ILSĖKIS SVETIMOJ ŽEMĖJ

Treji metai nuo “Į Laisvę” bandradarbės

ALEKSANDROS VAISIŪNIENĖS mirties

1977 sausio 28 su žmona atvykome pasižvalgyti į Venezuelos sostinę Caracas. Čia turėjome vieną bičiulį, Amerikos diplomatinėje tarnyboje dirbantį dr. Vytautą Dambravą. Iš spaudos taip pat žinojau, kad Caracas gyvena žurnalistė Aleksandra Vaisiūnienė, kiek pastebėjau, daugiausiai rašanti “Tėviškės Žiburiuose”. Iš jos rašinių buvau susidaręs vaizdą apie Venezuelos lietuvių gyvenimą.

Aleksandra Kairytė - Vaisiūnienė

Tuo laiku buvo mūsų kelionių po pasaulį pradžia, tad neturėjome reikiamos patirties, ypač tuose kraštuose, kuriuos negalėjome susikalbėti. Su nuotykiais ir tam tikra rizika po vidurnakčio atsiradome viename miesto centro viešbutyje, o kitą dieną pradėjome žvalgytis lietuvių, kad padėtų susiorientuoti. Vytautas Dambrava, kuris tuo metu Caracas mieste organizavo baltų reprezentacinę meno parodą ir simfoninį koncertą, eksponatų parinkti buvo išvykęs į Jungtines Valstybes ir dar negrįžęs, tad paskambinau p. p. Vaisiūnams. Norėjau tik pasikalbėti ir kai ką paklausti, bet jiedu abu, Aleksandra ir Julius, netrukus atvyko į viešbutį, mudu abu paėmė ir visą dieną globojo, aprodinėdami Caracas.

Kalbėjome apie šį ar tą, ir kalbos netrūko, mat abu buvome žurnalistikos mėgėjai ir neblogai informuoti apie pasaulio lietuvių vargus, džiaugsmus ir rūpesčius.

Spaudos žmonės, diskutuodami lietuvišką gyvenimą, jokiu būdu negali praeiti pro politinę sintaksę: veiksnius, tarinius, papildinius ir t.t. Man nesunku buvo pajusti, kad Aleksandra, Juliui pritariant, nors ir didelė bendruomenininkė, tačiau labai neigiamą nuomonę susidariusi apie Lietuvių Fronto bičiulius.

Būdama tiesmukė, ji savo neigiamą nuomonę apie frontininkus sakė tiesiai ir atvirai. Bet aš taip pat pastebėjau, kad ji lietuviškais reikalais rūpinasi sąžiningai, be jokių užkulisinių minčių, o taip pat kad ji priima pateiktus argumentus ir nenusisuka nuo faktų. Todėl aš nešokau su ja ginčytis, o tik paklausiau, ką tie frontininkai taip jau bloga darą. Ji pasakė, ir vėl Juliui pritariant, kad frontininkai norį užgrobti visas lietuviško gyvenimo vadovaujančias pozicijas, o taip pat siekią sugriauti Vliką ir Altą.

Tada aš paklausiau, iš kur ji tokią nuomonę susidariusi apie frontininkus. Ji paminėjo “Naujienas’' ir “Dirvą”. Aš pasisakiau skaitęs jos kelis straipsnius “Tėviškės Žiburiuose” ir paklausiau, ar ir “Tėviškės Žiburiai” taip pat neigiamai prieš frontininkus nusistatę. Ji sakė to nepastebėjusi. Tada aš pasisakiau esąs frontininkas ir LFB žurnalo “Į Laisvę” redaktorius. Pasiūliau jai veltui siuntinėti “Į Laisvę”, o taip pat pasiųsti kelis senesnius numerius, kad pati, be svetimų įtakų, susidarytų savo nuomonę apie tą sąjūdį. Man buvo aišku, kad blaivios minties ir logiškai galvojantis žmogus, sąžiningai patikrinęs faktus, idijotiškais prieš frontininkus nukreiptais kaltinimais patikėti negali.

Kitą dieną vėl atvyko į viešbutį ir nuvežė vizitui pas Caracas lietuvių kapelioną salezietį kunigą Antaną Perkumą, o po pietų perdavė iš Amerikos grįžusio bičiulio Vytauto Dambravos globon.

Taip su Aleksandra Vaisiūniene užsimezgė pažintis, kuri vėliau išsivystė į bičiulišką bendradarbiavimą. Aš neapsirikau: ji suprato, kad prieš frontininkus nukreiptuose priekaištuose slypi tiesa, kurią kaimo išmintis išreiškė posakiu — žydas muša, žydas rėkia. Aleksandra tapo “Į Laisvę” rėmėja, kokio niekad neturėjome net pačių LF bičiulių tarpe. Kaskart išplatindavo po keliasdešimt egzempliorių ir dar surinkdavo aukų. Iš Venezuelos per Aleksandrą Vaisiūnienę žurnalui ateidavo gan stambi finansinė talka.

Ilgoką laiką Vaisiūnienės raportažuose lietuviškuose laikraščiuose buvo labai optimistinė nuotaika: visur bandyvavo įžiūrėti gera, visiems veikėjams nepagailėdavo palankaus žodžio. Bet sąžiningas visuomenininkas negali nepastebėti blogio, o tiesmukas žurnalistas negali apie tai viešai neprasitarti. Apie Venezuelos LB negeroves parašydavo spaudoje, o apie prieš ją ir kun. A. Perkumą susidariusią opoziciją painformuodavo privačiuose laiškuose. O kai kada užsimindavo, kad ir aš savo žodeliu į tuos nesutarimus įsiterpčiau. Lūkuriavau, nes nebuvo žinoma altera pars. Paskui pradėjo man atsiųsti Venezuelos LB organą “Gairę”. 1981 vasario 6 d. laiške, nurodydama į vieną “Gairės” numerį rašo: “Tame pačiame ‘Gairės’ numeryje, puslapis 11, yra reportažas dr. Bobelio viešnagės Venezueloje. “Naujienos” 1980 m. gegužės mėn. 30 d. šį straipsnį įdėjo tendencingai, neva kaip parašytą mano. Aš visai nesuprantu šio straipsnio turinio, nes visai nepažįstu tų žmonių, apie kuriuos eina kalba, nes jisai nėra parašytas mano. Aš nežinau, kas jį parašė, ar “Naujienų” redakcija”, ar (pamini pavardes), o gal su tikslu sufabrikavo šį straipsnį, kad mane sukiršintų su Pasaulio Lietuvių Bendruomene ir pažemintų jų pirmūnus”.

Žinodamas, kad nei dr. Bobelis, nei “Naujienos”, siekdamos savo tikiu, tiesai respekto nerodo, susidomėjau “Gaire”. Perskaičiau jos suredaguotą kun. A. Perkumui skirtą knygą “Rožės ir spygliai”, pas i informavau pas savo bičiulį dr. V. Dambravą, kuris vėliau išėjo į pensiją ir buvo išrinktas Venezuelos LB Krašto valdybos pirmininku, ir pasidariau išvadą, kad Vaisiūnienė puolama neteisingai. Ypatingai mane nustebino vieno aukšto Venezuelos LB pareigūno laiškas kun. A. Perkumui, kuriam priekaištaujama, kad katalikų kunigas sudaręs vieną frontą su evangelike Vaisiūniene. Iki tol aš nežinojau, kad ji evangelikė, tad ir pasąmonėje dariau prielaidą, kad kun. Perkumą ir Vaisiūnienę gal riša siaurai suprasta katalikybė. Bet tas priekaištas man visus abejojimus pašalino, jos asmenybę dar labiau išskaidrino. Tada išdrįsau ir aš jos reikalu pasisakyti “Tėviškės Žiburiuose”.

Visi esame žmonės. Žmogus buvo ir Aleksandra Vaisiūnienė. Ją slėgė sielvartas dėl Lietuvos, jaudino Venezueloje silpstanti lietuvybė, tad to sielvarto veikiama gal kur ir stipresnį žodį panaudojo, bet jos visa veikla buvo skirta Lietuvai ir lietuviams. Laimingos tos bendruomenės, pagalvodavau, kurios turi Vaisiūnienių.

Dr. Vytautas Dambrava, Venezuelos LB Krašto valdybos pirmininkas, teisingai prie jos karsto kalbėjo: “Aleksandra buvo pasistačiusi uždaviniu judinti koloniją, neleisdama mums užmigti, sakydama, kalbėdama ir pranašės balsu kartodama, kad lietuvybė merdi, o mes esame atsakingi, ir joks pasiteisinimas šios kaltės nenuplaus. Kalbėjo, sakau, kaip pranašė, o pranašystės balsas žmonėms paprastai nepatinka. Ji sakėsi esanti balsas išeivijos tyruose, ir ji gyveno viltimi, kad tas balsas bus pagaliau išgirstas, kol dar nepervėlu, nors laikas labai vėlus”.

Aleksandra Vaisiūnienė buvo gimusi 1913 gegužės 26 d. Rozalime, mirė 1982 kovo 13 d. Caracas. Buvo išsilavinusi, mokėjo 5 kalbas, turėjo gailestingos sesers specialybę.

Tiek tremtyje Vokietijoje, tiek atvykusi į Venezuelą, Aleksandra organizavo, rinko aukas, ieškojo neturintiems darbų, rūpinosi ligoniais, keliavo iš kolonijos į koloniją, kalbėjo, rašė, kitataučius informavo apie Lietuvą. Tačiau didžioji jos meilė buvo žurnalistika. O kaip žurnalistės, jos didžioji dorybė buvo tiesos meilė. Ją asmeniškai palietusią netiesą ji sunkiai pergyveno, ypač kad neatsirado institucijos, kuri būtų panorėjusi į ano meto Venezuelos lietuviuose iškilusius nesusipratimus pažiūrėti nešališkai ir iš esmės. Visur susidūrė su pilotiškais rankų nusiplovimais.

Jeigu būtų mano valia, tai didžiąją žurnalisto premiją skirčiau Venezuelos LB Krašto valdybos pirmininkui dr. Vytautui Dambravai už niekieno dar nepralenktą svetimųjų informavimą apie pavergtą Lietuvą, o anuo metu už saviškių informavimą — Aleksandriai Vaisiūnienei, kuri rašė ne plunksna, bet Širdimi. Bet. . . juo toliau, juo labiau brendame į “savo žmogaus laurus”, kaip išsireiškė vienas personažas naujausiame Jurgio Gliaudos romane “Baltos vėliavos”.

1984 m. kovo pradžioje atšvęsti Šv. Kazimiero jubiliejų vėl nuvykome į Caracas. Deja, Aleksandra jau buvo iškeliavusi, o būtume apie daug ką pasikalbėję. Gal baigę pokalbį apie frontininkus . . .

Nebebuvo progos aplankyti nė kapinių, kuriose stovi jos paminklas su įrašu: Ilsėkis svetimoj žemėj Tėvynei dirbusi, Lietuvos Dukra. Savo darbu ir paskelbtu žodžiu Aleksandra Vaisiūnienė pastatė ir kitą paminklą, “ilgiau išsilaikantį už varį”.

Juozas Kojelis