų Bendruomenei ką nors prikišti organizaciniu pobūdžiu. Tik įsijungti ir dirbti! Deja, gyvename ne idealiame pasaulyje, bet realiame. Yra žmonių, kurie, popiežiaus Leono žodžiais, klaidingo uolumo skatinami, nenori pripažinti Bendruomenei teisės dirbti jos pasirinktose srityse. Ką gi padarysi — viso svieto neišmokysi...

Baigdamas tik norėčiau paprašyti vieno: neieškokime vienybės. Gal tas mano prašymas skamba labai heretiškai, bet pažvelkime į jį iš šio taško. Ar mes tikrai norime vienybės? Atseit, kad visi vienaip galvotų, vienodai savo tikslų siektų. Nieko naujo nebandytų? Juk jei jau vienybė, tai negalima jos naujomis idėjomis ir metodais ardyti. Be to, vienybė, labai trapus padaras.

Pasitenkinkime VIENO TIKSLO siekimu.