POLITINĖS REZISTENCIJOS BŪTINYBĖ IŠEIVIJOJE

Dr. KAZYS ĖRINGIS

Jeigu mes, lietuvių išeivija, neturime politinių tikslų, tai ko bastomės po pasaulj? Tūlas pasakys: “lengvesnio duonos kąsnio ieškoti”. Tai taip ir sakykime, atsiribokime nuo išeivių misijos pavergtai tautai ir nemaišykime dirbti politiniuose baruose, kad ir kaip tie barai yra “neraiškūs”. Jeigu norima apsiriboti neutralesnės kultūros barais — taip pat sveikintina. Tačiau privalu nemaišyti politinėms pastangoms. Kartu įsidėmėtina, kad pavergtoje tėvynėje kiekvienas oficialiosios kultūros baras yra pajungtas pateisinti grobikišką Maskvos politiką.

Šia proga būčiau laimingas, jeigu Lietuvių Fronto Bičiulių studijų ir poilsio savaitės simpoziumo “Realus žvilgsnis į rezistencines jėgas” dalyviai, taip pat žurnalo “Į Laisvę” skaitytojai, mano čia pateikiamas mintis vertintų minutėlei atsisakę išankstinio nusistatymo. Tai sakyčiau įmanoma padaryti, nes LFB amžius, kaip politinės jėgos, dar negrąso paversti griuvėsiais, nepajėgiančiais padaryti išmintingų politinių poslinkių ir vingių.

Žvilgsnis iš Tėvynės

Kaip naujas ateivis, šio straipsnio mintis formuluoju žvelgdamas per Tėvynės pavergimo klodus. Tai noriu išskirtinai pabrėžti. 1944 metų išeiviai, labai jautriai atsiremiate į Tėvynę, šiam jausmui nesigailėdami net emocijų. Bet mums kažkaip ryšku, kad daugeliui gana sunku įsijausti ką mums ten, pavergtoje tėvynėje, jūsų veiksmai reiškia, kaip jie derinasi, kaip sumuojasi su jūsų įvairiais šakotais nusistatymais.

Strateginis esančios Vakaruose lietuvių išeivijos tikslas yra politinė rezistencija, plačiąja prasme. Pats išeivijos pokario laikotarpyje atsiradimo faktas — jau yra politinės rezistencijos reiškimosi būdas. Visos kitos lietuvių išeivių, emigrantų ir pareigūnų, atsiradimo priežastys, kol tėvynė yra priešo užgrobta, yra bevertės arba žalingos Lietuvai.

Šokiai ir politika

Politika yra žmogaus valios produktas. Visi kultūros barai gimdo politiką arba apolitiškumą; Meninė kultūros saviraiška pagrindinai remiasi jaunimu. Keičiantis kartoms, bręsdamas jaunimas negali pasilikti vien šokyje ar dainoje. Iš įvairių kultūros barų turi iškilti pamaina, ir iškyla, politiniam darbui. Arba ji neiškyla, neparuošiama. Jeigu pamaina pozityviam politiniam darbui neparuošiama, tai blogai. Tuomet pralaimi ir lietuvių išeivija, ir pavergta tauta. To ir siekia okupantas.

Bet šio straipsnio apimtis ir paskirtis neleidžia pažvelgti į tokios politikos pradmenis, kuri ištakas ima iš įvairiausių kultūros barų, pavyzdžiui, tokių, kaip įvairūs jaunimo ansambliai, chorai, tautinių šokių grupės ir pan. Čia neturime tikslo nagrinėti net pagrindinių politinių organizacijų ir grupių reikšmingumo. Bet žvelgiant per Tėvynės pavergimo prizmę mums rūpi ypač pabrėžti laimingą atvejį, kad lietuvių išeivijoje egzistuoja Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIKas) ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB), taip pat Kraštų Bendruomenės. Mums rūpi pabrėžti tai, dėl ko išeivijoje kilo daugokai nerimo, ir dėl ko reikia džiaugtis ir nurimti. Įsidėmėtina visiems, kad turime reikalo ne tik su nuožmiu okupantu (ne-nuožmūs okupantai pasitaiko retai!). Kartu, mūsų Tėvynė Lietuva, visos trys Pabaltijo valstybės yra užgrobtos kraštutinio absoliutizmo galybės. Ši brutali Maskvos socialkoloninė jėga yra orkestruojama rėksmingos ir klastingos klikos, kalbančios sovietų diktatūrinės kompartijos ir “darbo liaudies” vardu. Lietuvių išeivijoje, jos neigiančiose Maskvos okupaciją organizacijose, matyt niekas skaitlingai Tėvynės ir tautos neišdavė. Kraštutinai dėl to baugindamiesi — patys stipriname priešo poziciją;

Maišaties spyruoklės

Atsimintina, kad maskviškė marksizmo dogma moko savuosius, papirktuosius ir apgautuosius griauti pasaulio sąrangą, einant pro atviras duris. Kai taip padaryti negalima, tuomet Maskva reikalauja brautis iš kairės. O kai abu šie keliai neveiksmingi — tuomet bandoma prasibrauti iš dešinės. Tautinėms išeivijoms kiršinti Maskva jau turi rusų išeivijos kiršinimo atvejį, braunantis ir iš kairės, ir iš dešinės. Neįmanoma, kad lietuvių išeivijoje bent kiek skaitlingiau galėtų reikštis lietuviai tikrieji Maskvos agentai, atėję į demokratinius Vakarus pagal slaptą kompartijos užduotį. Tai rusų ir kai kurių kitų tautinių grupių specializacija. Tačiau reikšmingiausiose lietuvių išeivių organizacijose gali būti įsiterpusių komunistų ar jų naivių simpatikų ir kitokių okupaciją giriančių neišmanėlių. Jie gali būti tikrųjų Maskvos agentų jautriais visuomeniniais svertais įtakojami, klaidinami, net paperkami, kad kiršinti lietuvių išeiviją; Tai Maskvai geriausiai gali sektis nekultūringuose sluoksniuose, matyt be išimties, išvykstant yra “prisaikdinami” nesijungti naujame krašte į priešišką sovietams lietuvių politinę ir antiokupacinę kultūrinę veiklą; Todėl lietuvių išeiviams, ypač Amerikoje, reikia ne tiek peikti vienas tautines organizacijas ir girti kitas, kiek patiems išeiviams pasižiūrėti į save ir apsidairyti aplink save: mūsų organizacijų vadovybėse gali būti įsiterpusių palankių Maskvos socialkolonizmui ir priešiškų Lietuvos valstybės atkūrimui žmonių. Taigi, ne mūsų organizacijos blogos, o gali būti pavojingų žmonių iš kairės ir iš dešinės.

VLIKo ir PLB derinys

Štai kodėl, kaip aukščiau minėta, matyt yra laimingas atvejis, kad išeivija turi VLIKą ir PLB. Tik reikia įveikti augimo nesusipratimus. Tos abi centrinės organizacijos turi būti bekompromisinės Lietuvos okupanto ir jo klastingos ir melagingos diktatūrinės sistemos atžvilgiu. Bet pastangų metodai tose organizacijose gali ir turi gerokai skirtis, sutartinai veikiant principiniais klausimais.

VLIKas, kaip federacinė politinių sąjūdžių ir grupių santalka, grynai kaip politinis Lietuvos nacionalinis komitetas, privalo totališkai reikalauti Lietuvos valstybės teisių atkūrimo ir jos demokratinių laisvių standarto. Šiems siekiams pilnai turi pritarti PLB. Pritarimas minėtų siekių priemonėms kartais turėtų būti oficialus, bet dažniau neoficialus, protokolinis. Tokį elgesį formuoja okupanto beatodairiška diktatūrinė sistema.

Tuo tarpu PLB, kaip plačių kultūros barų ir naujų politinių iniciatyvų paieškos masinė organizacija, gali būti universalesnė, bet nekapituliantiška santykiuose su pavergta tėvyne ir su okupacinės administracijos kultūrinėmis, mokslo ir švietimo ūkinėmis organizacijomis. Išradingo universalumo reikmė taip pat išplaukia iš Maskvos diktatūrinės sistemos prigimties. (Juk išeiviai negali staigiai įtakoti į sovietų grobikišką sistemą* o gali tik ją kompromituoti ir parodyti jos pragaištingumą pavergtiesiems ir pačiai sau).

Kas kam tinka?

Taigi, būkime lankstūs ir gudrūs kaip žalčiai! Kai reikalas liečia visuotiną Maskvos puolimą (poslinkius Europos Parlamente, Kopenhagos Teismą ir pan.), sutelkime intelektą VLIKe. Tuo tarpu įvairių specializuotų veiksmų ir naujų iniciatyvų paieškos efektyvumą būtina pagerinti žymiai didesniu tarpusavio nuoširdumu ir geresne koordinacija. Kur slypi galimybės? Štai keletas. PLB ir Kraštų LB bendruomenininkai, kurie krūpteli išgirdę VLIKo vardą, turėtų pavergtos tėvynės prisiminimuose pagalvoti iš naujo, ir VLIKo neigimą palikti okupantui ir jo pakalikams. Tai jų specializacija! Ir dar: kam pasitarnaujama, kai neigiamas VLIKo mandatas, kuris reiškia be jokių išlygų pareigą ginti Lietuvos sutrikdyto suvereniteto reikalus užsieniuose? Atsakymas vienas:priešui. Kai dėl VLIKo, tai jo vadovų ir veikėjų politinis atsargumas yra geras dalykas. Bet atsargumas neturi žlugdyti naujų įžvalgių politinių iniciatyvų, kilusių atskirose grupėse. Tačiau tos iniciatyvos privalo būti reikiamo lygio, pagrįstos ir ištobulintos specialiose komisijose. Tuo tarpu LB skilimas, su centru Čikagoje, yra išeivijos, net tautos, nelaimė. Priežastis čia nagrinėti ne vieta. Bet viena priežastis — ryšiai su pavergta Tėvyne — gali būti paliesta. Nepaslaptis, kad į okupuotą Lietuvą nuvyksta ir politiškai bestuburių lietuvių. Todėl nepeiktina, kad pasivadinusi Registruota LB savo spaudoje kritiškai aprašė kai kuriuos keliauninkus, iškoneveikė biaurią okupanto lagerinę tvarką muitinėse ir Vilniuje. Bet RLB matyt perdaug negatyviai, net užgauliai štampavo vykstančius, tuo gal net pagilino skilimą; Tartum nebeliko vietos išeivijos lietuvio pilietinei sąžinei užeiti į mokslinę įstaigą, mokyklą, kultūrinę ar ūkinę žinybą; Akivaizdu, kad ten užeiti negalima, kol vadovybė neturi išankstinio vilniškio sovietų kompartijos centro komiteto leidimo (ir ne tik jo!). Taigi, toks noras “pabendrauti” būtų sovietų kompartijos — grobikės lygio.

Bendravimo kuriozai

Bet kartais toks pabendravimas baigiasi kurioziškai ir palankiai Lietuvai ir išeivijai. Kai išeivijos spauda iškoneveikė universitetinę Vilniaus Lietuvių kalbos kursų tvarką ir programą išeivių jaunimui, tai tie kursai žymiai pagerėjo. O kai kursantai kitomis gatvėmis, negu nurodyta, laisvai vaikštinėjo po Vilnių (po atvirą užsieniečiams “laisvos” šalies miestą), tai KGB agentai iš tolimų patamsių apmėtė juos akmenimis. Ar pataikė? Ne, nepataikė, bet nuo to pragudrėjo galbūt net visa išeivių jaunimo generacija. Betgi išeivių jaunimui reikia sąlyčio su Lietuva ne vien dėl akmenų. Dalis jų nesugeba suvokti tėvų sielvarto ir pamilti tėvų kalbos, kol nepaliečia gyvos kraujuojančios ir kuriančios Lietuvos. Todėl R. LB baiminimasis dėl ryšių su tėvyne grėsmės matyt yra perdidelis.

Arba vėl: 1985 metų pavasarį čikagiškiai kultūrininkai A. Grigas ir A. Vasaitis lankėsi Vilniuje. Matyt, pagal išankstinį susitarimą svečius priėmė Vilniaus Operos ir Baleto Teatro direktorius solistas ir meno vadovas V. Noreika. Taigi, pagal aukščiau nurodytą analogiją, čikagiškiai pabendravo “kompartijos” lygyje. Išeiviai įvairiai įvertino šį atvejį. Tačiau minėtiems čikagiškiams vienas eksperimentas tai tikrai nusisekė: išpildžius operos “Traviata” solo partijas, — pilnutėliame žiūrovų teatre kilo nelauktai didelės ovacijos. Ką tai reiškia? Ogi štai ką: teatre buvo susirinkę beveik iš visos Lietuvos žiūrovai, jų tarpe gal 20 - 30% ar daugiau partiečių ir komjaunuolių. Teatleidžia man A. Grigas ir A. Vasaitis, bet žiūrovai neabejotinai plojo ne tik jų talentui, bet ir pavergtos Tėvynės ryšio su išeivija alkiui. Tai labai svarbu, nes daugiau tokio eksperimento pakartoti gal niekam nebepasiseks: rėkminga kompartijos vadovybė valdo priemones išparduoti bilietus tiems, kurie “tautos atplaišoms” ovacijų nekels. Toks būdas jau išbandytas sporte ir kitur. Bet akivaizdu, kad minėtame pabendravime “kompartijos” lygyje, atėjūno propaganda pralaimėjo, to visiškai nesitikėdama.

Maskvos siekinys

Žvelgiant į pavergtos tautos ir išblaškytos po pasaulį lietuvių išeivijos strateginius ir taktinius uždavinius, jų slinktį, kaitą ir bangavimus, neturime nei minutei pamiršti, kad esame nuolatiniame ir labai specifiniame karo stovyje su Maskva. Ginklai nutilo, bet specifiką to karo, gal “karo” kabutėse, apibūdina daugybė dalykų, kurių tik keletą galėsime paminėti. Tai, pavyzdžiui, priešo užmačios pristatyti save pasauliui “išlaisvintojo” pozoje, ypač socialinės klasės išlaisvintojo. Mums tai neturi apčiuopiamos reikšmės nei tėvynėje, nei išeivijoje. Bet Lietuvos Laisvės bylos baruose reikia budėti ir būti gerai pasiruošusiem, nes sovietai turi užsienyje simpatikų ir šnipų jų klastai dengti. Arba Maskvos sovietiškai šturmuojamieji koloninė “mokslinė techninė revoliucija” ir pagyrūniškas “nemokamas” visaliaudinis švietimas, turį tiesioginį tikslą sunaikinti pavergtų tautų savastį (identiškumą). Arba vėl: iškreiptas kultūros ugdymo “triumfas” kabutėse, siekiant numarinti ją pavergtoje tautoje, be to, faktais tyčiojantis, kad išeivija greičiau nyksta negu pavergta tauta. Betgi tautos gaivinamoji funkcija išeivijai yraiškreipta ir paralyžuota. Beje, dėl to priešas kaltina išeiviją, kad ji pati atsiribojanti nuo tautinės kultūros, o tikrumoje — nuo prievartinės pavergimo ir diversinės ideologijos. Panašiai antikumaniškai yra šakotas religijos slopinimo ir persekiojimo klausimas ir daugybė kitų.

Kas mums nevalia?

Manyčiau, kad jau ir tiek glaustai užtenka pasakyti apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, kad būtų galima išplėsti realų žvilgsnį į išeivijos rezistencines jėgas. Čia klausiama, už ką pasisakė išeivija, siekiant Lietuvai laisvės: už rezistenciją ar už rezignaciją? Tai širšinantis klausimas ir, sakyčiau, gal pesimistinė programa, net pilnai suvokiant, kad pasišventusių idealizmui gretos praretėjo. Todėl gimusieji nepriklausomoje Lietuvoje, kreipiuosi į jus, argi mes galime, ar turime moralinę teisę kapituliuoti, arba kaip jūs sakote rezignuoti, siekiant Lietuvai valstybinio suvereniteto ir laisvės? Taip pasielgti mes negalime, kol lietuvių tauta yra pavergta ir kol Vakaruose yra bent vienas garbingas lietuvis. Mums būtina kiekvienai generacijai nepailsti toje išskirtinai savitoje kovoje už Lietuvos suverenumą ir laisvę. Štai čia ir iškyla mūsų rezistencinių ideologinių sąjūdžių ir grupių pastangų reikšmė ir prasmė, būtinumas joms priklausyti ir pildyti testamentinius priesakus. Sąmoningas minėtų sąjūdžių silpninimas yra ne mūsų kelias. Tokia slinktis yra istorijos smerkiamas prakeikimų veiksmas.

Taigi, mums visiems viduramžiams ir vyresniems, menantiems Nepriklausomą Lietuvą ir žinantiems Lietuvos valstybės istoriją išeiviams, aukščiau visko iškyla politinė veikla. Be abejo, tai reiškia, kad naujoje tėvynėje kopimas aukštyn profesinės karjeros laiptais, turtų sukaupimas doru ir saikingu gyvenimu, vaikų, savitai pasišventusių humanizmui ir senolių tėvynei, auklėjimas ir kt. panašios krypties dalykai padeda įtvirtinti ir išplėsti politinę rezistenciją, jeigu tokio sąjūdžio ir nusistatymo dalyviai tokią veiklą ugdo ir kelia aukščiau visko. Pažymėtina, kad išeivių plačiosios visuomenės narių, tapusių antrosios tėvynės piliečiais, sąmonė taip visuotinai kryptingai neliepsnoja ir, be to, skaidosi, tarkim pozityviai, demokratiniais keliais.

Žodis jaunimui

Tad čia ir iškyla tolimojo taikinio atsakingiausias ir sudėtingiausias uždavinys įtikinančiai kreiptisį svečiose šalyse gimusią, užaugusią ir mokslus baigusią visų amžiaus klasių jaunąją kartą; Tai uždavinys — kreiptis, kad jie būdami savos gimtosios šalies piliečiai niekados negrįžtamai nenusisuktų nuo pavergtos lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės nelaimių, užgriuvusių taip išskirtinai ir lemtingai. Pats sėkmingiausias toks kreipimasis yra galimas tik reikliai puoselėjant jaunojoje kartoje plačius lietuvių kultūros barus. Suteikdami pirmenybę politinei rezistencijai, kartu privalu suprasti, kad nevykusiai ugdant įvairius tautinės kultūros barus, galima tolimoje perspektyvose visai sužlugdyti ir politinę veiklą; Atrodo, kad šia linkme jau yra nemažai pragaišties. Tad akivaizdu, kad ilgalaikė politinė rezistencija yra neįmanoma be pozityvios kultūrinės.

Pakartotinai pabrėždami politinės rezistencijos pirmenybinę svarbą, lyginant su kultūrine, mes, gyvenę 40 metų antrosios sovietų okupacijos replėse, turime teisę kreiptis į išeivijos vyresniąją kartą tiesioginėmis pavergtos tėvynės gyvenimo sąlygomis. Tuo tarpu jaunimo, pavergtos Tėvynės vardu, mes maldaujame mūru stovėti už Lietuvą visuose veiklos frontuose, stovėti humanizmo pozicijose, kurias formuoja bendrieji Amerikos moraliniai laisvės idealai ir jaunimo tėvų sielvartas. Šį pavergimo pagimdytą sielvartą jaunimas privalo suvokti iš tėvų minčių, iš raštų, pagaliau tai liudija net akmenys ant kapų!

Ką manoji gyvenimo aplinka tėvynėje supranta pasaulio lietuvių išeivijos jaunimui stovėti humanizmo pozicijose? Ogi tai, kad išlaikyti savo dvasioje idealizmą, būdingą jaunystės metams, taigi, ne vien praktinius išskaičiavimus, kurių neneigiame. Bet čia gimusiam jaunimui, jau esančiam kitos šalies piliečiais, norint būti humanitarais, neįmanoma neperimti gal kiek kitoje plotmėje tėvų misijos. Jaunieji išeivijos lietuvių humanistai neturėtų prisiimti visą ir betkokį pasaulio skausmą, kuris dažnokai nėra vienas iš didžiausių, o neretai yra ir netikras, apgaulingas, fiktyvus. Lietuvių jaunimas neturėtų pagal savų profesijų ir pomėgių plačią skalę pasinerti į kokių nors Himalajų ledyno tirpimo priežasčių šalinimą* eksperimentinių gyvuliukų teisių gynimą, “taikos” šalininkų, tarnaujančių sovietų karinei grėsmei dengti, veiksmus, apolitiškumą, nuolaidžiaujant priespaudai ir t.t. Tie du paskiausiai paminėti veiksmai yra kaip tik ypač apgaulingi.

Mūsiškiams humanizmo formulė yra visai kita ir palyginti paprasta. Bet ji sudėtingesnė negu, pavyzdžiui, prasčiokiškoji blogį ir priespaudą eksportuojančio maskviškio marksizmo. Pastarasis perša grobti tai, ką kiti yra anksčiau “prisigrobę”. Tai labai paprasta, bet visiems nelaimę lemianti formulė.

Tuo tarpu mūsų jaunimui reikia nuoširdžiai ir giliai suvokti, kad mes nesame vokiečių, prancūzų ar kitų Vakarų Europos tautų palikuonys, kurių senolių tėvynės po nacių siautėjimo 1945 metais prisikėlė gyvenimui demokratinėse valstybėse. Jų santykis su pirmaprade tėvyne išlieka tik kaip gimininio ir kultūrinio ryšio sentimentas, nereikalaująs atėjūnų primestų politinių, ideologinių, net visų kultūros šakų ir net įžūlių ekonominių įtampų. Tuo tarpu mes ir mūsų jaunimas tiesiogiai visi liečiamės su vergija, su kvapą gniaužiančiu tautos pažeminimu, su asmenybės nužmoginimu. Čia nėra reikalo kartoti tai, kas žinoma, kas luošina visus be išimties, purvina istoriją, verčia niekinti savo valstybės praeitį, valstybingumą, nepriklausomybę ir religiją?

Kas kam galima?

Mūsų tėvynėje dabar, kaip ir anksčiau, viešai nieko negalima daryti, kad įveikti šią vergijos nešamą politinio, ideologinio, karinio, ekonominio ir kitokio blogio laviną; Šiuokart plačiau neliesime pogrindžio veiklos. Pasitenkinsime pažymėdami, kad pogrindžio spaudoje Lietuvos valstybinio suvereniteto atkūrimo problemos tiesiogiai neliečiamos, kad perdaug neaštrinti tulžingos tironijos. Toji spauda žvelgia į realią padėtį per Žmogaus Teisių gynimo prizmę, atseit, siekdama tobulinti gyvenimą lojalumo apimtyje. Todėl išeivijos politinė veikla, be išlygų ginanti sutrikdyto Lietuvos suvereniteto atkūrimą ir pavergtos lietuvių tautos teises, yra neįkainojamos likiminės reikšmės faktas. Tenai, tėvų žemėje, žmonės sulaikę kvapą radijo bangomis ir iš kitų šaltinių gaudo kiekvieną pozityvią apraišką, kiekvieną išeivijos politinių organizacijų veiksmą, sistemingai primenantį valstybių vadovams ir vyriausybėms mūsų okupacinę padėtį. Jie sveikina kiekvieną naudingą Lietuvos laisvės bylai valstybės vadovų atsakymą, pareiškimą, teisinį dokumentą;

Todėl tylinčiųjų generacijos vardu, mano šventa pareiga yra pabrėžti, kad pavojinga klaida yra tvirtinti, kaip tai kartais daroma išeivijos spaudoje, jog Lietuvos išsilaisvinimo klausimą spręs pati pavergta tauta. Žinoma, taip gali ir būti. Bet visų pirma, niekas tiksliai negali pramatyti konkrečios išsilaisvinimo situacijos. Antra, sovietų okupacijos sąlygomis neįmanoma jokia politinė veikla valstybinio suvereniteto atkūrimo linkme, nesant išeivijos pasišventimo šiam tikslui pasiekti. Akivaizdu, kad kuo politiškai silpnesnė yra kurios nors pavergtos tautos išeivija, tuo yra mažesnė Tėvynės ir išeivijos valstybinio suvereniteto reikalavimo pastangų suma. Ir trečia, neįmanoma įsivaizduoti, kad komunizmo tironija išnyks be vienokių ar kitokių pasekmių. Todėl išeivija turi visomis intelekto galiomis padaryti viską* kad Lietuvoje neįsigalėtų, pavyzdžiui, Albanijos tipo izoliacionistų klika ar net Rumunijos pobūdžio diktatūra ir t.t.

Kad didžiulių sukrėtimų ir persitvarkymų atvejais tėvynė nesprendžia viena, yra daugybė pavyzdžių ir naujausioje Vokietijos, Graikijos, Izraelio, Ispanijos, Portugalijos, Irano, San Salvadoro ir kitų kraštų istorijoje. Kai dėl Maskvos tarptautinio skverbimosi, tai dabar ji daugybę net perversmų paruošia užsieniuose, dažnai pasitenkindama ideologiškai labai kryptingu blogį sėjančiu plūdimu, palankių politinių šūkių prikergimu tariamiems savo šalininkams. O oponentus vadina liaudies priešais. Ir mūsų politinės gyvasties pastangas Maskva plūsta be atvangos ir saiko. Mūsų priešas visur yra atsisakęs nuo politinių veiksmų švarumo. Tai liečia ir valstybes, ir ypač tuos sąjūdžius, kurių Maskva nepripažįsta. Paimkim, pavyzdžiui, buvusius santykius su Ispanija ir Portugalija, arba dabartinius — su Pietų Afrika, Kinija, Čile ir Izraeliu, taip pat santykius su Rytų Europos, taigi ir Lietuvos, išeivių politinėmis organizacijomis. Juos visus Maskva beatodairiškai juodino ir juodina.

Taigi, lietuvių išeivija politinę atsvarą sovietų skleidžiamam blogiui gali užtikrinti tik žymiai padidinusi politines pastangas ir pasiekusi kūrybinį susiklausymą; Čia užtenka priminti, kad Maskvos agentai Jungtinių Tautų sekretoriate gautą iš pavergtos Lietuvos laišką su 17 tūkstančių parašų, prašant apginti Religijos Laisvę ir Žmogaus Teises, ne tik neutralizavo, bet ir nudaigojo.

(Tęsinys

1986m. balandžio numeryje)