ATEITIES PASAULIO KOSMOPOLITIZMAS
Dr. Aleksandras Mauragis
Str. autorius-teisininkas, 1948 m. Innsbrucke, Austrijoje, gavęs daktaro laipsni, vokiečių okupacijos metu Lietuvoje dalyvavęs rezistencinėje veikloje, nuo 1949 m. gyvena Australijoje. Skautų, katalikų, Lietuvių Bendruomenės, Tautos Fondo darbuotojas, buv. „Mūsų pastogės” redaktorius (1969-74), daugelio liet. laikraščių bendradarbis.
Autoriaus keliamos mintys iš tikrųjų retai tėra diskutuojamos mūsų spaudoje. Nauji, nors ir kontrastiški pasisakymai, gal kartais būtų naudingi mūsų išeivijos ir nepriklausomos Lietuvos ateities klausimus svarstant.
Red.
Pasaulio evoliucinė raida eina į planetarinj junginį, kuris mokslų ir komunikacijos dėka apjungs visas tautas ir valstybes į vieną ekonominį ir politinį junginį. Tame kosmopolitiniame junginyje išnyks suvereninės valstybės ir tautos, liks tik etninės grupės, kurios puoselės savo tautinę kultūrą, folklorinį meną, be kurių pasaulis taptų skurdus ir nuobodus. Šitokią raidą mokslininkai numato, ir jie tam ruošiasi kiekvienas savo srityje, bet negirdi, kad toji būtinybė būtų iššaukusi viešų diskusijų, ypač politiniame sektoriuje. Nejaugi šią sritį paliks spręsti karo ginklams, politikams diletantams, kurie toliau nenumato kaip savo karjeros ar kadencijos trajektorijos atstume, nejaugi galima būtų jiems patikėti visos žmonijos ateitį, bet ar ne taip visados buvo?
Ateitis priklauso nuo žmonių, bet kas tie žmonės, kokie jų tikslai, kur jie veda ir ko siekia, kokiom humaninėm ir moralinėm priemonėm valdys pasaulį? Šiuo tarpu turime tris varžovus dėl pasaulio karūnos — Sovietų Sąjunga, kuri atvirai savo komunistine ideologija ruošiasi valdyti pasaulį, Jungtinės Amerikos valstybės su savo liberaline kapitalistine demokratija, kurią visi gerai pažįstame, ir žydai su savo kapitalu ir spauda. Žinoma, žydai savo vardu negali išeiti į viešumą, jie gali veikti per abu varžovus, pasislėpę už jų pečių. Žydai turi tvirtas pozicijas Vakarų pasaulyje: jų rankose pinigai, spauda, taigi ir valdžia. Sovietų Sąjungą jie sukūrė ir valdė iki Stalino mirties. Šiuo metu jie nutolo nuo Sovietų Sąjungos, bet jie gali ir sugrįžti kada panorės. Taigi žydai yra trečioji jėga, kuri balansuoja dvikovą, jie lengvai gali pereiti laimėtojų pusėn ir dominuoti pasaulį. Jei tai įvyktų, tai būtų titanų valdžia. Yra dar viena galimybė pasikeisti pasauliui, tai geltonosios rasės augimas, o baltosios smukimas, bet tai dar neaktualu.
Visais atvejais žengiame į naują erą, į kosmopolitinę kultūrą, kurioje keisis ne tik fiziologinės, bet ir dvasinės žmogaus sąlygos. Iškyla naujas kultūrinis procesas. Kad nebūtume tos kosmopolitinės masės nustelbti, turime stengtis pramatyti ateitį ir įsitraukti aktyviai į jos kūrybą. Kas tam pasiruoš, tas išliks, kas to nesupranta ir nesiruošia, tą kosmopolitinė fermentacija greičiau suvirškins. Tautos, kurios save identifikuoja su kultūra, greičiau išnyks, gi tautos, kurios savo identiteto ieško kraujuje, giminystėje, charakteryje, panašume, mistiniame pašaukime, tos išliks. Taigi, savita tautos kultūra galės išlikti savo kraujo ir dvasios mistika.
Jau dabar galima pastebėti, kaip Vakarų pasaulio valstybės organizuoja etnines grupes, jas palaiko, suteikia visas teises ir reikalingą paramą. Tokio dalyko niekada nebuvo, kiekviena valstybė stengėsi mažumų nusikratyti, jas suvaržyti, asimiliuoti, o dabar didžiuojasi galėdamos pasakyti — Our multi-culturai Society. Čia kaip tik ir turime pradžią, kada valstybei jau nebėra svarbi nacionalinė tauta, o pasitenkinama tauta ,,populus" Tokioje valstybėje gali gyventi įvairios etninės grupės, kurti ir palaikyti savo kultūrą, savo kalbą, savo mokyklas. Respektas žmogaus identitetui yra svarbiausias etninių grupių uždavinys, kuris ugdo solidarumą ir kultūrinį bendradarbiavimą.
Nėra abejonių, kad sekančiame šimtmetyje etninės grupės turės didelės įtakos į politinius ir socialinius bei kultūrinius pasireiškimus, ne tik valstybių viduje, bet ir tarptautinėje arenoje. Su tuo, žinoma, iškils pasaulinės bendruomenės idėjos realizavimas. Ne tik kultūriniai, bet gal labiau ekonominiai ir socialiniai klausimai ir rūpesčiai labiau iškils vargo ir nelaimių prislėgtiems. Reikia manyti, kad ir artimo meilės idėjai susidarys geresnės sąlygos pažinti ir suprasti kitų žmonių vargus, kančias, skriaudas. Su tuo gali atgimti tikėjimas, jei šiame sektoriuje labiau pasireikštų tikintieji bei jų organizacijos. Bendrai turime tapti sąmoningesni kosmopolitai, pasaulio piliečiai, kad galėtume labiau suprasti visos žmonijos rūpesčius, geras ir blogas puses. Tas neturėtų trukdyti būti geram savo tautos patrijotui. Kiekviena tauta lygiai graži ir brangi savo kultūra, savo siela, todėl kiekvienas galime didžiuotis jos turtais, jos kūryba; turėtų išnykti neapykanta tautoms ir noras jas pavergti, išnaikinti, kaip tai matome iki šiol.
Baimintis, kad kosmopolitizmas išnaikins tautas, man rodos, nereikėtų. Tautos yra natūralus reiškinys ir kosmopolitinėje sistemoje visai nepavojingas, nes jos, užsiėmusios tik savo kultūra, kitų rūpesčių neturėdamos, visas savo jėgas gali pašvęsti kultūrai kelti.
Kalbant pro domo suo, kosmopolitizmas, dėl mūsų tautos charakterio savybių, neturėtų būti pražūtingas — mes jame nenuskęsime, o greičiau išplauktume į paviršių. Mūsų tauta yra daug kuo pranašesnė už mūsų didžiuosius kaimynus rusus ir lenkus. Tiesa, kad praeityje lietuvių daug nutautėjo rusų ir lenkų naudai, bet tai galima suprasti ir pateisinti sunkiomis aplinkybėmis: laiko, kultūros, ekonominės ir politinės priespaudos ir svarbiausia neigiama kultūrinė bei religinė įtaka į mūsų pagonišką kultūrą. Kai šitų slegiančių tautą aplinkybių neliks, pasiliks gryna tautos vertė: jos darbštumas, nuosaikumas, objektyvumas, taupumas, realumas. Mūsų kaimynams lenkams ir rusams viso to trūksta. Kad ir dabar — tauta pavergta, išnaudojama, o Lietuvoje geriau gyventi kaip visoje Rusijoje, proporcingai daugiau turime pasižymėjusių mokslininkų sportininkų, tikėjimą ir laisvę ginančių didvyrių, kurie nebijo nei persekiojimų, nei kančių.
O ką matome Lenkijoje; didelė valstybė, apetitai nemažėja, nori dar didesni būti, turi didelę ambiciją ir nemažesnę „poniškumo" maniją, bet realybė labai skurdi. Turbūt nerastume nieko, ko norėtume turėti iš savo kaimynų. Buvo ir yra jie mums pavojingi savo mase, savo fizine persvara, kas silpnuosius imponuoja ir patraukia. Jeigu, pagal F. Jucevičių nelaisvos tautos išeina iš istorijos ir gyvenimo, tai kosmopolitinėje sistemoje to negalėtų būti, čia visos tautos turėtų būti laisvos ir lygios, taigi neturėtų būti ir pavojų prarasti savo kultūrą, ar netekti savo tėvynės. Kokia bebūtų kosmopolitinė valdžia, demokratinė ar diktatūrinė, ji turėtų garantuoti žmogaus ir piliečio teises, tada jokia pašalinė tauta negalėtų trukdyti kultūrinių apraiškų, gimstančių iš tautos gelmių. Mažos tautos mirtų ne genocido būdu, o natūraliu — dvasiniu ir fiziologiniu išsekimu. Parazitinės tautos kultūros nekuria, o tik imperijas, ir todėl šioje sistemoje jos turėtų susilaukti natūralios mirties.
Mūsų tauta iš tikrųjų išgyvena sunkų tragišką likimą. Nuo Liublino laikų (1569 m.), virš 400 metų, kaip netekome savarankiško valstybinio gyvenimo, susirišę sutartimi su Lenkija, skurdome ir kentėjome tautinį ir moralinį pažeminimą. Virš 150 metų vergaujame Rusijai po okupacijos batu, su neilga 22 metus trukusia nepriklausomybės pertrauka, ir apie 700 metų kaip netekome Klaipėdos krašto ir dalies tautos. Gyvendami tarp grobuoniškų suvereninių valstybių, ar galime tikėtis gersnio likimo? Atsidūrę tokioje situacijoje, ar galime tikėtis laisvos ir nepriklausomos Lietuvos ilgesniam laikui kaip iki sekančio konflikto? Ar tada jau negeriau būtų kosmopolitinė sistema be suvereninių valstybių ir be karų?
Aš žinau, kad kosmopolitizmas mūsuose yra nepopuliarus, todėl apie jj ir nekalbame. Juozas Girnius savo veikale „Tauta ir tautinė ištikimybė" nerado nė vieno gero žodžio jam pasakyti, taip pat ir Feliksas Jucevičius savo „Tautoje"; taigi ir man yra nedrąsu apie jį kalbėti, bet kad reikia. Reikia šią galimybę apsvarstyti. Klaidinga diagnozė ir senos iliuzijos gali mums pakenkti. Visi norime ir visi tikime į greitą Sovietų imperijos subyrėjimą. Malonu pasiskaityti Tomą Venclovą ir Aleksandrą Štromą, kai jie iškelia Sovietų silpnybes ir greitą galimą subyrėjimą. Bet kada Sovietai buvo stiprūs? Jie stiprūs yra savo revoliucine kova, savo tikėjimu į pergalę, savo diktatūrine sistema, o dabar ir branduoliniais ginklais. Ir to gana, kai turi reikalą su rezignuojančia Vakarų demokratijų dvasia.
Šitos mano palaidos mintys nėra giliai išmąstytos, jas reikia kam nors pakedenti, todėl norėčiau, kad iškeltos problemos nebūtų užmirštos, o svarstomos. Jas svarstydami apsivalytume nuo iliuzijų ir stengtumės suprasti ateitį — ji bus kitokia negu mes ją palikome Lietuvoje.
BRAZAIČIO RAŠTŲ VI TOMAS
Juozo Brazaičio Raštų penki tomai, išleisti Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti, plačiojoj visuomenėj, net ir priešingam lagery, rado didelio pritarimo. Visi pripažįsta, kad buvo atliktas didelis darbas, surenkant visa, kas geriausio to didelio kultūrininko, visuomenininko ir politiko buvo paskelbta spaudoje ir likę rankraščiuose. Tik medžiagos prisirinko tiek daug, kad redakcinei komisijai teko daryti atranką. Su penktuoju tomu buvo kaip ir sustota, atsisakyta nuo tolimesnio J.B. raštų leidimo, bet, mūsų bičiuliams pageidaujant, dar bus išleistas ir šeštasis tomas. Tome bus fotostatiniu būdu pakartota seniai išsibaigusi laida ,,Vienų vieni" ir pridėta šiek tiek naujos medžiagos apie rezistenciją.
