ISTORIJOS RATAS SUKASI

Politinių studijų savaitgalio paskaita, skaityta 1984 m. sausio 29 d., Los Angeles, Kalifornijoje

LINAS KOJELIS

Nors buvau pradžiugintas pakvietimu vykti į Los Angeles, į mano gimtinę, šiltą ir saulėtą Kaliforniją, bet pradžioje tarsi kiek gąsdino pasiūlyta tema “Istorijos ratas sukasi”. Galvojau, kad mano gyvenimo patirtis gal dar ne tokia, kad galėčiau pilniau pajausti istorijos posūkių kryptis ir su filosofiniu gilumu tų posūkių prasmę interpretuoti. Nors kai kurie mano draugai jau pastebėjo žilų plaukų, atsiradusių mano galvoje nuo to laiko, kai pradėjau dirbti Baltuosiuose rūmuose, tačiau pats dar nesijaučiu senu žmogumi. Galvodamas apie temą, aš supratau, kad į ją aš galėsiu pažiūrėti gal iš kito taško, negu kad didžioji dalis auditorijos žiūri, ir kad mes vieni kitus galėsime papildyti.

Nagrinėdamas šią temą, norėčiau į ją pažiūrėti iš trijų perspektyvų.

1.    Pirmiausiai mesti žvilgsnį į Europą,

2.    paskui pažiūrėti į mūsų pačių kraštą Ameriką, ir

3.    kiek pasižvalgyti po lietuvišką išeiviją.

Žvilgsnis į Europą Antropologams turbūt nėra išaiškėję, kurioje šalyje ir kurios gentys pirmiausiai išrado ratą. Tačiau per paskutiniuosius šimtmečius tas ratas (šiuo kartu turiu galvoje istorijos ratą) greičiausiai sukosi Europoje. Toje Europoje, kur yra mūsų lietuviško gyvenimo ašis — Lietuva. Tad pažvelkim Europos link.

Prieš ateidamas j Baltuosius rūmus, dirbau Amerikos gynybos ministerijoje (Department of Defense), Pentagone, Europos ir NATO reikalų politiniame skyriuje. Dirbau ten kaip tik tuo metu, kai tarp NATO sąjungos narių — valstybių prezidentų, ministerių pirmininkų, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministerių — vyko labai jautrios diskusijos dėl NATO sąjungos 1979 metais padaryto sprendimo Europoje dislokuoti naujus Amerikos atominius ginklus — Pershing II ir “cruise” raketas. Turėjau progų stebėti tiesiogines diskusijas tarp Amerikos gynybos sekretoriaus Wein-bergerio ir kitų valstybių krašto apsaugos ministerių. Su savo buvusiu viršininku, gynybos sekretoriaus asistentu Richard Perle, keliavau per Skandinavijos kraštus, tarp kurių vieni yra NATO nariai, kiti nėra. Dalyvavau su tų valstybių galvomis ir karinėmis delegacijomis vykusiuose pasitarimuose. (Prašau nesusidaryti klaidingos išvados, kad aš kiek pasigiriu, kad aš pats buvau derybininkas). Mano pareigos buvo susumuoti derybų išvadas ir palaikyti ryšį su Pentagonu ir Valstybės departamentu Washingtone.

Iš tos patirties teigiu, kad pagrindinis klausimas, kuris visur buvo nagrinėjamas, buvo: ar Vakarų Europa yra moraliai tvirta ir be svyravimų pasiryžusi atsistoti prieš Sovietus ir tikrai savo teritorijose išdėstyti naująsias raketas. Ar KGB remiamos demonstracijos neįbaugins vyriausybių ir ar jos savo 1979 metų sprendimo nepakeis.

Kaip visi žinome, 1981-siais ir 1982- jų metų pavasarį vyko demonstracijos Europoje prieš naująsias raketas. Jos dar sustiprėjo

1983- čiais metais. Buvo bijoma, kad demonstracijos neišaugtų į maištus ir kruvinas riaušes. Kai kurių Europos kraštų socialdemokratai, socialistai ir darbo partijų parlamentarai siūlė rezoliucijas, kad Europa neturėtų priimti amerikiečių raketų ir priekaištavo Amerikai, kad nesąžiningai vedusi derybas su sovietais Ženevoje. Žinau, kad 1982 gruodžio mėnesį, kai buvo likę vieneri metai iki naujų raketų dislokacijos Europoje, Washingtone bu v nemaža nerimo.

Jau turime 1984-jų metų pradžią, ir matome, kad Vakarų Europa ir ekonomiškai, ir kariškai, o svarbiausia moraliai yra stipresnė, negu per kelis praėjusius dešimtmečius. Per paskutiniuosius pusantrų metų Anglijoje ir Vakarų Vokietijoje išrinktos stiprios konservatyvios vyriausybės. Net Italijos ir Prancūzijos kairėn palinkusios valdžios raketų įvedimą stipriai remia. 1982 metų gale į NATO demokratijų eiles įstojo Ispanija. Jos socialistas ministeris pirmininkas taip pat nesirengia šio svarbaus tautos sprendimo keisti.

Vienašališko Vakarų Europos nusiginklavimo šalininkams pritrūko kvapo. Planuotos demonstracijos ir teroro aktai, kurie turėjo destabilizuoti NATO valstybių vyriausybes, nepasiekė tikslo. Vakarų Europos tautos riaušininkams nepritarė. Be abejo, sovietų pažeidimai povandeniniais laivais neutralios Švedijos ir brutalaus Korėjos lėktuvo nušovimas išryškino sovietų piktus kėslus ir pakenkė anti-amerikietiškų nuotaikų sukėlimui.

Tačiau daugiausiai jiem pakenkė demokratiškų kraštų tvirtas nusistatymas pasipriešinti sovietų hegemonijai. Tą tvirtą europiečių nusistatymą palaikė prezidento Reagano kieta ir nesvyruojanti pozicija atstatyti Amerikos militarinį pajėgumą ir jo nepasidavimas sovietų grasinimams. Prezidento nuolatiniai raginimai europiečiams stiprinti savo karines apsigynimo jėgas paveikė jų galvojimą ir kėlė pasitikėjimą.

Ar šitie istorinio rato Europoje pajudėjimai kokiu nors būdu atsiliepė į Pabaltijo valstybių problemą?

Pirma, aš manau, kad yra aiškus ryšys tarp naujo Vakarų Europos dvasinio atgimimo ir susidomėjimo Pabaltijo klausimu. Vargu ar prieš dešimtmetį, kai Vakarų Vokietijos vyriausybei vadovavo kancleris Willi Brandt, kad koks Europos parlamentaras būtų pasiūlęs rezoliuciją, reikalaujančią teisių Pabaltijui laisvai apsispręsti. (Tuo metu Europos Parlamento nebuvo, bet buvo galima tai padaryti savo kraštų parlamentuose). Tada apie Pabaltįjį tylėjo ir didžioji Europos spauda. Šiuo metu, atrodo, kad veik kasdien kuris nors iš didesniųjų Vakarų Europos laikraščių rašo apie Pabaltijo įvykius arba jo problemas. Pavyzdžiui, žinome, kad Prezidento Reagano Baltų laisvės dienos paskelbimas susilaukė nepaprasto susidomėjimo Europos spaudoje.

Įvykiai Lenkijoje irgi paveikė vakariečių galvojimą, ypač jaunojoje kartoje. Viena, Solidarumo spontaniškas kilimas parodė, kad sovietų užgožtoje Rytų Europoje laisvės dvasia tebėra tvirtai gyva; antra, generolo Jeruzelskio karo stovio įvedimas ir Solidarumo persekiojimas akivaizdžiai parodė stalininio komunizmo brutalumą. Įvykiai Lenkijoje vėl pažadino pasaulio susidomėjimą Rytų Europa ir atnaujino diskusijas apie jos padėtį ir ateitį.

Linas Kojelis skaito paskaitą “Istorijos ratas sukasi”

Išvadoje, žiūrint į Vakarų Europą, šiuo metu jau galime būti optimistai: Vakarų Europa yra stipri ir pasiryžusi ginti savo laisvę. Turint ryžtingą Vakarų Europą, galima tikėtis paramos ir kovai dėl sovietų paglemžtų valstybių laisvės.

Tačiau šiuo optimizmu negalima pasitenkinti. Istorijos ratas Europoje sukasi, bet ar laisvieji lietuviai mato šį sukimąsi ir ar planuoja palankią sukimosi kryptį kaip nors panaudoti Lietuvos laisvės bylai? Kartais atrodo, kad pasaulio politikos kaitą laisvieji lietuviai seka tarsi nesuinteresuoti stebėtojai.

Vienas iš tų palankių pasisukimo rezultatų buvo 1983 sausio mėnesį pravesta Europos Parlamento rezoliucija. Ji rekomendavo Pabaltijo klausimą perkelti į Jungtines Tautas.

Aš nenoriu tuo reikalu bristi į kontroversijas, kaip ir kodėl toji rezoliucija atsirado, tačiau norėčiau pasakyti savo susumuojančią nuomonę. Man atrodo, kad:

1.    pabaltiečiai nebuvo pasiruošę šios rezoliucijos gimimo sutikti;

2.    nebuvo padaryta, ką reikėjo padaryti, ir

3.    reikia planuoti, ką dabar reiktų daryti.

Atsakyti į šiuos klausimus drįstu tik plačiais bruožais. Mano nuomone, yra svarbu, kad tradiciniai veiksniai bei naujai įsteigtos lietuviškos ir pabaltiečių organizacijos turėtų aiškiai pasidalinti darbais. Darbo užtenka visiems. Deja, kol kas, tos organizacijos, kurios galėtų daugiausiai pasiekti pasauliniu mastu, ypač Europoje, per daug įdomaujasi amerikietišku veiklos lauku.

Kas įvyko Amerikoje? Praėjusią vasarą Baltuosiuose rūmuose pabaltiečiai kartu su prezidentu Reaganu atšventė Baltų Laisvės dieną. Vaišėms pasibaigus, publika išėjo pro šiaurines Baltųjų rūmų duris ties Pennsylvania gatve. Kitoje gatvės pusėje nuo Baltųjų rūmų yra garsusis Lafayette parkas, kuriame beveik kasdien renkasi demonstrantai ir dažniausiai protestuoja prieš prezidentą.

Vos išėjus į gatvę, Romas Ke-zys, New Yorko radijo valandėlės vedėjas, paprašė mane interviu. Jis paklausė, kokia buvusi šios šventės prasmė. Aš pasižiūrėjau į Lafayette parką ir prisiminiau, kaip 1975 metų vasarą kartu su saujele jaunų studentų vykdėme 72-jų valandų budėjimą, protestuodami prieš prezidento Fordo kelionę į Helsinkį, pasirašyti Europos Saugumo susitarimų. Aš tuo metu dirbau Kapitoliuje, kongresmano Bell įstaigoje.

Tada aš atsakiau p. Keziui, kad šiandien atžymėjome aštuonerių metų nueitą kelią. 1975 metais, kai mes budėjome Lafayette parke, prezidentas Fordas prieš išskrisdamas į Helsinkį, nedrįso viešai ištarti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vardų, nors korespondentams išdalintuose lapeliuose ir buvo juos įrašęs. Tokia paskutinę minutę buvo Amerikos politikos lėmėjų valia.

Šiandieną, kaip sakiau, prezidentas Reaganas ne tik Pabaltijo valstybių vardus ištaria, bet viešai pamini ir politinių kalinių vardus, Kronikos leidimą, partizanų kovas, ir viešai pareiškia savo įsitikinimą, kad tie kraštai turi būti ir bus laisvi.

Aš nekalbėsiu apie kitus prezidento veiksmus, kuriuos jis padarė Pabaltijo naudai. Apie tai visi gerai žinome. Tačiau norėčiau susumuoti padėtį Baltuosiuose rūmuose:

1.    Pats prezidentas Pabaltijo bylai yra labai palankus;

2.    Prezidento patarėjai tą problemą pažįsta;

3.    Tačiau krašto užsienio politiką nustato ne vien prezidentas ir jo paskirti administracijos pareigūnai, bet į tą procesą įeina spauda, viešoji opinija ir federalinė biurokratija, ypač Valstybės departamentas;

4.    Štai kodėl svarbu, kad visuomenė, ypač tai turi prisiminti pabaltiečių organizacijos, turi kartu dirbti su administracija ir siekti paveikti spaudą, viešąją opiniją ir biurokratiją. Geras pavyzdys, kur prezidentui nepavyko, nes jį remiančioji visuomenė nebuvo aktyvi, tai Sibiro dujotiekio statyba. Prisipažinkime, kad prezidento net pabaltiečiai neparėmė, išskyrus vieną pabaltiečių organizaciją.

Kai kalbame apie Washingtoną, turima galvoje ir Kongresą. Kokia padėtis ten?

Nuotaikos palankios. Prisimenu, dar vaikas buvau, bet irgi prie darbo prisidėjau parašus rinkdamas. 1966 metais Leonardo Valiuko vadovaujamas Rezoliucijoms Remti komitetas pravedė H. Con. Res. 416. Komitetas dirbo penkerius metus, kol tą rezoliuciją pravedė. Dabar jau galime rekomendacines rezoliucijas greičiau pravesti, nes nuotaikos Kongrese palankios. Yra sukurtas Ad Hoc Committee on the Baltic States and Ukraine. Mums dabar reikia kibti į “rimtas”, vyriausybę įpareigojančias rezoliucijas, ypač pravesti “amendments to appropriations bills”, kaip buvo padaryta įsteigiant Pabaltijo skyrių prie Laisvės Radijo.

Tačiau pabaltiečiams svarbu pergalvoti ne tik savo strategiją, bet ir veikimo institucijas. Jei mes iš tikro rimtai norime dirbti, kad paveiktume viešąją opiniją, spaudą ir biurokratiją Wash-ingtone ir New Yorke, turime turėti daugiau apmokamų profesionalų. Mano patirtis sako, kad klysta tie, kurie teigia, kad tik idealistai turį tą darbą dirbti. Mano įsitikinimu, kad veltui eikvojamas idealizmas, jei neturima supratimo, kaip reikia dirbti. Surandame pinigų katedroms ir fondams, suraskime ir tiesioginiam Lietuvos laisvinimo darbui.

Arpasisuko lietuviškas jaunimas?

Praėjusią vasarą dalyvavau V-me Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongrese. Nors dalyvavau tik kelias dienas, bet galėjau susipažinti su vykstančiais darbais. Vieną dieną, po rytinių paskaitų, valgiau pietus kartu su keliais kolegomis, su kuriais buvo tekę dalyvauti ankstyvesniuose kongresuose. Artima mano draugė, veikli visuomenininke ir kultūrininkė, atsigręžė į mane ir pasakė:

—    Man šis kongresas nepatinka.

—    Kodėl? — paklausiau.

—    Jaunimas besidomi tik viena sritim — politika!

Nežinau, ar ji pastebėjo mano platų, laimingą šypsnį. Gerai prisiminiau ankstyvesnius kongresus, kuriuose ne vieną kartą mane ir kitus neskaitlingus kalbėtojus vos nenušvilpdavo, kai pasiūlydavome padiskutuoti svarbias politines temas.

Taigi, lietuvių išeivijos jaunimo istorijos ratas yra pasisukęs, ir pasisukęs gera kryptim — į politinę pusę. Į tą pusę, kuri iki šiol buvo baisiai apleista.

Turbūt geriausias šios teigiamos kaitos pavyzdys yra kaip tik Kalifornijos jaunimas, kurio veikla gali didžiuotis visa lietuviškoji visuomenė. Iš man prisiųstos medžiagos mačiau Los Angeles lietuvių jaunimo man pažįstamus veidus demonstracijose dėl Sibiro dujotiekio, dėl Korėjos lėktuvo nušovimo ir kitoje akcijoje. Jie supranta istorijos rato sukimąsi. Ir V PLJ-mo kongresas padarė teisingą sprendimą iš losangeliečių sudarydamas Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjungos valdybą.

Man tik gaila, kad per visą tą laiką gyvenau rytiniame pakraštyje ir negalėjau dalyvauti veikloje kartu su juo. Tačiau galiu pranešti, kad ir Vidurvakaruose ir Rytuose jaunimo susidomėjimas politine veikla yra labai sustiprėjęs.

Amerikos lietuviai davė šiam kraštui daug inžinierių, gydytojų, mokslininkų, mokytojų, bet pagailėjo politinio lauko darbininkų. Lietuviška visuomenė turi raginti tą jaunimą, kuris rodo susidomėjimą ir gabumą politiniuose darbuose ir tą susidomėjimą bei gabumą tobulinti. Su mokslo laipsniu ir vietiniu politiniu patyrimu jaunimas turėtų ieškoti darbų prie išrinktų krašto atstovų, ir savo vietovėse ir Washingtone.

Rinkiminiai metai yra labai gera proga jaunimui išbandyti savo jėgas, įgyti patyrimo politinėje veikloje, gauti gyvenimiškų kreditų, kurie galės būti reikalingi ateityje. Tėvai, lituanistinės mokyklos ir jaunimo organizacijos turėtų raginti jaunimą pilniau dalyvauti Amerikos politiniame procese, nes tik tie, kurie jame dalyvauja, gali tikėtis pozicijų, kuriose yra galima pasukti krašto vadovavimo ratą.

Linas Kojelis vasario 4-5 dienomis lankėsi Detroite su įvairiais pranešimais lietuviams ir kitoms tautybėms. Ta proga dail. Stasė Smalinskienė LB Detroito apylinkės vardu padovanojo jos paveikslą Lino Kojelio kabinetui Baltuose Rūmuose papuošti, J. Urbono nuotr.

Baigiamosios mintys Aš bandžiau pavaizduoti istorijos poslinkius pasaulyje ir Amerikoje, ir kaip jie atsiliepia į tuos reikalus, kurie mums visiems labai rūpi. Istorijos rato posūkiai pastarajame pusšimtyje Lietuva ir lietuvių tautai buvo labai nelaimingi. Jie sutraiškė lietuvių tautos laisvę, užkrovė jai vergijos pančius, paneigė tautai, kaip visumai, ir Lietuvoje likusiam lietuviui, kaip individui, elementarias žmogiškąsias teises. Lietuvos lietuviui paneigta teisė ne tik veikti, ne tik sakyti, ką nori, ne tik tikėti, bet paneigta teisė ir galvoti. Už jį galvoja komunistų partija ir vyriausybė. Nei džiaugsmo, nei vilties to rato sukimasis neteikė ir per detantės laikotarpį. Mūsų ir kitų kraštų vyriausybėms gerų santykių išlaikymas su sovietais buvo aukščiausia dorybė.

Dar 1979 gruodžio mėnesį, rusams užpuolus Afganistaną, prezidentas Carteris išsireiškė, kad “tik dabar suprantu, kad sovietais negalima pasitikėti”.

Prezidentas Reaganas atėjo į Baltuosius rūmus jau supratęs, kad sovietais negalima pasitikėti. Todėl jis užėmė labai tvirtas pozicijas, ir iš tų pozicijų jo neišmušė nei sovietų šypsniai, nei grasinimai. Detantės iliuzijos išsisklaidė ir Europoje. Laikas pajudinti ir lietuviškos veiklos ratą.

Salėje vykstant diskusijoms, privačiai diskutuoja poetas Bernardas Brazdžionis su Edmundu Arbu