“ESU PARTIZANAS, REMIU KIEKVIENĄ BIČIULĮ KOVOTOJĄ”

Lietuvio diplomato karjeros kelias. Efektinga tarnyba Amerikai ir Lietuvai. Mūsų išeivijos problemos. Rezistencija Krašte ir Išeivijoj

1985 birželio 10 d. Vytautui Antanui Dambravai sukako 65 metai amžiaus, o nuo pirmosios Lietuvos okupacijos dienos, 1940 birželio 15, prasidėjo jo ir rezistencinė veikla, kuri, tolydžio stiprėdama, tebesitęsia iki Šios dienos. Tų sukakčių proga “Į Laisvę” bendradarbis  J u o z a s   K o j e l i s  su bičiuliu Vytautu padarė pasikalbėjimą.

Daktare Vytautai, esi išsilavinęs Amerikoje, pažįsti menus, mėgsti literatūrų ir poezijų; Tavo paties sukurti beletristiniai gabalai pasirodo spaudoje,— taigi gimęs kultūrai. Bet pasukai į diplomatijų. Kas paakino tą kelią pasirinkti?

— Mielas Juozai, visi mes esame gimę kultūrai. Kultūrinis nusiteikimas slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Kiekvienas žmogus stengiasi išsilaikyti pasaulyje, nori save išreikšti. Žmogiškoji kūryba reiškiasi kiekviename asmenyje, nors kūrybinis nusiteikimo laipsnis yra labai nevienodas — lygiai, kaip labai nevienodi rezultatai viršinių išdavų bei jų organizacijos prasme.

Tokiu būdu ir aš, kaip ir visi kiti, turbūt gimiau kūrybai, nors mano pasirinktoji profesija buvo teisė ir su ja neišvengiamai susiję politiniai ir valstybės mokslai. Teisės mokslų fakultetą baigiau Vilniaus universitete. Po to kandidatavau Vilniaus Apygardos teisme ir ėjau apylinkės teisėjo pareigas Vilniaus Apylinkės teisme. Tremty, Austrijoje, baigiau Leopold Franzens universitetą Innsbrucke teisės ir valstybės mokslų fakultete daktaro laipsniu, o New Yorke išklausiau visą man paskirtą kursą (trisdešimt semestrinių valandų), laikiau egzaminus ir pradėjau ruošti disertaziją PhD laipsniui tarptautinės teisės srityje apie nešališkumą tarptautinėje teisėje. Perkėlus Amerikos Balsą iš New Yorko į Washingtoną, šio plano nebevykdžiau, nes tam ir reikalo nebuvo.

Į diplomatinę tarnybą mane pastūmėjo noras ir susidariusios sąlygos. Amerikos Balse mane stipriai vertino amerikiečiai pirma pasiūlydami Amerikos Balso Specialių Įvykių Tarnybos viršininko pareigas Europoje (Muenchene), po to Washingtone, kviesdami vadovauti Amerikos Balso produkcijai Lotynų Amerikos skyriuje didelių politinių krizių metu (Bay of Pigs, Kubos raketų krizė, Kennedy mirtis, vėliau krizė Domininkonų respublikoje), kada transliacijos buvo siunčiamos dieną ir naktį, be sustojimo. Pavyko ir čia. Paskyrimas po paskyrimo, kraštas po krašto ir, Jungtinių Amerikos Valstybių Informacijos Agentūrai pristačius, turėjau laimės, Senatui sutinkant ir pritariant, būti valstybės sekretoriaus ir JAV prezidento patvirtintas diplomatinei karjerai. Ją baigiau, sulaukęs 60 metų amžiaus kaip to reikalavo užsienio tarnybos nuostatai.

Buvo balsų, skelbusių, jog aš esu gimęs diplomatijai. Prisimenu, dar gimnazijos laikais, mano amžinos atminties mokytojas kun. Jonas Steponavičius, pasivaikščiodamas su manimi, duodavo man diplomatiją liečiančius klausimus ir su misteriška šypsena klausydavosi mano gimnazistiškų atsakymų. Prisimena kitas juokas: pirmajame fakulteto kurse buvau studenčių pramintas “diplomatu” (turėjau kunigo Stasio Masilionio padovanotą liuksusinį odos portfelį). Kas mane nustebino, tai kad jau tremtyje buvęs mano dekanas prof. Stasys Žymantas sakė, jog profesorių grupė Vilniaus universitete buvo nužiūrėję kelis studentus, jų tarpe ir mane, užsienio tarnybai ateities laisvoje Lietuvoje. Ši žinia jaudinančiai šildė mano širdį.

Nežiūrint to, nesiginsiu turim, palinkimu muzikai, teatrui, menui ir literatūrai. Todėl ir lankiau Vytauto Didžiojo universitete Algirdo Jakševičiaus vadovaujamą teatro studiją ir rež. Romualdo Juknevičiaus vedamą Aukštesniąją Vaidybos Meno studiją Vilniuje. Taip pat mokiausi Vilniaus Muzikos mokykloje ir Muzikos akademijoje — Mozarteum — Salzburge, Austrijoje. Tai dariau ne norėdamas tapti profesionalu (Vilniaus Muzikos mokyklos vadovybė buvo tuo nusivylusi), kiek norėdamas save išprusinti — tapti kultūringesnių; suprasti ne tik kas vyksta teatro scenoje ar orkestro estradoje, bet suprasti sceninę tiesą, kodėl taip darosi, ir nepasitenkinti įprastu nuomonių svaidymu: tas man patinka, o tas ne. Rūpėjo man rasti atsakymą: kodėl. Gal dėl to ir Lotynų Amerikos skyriuje kolegos produceriai ir režisieriai mane mėgo vadinti “Mr. Why”. Juokaudamas jiems sakydavau: gali prie mikrofono bliauti šveicarų karve, pasakyk man tiktai kodėl.

Palinkimas į muziką buvo labai stiprus tėvų ir mano paties šeimose. Vyriausias sūnus Gintaras, irgi teisės mokslų daktaras, dirbąs Veteranų Administracijos Apeliacinėje taryboje, dar Darthmouth College buvo įdainavęs plokšteles; Linas, baigęs istoriją ir valstybės mokslus, koncertuoja klasine gitara; Vytis groja klarnetu, o anglų kalbą ir švietimą baigęs jauniausias — Marijus Aras — populiarių kompozicijų konkurse visoje Amerikoje iš tūkstančių laimėjo antrąją vietą. Mamytė — pianistė. Mano tėvelis buvo kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys ir jau vargonuodavo Kauno katedroje. Kaip matai, dar tik pirmas klausimas, o jau visas šeimos paslaptis išpasakojau. Gyvenime betgi niekados nesigailėjau tokio dvilypio išsilavinimo.

Ar esant Amerikos užsienio tarnyboje galima pasitarnauti Lietuvos laisvės reikalui?

—    Be abejo, kad galima. Ir vidaus, ir užsienio tarnyboje, kur aukšto rango pareigūnai dažnai turi kone visišką laisvę. Tik ne visi nori (ne visi gal ir gali), o kai kas ir prisibijo “kenkti” savo karjerai. Tai truputį gėdinga baugštumo žymė. Mes, lietuviai, esame pernelyg atsargūs nepakenkti kitiems ir sau, tad vengiame kartais net ir mažiausios nekaltos rizikos. Budri akis pastebi ir išnaudoja galimybes ne tik pasitarnauti, bet, suradus tinkamą formą; ir aktyviai kovoti už Lietuvos ir kitų pavergtų kraštų reikalą, Reikia tiktai žinoti kur, kada, kaip ir, jei įmanoma, turėti gerus sąjungininkus. Reikia, žinoma, pilietinės drąsos, kuri, protingai naudojama, padeda, o ne kenkia.

Kuriose valstybėse esi rezidavęs ir kokias pareigas ėjęs?

—    Pirmos pareigos, laikinai (gal techniškai) surištos su užsienio tarnyba, buvo Muencheno Radijo centras (1955 - 1960), kur pradžioje buvau Amerikos Balso lietuviškos programos redaktorius, o vėliau — Specialių Įvykių tarnybos viršininkas Europoje. Tuo metu teko pažinti visą eilę svarbių pokarinio pasaulio asmenybių: Fed. Vokietijos kanclerį Konradą Adenauerį, prezidentą Heinrich Luebke, užs. reik. ministrą Heinrich von Brentano, britų ex premjerą Clement Atlee, Kanados premjerą John Diefenbaker, Austrijos premjerą Leopold Figl; kardinolus Piazza ir Mimi; dirigentus Bernstein, Dorati, Mitropoulos; dainininkes Leotyne Price, Beverly Sills, Rišę Stevens, Regina Resnik; filmų aktorius Mario Lanza, Richard Widmark, Ruth Roman, Magda Schneider, Romy Schneider ir daugelį kitų politinio ir kultūrinio gyvenimo įžymybių.

Įstojus į diplomatinės tarnybos rezervą; vyko didelės diskusijos, kur mane siųsti: atgal į Vokietiją, į San Paulo, Rio de Janeiro, ar į Congo, į Vietnamą? Prezidentui Johnsonui įsakius duoti pirmenybę Vietnamui, blokuojant kitus paskyrimus, buvau pasiųstas ir aš į Saigoną užsienio tarnybos “krikštui”. Ten vadovavau “mažajam Amerikos Balsui”, išplėsdamas programas net iki 27 kalbų. Taip pat, kiek leido laikas, dirbau “fast media” srity ir psichologinėse operacijose. Ambasados ministrui Zorthian paprašius man prailginti tarnybos laiką ir dirbti patarėju specialiems daliniams (green berets), to įdomaus ir gundančio paskyrimo at-

Paryžius: Dr. Dambrava įrašo pasikalbėjimą su Vakarų Vokietijos kancleriu Konradu Adenaueriu NATO viršūnių konferencijos proga. Pažymėtina — šis buvo vienintelis kanclerio duotas pasikalbėjimas visos konferencijos metu (1958).

sisakiau, nutardamas nebepasilikti antram pusantrų metų tarnybos laikotarpiui. Priminsiu, kad kelis kartus per savaitę Salgono universitete dėsčiau vokiečių kalbą (darbas su Vietnamo studentais buvo vien malonumas, ir aš labai gailėjausi šį “laisvalaikio” darbą universitete palikti). Buvau perkeltas į kitą pasaulio dalį — aukščiausią pasauly sostinę La Paz Bolivijoje attaché pareigoms ambasadoje.

Po to sekė paskyrimas konsulu į šeštą ir septingą didumu pasaulyje Amerikos generalinį konsulatą Monterrey, Meksikoje (dvylikos konsulų sąraše buvau rangu antrasis); ten (po kitų egzaminų) atėjo kvietimas, o vėliau formalus paskyrimas tapti karjeros diplomatu. Iš ten gavau riebų paskyrimą į Buenos Aires “Public Affairs” (viešosios diplomatijos) krašto vicedirektorium, vėliau ėjau krašto direktoriaus pareigas.

Monterrey: Amerikos konsulas dr. Dambrava savo darbo kabinete (1961)

Tais pačiais titulais buvau perkeltas į Caracas, Venezuelą, kur, Washingtonui leidus, pasirinkau tikrai milžinišką kultūros ir švietimo programą, drauge mažiausia pusę laiko eidamas ir krašto direktoriaus pareigas. Paskyrimas buvo perkrautas darbu, bet šiaip malonus ir lengvas. Caracase gavau galbūt geriausią pasiūlymą kitam postui:    priimti naujai

įsteigtą pirmąją Lotynų Amerikoje poziciją vykti į Brazilijos sostinę, Brazilia, eiti ministro - patarėjo pareigas kultūros ir švietimo srityje. Apgailestaudamas turėjau šio paskyrimo atsisakyti, nors buvau vienintelis Washingtono jau patvirtintas kandidatas. Dėl asmeniškų aplinkybių turėjau būti arčiau JAV. Tada man buvo pasiūlytas “public affairs’’ direktoriatas karo ir terorizmo nusiaubtame EI Salvadore. Tapau ambasados dešiniąja ranka (pagal rangą buvau antrasis ambasadoje — oficialus ambasados “spokesman”). Paskyrimas pasirodė įdomus, komplikuotas, sunkus ir, siaučiant terorizmui, tuo metu labai pavojingas. Nežiūrint krašto nelaimių, salvadoriečius labai pamėgau. Prieš išeinant į pensiją, dar buvau siunčiamas krašto direktoriaus keliems mėnesiams į Tegucigalpą Hondūre (politiškai kritišku pirmųjų rinkimų metu), o tik ką išėjus į pensiją — sutikau vykti specialiai kultūrinei misijai į Tolimuosius Rytus (Filipinus, Malajus ir Singapūrą). Tarnybos metais buvau siunčiamas į NATO Paryžiuje, SEATO Maniloje ir Guam viršūnių konferencijas.

Valstybės departamente ir USIA (JAV Informacijos Agentūroje) vyravo nuomonė, jog aš geriausiai mėgau dirbti sunkiuose kraštuose, todėl man teko Vietnamas, Bolivija su Che Guevarra, terorizmo siaubiama Argentina ir civilinio bei teroristinio karo auka — EI Salvadoras.

Į pensiją išėjau ambasados patarėjo laipsnyje, pagal savo turimą rangą (klasę).

Žinome, kad savo ir kitų valstybių vyriausybių esi apdovanotas įvairiais žymenimis. Gal smulkiau apie tai pasakytum?

— Esu buvęs penkis kartus apdovanotas JAV vyriausybės už tarnybinius nuopelnus (du kart

Vietnamas: Dr. Dambrava specialių dalinių (Green Berrets) stovykloje, Vietkongo užpuldinėjamoje teritorijoje (krašto viduje), ruošiasi aplankyti netoli esančią šiaurės korėjiečių atbėgėlių stovyklą. Į dešimties kilometrų atstume buvusią stovyklą lydėjo pilnai ginkluotas specialių pajėgų (Special forces) 30 vyrų būrys (1967).

Washingtone ir tris kart Vietname). Bolivijos prezidentas suteikė aukščiausią to krašto — Andų Aro ordino riterio laipsnį, o Venezuela — Simono Bolivaro medalį, kai valstybės prezidentas Diego de Lozada įteikė ordiną. Garbės žymenų, diplomų ir raštų forma turiu visą galybę.

La Paz: Dr. Dambrava priėmime pas Bolivijos prez. den. Rene Barrientos. Viduryje Radio “Fides” ir Nacionalinės žinių agentūros dir. kun. Jose Gramunt, S J. (1968)

Verta suminėti, kad ir mano vadovauti departamentai buvo pristatyti garbės žymenims. Čia tenka suminėti vėl Washingtoną, Vietnamą, Boliviją ir Venezuelą; Baigdamas diplomatinę karjerą, vėl buvau net keliais būdais išskirtinai pagerbtas.

Teko girdėti, kad būdamas JAV diplomatinėje tarnyboje E Salvadore 1979 metais suruošei Vasario 16 minėjimą. Kas ten dalyvavo? Ar ten gyvena lietuvių?

— EI Salvadore lietuvių nėra, nors vienu metu ten dirbo bendrovės atsiųstas inž. Keblinskas su šeima. Mano surengti metiniai minėjimai buvo privataus pobūdžio, nors nieko nėra privataus, kai jį ruošia oficialus asmuo.

Gerai atsimenu 1979 metų Vasario 16. Tą šventę minėjau savo rezidencijoje, o po to — ištaigingoje svetainėje. Minėjime, iškilmingame posėdyje, dalyvavo ne tik sveikinimo žodį taręs mano ambasadorius Frank J. Devine, bet taip pat vyskupas Marcos Rene Revalo (dabar Vyskupų Konferencijos pirmininkas), Peru ambasadorius Adelmo Risi, arkivyskupijos generalvikaras mons. Ricardo Uri oste, generalinis televizijos direktorius, svarbiųjų dienraščių ir katalikiško savaitraščio redaktoriai ir kiti man artimi asmenys. Minėjime dalyvavo ir mane savo aplankymu pradžiuginęs inž. Antanas Rudis iš Chicagos.

1980 metais šv. Kazimiero šventė (mano mamytės mirties metinės) buvo švenčiama, aukojant mišias tuo pačiu metu San Salvadore (mano rezidencijoje mišias laikė vyskupas Revalo) ir nunciatūroje Gvatemalos mieste (ten mišias celebravo nuncijus E. Gerada).

Karjeros metu labai daug mane pažinusių svarbių asmenybių kiekviena proga prašė medžiagos

Asuncion: Dr. Dambrava veda akademinį radijo seminarą Katalikų universitete Paragvajuje (1969)

apie Lietuvą, o spaudoje gaudė retkarčiais mano parašomus straipsnius ir juos plačiai komentavo. Nelaimė, kad ispanų kalba rašytų knygų ar tinkamų reprezentacinių leidinių apie Lietuvą nebuvo. Tai reikėjo imtis “naminio” būdo: paruošti apybraižas apie istorinę Lietuvą ir dabartinį jos likimą bei lietuvių darbą ir kovą Lietuvai išlaisvinti.

Ar Amerikos diplomatijos kelyje jautei lietuvių visuomenės užnugarį?

— Organizuotos lietuvių visuomenės užnugario nejaučiau ir neturėjau. Tačiau nuolat jutau moralinę paramą iš visos eilės pavienių asmenų; jų išvardinti nesiimsiu, kad kurio nors brangaus vardo neišleisčiau. Suminėsiu, kad jų tarpe labai stipriai figūravo prof. dr. Zenonas Ivinskis, prof. Stasys Žymantas, prof. Juozas Brazaitis, prelatas dr. Jonas Aviža, kun. dr. Tomas Žiūraitis, OP, kun. Juozas Čekavičius ir daugelis kitų. Jų tarpe esi ir Tu, mano mielas Juozai.

Ar toks užnugaris reikalingąs?

— Aišku, kad yra naudingas. Jei būčiau turėjęs stiprų politinį -JAV partinį užnugarį — ko gero būčiau buvęs paskirtas ambasadoriumi. Poroje kraštų aukščiausieji vyriausybės pareigūnai ir įtakingiausios krašto asmenybės reiškė pageidavimą, kad aš į tą kraštą grįščiau ambasadoriumi. Klausytis tokių kalbų, čia pat esant ambasados vadovybei, būdavo kiek nepatogu, bet tas parodo, kad ne tik JAV, bet ir vyriausybės tų kraštų, kuriuose dirbau, mane vertino. Daugiausia galbūt vertino už tai, kad aš buvau “kitoks” amerikietis, su pasididžiavimu pabrėžęs savo lietuviškąją kilmę. Tas padėdavo man išspręsti problemas, kurių mano kolegos nepajėgdavo.

Tačiau, priešingai, išsilaikymui tarnyboje lietuviškas užnugaris nebuvo svarbus. Darbe visa lė-

Caracas: Amerikos ambasadorius George W. Landau ir ponia vakarienės proga pristato dr. Dambravą NATO Atlanto srities vyriausiam sąjungininkų karinių pajėgų vadui admirolui Wesley McDonald (1984)


Caraeas: Dr. Dambrava įteikia Caracas arkivyskupui kard. Jose Ali Lebrun antrąją jo parašytos “San Casimiro” knygos laidą ir jubiliejinį šv. Kazimiero medalį. Šiai laidai įvadą parašė kardinolas (1985)

mė kietas darbas, sugebėjimas vadovauti, egzekutyvinis talentas, asmenybė, kontaktai ir orientacija kartais labai sunkiose ir komplikuotose situacijose.

Būtų pats laikas lietuviams pasimokyti iš žydų ar arabų — daugiau remti savo kraujo žmones. Mūsų tarpe nesusipratimas, kuklumas, o kartais ir pavydo kipšiukas diktuoja priešingą laikyseną: žiūrėti ir laukti, ar kas nors kur nors sprando nenusisuks. Kalbu apie išimtis, bet tendencija yra nekrikščioniška. Ir šiandien yra visa eilė gabių lietuvių “strategiškose” vietose — galėčiau čia suminėti Tavo sūnų Liną, dirbantį Baltuose Rūmuose. Mano linkėjimas, kad lietuviai imtųsi iniciatyvos žodžiu ir raštu pripažinti ir jiems padėti, kad jie, tvirtindamiesi savo pareigose, galėtų efektyviau pasitarnauti lietuviams ir pačiai Lietuvai. Tokia parama būtų jiems paskatinimas.

Su Amerikos diplomatiniu pasu lankeisi pavergtoje Lietuvoje. Kokius įspūdžius ten patyrei?

— Kelionė į Lietuvą ir pasimatymas po 36 metų su savo mamyte, sesyte ir trim broliukais, Sibiro tremtiniais, buvo pati brangiausia Dievo dovana mano gyvenime. Buvau vienintelis šeimos narys, kuris trėmimų dienos apyaušry buvau ne Utenoje, kur mes gyvenome, o Vilniuje, kur aš studijavau. Taip aš išvengiau jų likimo. Mane žavėte žavėjo, kad karo įvykių kadaise nutrauktas šeimos dialogas minučių bėgyje buvo tęsiamas toliau, lyg ilgų ir sunkių vargo ir kančios metų nebūtų buvę. Nieko svarbaus mūsų šeimoje nebuvo prarasta, pirmiausia gi — Dievo, tėvynės ir tarpusavio meilės. Tai buvo tikrai žemiškas stebuklas. Apgailestavome drauge, kad nė aštuoniems mėnesiams nepraėjus po ištrėmimo Baisųjį Birželį, Sibire plaučių uždegimu mirė tėvelis, ir niekas nežinome, kur liko jo kapas. . .

Susitikimą su namiškiais kiek trukdė tasai diplomatinis pasas ir “diplomatinė misija”, kuriai mane siuntė Valstybės departamentas į Sovietų Sąjungą, į Maskvą ir Leningradą; į Maskvą neskridau. Nors man Lietuvoje režimo atstovas sakė, kad aš esu Vilniuje sutinkamas ne kaip diplomatas, o kaip “Vytautas, grįžęs į savo miestą — Vilnių” (visa tai mane maloniai kuteno), vis dėlto režimo pareigūnai nutarė tiesti raudoną kilimą: pasiūlyti automobilį drauge su namiškiais vaikystės vietoms aplankyti. Tuo nepasinaudojau, nei gausiai siūlomomis vaišėmis. Aplankiau Vilniaus universitetą (aukštai ant sienos universiteto bibliotekoje dar tebėra nupieštas Kristaus atvaizdas), puikius teatro rūmus ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur ilsisi šventieji karalaičio Kazimiero palaikai. Visų kitų gundymų norėjau išvengti ir turėjau užsispyrusiai įtikinėti, jog mano vienintelis noras yra pabūti valandėlę ilgiau su sovietinio “rojaus” aukomis — mano brangiausiais asmenimis — ir išsiverkti, apsikabinus tiek iškentėjusią mamytę, kuri atrodė laki ir žvali, kaip stirna, o mirė šv. Kazimierą dieną, nė trims mėnesiams nepraėjus po mano atsilankymo. Turėjo 79 metus.

Jei įdomu, ar buvo režimo agentų sekami, atsakyčiau, kad kas buvo tikrai sekamas, tai mane iš Leningrado atlydėjęs vicekonsulas. Ne tik sekamas, bet ir provokuojamas. Detalių norėčiau šiame pasikalbėjime išvengti.

Išvažiuodamas susidariau stiprų įspūdį, kad okupacija, deportacijos ir tebesitęsianti priespauda mano šeimos narių ir sutiktųjų lietuvių dvasios nepalaužė — palaužė jų sveikatą; Gaila buvo palikti juos, gruodžio aštuntos vakare, mums drauge atšventus ankstyvas Kūčias ir gavus Mamytės palaiminimą, labai gaila. Juk mūsų vieta yra ne saugioje ir liuksusinėje tremtyje, bet kad ir vargingoje savo tėvynėje.

Nesenai savo straipsnyje “Į Laisvę” palietei daugybę lietuviškų aktualijų: darbų ir garbę, politikų ir rezistencijų, Lietuvių Bendruomenę, Vlitką ir Lietuvių Frontų, veiksnius ir tarinius ir privačių iniciatyvų, JAV ir SSSR, Helsinkio susitarimus ir jų interpretacijas, nekalbant apie puikių Venezuelos lietuviškos veiklos informacijų. Nevisi tiesmukiškų kalbų, kad ir iš širdies plaukiančių, mėgsta. Mūsų rezistencinės veiklos negerovės norima dengti tokiais argumentais: veiksnių vadovybių žmonės negauna atlyginimo ir kritika nereikia džiuginti Lietuvos okupanto. Ar tokiai argumentacijai pritari?

— Atmetu kritiką dėl kritikos, kritiką vien griauti, nekalbant apie asmeniško pobūdžio pašaipas, ar net šmeižtus. Galvoju, kad mano kritika buvo pozityvi. Neturėjau mažiausios minties ką nors pastumti ar užgauti. Kalbėjau apie ydas, stambias negeroves, drauge su skaitytoju ieškodamas kelių ir išeities joms pašalinti. Jei dabar kai kurie nemažai padarome, tad kiek padarytume, jei visi veiktume sutartinai. Ir kaip suprasti, ką begalvoti, kai veiklos vežimą ne stumia, o kartais stabdo vadinamieji veiksniai, kurie tvarkosi, lyg jie valdytų savo dvarą. Noras rezistencinės veiklos negeroves dengti aiškinimu, esą veiksnių vadovybių žmonės negauna atlyginimo, yra nerimtas — net užgaulus idealistinės dvasios žmonėms, kurie gyvenimą aukoja, atlyginimo ar garbės minties neprileisdami. Jie yra labiausiai mūsų pagarbos nusipelnę asmenys.

Sutinku, kad neigiama kritika, pajuoka ar, gink Dieve, šmeižtais nereikia džiuginti okupanto (kas taip daro, yra begėdis), bet tie, kurie sunkiausiomis sąlygomis sugeba kurti ir statyti — jie turi teisę keisti, kas sena, atgyvenę ir supuvę — ir valyti, kas purvina. Nebijokime, okupantas nesidžiaugs, kai grupių ar pavienių asmenų darbu ir prakaitu kyla nauji lietuviškos veiklos pastatai, kai bus užkariautos naujos, stipresnės lietuvių pozicijos, padaryta didesnė įtaka ir kai ką svarbesnio ar labai svarbaus laimėsime Lietuvos labui. Tas tikrai širšiną okupantą, o džiugina mus pačius.

Lygiai man niekad nebus suprantama, kaip gali atsirasti lietuvių, galvojančių, kad jie, pataikaudami okupantui ir kritikuodami vertingas tremties lietuvių pastangas, mano atlieką dorą darbą ir tariasi patys esą neliečiami, taigi už kritikos ribų. Taip pat nemanau, kad ir geros valios lietuvių nesugebėjimas, nemokšiškumas, asmeninė garbė ir ambicijos, nerangumas ir viso pikto motina puikybė taip pat turi būti palikti už kritikos ribų. Tremties lietuvių veiklos pastatas, veiksniai ar neveiksniai, yra visų lietuvių nuosavybė ir visų kolektyvinė atsakomybė.

Ar yra koks skirtumas tarp politikos ir rezistencijos? Yra besigailinčių prof. Brazaičio, kad nuo 1940 jo plunksna ir žodis tarnavęs ne kultūrai, bet politikai. Ar iš tikro taip buvo?

— Pradėkime nuo terminų. Politika plačiąja prasme yra kiekviena veikla, nukreipta pirmoje eilėje į valdžios ir galios vertybes. Šia prasme galime kalbėti apie bet kurios veiklos politinius motyvus ar sprendimus, priešpastatant juos humaniškiems kultūriniams, religiniams ir kitokiems motyvams. Rezistencija reiškia priešinimąsi fizinėje srityje ir atsparumą dvasinėje — nusiteikimą neprisiimti svetimos valios, jos nevykdyti, priešintis jai ignoravimu ar veiksmu. Tai yra kovos rūšis. Politinėje srityje rezistencija yra pavergto krašto gyventojų pasipriešinimas pavergėjui. Okupuotame krašte rezistencija vadinama pogrindžiu. Kiekviena rezistencija turi politinius siekius ne tik okupantą pašalinti, bet ir turėti įtakos išlaisvinto krašto ateities vaizdui.

Prof. Juozas Brazaitis buvo rezistentas iki savo sielos gelmių. Atėjus pasipriešinimo ir kovos valandai, tokiu gyveno, tokiu ir mirė: jis turėjo minty ir širdy okupanto pašalinimą ir išlaisvinto krašto viziją pilnutinėje demokratijoje.

Be reikalo gailimasi prof. Brazaičio, kaip minite, kad nuo 1940 metų jo plunksna ir žodis tarnavęs ne kultūrai, bet politikai. Iš tiesų, toji plunksna tarnavo rezistencijai, kuri nei kultūrinio, nei politinio elemento neišjungia. Giliai jausdamas Lietuvai padarytą žalą, jis, neatsisakydamas tarnybos kultūrai, drąsiai ėjo rezistencijos keliu — taip, kaip ir visa eilė kitų iškilių lietuvių. Ir politinė rezistencijos bazė jam buvo kultūra; virš visa ko jis buvo kovojantis humanistas.

Jei yra kultūros politika, yra ir politikos kultūra. Galbūt visa nelaimė, kad mūsų tremties politikoje trūksta kultūros. Man, kaip ir daugeliui, buvo graudu, kad prof. Brazaitis savo talentą degino “Darbininke” už mizerną atlyginimą; Reikia kaltinti tuolaikinius veiksnius, kurie nesistengė ir nesiteikė sudaryti jam minimalių sąlygų dirbti rezistencinį darbą— žodžiu ir plunksna. Jisai buvo kritikuojamas ir ujamas tų, kurie lengvai duoda sau teisę mestis į politiką — tų, kurie gilaus proto ir kultūringo žmogaus pernešti negali. Negalėjo pernešti, nes negalėjo jam prilygti. Jei prof. Brazaičio palikimas yra neįkainojamos vertės, tai mūsų visų ir ypačiai mūsų pinigingųjų veiksnių kaltė, kad jis neturėjo sąlygų palikti daug daugiau — gal net pagyventi daug ilgiau. Jo kalibro vyresnės kartos žmonių liko nedaug: prof. dr. Antanas Maceina, prof. dr. Adolfas Damušis ir maža saujelė kitų. Branginkime juos! Ginkime juos nuo pikto niekinimo, kurį, pavyzdžiui, “Akiračiuose” turėjo pakęsti dr. Damušis. Dar sunkiau tokį dalyką pateisinti, kai “Akiračių” redakciniame kolektyve figūruoja tokie vardai, kaip dr. Tomas Remeikis ir Tomas Venclova. Jiems krenta didelė atsakomybė — be jokių “ir taip ir ne”.

Klysta, kurie mano, kad ir prof. Brazaitis, būdamas kultūrininkas, neturėjo ko ieškoti politikoje. Manau, kad viso to pagrinde yra daug kartaus ir nešvankaus pavydo. Prof. Brazaičio raštai kalba patys už save; istorija įvairių negarbingų kritikų užmetinėjimus griežtai atmes.

Tuoj po karo Vokietijoje Brazaitis siūlė atgaivinti laikinųjų (sukiliminę) Lietuvos vyriausybę, kuri būtų funkcionavusi kaip egzilinė Lietuvos vyriausybė. Senųjų partijų vadai, ypač iš laicistinio bloko, beveik ultimatyviai tam pasipriešino. Politinę vadovybę pasiėmė Vlikas. Ar tai buvo laimingas sprendimas?

Reikia apgailestauti, kad prof. Brazaičio siūlytoji sukiliminės (egzilinės) vyriausybės sudarymo mintis buvo kone a priori tuolaikinių partijų vadų atmesta. Įkyri, kaip musė, peršasi prielaida, jog į partini pagrindą atremto Vliko sudarymą lėmė gal ne tiek partinės, kiek asmeninės, gal net savanaudiškos partijų vadų, žinoma ne visų, ambicijos — noras užsitikrinti sau vietą vyriausiame organe ir jį valdyti, save įrikiuojant į pačias politinės veiklos viršūnes. Man nėra žinomas tuolaikinis nusistatymas Lietuvos diplomatijos šefo, kuriam buvo prezidento pavesta svarstyti ir egzilinės vyriausybės sudarymo galimybes. Manau, kad šiuo klausimu rezistencinių sąjūdžių laikysena turėjo būti dinamiškesnė, agresyvesnė. Juk jiems labiau, negu partijoms, turėjo rūpėti tautos pritarimą turinčios sukiliminės vyriausybės formalus išlaikymas tremtyje. Manau, kad tuo būdu būtų buvusi labiau sustiprinta juridinė Lietuvos pozicija laisvojo pasaulio valstybėse, o diplomatinė tarnyba būtų veikusi, išlaikydama pilną ne tik prieškarinės, bet ir karo (sukilimo) metu sudarytos vyriausybės sąsają. Taip pat man rodos, kad sudarytasis vyriausias laisvinimo organas turėjo ne vien “priimti” ir toleruoti rezistencinį elementą, o į jį remtis, labiau kaip į partinį.

Mano asmeniška nuomonė: lietuvių egzilinė vyriausybė būtų labiau atitikusi mūsų interesus, kaip Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, ypačiai žinant tolimesnę Komiteto veiklos raidą, kurios efektyvumas, ypačiai po to, kai jis buvo perkeltas į JAV, tolydžio mažėjo. Čia vėl iškyla “kultūrininko” — rezistento prof. Brazaičio plati politinė vizija, o partijos politikų siauraregiškumas.

Mirus Čikagoje karjeros konsului dr. P. Daužvardžiui, Amerikos lietuvių sostinėje buvo pasitenkinta garbės konsulato postu. Bostone, mirus garbės konsului A. Šalnai, įpėdinio nepaskirta. Los Angeles, mirus garbės konsului dr. J. Bielskiui, nauju paskyrimu garbės konsulatas išlaikytas, nors personališkai ir nusilpęs. Turi patirtį diplomatinėje ir konsularinėje tarnybose, tad kaip ta silpnėjimo tendencija galėtų būti pristabdyta?

— Taisyklė aktyvion diplomatinėn tarnybon traukti svetimos pilietybės nepriėmusius, taigi tiktai Nepriklausomos Lietuvos piliečius, riboja diplomatinės tarnybos galimybes ne tik plėstis, bet ir išsilaikyti. Vargiai būtų įmanoma šį principinį reikalavimą kuriuo nors būdu apeiti. Todėl diplomatinė tarnyba pamažu, kad ir to labai nenorint, eina į likvidaciją. Garbės konsulų institucija lieka vienintelė reali galimybė pratęsti diplomatinės tarnybos gyvastį, nors tai yra antros klasės išeitis. Lietuviai turime suprasti, kad kai nėra baravykų, turime pasitenkinti kazlėkais, o kazlėkas yra baravykams giminingas grybas. Žinau asmeniškai, kad diplomatinė tarnyba šiandien ieško būdų ne tik savo institucijai išlaikyti, bet kur bebūtų įmanoma, jai plėsti. Laikas, aišku, yra labai vėlus; jis veikia mūsų nenaudai. Veikti bet gi reikia. Daugelyje kraštų situacijos yra sovietų komplikuojamos. Paimkime pavyzdžiu kad ir Venezuelą. Sovietų Sąjunga čia savo formalios konsularinės tarnybos neturi. Venezuelos vyriausybė visom keturiom ginasi nuo Maskvos peršamų dviejų sovietų konsularinės tarnybos pareigūnų, kuriems Maskva reikalauja pilno diplomatinio imuniteto, nesilaikant ir pažeidžiant 1969 metų Vienos konsularinę konvenciją: Taigi, padėtys yra daug komplikuotesnės negu jos iš paviršiaus atrodo.

Viena yra aišku: Lietuvos diplomatijos šefui labai svarbu po ranka turėti profesinį stažą ar bent aiškų potencialą diplomatiniam (konsulariniam) darbui dirbti turinčius asmenis. Tik kvalifikuoti, pasišventę, politiškai pajėgūs kieto darbo garbės konsulariniai atstovai galėtų pristabdyti silpnėjimo tendenciją ir gal net pajėgtų pačią svarbiausią mūsų instituciją stiprinti.

Kokios funkcijos tenka garbės konsulams? Šalia oficialiųjų pareigų, ką jie galėtų savo iniciatyva daryti?

— Į šį klausimą geriausiai atsakytų pats gerb. Lietuvos Diplomatijos šefas. Suprantama, kad pagrindinė Lietuvos garbės konsulų pareiga yra tarnauti Lietuvai, padedant Lietuvos piliečiams ir lietuvių kilmės asmenims. Diplomatijos šefui pritariant, dangus galėtų būti garbės konsulo veiklai riba, ką jis savo iniciatyva, diplomatinės misijos ribose, galėtų daryti. Visa priklausytų nuo asmens ir jo sugebėjimų.

Priminsiu, kad normalus (karjeros) konsulų darbas yra išduoti pasus (garbės konsulai dažniausiai jų neišduoda), vizas, notorizuoti dokumentus, registruoti gimimus, vedybas ir savo piliečių mirtis, ginti piliečių interesus ir turtą, padėti ligos atveju ar iškilus teisiniams klausimams. Prekybos propagavimas ir politinio pobūdžio raportavimas — kiti konsulo uždaviniai. Be to, svarbus informacijos darbas, reprezentacija ir išvystymas glaudžių etninių ryšių su ateiviais “iš senojo krašto”.

Dėl nenormalios mūsų krašto padėties, Lietuvos garbės konsulams betgi tektų tiktai maža dalis normalių funkcijų ir jie turėtų, kaip sakoma, patys “susirasti sau darbą”. Garbės konsulai turi savo tarpe labai gabių ir efektyvių asmenų, turi ir tokių, kurie to darbo praktiškai nedirba, nes yra gavę titulą už kitam kraštui suteiktus svarbius patarnavimus. Daugelis garbės konsulų priklauso net “tretiesiems kraštams”; daugelis turi kitas pareigas pragyvenimui, nes yra neapmokami. Vėl daugelis savo darbą riboja tik reprezentacija ir dalyvavimu socialinio pobūdžio funkcijose. Diplomatinės privilegijos garbės konsulams yra labai ir labai ribotos.

Taigi, geras garbės konsulas turėtų pats susirasti būdus, kaip jis galėtų efektyviau pasitarnauti savo krašto žmonėms, pačiai diplomatinei tarnybai, o svarbiausia — Lietuvai. Politinis darbas, informacija, kontaktai ir reprezentacija turėtų ypačiai didelės svarbos. Kaip garbės konsulas išvystys savo darbą — priklausys nuo jo pasiruošimo, patirties, asmeninės įtakos, reprezentacinių gabumų, Svarbu, kad jis būtų idealistinės dvasios asmuo, nusiteikęs tarnauti Lietuvai, o ne pataikauti kuriai nors politinei grupei. Garbės konsulas turėtų būti veiklus ir atsakingas diplomatijos šefo įrankis.

Atsimenu, jau prieš 30 metų, besikalbant su amžinos atminties buv. ministru Vaclovu Sidzikausku, iškilo naujų sąjungininkų klausimas Lietuvos bylai paremti. Jis griežtai laikėsi nuomonės pasikliauti tiktai didžiosiomis valstybėmis, pirmiausiai JAV, be kurių pagalbos lietuviai esą bejėgiai. Aš galvojau, kad lietuviams reikia eiti praktiškai prie bet kurios valstybės, kuri sutiktų priimti Lietuvos atstovus ir mus remti. Tuo pat metu, atsimenu, būdamas akredituotu “Draugo” korespondentu Jungtinėse Tautose, progoms pasitaikius, kreipiausi į Korėjos, Graikijos, Filipinų ir tautinės Kinijos (Taiwano) ambasadorius, prašydamas Korėjos karo diskusijų metu priminti sovietų agresiją Lietuvoje. Prisipažinsiu, prašiau tai prašiau, bet daug ko nesitikėjau. Ir koks buvo mano nustebimas, kai jie mūsų bylą priminė Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje — tuo metu, kai didžiosios valstybės, iš peties šaudydamos žodžiais į sovietų atstovą Jakov Maliką ir į pačią Sovietų Sąjungą, vartojo kietą argumentaciją, Baltijos bylą tačiau tuo metu visai užmiršdamos. Taigi, vertėtų turėti savo atstovą bet kokiu titulu kad ir Pietų Arabijoje, jei tik tai būtų įmanoma. Ta prasme aš būčiau agresyvus ir įkyrus, kaip žydas.

Įdomumo dėlei suminėsiu, kad JAV šiuo metu yra arti tūkstančio garbės konsulų, išmėtytų maždaug 250 miestų visame krašte. Net ir mažos valstybės turi eibę garbės konsulų. Turiu senesnę statistinę informaciją po ranka, tai iliustracijai pažymėsiu, kad, pavyzdžiui, 1975 metais Domininkonų respublika Amerikoje turėjo 58 garbės konsulų postus, El Salvadoras — 42, Costa Rica — 39, Gvatemala — 35, Hondūras — 34. Net Afrikos Senegalas turėjo 21 garbės konsulą; Taigi, kelių garbės konsulų paskyrimas tik mus labai džiugina ir stebina; Jungtinės Valstybės yra įpratusios prie daug didesnių skaičių.

Lietuvos laisvinimo reikalui turime veikiančių ir nesugebančių veikti veiksnių, turėjome ir turime pajėgiai besireiškiančių prvačios iniciatyvos vienetų, kurių veiksniai nepripažįsta. Žvelgdamas iš Pietų, veiklos rezultatais nesižavėjai. Siūlei sukviesti visuotinį tremties seimų “dabartinei tragikomedijai baigti". Daug kam Šiaurėje atrodo, kad ši puiki idėja neįgyvendinama, nes garbė ir tuštybe jų sabotuos. Ar, žvelgdamas iš Pietų, nepasiūlytum dar naujų idėjų?

— Laikas būtų kitiems pasiūlyti naujų idėjų. Aš tebesilaikau visuotinio tremties seimo minties ir labai apgailestauju, kad jo įgyvendinimas bent šiuo metu atrodo sunkiai įmanomas. Mane sukrečia pareiškimai, jog šių “puikių idėjų” sabotuotų “garbė ir tuštybė”. Prisimenu ir “Į Laisvę” žurnale tilpusio skaitytojo pastabų apie reikalų lietuvių tarpe saugotis “danajų nors ir dovanas nešančių”; saugotis, kaip jis rašė, organizacijų ar spaudos vadovybėje įsitvirtinusio nešvankaus elemento, drįstančio “niekinti mūsų rezistentus - didvyrius”. Žodžiu, būkštaujama, kad seime galėtų iškilti abejotinos vertės ir nusistatymo asmenys, kad seime vyrautų kombinacijų politika, kad iš jo vargiai būtų išrinktas sąžiningai Lietuvos ir tremties lietuvių interesam atstovaujųs vyriausias organas. Iš tikro kyla visa eilė neraminančių klausimų: jei Vilkas organizuotų, ar visi prisidėtų? Vargiai. Kokiu būdu būtų padarytas atrinkimas, kas turėtų teisę įeiti į seimų ir kas ne. Tvirtinama, kad jei kita institucija imtųsi iniciatyvos organizuoti tremties lietuvių seimų, sakykime Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, — Vlikas ir Altą seimų boikotuotų. Kodėl? Tai kas gi turėtų organizuoti, kad visi įeitų? Ir vėl skaudžiai iškyla pasigedimas egzilinės vyriausybės, kuriai galbūt būtų lengviausia tokį seimų sušaukti ir visas gyvastingas tremties lietuvių pajėgas į jį įtraukti.

Man nepaprastai sunku save įtikinti, kad vadovaujamose gretose, spaudoje ar organizacijose galėtų būti lietuvių - kenkėjų. Žinau posakį, kad blogas pinigas išstumia iš rinkos gerų. Žinau, kad ne vienas padorus tautietis šalinasi ir vengia teršti ne tik savo rankas, bet ir gerų vardų organizaciniu purvu. Bet taip pat žinau ir tai, kad lietuvių visuomenėje yra dar daug, labai daug gerų, sąžiningų, gabių vyresnės ir jaunesnės kartos atstovų; jie turi būti įkinkyti į darbų!

Šiandien Vlikas prašyte prašosi struktūrinių pakeitimų, nes jis tremties lietuvių daugumos neatstovauja ir net koordinacinės funkcijos neatlieka. Kitos organizacijos, o taip pat spauda turėtų taip pat kritiškiau žvelgti į save.

Atrodo, kad kol tokia situacija tęsis — padėtį gelbės grupinė veikla ar net pavienių asmenų darbas (čia galėčiau suminėti veiksmingas “mažas” organizacijas, kaip Baltų Laisvės lygų ar Americans for Due Processs), nelaukiant pripažinimo ar paramos iš “patentuotų” tremties veiksnių. Ateina laikas rašyti rezistencinės akcijos vadovėlį, kuris nurodytų grupėms ir asmenims konkretų veiklos planą. Bet jeigu šie “mažiukai” be didesnių išteklių daugiau nuveikia, kaip visuomenės pinigus telkią didieji veiksniai — kas pasakys, kokia yra tikroji tų veiksnių vertė?

Suprantu ir tai, kad naujai iškylančios pavienės ar grupinės veiklos rankos drumsčia veiksnių ramybę (iš kur jie, ko gi jie visur lenda ir panašiai). Jie reaguoja ne kaip ribotam laikui rinkti atsakingi visuomenės asmenys, bet kaip visuomeninio darbo valdininkai, kurie stengiasi išsilaikyti kadencija po kadencijos. Mano išmanymu, laikymasis valdžios esmėje yra nebendruomeninis. Ir čia peršasi mano jau kelis kartus kartota išvada, kad į rezistencinį pagrindą atremtas vyriausias organas ar egzilinė vyriausybė ir šiandien pajėgtų geriau rikiuoti mūsų tremties pajėgas bendram ir našiam darbui.

Teko girdėti, kad kai kurios tautinės grupės (žydai, italai, indai) jungia į vienetą Washingtone dirbančius savo kilmės žmones ir derina jų talką savo reikalams. Jie savo tarpe bando palaikyti ryšį. Jei koks veiksnys, sakykime, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, imtųsi iniciatyvos juos suregistruoti ir jiems pavesti paruošti programą Lietuvos reikalams Washingtone stumti, būtų galima tikėtis pozityvių rezultatų. Tada tektų organizuoti jų pateiktai programai įtakingų žmonių pritarimą. Esama lietuvių su tiesiogine valdžios patirtimi (L. Kojelis, G. Ramonas, A. Banionytė, S. Anužis, taip pat kun. K. Pugevičius, G. Damušytė ir visa eilė kitų). Reikėtų pritarimo iš Laikinosios (sukiliminės) vyriausybės narių (dr. Damušio, teis. Mackevičiaus ir prof. Vitkaus) ir kitų Amerikos gyvenime pozityviai besireiškiančių žmonių. Gal toks žinomų autoritetų spaudimas kaip nors padėtų pakeisti esamą padėtį ir ją pakreipti Lietuvai ir tremties lietuviams palenkesne prasme.

Verta suminėti ir Baltų Laisvės Lygos tyrinėjamas galimybes baltams gauti stebėtojo teises Jungtinėse Tautose. Tai mažne utopinis projektas, nes kelias yra nepaprastai sunkus. Oficialaus stebėtojo teisėms gauti reikia Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos rezoliucijos. Be abejo, būtų kam (kad ir JAV delegacijai) tokią rezoliuciją įteikti, bet kaip surinkti asamblėjoje balsus, kai jų pačios JAV savo reikalui nesurenka. Galbūt prasmingesnis būdas būtų bandyti įeiti tokiu stebėtoju atskirose komisijose (pav., dekolonizacijos ar žmogaus teisių). Reikia veikti labai apgalvotai, atsargiai ir diskretiškai.

“Į Laisvę” žurnale papasakojai įdomų atvejį, kaip JAV valstybės sekretorius Kissinger nusilenkė rusų Gromyko valiai su skriauda Baltijos valstybių reikalui. Ar yra būdų Valstybės Departamentų paveikti Lietuvos laisvės interesų naudai?

— Yra būdų, ir jūs vieną tų būdų suradote. Turiu dėmesy buv. valstybės sekretoriaus pavaduotojo žmogaus teisėms ir humanitariniams reikalams — Elliott Abrams kalbą, pasakytą Baltų Laisvės lygos surengtoje trečioje metinėje konferencijoje, Los Angeles mieste. Galbūt kalba verta ir šiek tiek kritikos, tačiau, nesileisdamas į detales, pasakysiu, kad jo kalboje Valstybės Departamento vardu išdėstytos mintys, atspindinčios dabartinį JAV vyriausybės nusistatymą, griežtai prieštarauja ankstyvesnei Valstybės Departamento praktikai. Kissingerio laikais Abrams išdėstytoji dabartinė politika Baltijos valstybių atžvilgiu būtų buvusi a priori atmesta. Tai stambus laimėjimas, į kurį lietuviai turėjo dar su didesniu pasitenkinimu ir entuziazmu reaguoti, negu aš lietuviškoje spaudoje pastebėjau. Aš pats parašiau ilgą dvigubą straipsnį svarbiausiame Venezuelos dienraštyje “EI Universal”. Abrams kalbos tekstą man pačiu laiku prisiuntė gerb. diplomatijos šefas, min. dr. Stasys Bačkis. Esu tikras, kad šiandien valstybės sekretorius ir kiti aukštieji Departamento pareigūnai sovietų atstovams taip nebenuolaidžiautų. Ir ne vien tiktai, kad Baltieji Rūmai, kaip mėgsti sakyti, “lošia baltų korta” — daug labiau, kad Valstybės Departamentas yra kiek daugiau apvalytas, o tam tikri abejotino lojalumo (OSI tipo) elementai jau sutramdyti ar patys pasišalinę. Ir tačiau padėtis dar nėra taip džiuginanti, kaip mes būtume linkę manyti. Žinoma, daug pagelbėjo aiškus amerikiečių pritarimas prezidento Reagano vedamai laisvės politikai pasaulyje. Demokratinis procesas įgalina pravesti tokius apvalymus. Tuo keliu turime pasukti ir mes patys.

Dėka Tavo, Vytautai, plunksnos, sugebėjimų ir energijos Baltijos valstybių problemos nuolat keliamos Venezuelos didžiojoje spaudoje, televizijos ir radijo programose. Iš kur ateina veiklos paskata— ar iš vadinamų “pasauliniu mastu veikiančių veiksnių”? Kaip veltini tokios informacijos padėtį Šiaurės Amerikoje?

— Apie kokią nors paskatą iš “pasauliniu mastu veikiančių veiksnių” nėra nė kalbos. Man tai skamba kaip pasaka iš “tūkstančio ir vienos nakties”. Visas darbas atliekamas savo iniciatyva ir savom rankom. Niekam iki šiol neatėjo į galvą pasiūlyti nė menkiausios finansinės talkos, o darbas (vertimai) surišti su gana stambiom išlaidom. Tačiau man labai daug padėjo kun. Kazimieras Pugevičius ir Gintė Damušytė su Lietuvių Informacijos Centro pasiųsta gerai atrinkta aktualia medžiaga. Padeda ir Linas Kojelis iš Baltųjų Rūmų.

Amerikos lietuviai pastaraisiais metais yra padarę didelę pažangą^ kuri tolydžio auga ir stiprėja, nors jiems dar ir nepavyko pasiekti didžiosios ir įtakingosios JAV spaudos. Ypačiai pastebimi gausėją straipsniai, talpinami Amerikos katalikiškoje spaudoje. Man labai imponuoja įtraukimas bažnytinės hierarchijos Katalikų Bažnyčios gynimui Lietuvoje. Turiu galvoje Čikagos kardinolo Bernardin paskelbtus straipsnius, kurių vieną išverčiau ir paskelbiau net dviejuose Venezuelos dienraščiuose. Daugėja atviri skaitytojų laiškai redakcijoms; jų protarpiais pasirodo ir didžiojoje spaudoje. Imponuoja tvirta balsų laikysena spaudose OSI klausimu. Kun. Kazimiero Pugevičiaus ir Gintės Damušytis vadovaujamas Lietuvių Informacijos Centras nusipelno padėkos ir pagarbos. (Beje, Gintės Damušytės vieną dvigubą straipsnį apie sunkėjančią katalikų padėtį — teismus ir kalinimus Lietuvoje — taip pat įsidėjo labai plačiai skaitomas popiečio dienraštis “EI Mundo”). Tai aiški, pasigėrėtina pažanga. Tik tuo mūsų pastangos negali baigtis: JAV lietuviai privalo įeiti ir į didžiąją spaudą. Jei bus pasiryžimas, kantrybė ir stipri valia — anksčiau ar vėliau kelias bus surastas. Anksčiau Venezueloje irgi niekas negalvojo, kad tai, kas jau padaryta spaudos srityje, būtų buvę mums įmanoma.

Šiandien tos abejonės yra pradingę visam laikui. Sėkmingi bandymai patvirtina taisyklę, kad priėjimas prie stambiosios krašto spaudos mums yra įmanomas. Be abejonės, jis yra būtinas. Keliai į spaudą gali būti labai įvairūs, ir visi jie nėra lengvi. Jokios formulės keliams surasti nėra, tačiau kietas darbas, kontaktai (kontaktai!) ir nenustojimas vilties yra pasisekimui geriausias laidas. Kiekvienas asmuo turi savo priėjimo stilių ir kiekvienas laikraštis — savo kaprizus. Nenustebčiau, jei Venezueloje naudoti metodai Amerikoje neveiktų. Nesvarbu — būtų atrasti kiti.

Prisipažinsiu, kad aš nelabai tikiu į biuletenių efektyvumą, taigi esu antibiuletenininkas. Neneigiu fakto, kad juose gali būti sutelkta svarbi ir aktuali medžiaga, bet ji kažkodėl prie laikraščių nelimpa. Biuletenių kratosi visų kraštų spauda, jų tarpe ir ambasadų biuletenių. Redakcijose jų pilni stalčiai ir pilni redakcijų krepšiai. Kas gi gaišins laiką atrinkti grūdą iš pelų maišo. Visos redakcijos skęsta medžiagoje. Reikia pavienes biuletenių žinias paruošti straipsneliais ir jas ekskliuzyviai įpiršti vienam kuriam svarbesniam laikraščiui — toks būtų mano receptas geresniems rezultatams užtikrinti.

Kas liečia pavienių žurnalistų darbą, ypačiai tų, kurie rašo straipsnius ar “kolumnas” — tiems biuleteninė medžiaga gali labai praversti.

Minėdamas savo65 metų amžiaus ir 45 metų rezistencinio darbo sukaktis, ką norėtum pasakyti savo sesėms - broliams pavergtoje Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje?

— Mano gyvenimo pateisinimas ir jo prasmė glūdi tame, kad visur ir visada, kur ir ką bedirbdamas, širdyje jutau ne tiktai meilę, bet ir gilų asmeniško atsakingumo jausmą priespaudą nešančiai lietuvių tautai. Atsimenu, kai Meksikoje konsularinio korpo man suruoštose išleistuvėse žymus krašto eruditas ir daugelio knygų autorius (o taip pat Portugalijos garbės konsulas) savo kalboje pasakė, jog visi yra pastebėję mano didžiavimąsi savo kilme ir mano ištikimybę lietuviškam principui. Jo giliu įsitikinimu, visa tai mane išskyrė iš kitų tarpo ir padarė daug efektyvesniu diplomatinėje tarnyboje. Profesinėje karjeroje visuomet save laikiau atsakingu ne tik mane priglaudusioms Jungtinėms Amerikos Valstybėms ir vyriausybei, mano darbdavei, bet lygiai ir Lietuvai. Tą visi pastebėjo, tačiau visame vingiuotame karjeros kely dėl to joks amerikietis niekad man mažiausio priekaišto nė juokais nepadarė. Amerikos ambasadorius Buenos Aires, John David Lodge (vėliau ambasadorius Šveicarijoje), nesenai miręs, mano prisirišimą prie savo kilmės krašto oficialiai iškėlė kaip garbę

Lietuvai ir lietuvių tautai, iš kurios esu kilęs, o drauge didelį laimėjimą Amerikai, kurios piliečiu tapti lėmė likimas. Tik šia prasme aš drįstu kukliai tarti: esu rezistentas ir remiu kiekvieną bičiulį kovotoją. Tad linkiu sesėms ir broliams lietuviams būti ištikimais Lietuvai! Taip pat nuoširdžiai linkiu lietuviams atsisakyti savo asmeninių ambicijų ir vadistinių tendencijų organizacinėje veikloje. Kovą veda rezistencinė Lietuva; be abejo ji turi savo vadus. Mūsų pareiga būti kukliais, bet ryžtingais talkininkais jų žūtbūtinėje kovoje. Asmeniška nauda tebūnie menkavertė ir menkareikšmė, palyginus su tautos interesu, Lietuvos garbe ir jos gerove. Tokia turi būti mūsų mąstymo ir tautinio nusistatymo alfa ir omega.

O kovojantiems ir priespaudą kenčiantiems sesėms ir broliams lietuviams Tėvynėje dėkoju už jų labai brangią dovaną — mus pasiekiančią pogrindžio spaudą, kuri leisdama pajusti tikrąjį lietuvių tautos pulsą, yra gyvoji tarpusavio jungtis. Linkiu jiems, kad ir sunkiausiose sąlygose ištvermingai tęsti rezistencinę kovą, Tebūna jie užtikrinti, kad laisvojo pasaulio tremty dar yra tūkstančiai Tėvų Žemei ištikimų tėvynainių, kurie darbu ir malda į Visagalį siekia palengvinti jų kančias ir priartinti išsilaisvinimo dieną, kurią karžygiška tauta susilauks pergalės ir laisvės vainiko.